Sniegžengiais po Pirėnų kalnus

Aš pasirinkau nesirinkti Alpių: aš pasirinkau kažką kito. Kokios priežastys? Nėra jokių priežasčių. Kam reikalingos priežastys jei aplinkui taip gražu. :) Tumpai tariant praeitą savaitgalį išbandžiau sniegžengius (o gal sniegbačius?) Pirėnų kalnuose, Ispanijos pusėje, Katalonijoje. Lipom į Certascan (2853m), o planuose buvo dar ir Pic d'Estats(3143m), bet viską šiek tiek sukomplikavo per didelis kiekis sniego. Visa info apie regioną galima surasti šitame Certascan refugio prižiūrimame puslapyje. Niekada nemaniau, kad važiuosiu į Ispaniją ieškoti sniego. Todėl labai nustebau suradęs bene geriausią matytą lavinų prognozių puslapį. Sniego buvo apie pusantro metro su 3 lavinų pavojaus kategorija. Kad, neklampoti iki juosmens, išsinuomojom TSL firmos sniegžengius.

Labai daug iš jų nesitikėjau, nes ne kartą mačiau Tadą klampojantį per pusnis. Iš karto pasakysiu - tikėjausi visgi per daug. Mano tvirta nuomone, skitourinimo slidės yra žymiai geresnis išradimas. Todėl visiems, kam patinka leistis nuo kalno ir pasivaikščioti žiema, patariu mesti lauk snieglentes ir sniegžengius ir stotis ant slidžių.

• Sniegžengių paviršius yra mažesnis nei slidžių (bent jau bandytų modelių), todėl ant puraus sniego grimzti giliau nei su slidėm. Tai labai apsunkina lipimą stačiu šlaitu, puriu sniegu į viršų.
  
• Sniegžengiais labai sunku traversuoti išilgai kalno, nes krypsta koja.
• Romkis kažkur skaitė, kad net į viršų su sniegbačiais einasi lėčiau. Beje turi eiti praktiškai statmenai į kalną.
  
• Lipti žemyn stačiu šlaitu net nebandykite. Jei lipant be sniegbačių galima besti kulną i sniegą, tai su šiais gražuoliais to padaryti nepavyks. Tenka pirštus nuleisti žemyn ir kažkaip tai, kaip ant kablukų keberiotis. Nors smigom iki kelių, einant žemyn juos nusiėmėm.
• Einant tenka gan išsiskėsti, o jei einat pramintu takeliu, kojos krypinėja. Galiausiai sniegžengiai nukrenta nuo kojų.
  
• Su sniegbačiais negali slysti žemyn kaip su slidėm.

Aišku yra ir keli pliusai: jie pigesni, mažiau sveria, lengviau transportuojami nei slidės. Be to nereikia specialių batų, kas gali būti didelė problema, jai skitourus naudojate prisikasti iki rimtesnio lipimo. Kai kas gali manyti, kad su sniegžengiais galima lengviau perlipti trumpas uolų atkarpas, kur tektų nusiimti slides. Visgi, tokių atkarpų beveik nepasitaiko, o ir su sniegžengiais jas įveikti labai sunku. Nesupraskit neteisingai, tai vis tiek geresnis variantas nei klampoti per sniegą be jų. Vienas tvirtas vyrukas išėjo į viršūnę valanda ankščiau ir mes jį gale maršruto prisivijom, nors ėjom atsipalaidavę.

Manau, Tadas gali apie šią transporto priemonę papasakoti daugiau.

Similaun (3606m) - ate ate, žiogeli

Kaip jau buvo įprasta atėjus savaitgaliui, daug nekalbėję, susimetę šmutkes, aš su Tadu patraukėm link James. Šį kartą šmutkių buvo daug, todėl jos lipo per mano kuprinės viršų ir kabarojo pakibusios ant visokių šniūrelių. Dienos tikslas buvo pasiekti Similaun namelį, o nuo jo kitą dieną paimprovizuoti link punta di Finale (Fineilspitze 3516m) viršūnės. Dar norėjosi pamatyti Otzi radimo vietą. Iš karto pasakysiu, kad tikra nesamonė, jog Otzi rado būtent ten kur jį rado. Visu pirma, ten nėra kur ramiai prigulti, o visų antra, numirtum iš nuobodulio šimtmečius belaukdamas ateinančių turistų. Traukinyje policija patikrino dokumentus ir paklausė, kur važiuojam. Kadangi pamiršau mūsų pradinį tikslą, atsakiau kad į Similaun. Taip vat ir gimė mūsų naujas tikslas.

Similaun namelio savininkai sakė, kad namelis uždarytas, o kambariuko pernakvojimui nėra. Todėl tempėm palapinę ir kilimėlius su miegmaišiais. Pietų šlaitas visai nutirpęs, tik pačiame viršuje prie namelio teko bristi sniegingu stačiu šlaitu. Beje, čia kadaise su Torsten matėm gražią laviną. Užlipę radom puikų žiemos kambariuką su 20 lovų. Šiek tiek įsiskaudėjo galvą - gal dėl aukščio (3018m), o gal dėl vandens trūkumo. Išsivirėm spagečių, kuriuos labai įdomiai teko valgyti su šaukštais. Kadangi ryšio nebuvo - telefonus naudojom pagal tikrą jų paskirtį - leidom muziką. Prožektoriukus įjungėm į mirksėjimo rėžimą ir naudojom diskono apšvietimui. Šokom pastos dievui.

Iš ryto Similaun (3606 m) pasirodė visai nebloga idėja. Neturėjom nei virvės, nei kačių, tik neblogą nuotaiką. Tai užsidėjom bachilus (gaiters) ir pradėjom bristi per ledyną. Radom senas skiturinimo vėžias, kurios labai palengvino lipimą, nes jos apledėjusios ir galėjom eiti paviršiumi. Vasarą ėjimas užimtų 1.5 valandos, o per sniegą, du kart kertant ledyną užėmė apie 2h. Nuo viršūnės - puikūs vaizdai. Matėm Weisskugel ir kitas aplinkines viršūnes. Guoda minėjo, kad ir Matterhornas turėtų matytis. Na mes tiek daug nesitikėjom tai ir nedažlibinom. Nors dabar va po viso ko, tikrai prisimenu vieną labai Materhornišką viršūnę :).

Šiaip maršrutas paprastas, tik gana aukštai ir kitą kartą eičiau su virve. Gal plyšiai toje vietoje kur ėjom ir nelabai gilūs, bet dėl visa ko.

O liūdnai pabaigai supratom, kad tai bene paskutinis mūsų trio spontaninis išėjimas. Tadas palieka gimtąjį Bolzano ir neaišku kada grįš atgal. Šiek tiek liūdna, bet jei bus labai liūdna Tadas pažadėjo sugrįžti...


View Larger Map

Apie pirmą sniegą ir šaltą kaminą

Kai labai labai apsiniaukę ir žada lyti, reikia lipti į kalnus, nes ten greičiausiai galima paragauti pirmojo sniego. Svarbu geri batai ir kompanija. Tada dar praverčia galingas žadintuvas iš ryto, neperšlampama striukė, bachilai (gaiters) ir gera nuotaika. Jei važiuojate mašina, nepamirškite grandinių arba žieminių padangų. Jei ne, teks sustoti mažame tyliame kaimelyje, kur jau greitai greitai ateis Kalėdos ir visi senoliai įmigę žiemos miegu. Ten nepamirškite pastatyti senio besmegenio ir pasimėtyt sniegu. Taku reikia eiti tyliai, kad išgirstumėte visą snaigių grožį ir pasidžiaugtumėte pirmomis sniego lavinomis nuo medžių.

Jei netyčia prieisite mažą trobelę miške, ar kur ant kalno šlaito, būtinai užeikite. Dažniausiai ten rasite rankų gamybos įtaisų, kurių genialumu negalima atsižavėti. Kad būtų jaukiau, pabandykite užkurti židinį. Tai miesto vaikams ne taip jau ir paprasta. Vieną naktį mums jau teko šalti, uostyti dūmus ir tuose dūmuose pasilinksminimui žaisti diskoteką su savo lemputėmis. Kad ir jums taip nenutiktų, papasakosiu, kaip šį kartą pasisekė užžiebti ugnį.

Problema tame, kad šaltas oras būna susikaupęs kamine ir todėl nėra jokios traukos. Kuriant ugnį, visi dūmai atsiduria trobelėje. Gal kam ir atrodo keistai, bet tai tikrai didelė problema. Tą šaltą kamštį reikia pramušti. Galima bandyti kūrenti ilgiau, bet tai nelabai malonu. Todėl, reikia draugo, kuris gerai karstosi stogais. Jis pasiima kelis degtukus, popieriaus ir lipa ant stogo. Ten uždega popierių ir metą į kaminą per viršų. Krentant popierius pašildo orą kamine ir viskas pradeda veikti. Tada tuo pat metu, esantys viduje iš karto kuria židinį ir džiaugiasi šiluma.

Jaučiu artėja skiturinimo sezonas. Sniego iki kelių, o žemiau nei 2000m.



View Ganda-hut in a larger map

International Mountain Summit

Vakar su James ir Tadu buvome IMS pasiklausyti ką kalba alpinizmo dievai ir pusdieviai. Sąrašas buvo įspūdingas: Reinhold Messner, Alexander Huber, Ines Papert, Simone Moro, Hans Kammerlander, Stefan Glowacz, Peter Geyer, Georg Simeoni, Prof. Annibale Salsa, Roberto Mantovani. Kai kurie iš šių žmonių žinomi, kaip alpinizmo herojai, kiti, kaip alpinizmo organizatoriai. Pradžia šiek tiek dvelkė pompastika, bet viskas pasitaisė, kai prasidėjo diskusija tema "Alpinizmas vakar, šiandien, ir rytoj". Tiesa pasakius, moderatoriui sunkiai sekėsi nukreipti diskusiją būtent šia tema, tačiau pasiklausyti ką kalba gyvos (išgyvenusios) legendos buvo tikrai įdomu. Vakar James siūlė padaryti "brain dump", bet as nespėjau ir suformatavau visą atmintį alumi. Todėl įsiminė tik kelios pagrindinės temos:

• Infrastruktūros kūrimas kalnuose ir kalnam
  
• Gidavimas
  
• Rizikos valdymas ir pavojai alpinizme
• Kuo skiriasi modernus ir post-modernus alpinizmas

Diskusija buvo labai nestruktūriška, temos buvo paliekamos ir vėl grįžtama prie jų. Pabandysiu viską susisteminti ir dėstysiu mintis ankščiau išvardinta eile. Priminsiu, kad ant scenos sėdėjo keletas elitinių alpinistų. Todėl jų požiūris kartais buvo labai radikalus.

Pavyzdžiui, Mesneris labai griežtai pasisakė apie naujų prakaltų maršrutų, naujų liftų ir kitų pribumbasų kūrimą alpėse. Jo nuomone, virš 3000m ne visiems lemta būti, o kam nelemta, tai net neturi ten nosies kišti. Visi kalbėję šiek tiek šaipėsi iš Vokietijos alpinizmo klubo, kuris pritaria visokiems "dysneileindiškiems" projektams (pvz., stiklinė apžvalgos platforma ant viršūnės) ir bando visais įmanomais būdais minimizuoti alpinistų riziką. Man keistai nuskambėjo išdidus Italijos akademinio klubo pasisakymas, kad jie nekeičia kablių ant laipiojimo sienų. Tai gal tada geriau juos visai nuimti, o ne palikti kam nors nusidaužti? Visi priėjo prie išvados, kad atsargumas daugiau priklauso nuo mūsų, o ne nuo naudojamos įrangos ir saugos. Britai sugebėjo išsaugoti uolų autentiką, o Alpėse ji dingsta. Aišku, požiūris kur ir kiek reikia infrastruktūros priklauso nuo kiekvieno žmogaus.

Man patiko radikaliai kitoks AVS prezidento pasisakymas. Jis pasižiūrėjo į alpinistus ir pasakė, kad į kalnus jis eina pasivaikščioti, išgerti taurės vyno ir pavalgyti špeko su kniodeliais. AVS per paskutinius metus išsiplėtė dvigubai. Visi alpinistai (taip pat Mesneris) pradeda kalnų gyvenimą alpinizmo klube. Tai yra platforma, nuo kurios galima pradėti asmeninę karjerą. Tai puiki treniruote jaunuoliams, kad jie būtų saugūs kol atsiranda įgūdžiai. AVS nėra sukurtas elitiniams alpinistams, bet jis auklėja žmones. Svarbiausia niekada nesustoti.

Kita pasikartojusi tema buvo gidavimas. Gidai, tai dalis kalnų infrastruktūros. CAI prezidentas išsakė labai įdomią nuomonę apie skirtumus tarp gidavimo ankščiau ir dabar. Ankščiau gidas buvo vienvaldis žygio vadas. Jis sakė ką daryti, ko nedaryti, tyliai priimdavo sprendimus ir prisiimdavo pilną atsakomybę. Dabar daug kas pasikeitė. Dabar žmonės kalba apie riziką ir niekam nėra tabu, kad iš kalnų galima ir nebegrįžti. Dabar ne tik gidas, bet ir žmonės ekspedicijoje turi žinoti ką daro. Visi tampa atsakingi. Gidas, turėdamas daugiau žinių ar patirties paaiškina visiems savo sprendimo motyvaciją, išaiškina pavojus, bet ir kiti gali prisidėti prie žygio eigos ar prieštarauti gido nuomonei. Iš blogos pusės, gidai tempia žmones į viršūnes, nors kai kurie žmonės iš vis neturėtų būti kalnuose. Geras pavyzdys - Monblanas. Ten gidai veda bet kokius žmones, kurie yra visiškai neatsakingi nepriaugę tam kalnui ir turėtų sėdėti namie. Jo nuomone, gidai taip pat turi gerbti kalnus ir suprasti, kad kai kuriems žmonėms ne vieta ten, kur juos gali užtempti gidas. Nereikia skatinti takelinio (ėjimo autostradom) alpinizmo ir iš to pelnytis.

Etikos aspektą labiausiai pabrėžė Mantovani. Jis teigė, kad etika turi būti pirmoje vietoje. Visi alpinistai turi gerbti bendras taisykles ir kalnus. Pavyzdžiui, klasikiniai maršrutai turi būti tik įsivaizduojamos linijos uoloje, be kablių, be žymių. Ar yra vietos tokiems maršrutams Alpėse? Be to, nereikia sureikšminti Everesto įvykių (kurie nepuošia alpinizmo) - tai juodoji skylė alpinizmo istorijoje, ten vyksta viskas kas blogiausia alpinizme. Ten nėra pagarbos kalnams ir kolegoms.

Daugiausiai plėtota tema buvo susijusi su rizikos valdymu. Pasak Mesnerio, 30 metų atgal įvyko revoliucija kalnų įrangoje ir žiniose. Naujos technikos, naujos žinios, naujos galimybės. Post-modernus alpinizmas pilnas rizikos valdymo. Žmonės žino daugiau, gali lipti maršrutus, kurie ankščiau buvo per pavojingi. Ankščiau žmonės tiesiog treniruodavosi, užsimerkdavo prieš pavojus tarsi jų nebūtų ir eidavo į viršūnę. Dabar viskas kitaip. Kiekvienas žingsnis pasveriamas, einama labai pavojingais maršrutais, bet minimizuojant nelaimės galimybę. Visi žino apie riziką ir neužsimerkia prieš ją. Laipiojimo technika taip pat patobulėjo. Dabar telieka boulderinimą perkelti į alpinizmą. Hubert manymu, geriausias alpinizmo stilius yra pavojaus suvokimas ir toleravimas maksimaliame lygyje. Todėl visiškai švarus stilius yra free-solo. Man asmeniškai ši vieta visai nepatiko. Mano manymu, free-solo yra blogas rizikos valdymo pavyzdys. Pasak jo, reikia susilyginti su pirmaisiais auksinio amžiaus alpinistais. Pavyzdžiui, pirmi Montblano lipimai. Dabar viskas kitaip, bet mes turime toleruoti tiek pat pavojų, kiek tais laikais žmonės toleravo lipant į paprastesnes viršūnes. Pasak alpinisto, žmogus susijęs su pavojais, kaip kad ir visi gyvūnai. Tai natūralu ir žmogui tai yra būtina. Jei tikslingai ir pasvertai save atiduodi pavojams, tai bus gryniausias ir stipriausias dvasinis išgyvenimas. Kammerlander pridėjo, kad jam pradėjus laipioti, jis nesuprato pavojų. Ir tik dabar, po daug metų, jis suprato koks laimės kūdikis jis buvo... Kažkas pridūrė, kad jei 3 metus išgyvenai lipdamas į sudėtingas viršūnes, tai turi daugiau šansų išgyventi visai ilgai. Jei ne, nesėdėtum šioje salėje.

Įdomu išgirsti, ką jūs manote šiomis temomis.

Via Ferrata, Centelles, BCN

Savaitgalį prasiėjom seniai nusižiūrėta via-ferrata, esančią Centelles miestelyje. Daugiau oficialios info čia... Visi, kas mėgsta sportines ferratas ar ilgus kabančius tiltus - tai tikrai verta dėmesio vieta. Poroje vietų pagalvojau, kad antrą kartą nelabai norėtųsi lipti, nes kopėčios eina tokiu neblogu neigiamuku.

Esu kvailas ir nepaklausiau James patarimo - į šią ferratą pasiėmiau nepatyrusių draugų. Dar pasiėmiau 8mm virvę ir keletą karabinų bei slingų. Visas sudėtingas vietas galima apeiti. Visgi apkerėtas žavingos Mar šypsenos vietomis kabinau virvę ir saugojau/padėjau jai pralipti sudėtingiausias vietas. Reikalai tapo baisiai juokingi, kai tryse tempėm Alejandro. 2:1 skridinių sistema pasirodė ne tokia jau ir efektyvi :)

View Larger Map

Alpinistinis draudimas

Šiuo įrašu noriu pasidalinti man žinoma informacija apie draudimą kalnams. Ši info yra surinkta iš poros draudimo kompanijų, draugų, ir žmonių parašiusių į LAA konferenciją. Manau ji gali būti įdomi ir kitiems keliautojams. Noriu pabrėžti, kad viskas, kas čia parašyta, yra daugiau gandų lygyje. Aš pabandysiu viską sutrumpinti ir nerašysiu originalaus šaltinio, jei jis yra iš LAA ar draugų.

Kiekvienas save, savo draugus ir šeimą gerbiantis žmogus einant į kalnus turėtų apsidrausti. To nepadarius jis/ji gali labai apsunkinti ne tik savo, bet ir savo artimųjų gyvenimą. Yra daug bendrovių, kurios suteikia tokį draudimą. Draudimo pasirinkimas labai skiriasi priklausomai nuo kelionės tikslo ir pasaulio šalies. Šiame įraše daugiausia info bus apie draudimą Europos Alpėse. Kiek man žinoma yra kelios pagrindinės draudimosi galimybės:

1. Draustis komerciniu draudimu Lietuvoje - tai pats populiariausias variantas. Apie šį draudimą papasakosiu daugiausiai.
   
2. Draustis vietoje - ten, kur vyksti. Šis būdas dažnai naudojamas, vykstant už Europos ribų, kartu su komerciniu draudimu. Vykstant į Alpes neteko girdėti, kad kas naudotųsi šiuo variantu.
   
3. Turėti alpinizmo klubo ar kokio raudonojo kryžiaus draudimą. Pvz., AVS arba CAI italijoje. AVS kainuoja 30EUR/metams ir padengia iki 15000 EUR gelbėjimo ir paieškos darbams ir 2000EUR gydimui (ne Italijoje). Kombinuojant su Europos draudimo kortele, gaunasi visai geras variantas, tačiau daugumai jis nėra aktualus.
4. Turėti Europos draudimo kortelę. Daugiau info čia... Man pačiam teko pasinaudoti šia kortele. Visgi išlaidų padengimas labai priklauso nuo šalies. Taip pat pargabenimo namo paslaugos nėra įskaičiuotos.

Apie komercinį draudimą.
Kaip minėjau, populiariausia draustis komerciniu draudimu. Lietuvoje yra keleta draudimo kompanijų. Sklinda gandai, kad visos draudimo kompanijos perdraudžia Lietuvos Draudime arba PZU, kurios savaime perdraudžia didesnėse pasaulio kompanijose. Draudimo kaina labai priklauso nuo bendrovės. Visgi visur vyrauja magiškas koeficientas 4 - kuris pasako, kad draudimo kaina alpinizmui yra keturguba lyginant su paprastu sveikatos draudimu. Pabandysiu palyginti Lietuvos draudimą ir PZU. Ši informacija yra gauta tiesiai iš šių draudimų kompanijų. Aš klausiau apie alpinistinį draudimą, nežinau ar jie gerai suprato, ko aš noriu. Taigi:

• Draudimo kaina savaitei, draudžiantis 100000 EUR sveikatos draudimu. LD 88Lt, PZU 48.45Lt (su 15% nuolaida, jei draustis on-line).
• Apmokėjimo tvarka:
  LD parašė: Draudžiamojo įvykio atveju per 1 parą būtina pranešti draudimo bendrovei. Apmokėjimas už suteiktas gydymo paslaugas priklauso nuo gydymo įstaigos. Ji gali reikalauti susimokėti patiems už paslaugas, tuomet grįžus į Lietuvą pagal pateiktus mokėjimo kvitus, grąžiname pinigus. Arba gydymo įstaiga ir AB Lietuvos draudimas iškart bendradarbiauja ir Jums patiems nereikia nieko mokėti.
  PZU parašė: Atsitikus draudiminiam įvykiui, gydymo įstaigai parodote draudimo polisą, kuriame yra nurodyti visi mūsų kontaktai. Gydymo įstaiga susisiekia su mūsų bendrove ir mes atsiskaitome.
• Abi įmonės galiausiai užmoka už gydimo išlaidas, repatriaciją ir gabenimą iki ligoninės.
  

Taigi, teoriškai viskas lyg ir aišku. Visgi praktikoje iškyla daugiau klausimų, apie kuriuos verta pagalvoti. Pvz., kas nutinka, jei nebegali nulipti ir tenka kviesti malūnsparnį, bet niekas nėra sužeistas? Kiek supratau iš LAA susirašinėjimo, komercinės draudimo kompanijos nelabai žino pačios, kas tuo metu nutinka. Jei kas yra sužeistas - viskas paprasčiau ir Europoje, neturėtų būti problema.

Žmonės kalba, kad gelbėjimo darbų greitis Europoje greičiausia bus toks pat, nepriklausomai nuo gelbėjimo bendrovės. Verta skambinti tiesiai gelbėtojams arba atstovui, tokiam kaip SOS International ar Coris - jie gelbėja, o ne draudimo įmonė.

Iš geros pusės, PZU ir LD jau turi nemažai patirties su alpinizmo įvykiais. Tačiau neverta pamiršti, kad nei viena nėra patikima iki galo, t.y. tuo atveju, jei reikės, kad draudimas būtų patvirtintas tuojau pat. Abi užsienyje veikia per partnerius (skirtingus) ir su jais derina savo sprendimus. Vieni keikia PZU, kiti sako, kad PZU veikė puikiai tiek gelbėjimo darbams tiek paslaugoms ligoninėje, nors iš pradžių teko susimokėti patiems (paskui grąžino).

Kitas klausimas - ar lengva atgauti pinigus iš draudimo kompanijų. Žmonės turi visokių nuomonių. Kai kas lengvai atgavo pinigus, kitiems sekėsi sunkiau. Čia taip pat yra gandų, kad buvo problemų su PZU. Visų patarimas - kaip galima mažiau mokėti patiems ir bandyti priversti draudimo įmonę užmokėti už visas paslaugas.

Kita istorija apie draudimą Azijoje.
Čia viskas dar painiau,. Pats asmeniškai nesu susidūręs su draudimu čia, todėl perrašysių tik keletą nuomonių.

Visu pirma, dažnai būtina garantuoti gelbėtojams apmokėjimą - ir apie viską informuoti draudikus. Deja tai tenka garantuoti savo lėšomis. Tai turėtu padaryti draudimo kompanija, bet dažnai konkrečiu atveju ji pavėluotų... Vėliau draudimo kompanija už šiuos dalykus privalo apmokėti. Apmoka, pagal pateiktus dokumentus.

Konkreti gydymo įstaiga dirba su konkrečiomis draudimo kompanijomis - taigi į bet kurią tau patinkančia gydymo įstaiga nukentėjusio nenuvesi. Draudimo kompanijos pačios nieko nedaro nesitardamas su tais, pas ką persidraudžia. Tie savo ruožtu irgi per daug neskuba. Dėl operacijos reikalingumo tariasi trys šalys - gydytojai, draudikai ir nukentėjusio atstovai. Padeda spaudimas iš Lietuvos. Satelitinis telefonas ar geri atstovai apačioje labai padeda tokiais atvejais.

Kiti naudingi patarimai:

• Esant Azijoje, patarimas buvo kreiptis į SOS Internationale (ar kitą tarpautinę kompaniją), o ne į draudimo įmonę Lietuvoje. Šie vėliau atsiskaito patys su draudimu.
• Išvykstant į kalnus būtina palikti draudimo polisų kopijas savo artimiesiems. Tai iš esmės padėtų bet kokios nelaimės atveju.
• "Yra tokia nerašyta taisyklė - blogų žinių neperdavinėti greičiau nei 24 val arba kol nėra įsitikinta dėl informacijos tikrumo."

Jei kas turit ką pridėti, nesivaržykite - bet kokia info būtų labai naudinga.

Rock Masters 2009

Šį savaitgalį (nuo penktadienio iki sekmadienio) susitinkam Rock Masters. Renginio programa čia... Manau pažiopsosim ir palaipiosim kur aplinkui. Nakvosim po uolom ar virš uolų.

Montblanc 2009 - Trijų kalnų traversas (techninis raportas)

Santrauka:

Viršūnė: Montblanc (4810m), Alpės, Prancūzija-Italija.

Maršrutas: Trijų kalnų traversas pradedant ir baigiant Col du Midi

Sudėtingumas: PD+ (not very difficult)

Žygio data: nuo 2009-08-06 iki 2009-08-16.

Kopimo data: 2009-08-14

Oro sąlygos: giedra

Maršruto laikas: 11 valandų

Grupės nariai: Linas Baltrūnas, Tadas Makčinskas, Manuel Kirschner

• 2009-08-07: Pasivaikščiojom nuo Baltojo iki Juodojo ežerų. Puikus oras. Maksimalus aukštis apie 2300m. Labai gražūs vaizdai, matosi trijų kalnų maršrutas. Viso gal 8h.
  
• 2009-08-08: Pasivaikščiojimas iki ledyno. Oras prastėja.
• 2009-08-09: Sportinis kelių virvių uolų maršrutas virš Mar de Glass ledyno. Iki ten kur veža traukinukas sparčiu žingsniu nuėjom per porą valandų. Tadas ir Manuel lipa su alpinistiniais batais (su viršutine sauga). Maksimalus sudėtingumas 5c.
• 2009-08-11: Blogas oras, sėdim Chamonix. Vakare keliamės iki tarpinės keltuvo stotelės link Aiguille du Midi ir nakvojam Chalet du plan de l'Aguille trobelėje. Baisiai gera vakarienė.
• 2009-08-12: Keliamės keltuvu iki Aiguille du Midi. Ėjimas iki stovyklos. Stovyklos įsirengimas žemiau Cosmique viešbučio. Poros virvių firno maršrutas (iki 70 laipsnių). Ėjimas nuo keltuvo link stovyklavietės prasideda sniego ketera. Esant geroms sniego sąlygoms, be vėjo tai neturėtų sudaryti problemų. Mes ėjome ryšyje. Vietomis teko prasilenkti su priešinga linkme judančiais alpinistais, kas nesudarė per daug problemų. Vėjuotą diena būtų sunkiau. Stovyklavietė įsikūrėm žemiau Cosmique viešbučio. Mes buvom ne vieninteliai. Čia visą vasarą yra apie 10 palapinių. Ledynas gana apšiktas. Į tualetą rimtam reikalui reikėtų subėgioti iki Cosmique arba išsikasti bent jau metro gylio duobę.
  
• 2009-08-13: Pasivaikščiojimas ledynu iki Italijos pusės. Kavos gėrimas. Savisaugos, saugos, stabdymasis ledkirčiu ir kitos treniruotės. Ėjimas iki Italijos keltuvo užėmė dvi valandas (greitu tempu). Žemiausioje vietoje yra didelių plyšių. Lipant žemyn ir aukštyn atskiros saugos nedarėm.
• 2009-08-14: Kopimas į viršūnę (aprašytas žemiau)
• 2009-08-15,16: Atsigavimas ir ruošimasis namams. Dar buvo suorganizuotos trumpos užkyštukių (zakladkių) kišimo dirbtuvės. Atidarėm naują laipiojimo rūšį - aid bouldering :)

Kopimą pradėjom 1:50. Antrą nakties iš Cosmique pajuda didžiausias žmonių skaičius. Visur ėjome susirišę 3-4m atstumu. Maršrutas prasideda kopimu į Mont Blanc du Tacul (nuotrauka kairėje). Tai statokas kopimas apeinant bergšrundus. Ledkirčio praktiškai neprireikia. Sniegas pašalęs, todėl būtina turėti kates. Netoli viršūnės praėjimas po įspūdingais serakais. Mano vertinimu, lavinų pavojus vasaros naktį nedidelis (aišku visko gali būti). Į dienos pabaigą kartais krenta atskilę ledo luitai. Tai šiaurės vakarų šlaitas, todėl saugiausia maršrutą pabaigti iki ankstyvos popietės.

Antras maršruto etapas - kopimas į Mont Maudit. Pakilus ant Tacul tenka prarasti šiek tiek aukščio (nedaug, iki 100m). Maudit šlaitas šiek tiek statesnis. Mes ėjome tiesiai aukštyn (netraversuojant) todėl naktį, jis pasirodė itin status. Čia atramai naudojom ledkirtį. Pats kopimas į Maudit užsibaigia techniška 70 metrų atkarpa (pats viršus nuotraukoje). Čia dažniausiai yra įšaldyta virvė, kurioje kas kažkiek metrų yrą po mazgą. Mes kopėme slenkančia sauga. Atramai naudojomės pagalbine virve. Saugą apačioje segėm tiesiai į virvę, o vėliau sukom tris ledsukius. Po ±40 metrų yra uolos, kur pilna kilpų į kurias galima įsisegti. Čia su Tadu pasikeitėm lyderiavimu. Viršutinė atkarpa iki keteros mažiau sudėtinga, yra šiek tiek uolų. Pačiame viršuje buvo saugos taškas (įšaldyta? virvė ir karabinas). Problema su šia atkarpa tikrai ne jos sudėtingumas. Tai yra maršruto lėčiausia vieta, kur susigrūda visi gidai su klientais. Jie nori kaip galima greičiau praeiti šią atkarpą ir nelabai žiūri į kitus. Visada yra nuotaika skubėti, todėl vieta gan pavojinga. Būtinas šalmas. Manuelis gavo gerą ledo luitą į galvą, kuris šiek tiek įlenkė puta plastinį (Petzl Meteor tipo) šalmą.

Po Maudit vėl prarandame šiek tiek aukščio (iki 150m). Paskutinis etapas prasideda postačiu traversu, kuris po pirmo pakilimo išsilygina ir tampa nestačiu (iki 35 laipsnių) šlaitu. Šioje vietoje man asmeniškai stipriai pasijautė aklimatizacijos trūkumas. Pati viršūnė - tai sniego ketera, nuo kurios atsiveria gražūs vaizdai.

Grįžtant mes nulipom žemyn nuo Maudit naudojant slenkantį mazgą (čiuptuką) ir viršuje bei per vidurį esantį tašką. Tiesa, mes nešėmės dar vieną papildomą virvę, kuri pravertė, tačiau nebuvo būtina. Prie palapinių buvom apie antrą dienos. Viso 11h ėjimo.

Google maps:

View MontBlanc in a larger map

Dalinė kainų išklotinė:
Road toll Bolzano(BZ) -> Courmayeur 36EUR

Gas BZ -> Chamonix (5.28km * 7l * 1.35 EUR) 50EUR

Mt Blanc Tunnel IT -> FR 33.20EUR

Lift pass Aiguille du Midi 20/person (normal price is ±40EUR)

Drinks Cosmiques hut (0.33 beer I think was 3.7EUR)

Camping Les Arolles, (10 days (-climbing days), 2 tents, 4 persons, 1 car) 216EUR

Road toll Courmayeur -> BZ 37EUR

Mt Blanc Tunnel FR -> IT 33.20 EUR

Lift bellow index 12.50EUR

Gass (8EUR+8EUR+5EUR)

Chalet du plan de l'Aguille Hut 37EUR/person with very good dinner and breakfast.

Cosmique hut - was 50EUR with dinner included but we choose tents.

Mont Blanc

Seniai seniai su tėčiu turėjom svajonę kartu užsilipti į Mont Blanc (4810m). Ir tik po trijų metų kalbų šiemet susitikome Chamonix. Prie mūsų prisijungė ir Tadas su Manuel. Simbolinė alpinizmo sostinė užbūrė savo vaizdais ir atmosfera. Apsistojom Arolles kempinge. Tai nykstanti kempingų rūšis, kur apsistoja beveik vien kalniečiai su savo mažomis palapinėmis. Ten pat bazavosi ir Juras su Kuru ir co.

Oras biuro, o su juo ir mūsų nuotaika. Vieną dieną pasivaikščiojom gražiais maršrutais nuo baltojo iki juodojo ežeriukų. Kitą dieną aš gydžiausi gerklę, o tėčiui kažkas nutiko su klubu ir koja. Supratom, kad kopimas kartu į viršūnę atidedamas geresniems laikams. Kad nebūtų taip liūdna, kartu pasikėlėm į Chalet du plan de l'Aguille namuką, iš kurio žemai matosi visas Chamonix. Antradienio ryte pasikėlėm liftu iki Aiguille du Midi. Čia baisiai gražūs vaizdai ir matosi trijų kalnų maršrutas iki pat Montblano. Atsibučiavom su tėčiu ir briauna leidomės iki stovyklavietės po Comique. Pasistatėm palapinę ir įsirengėme nerealią stovyklavietę.

Tą pačią dieną pasitreniravome lipti firnu ir ledu. Kitą rytą baisiai reikėjo kavos, tai nutarėm nubėgti iki Italijos pusės. Po poros valandų greito ėjimo gavom brangaus cappuccino ir grįžom atgal. Dar beeidami nutarėme pasitreniruoti stabdymąsi ledkirčiu, įvairias saugas ir tt. Šalia mūsų treniruočių lauko ėjo takelis. Žmonės su nuostaba žiūrėdavo, kaip po nepavykusios saugos bandymo mes čiuožiame stačiu šlaitu žemyn, susipainioję virvėse ir garsiai juokiamės.

Kadangi oro prognozės buvo nelabai kokios, nutarėm lipti pasukutinę giedrą dieną. Žinojom, kad per mažai aklimatizacijos (viena nakvynė), tačiau jautėmės puikiai, todėl 1:50am pradėjom. Su mumis pajudėjo ir visa armija giduotų žmonių. Kaip jonvabaliai ropštėmės stačiais šlaitais, o aplinkui krito žvaigždės. Lipant į patį Montblaną tekėjo saulė. Kartu su saule ištirpo ir mano jėgos. Taip silpna seniai nebuvo. Bet iš lėto, padedant Tado ir Manuelio pasiekėm viršūnę. Ilgai nelaukę leidomės žemyn, nes galvoje blaškėsi patirpusio sniego lavinos. 1 pm (11h ėjimo) jau buvome prie palapinės, kur smagiai nusnaudėm. Vėliau sekė alus, kebabai ir kvailiavimas Chamonix. Kitos nuotaukos čia...

Kitame poste parašysiu žygio technines detales ir kainas.

Lietuvos psichologė apie kalnus

Interviu su psichologe Genovaite Petroniene. Kodėl žmonės eina į kalnus, kas yra kalnų liga ir tt.

Val de Nuria ir Puigmal

Vakar grįžau iš gražaus pasivaikščiojimo Val de Nuria. Tai viena iš populiarių vietų Katalonijoje, kur lengvai ir patogiai galima pasiekti kalnus. Vieta tikrai nuostabi (nuotraukos kiek vėliau), o susisiekimas su Barselona irgi patogus. Sėdi į traukinį link Visp, o po geros valandos persėdi į traukinį link Nurios. Visa reikalinga info yra čia... Išlipi dviejų kilometrų aukštyje, kur stovi senos statybos kalnų fortas. Gražu ir šalta.

Važiavom su linksma ir spalvinga Telefonikos internų kompanija. Kaip visada daug juoko, nesusipratimų ir kvailybių. Su šiais žmonėm lengva. Surašiau, ko reikia ir jie nusipirko visą įrangą vieninteliam žygiui. Turėjom vieną škotę, kuri nei karto nemiegojo palapinėje. Tai ji Decathlon apsirengė nuo kojų iki galvos. Aišku netikėjo, kad reikės fliso, bet atvažiavus į kalnus gavom lengvą šoką +9. Po Barselonos +33 toks pokytis lengvai nustebino. Ta proga forto/viešbučio kavinėje radom teisingos airiškos kavos. Dvigubas viskio su viengubu kavos ir kremo. Trys tokie ir už lango siaučianti audra nebebuvo baisi. Per pertrauką tarp lietaus šuorų nusikasėm iki palapinių (tamsoje orientavomės tik dėka žaibų), kur susėdę pasakojom visokias istorijas. Žaibai, pagarsintas perkūnas ir kruša smagiai nuteikė rytdienos žygeliui.

O sekmadienį iš pat ryto traukėm į Puigmal (2910m). Tai faina viršūnėlė ant Ispanijos ir Prancūzijos sienos. Ją pasiekėm po kokių 3.5h. Nuo ten pasivaikščiojom įspūdinga ketera. Iš vienos pusės saulėta Prancūzija, iš kitos debesuota Ispanija. Džiaugiausi savo striukele ir ilgom kelnėm. Debesyse ne taip jau ir šilta... Beeinant gimė legendos apie raganas, akmenų žmogelius ir riedančias karves, kurios skabė žolę ant pavojingai stačių šlaitų.

Visi buvo labai patenkinti kad ir nelabai lengvu žygeliu. Barselonoje atsisveikinom su Jason, kuris suvisam paliko mūsų kompaniją ir tiesiai iš vieno traukinio persėdo į kitą, kiek ilgesnei kelionei namo. Ryt ir aš traukiu link didesnių kalnų.

View Puigmal in a larger map

Rizikos suvokimas

Šį kartą ne apie kalnus, bet apie rizikos suvokimą. Perskaičiau (iš tiesų perklausiau) Hemingvėjaus "Fiestą" ir nusprendžiau pats sudalyvauti. Prie to prisidėjo ir mano bendradarbiai - labai aistringi bulių bėgimo ir kautynių mėgėjai. Aišku, dalyvavimas neapsiribojo San Fermin vakarėliu Pamplonoje. Įsijautėm į vietinę nuotaika. Apsirengėm baltai, apsijuosėm raudona juosta ir užsirišom raudoną skarą. O tada bėgome tarp bulių... Tiksliau aš tik norėjau bėgti, bet per daug arti prašuoliavusi Miura sutrukdė mano ketinimams. Jei neapsipažinau, tai esu toks ištįsęs jaunuolis staigiai persigalvojęs dėl bėgimo (video 50 pirma ir 50 antra sekundės). Kas nori padiskutuoti dėl moralinės šio renginio pusės, visada prašome :)
O dabar apie riziką. Aš manau šis bėgimas yra gana pokvailis užsiėmimas, bet jis duoda žmogui kažką, ką iš jo atėmė mūsų civilizacijos suteiktas saugumas. O gal apgaulingas saugumo jausmas. Aš užsiimu kitais kvailais dalykais, bet tai daugiau asmeninis išgyvenimas. Čia, stovint minioje ir laukiant bulių, jausmas visai kitas. Tai minios jausmas. Išsigandusios ir laukiančios neišvengiamybės (bulių) minios, kuri bando pati save padrąsinti skanduotėmis ir kitais psichologiniais triukais. Ir tai veikia.

Kas įdomiausia, šis bėgimas (mano nuomone) tik atrodo labai pavojingas. Per +-100 metų tradicijos žuvo 15 žmonių. Užuojauta jų artimiesiems. Paskutinis žmogus žuvo praeitą penktadienį, kai bulius netikėtai apsisukęs pataikė ragu į kaklą. Tik esant minioje tarp barjerų ir matant atšuoliuojančius bulius supranti, kad tai praktiškai stebuklingai mažas skaičius. Manau šiame vakarėlyje per tiek metų daugiau žmonių mirė nuo alkoholio ar kitų narkotikų perdozavimo. Tačiau visos su buliais susijusios mirtys yra stebėtinai žiaurios. Matant nuotraukas (vogta iš BBC nuotrauka kairėje), video ir pasakojimus, šis renginys iškyla kaip kažkas baisaus ir pernelyg pavojingo. Tai žmogaus psichologija, kuri taip pat mums kužda, kad skristi lėktuvu yra labai pavojinga. Nelaimės atveju praktiškai niekas neišgyvena, o kiekviena avarija parodoma per TV. Ir gali sau kalti į galvą statistiką, bet sėdint lėktuve per audrą labiau pasitiki savo klaidinga intuicija. Kiek girdėjau visą reikalą padeda suvokti viena gera knyga: Taleb, Nassim Nicholas (2007). The Black Swan: The Impact of the Highly Improbable. Kaip jūs manote kas yra pavojingiau: pereiti gatvę ar praustis po dušu?

Jaučiu, kad kalnuose viskas yra kiek kitaip, nei bulių bėgime. Čia pavojus yra pasislėpęs. Mes jaučiamės nesaugiai ten, kur jis ne toks jau ir didelis. O tikros nelaimės pasiveja mus nelauktai ir netikėtai. Tik džiugu, kad čia nėra reporterių ir žioplių, kurie labai laukia nelaimės.

Pasivaikščiojimas Kosta Bravoje

Šį savaitgalį žygiavome Kosta Bravos pakrantėmis. Iš vietinio pėsčiųjų klubo pasivogiau reikiamą informaciją ir su grupe bendradarbių pajudėjome. Tiesa pasakius norėjau eiti į kalnus, bet su naujais žmonėmis tai ne taip jau ir lengva. Taigi laukė testinis žygelis pajūriu.

Jei kas norit pasivaikščioti Kosta Bravoje, mūsų maršrutas eina vienomis iš gražiausių vietų. Be to žygį galima suderinti su Dali muziejaus ir jo gyventų vietų apžiūrėjimu. Mano manymu geriau pradėti iš Cadaques, nes pradžioje su entuziazmu perlipsite kalniuką, kuris žygio gale tiesiog sunervuotų. Ėjimas labai nesudėtingas, tačiau sekinantis. Turėkite bent po 1.5 litro vandens. Tarpiniuose papludimiuose galima nusipirkti atsigerti ir užkąsti. Mes pradėjome iš Barselonos 7:30 ir grįžom apie 23:00. Viso nuėjome apie 20km. Maudėmės puikiuose paplūdimiuose iš pasakos serijos.

Mūsų draugiją James apibūdino kaip komiksų herojų susirinkimą. Vienas didelis didelis, fainas ir daug šneka. O kai eina į kalniuką tai pukši labai :) Kitas visada už audringus pasilinksminimus, bet pats gyvenime nėra ragavęs nei alkoholio, nei tabako, nei mėsos. Užtat diskusijos su juo būna įdomios. Britas, kaip gražuolis iš filmo "the good the bad and the ugly". Dar vienas indas bijo vandens. Mes jį bandėm mokinti plaukti, bet deja deja. Jis daugiausia iki juostos į vandenį lenda. Apie mane viską ir taip žinote :P





View Roses-Cadaques in a larger map

Transportas: Viską galima pasiekti viešuoju transportu. Važiuojate i Figueres (2h kelio į abi puses 18 EUR) (kur yra žymus Dali muziejus). Iš ten autobusu į Cadaques (1h kelio, 4.7EUR). Autobusai savaitgalį būna kas valandą. Tarp Cadaques ir Roses transporto kaip ir nėra. Taigi pradėjus, reikia baigti maršrutą. Yra tokie traukinukai ant ratų, bet nelabai supratom, kaip jie veikia ir kur stoja. Is Roses yra daug autobusų (40min kelio, 2.7EUR) atgal i Figueres.

Barselonos tunelio sugrįžimas

Aš ir vėl Barselonoje. Šį kartą truputį ilgesniam laikui - keliems mėnesiams. Taigi raportuosiu savo subjektyvią nuomonę apie čia esančius uolų regionus. Jei kas turit noro, kad pažiūrėčiau kokią laipiojimo vietą aplink Barseloną- rašykit. O gal galit ką nors pasiūlyti? Aš pasiruošęs ten nuvykti ir atraportuoti :).

Pradėsiu nuo miesčioniško laipiojimo (urban climbing) vietos - Barselonos tunelio. Kažkada buvau baisiai laimingas jį atradęs, o dabar esu laimingas galėdamas čia sugrįžti. Prisiminimuose jis buvo ilgesnis ir ne tokiom aukštom lubom.

Taigi, po ilgos darbo savaitės išsiruošiau pažiūrėti kaip ir kas. Šeštadienį apie pietus, kai saulė labiausiai degina galvą aš jau buvau tunelyje. Čia neblogai pučia skersvėjis, bet ore vis tiek tvyro skalsus žolės kvapas. Kaip senoliai sako - nors kirvį kabink :) Deja man lipti tai nepadėjo. Nors tunelis nebe toks ilgas, kaip atrodė kažkada, pratraversuoti jį tikrai reikia ištvermės. Kojų kybiukai per daugelį metų nerealiai nutrinti, kas padeda akimirksniu užkalti rankas. Viena pusė dar nieko, bet kitoje yra vietų, kur tenka atidirbinėti kas antrą judesį. Žodžiu yra kur tobulėti :)

Kažkur perskaičiau, kad tunelis apšviestas ir naktį. Taigi tą patį šeštadienį apie vienuoliktą vakaro išsiruošiau pažiūrėti kaip tai atrodo. Einant apėmė abejonės. Einu vienas tuo parku - nelabai jauku. Galvoju, negi nieko ten nebus. O visgi, naktį jis atrodo pasakiškai: vienas rastamanas muša būgną, kitas groja kažkokiu dideliu styginiu instrumentu, dar 10 rūko išdribę aplinkui. Akustika kaip turi būti. Laipioja tik ištvermingiausi. Vienas antžmogio sudėjimo vyrukas sau be saugų lipo iki viršaus ir kart kartėlėmis pasikabindavo ant vienos rankos pasisiūbuoti. Linksminasi matai. Kitas monstriukas atsipūtęs traversavo sunkiąją tunelio pusę. Gal tas dūmas tikrai padeda?

Tai va tokie pirmieji įspūdžiai.

View Rock Climbing Tunnel, Montjuic in a larger map

Tradicinis sezono uždarymas

Čia skitourinimo sezonas atidaromas, kai Šlernas pasidabina balta kepure. Sezonas uždaromas, kai aplinkui čiulba paukščiai. Svarbu nulipti nuo slidžių tiesiai ant minkštos ir kvepiančios žolės. Taip keičiasi metų laikai. Taip buvo pernai, užpernai ir šiemet. Galbūt bus ir kitamet.

Gelbėjimo Darbai ant Gran Zebru (Koenig Spitze)

Geras skiturinimo sezonas turi pasibaigti bent vienu geru užkopimu. Pernai su James lipom i Weisskugel (3739m), o šiemet bandėm Gran Zebru (3850m). Bet didesni kalnai turi savo charakterį. Dėl nesuveikusio James žadintuvo vėlavom 20 minučių ir tai išgelbėjo mus nuo nelaimės.

Vos tik pamačius kalną man plaukai pasišiaušė. Oh, aukštas bjaurybė, bet gražus - apsuptas ledynų su įspūdingais ledokričiais. Nors papėdėje buvome apie penktą ryto, viršūnę jau apšvietė tekančios saulės spinduliai. Ėjome trise: aš, James ir Davide. Beeidami rinkomės maršrutą. Kadangi vėlavome norėjome eiti statesniu rytiniu kuluaru, o ne standartiniu maršrutu. Bet rytai yra rytai. Ten saulė žiebia nuo pat ryto. Ir nors lavinų pavojaus prognozė buvo 1-2, kažko kankino nerimas.

Priėję nuotraukoje pažymėtą vietą pamatėm grupelę žmonių vaikštinėjančią šlaitu aukštyn ir žemyn. Pamaniau, kad tai gana kvaila vieta treniruotis gelbėjimo darbams. Bet kai viena moteriškė šuktelėjo mums išjungti savo byperius, supratau, kad tai visai ne treniruotė. Nusiėmėm slides ir prisijungėm prie paieškos darbų. Mačiau vieną šoko ištiktą vyriškį, kitą gulintį, o trečią keliese nešė žemyn. Iš paskos driekėsi kraujo takelis. Žiauru. Leidausi kaip galima greičiau žemyn iki vietos, kur dar niekas nebuvo nuėjęs ir vis sau sakiau, kad reikia skubėti, nes nuo to gali priklausyti kažkieno gyvybė. Laimei, visi nukentėję buvo paviršiuje. Ir po pusvalandžio perėjom prie evakuacijos darbų.

Vieta atrodė nepavojingai ir pakartotinos lavinos tikimybė buvo maža. Su James padėjom vienam nukentėjusiam, kurio koja rodė ne į tą pusę. Jis buvo užsidėjęs kates, kurios taip ir liko ant bato, bei išsuko koją. Sakė prisimena tik parsiritančią laviną ir ilgą skrydį žemyn. Žmonės pasivažinėjo greituoju liftu daugiau nei 200m. Kastuvu išlyginom vietą atsigulimui. Paklojom viską ką turėjom, aprengėm sužeistąjį, užklojom šilumą sulaikančia folija. Lūžus tik koją, todėl mūsų padedamas jis pats atsigulė į laukimo vietą. Malūnsparnio teko laukti apie valandą, nes prieš kelias minutes ant Ortlerio žuvo du žmonės. Nu ir dienelė...

Ko išmokom?

1. Daug žmonių trasoje nėra saugumo rodiklis.
2. Spręsk savo galva kur eiti ir per daug nepasitikėk prognozėm.
3. Turėk su savim reikalingų priemonių pirmajai pagalbai (baisu, bet iš 20 žmonių tik aš ir James turėjo bent jau foliją sulaikančią šilumą. Kas būtų jei būtų atviras lūžis?
4. Nejudink žmogaus iš jo vietos, jei nesi įsitikinęs, kad nėra vidinių ar stuburo pažeidimų. Čia kiti darė šią klaidą ir vilko labiausiai nukentėjusį žemyn. Alpėse malūnsparniai gali nusileisti bet kur ir paimti sužeistą irgi beveik iš bet kur.
5. Treniruokis ir ruoškis viskam: pirmoji pagalba, gelbėjimo darbai, paieškos, lavinų įvertinimai. Arba neik iš namų.
6. Pasitikėk nesuveikiančiu žadintuvu.
   

Snowdays filmukas

Buvo linksma. Ačiū draugams už gerą nuotaiką.

Snowdays 2009 from Teac- on Vimeo.

360 slidėmis ir kiti savaitgalio nuotykiai

Šį savaitgalį į Bolzano įsibrovė pavasaris. +20 ir kvailybės prasideda. Pastovi adrenalino dozė pravalė kraujagysles ir priminė, kad dar esu gyvas. Vakar po keleto keistų apsimiegojimo nesusipratimų atsidūriau Kronplatz sniego parke. Jau seniai turėjau vaikiško noro išmokti 360 slidėmis, bet nebūdavo drąsos ar kvailumo. Pavasaris pridėjo drąsos, o Jan'o kompanija dar ir kvailumo :)

Niekada nesu visos dienos praleidęs sniego parke. Pradžioje tie tramplinai atrodo labai žiauriai. Teko juos visą pusdienį jaukintis, o po pietų galėjau be didesnio streso šokti nuo 1.5m aukščio tramplino ir nusileisti už kokių penkių metrų. Svarbu šokti pakankamai toli ir leistis ant nuokalnės, nes kitaip labai jau stipriai atsitrenki į žemę. Į dienos galą adrenalino ir kvailumo lygis pasiekė reikiamą stadiją ir pabandžiau 180. Manau geriausia bandyti ant tų tokių aukštų tramplinu, kaip kad matosi vogtoje nuotraukytėje, kairėje. Viskas atrodė labai juokingai, nes važiuojant galu pervertini greitį ir praktiškai net nepašoki ant tramplino viršaus. Nusprendžiau daryti 360, nes mokytis 180 reikia slidžių su abiem riestais galais. Visgi pirmo šuolio metu ryžto buvo per mažai ir teko nusileisti ant rampos nuvažiavimo galu į priekį padarius tik 180. Mano skiturinimo slidžių galai įsmigo ir ai ai ai...

Aišku, tai tik pridėjo adrenalino ir tada viskas pavyko. Pasiruošiau suktis per kairį petį. Taigi važiavau persikreipęs šiek tiek, kairiu pečiu į priekį. Suktis reikia atsispyrimo momentu, nes pakilus į orą to nebe padarysi. Bijojau, kad neapsisuksiu visų 360, bet tai pasirodė ne taip jau ir sunku. Tiesa esant, skrendant jau nugara į priekį buvo tokia mintis - "nebespėsiu apsisukti...", o buvau gan gerai pašokęs, bet viskas ok. Pirmą kartą per daug svorio permečiau į galą ir nusileidęs ant kojų, drėbiausi ant nugaros. Pabandžiau dar porą kartų ir tada supratau, kad reikia staigiai persukti galvą, kad matytum kur leistis. Paskutinis šuolis buvo nerealus. Geras greitis, pilnas 360 ir šaunus švelnus nusileidimas.

Supratau, kad visa technika jau yra galvoje. Ir baimė yra galvoje. Tereikia su ja susitvarkyti, neabejoti ir tikrai pavyks. Visgi po kiekvieno šuolio jautėsi didelis adrenalino antplūdis, kuris visą įspūdį dar labiau sustiprino.

O pavasaris prasidėjo šeštadienį, kai po daug laiko vėl užsilipau ant uolos. Ramus ir geras jausmas, kurį vakare praskiedėm dviračių downhill jau ankščiau bandyta trasa. Šį kartą dviratis nesubyrėjo :)

Snowdays 2009

Šių metų didžiausiame Italijos sniego renginyje - Snowdays 2009 beveik visose rungtyse geriausiai pasirodė IUoS (International University of Skitouring) komanda.

IUoS atletai nepralenkiami buvo sinchroninio šuolio į pusnį (užfiksuotas nusipelniusio režisieriaus G. Tumo filmo pradžioje), aukščiausio besmegenio statymo ir apšalusių makaronų kabinimo rungtyse.

IUoS atsiliko tik nuo SCUB komandos, kuri, laimėjusi sniego tinklinio varžybose, iškovojo Snowdays 2009 čempionų titulą.

Snowdays 2009 - Trailer from Teac- on Vimeo.

Eilinis sekmadienis pietų Tyrolyje

Pavasaris čia ateina labai greitai. Visada šviečia saulė, o sekmadienio rytas prasideda kopimu į vietinę viršūnėlę. Tada trumpam prisėdam išgerti obuolių sulčių vietinių herojų (Andreas Hofer) gimtuosiuose namuose, o prie gretimo stalelio alų geria pats Reinhold Messner. Slenka lėtas eilinis sekmadienis.

f
View Larger Map

Extreme Alpinism

Vakar naktį pabaigiau skaityti jau šiek tiek aptartą knygą "Extreme Alpinism". Mano nuomone, tai labai savotiškas instrukcijų, asmeninių išgyvenimų ir (per) tvirtų nuomonių rinkinys. Jaučiausi lyg neleistinai skaitydamas modernų samurajų vadovėlį, parašytą vieno iš didžiųjų mokytojų, kuris savo žinias paveldėjo iš kitų mokytojų. Tai užburiantis kūrinys. Kažkuo žavus ir tuo pačiu labai tolimas. Dėl nelabai aiškių priežasčių autorius tvirtai apsisprendė visą savo gyvenimą paskirti alpinizmui. Ir atrodo daugiau nebekelia klausimo vardan ko rizikuoja, kodėl turi stebėti kaip žūsta draugai ir kodėl vos likęs gyvas vėl iš naujo kopia savo keliu. Tai kitas supratimo, rizikos ir pasišventimo lygis. Kai žmogus dienom kopia be virvės vertikaliu ledu, tam kad būtų saugiau.

Parašysiu keletą keistesnių ar man patikusių citatų. Aišku aš dabar sunkiai surasiu labiausiai patikusias. Beje nesupraskit klaidingai. Tai knyga su daug labai vertingų instrukcijų apie techniką, pasiruošimą ir tt, tačiau mane ji sužavėjo ne tik šiuo aspektu.

"Strategy is beyond the techniques. Technique is beyond the tools" (Preface)

"Beware of accidentally succeeding on a route above your ability. Success tends to breed ambition. The next time, a route of similar difficulty and danger may deliver the hard lesson that a single success at a high level may represent luck and not skill." (p. 21)

"Nobody controls a situation in the mountains. It is vanity to imagine one can. Instead, grow comfortable with giving up control and acting within chaos and uncertainty. Attempting to dominate constantly changing circumstances in the mountains or to fight the loss of control serves only to increase fear and multiply its effects. Embrace the inherent lack of control and focus on applying skills and ideals to the situation." (p. 22)

"One goal of this chapter is to debunk the marketing hype that created a consensual reality called the "layering system" - a reality that doesn't exist in the world of extreme alpinism. [...] To address al the variables, the outdoor industry develops materials, systems, and combinations of clothing marketed as the next great miracle fabric or idea, which may or may not work in practice. Miracles aside, no item of clothing or fabric choice will cause failure on a route. Reflect on the difficult climbs undertaken in bad weather by climbers from the former Soviet Union and East Block nations using what Westerners consider hopelessly antiquated clothing and gear. More often than not, they succeed." (p. 82)

"I say this is beautiful because the greatest human act is the act of survival" (p. 150)

"Even after many years of climbing together, the partnership will experience conflict in the mountains. It's the nature of the stress involved, where skin wears thin and souls are bared" (p. 151)

"While democracy is attractive, it is unwieldy and slow in times of crisis. Better that one climber should just take over, make the decisions, and take the responsibility than to let the team pause for discussion, votes, and confrontation." (p. 154)

"I assumed our similarities indicated that our motivations and methods would be alike as well. But we all know the old wordplay: that to "assume" something makes and "ass" out of "u" and "me" both" (p. 155)

"Before deciding which rope system suits a route, consider whether to use a rope at all." (p. 158)

"The massive stretch in the system pushes the imagination into high gear. The more exposure, the thinner the rope looks. It's disagreeable, but works" (p. 164)

"Open your mind to moving at all hours, in all situations. Don't plan on stopping. Count on climbing thought. [...] Route finding at night is hard enough when you know what you're looking for. If you don't... just sit down, tie in, and suffer silently. [...] And as a friend of mine once said, "There's no point in practicing for a bad night's sleep." (p. 185)

"The pee bottle [...] Mark the bottle clearly with a skull and crossbones so no one confuses it with a beverage, although urine won't hurt you a bit. The weight-conscious will share one bottle. Etiquette demands that one empty the bottle and let it cool of before handing it over to your partner." (p. 195)

"If it's impossible to down climb and you cannot climb back up and descend another way, remain clipped to the station while others rappel. If the anchor fails, you will die quickly, which is better than slowly freezing to death or dying from renal failure once you dehydrate" (p. 208)

Freeride diena Seloje

Sellos grupė garsėja legendinėmis freeride trasom: val Mezdi, Canale Holzer, val Lasties... tereikia pasirinkti. Variantų ir apsvarstymų buvo daug, o tikrasis pasirinkimas vyko, kaip visada, paskutinę minutę. Taigi sumoje nuvažiavom keturias trasas: Canale d'col d'altonn + Val Lasties, Canale del ghiacciaio + Val Mezdi.

Nuotraukoje matosi mobilaus dėka nutrauktas D'Altonn (rudens) kuluaras. Miklios rankelės spaudė photoshopo mygelius, kad išryškinti visą momento grožį (nieko neišėjo, tik žalias dėmes nuėmiau). Galiausiai priėjom prie išvados, kad reikia pirkti ne mobilius su fotikais, o fotikus su mobiliais. Kuluaras postatis ir siauras. Kartais nėra vietos padaryti posūkiui.

Val Lasties buvo baisiai sušilus, suprakaitavus ir apledėjus. Pasijautė negaląsti kantai. Apačioje pravažiavimas mišku, kur slidės pasirodė žymiai geresnis variantas nei snowboardas :) (ane Tadai?).

Šiek tiek pavargom, bet mūsų bendražygiai (iš kurių du buvo slidinėjimo instruktoriai ir vienas kalnų gidas) nusprendė, kad tai tik apšilimas. Pradėjo niaukstytis, o mes kopėm i pitz Boe. Pirmą kartą ėjau via-ferrata su slidėmis... Nuo viršūnės visa Sella po kojom. Vakarėjo, bet mums nutaiką kėlė pilnos slidinėjimo trasos žmogeliuku. Tikrai neperdėsiu pasakydamas, kad iš toli atrodė kaip skruzdėliukai.

Kelionė link canale del ghiacciaio prasideda nuo pitz Boe viršūnės. Traversuoji briauna šiaurės vakarų kryptimi ir leidiesi stačiu šlaitu žemyn (rytų kryptimi). Po kelių šimtų metrų vėl traversuoji šiaurės link ir vėliau lipi stačiu (40-45 laipsnių) šlaitu (vakarų kryptimi) iki pačio ghiacciaio kuluaro pradžios. Persiverti per keterą nuo kurios matai val Mezdi slėnį. Kuluaras status, puikus sniegas, nes niekada nebūna saulės. Tikrai vertas dėmesio nusileidimas. Tik būtina puikios sniego sąlygos, nes šlaitai gana statoki (ypač prisitraukimo). Apačioje atsidūrėm val Mezdi. Čia atsipalaidavom. Ilgas puikus nuvažiavimas su labai geru sniegu.


View Larger Map

Geros kalnų turizmo tradicijos

Skaitau labai įdomią Mark Twight knygą pavadinimu Extreme Alpinism, kurią daug kas gyrė ir rekomendavo. Trumpai tariant, tai knyga parašyta daugiau profesionalams, o ne mirtingiesiems, bet kiekviename puslapyje atrandu kažką svarbaus ar įdomaus. Siūlau paskaityti visiems, kam įdomus modernus alpinizmas. Šį vakarą išversiu ne patį didžiausią minties perlą, bet šiaip kažkuo man užkliuvusią (ar artimą) pastraipą apie mitybą. Aš vis galvojau, ko tose kalnų ekspedicijose nuo seno visi kemša lašinius su česnakais. O pasirodo...

"Pastovus ištvermės treniravimas užprogramuoja tavo kūną naudoti riebalus, kurie yra efektyvesnis kuras nei karbohydratai. Šešių kilogramų kūno riebalų užtektų prabėgti dvylikai maratonų (42000 kalorijų (Kilo kalorijų)).

[...]

Aš pastebėjau, kad suvalgius riebalų, kūnas sau praneša, jog atkeliauja daugiau energijos ir tuojau pat pradeda skaidyti kūno riebalus. Nesvarbu ar šie riebalai iš šoninės (mano mėgstamiausi) ar iš Spam sumuštinio, kūnas išmeta į sistemą naujos energijos pliūpsnį, nepraėjus nei dvidešimt minučių. Tai per daug greitai, kad ši energija galėtų atsirasti iš suvirškinto maisto."

[...]

Esant šaltam orui, būtina vartoti česnakus. Tai geresnis anti-krešulinis (angl. antti-clotting) preparatas nei aspirinas. Jis pagerina bendrą kraujo cirkuliavimą. Reinhold Messner naudojo česnako pakaitalus aukštuminiams įkopimams, nes jie taip pat pageriną kraujagyslių elastiškumą. Česnakas ar jo pakaitalai taip pat stiprina imuninę sistemą.

[...]

Galų gale, laipiojimas tai anarchija. Gali daryti ką nori ir valgyti ką nori. Gelen Porzak iš kolorado valgė Pringls bulvių traškučius iki pat Makalu viršūnės."

Gal kas žinot, kodėl ir svogūnai naudojami tokiais dideliais kiekiais?

Šeimyninis skiturinimas Cortinoje

LiberoFlat gyvena daug linksmų plaučių žmonių. Vienas iš jų Dino (oho wikipedijos linkas..., nerealiai), kuris turi labai mielą šeimą ir taip pat mėgsta skiturinti. Ir kaip gi jūs įsivaizduojate šeimynini sekmadienio skiturinimą? Ogi jo numylėtinė bėga priekyje, Dino bando ją pagauti (bet sunkiai sekasi), o tokie paliegę draugai kaip aš, Pancia ir James mato, kad liežuviai jau žeme velkasi. Gerai, kad sniegas naujas, tai visai neblogo skonio. Dino tik pasiguodžia, kad būdavo dar blogiau. Jo draugė du metus nesportavo, nes pagimdė gražią dukrytę, todėl dabar "greitai nelipa".

Kirtom milžinišką lavininį lauką, kur medžiai kaip degtukai išvartyti. Šiurpu vienok. O užsilipę and Pomagagnon, pamatėm nerealų vaizdą į Cortinos d'Ampezzo pusę. Nuotraukos viduryje matosi ir mūsų nusileidimas. Gaila, sniegas patirpęs buvo. Mano slidinėjimo stilius prilygo nuliui... O kai jau prarasdavau kontrolę tekdavo rėkti "banzai" arba "salto". Kamikadze style rulezzzz...

Aspirinas, Apelsinas ir Amfetaminas

"Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios Tad skubėkim gyventi, nes prabėgs nebegrįš" . Kai muši bongą iki ryto, o ryte vis dar svajoji išeiti į kalnus - labai padeda apelsinai ir aspirinas. Išgeri puodelį šviežiai spaustų sulčių, įkali aspirino ir kaip ant sparnų. Užskiturinom gražią viršūnę, o aš padariau du virtuoziškus salto važiuodamas žemyn. Tai kuo gi čia dėtas amfetaminas? Pasirodo, Austrijoje yra alpinizmo muziejus, kuriame eksponuojama old-school alpinizmo įranga. Kas keisčiausia ten padėtas ir amfetamino buteliukas. Na ir priedo žodis prasideda "a" raide.

Kadangi esame Google eroje, smeigiau "amphetamine mountaineering" ir ką? Yra straipsnis (vokiečių k.) "Amphetamine doping in leisure-time mountain climbing at a medium altitude in the Alps", bet iš abstract nesupratau ką gi jie atrado. O kitoje vietoje radau:

Taking medication/drugs for acclimation, especially in the Alps, is not necessary and can be harmful to your health. The best, safest, and most sensible way to acclimatize is by gaining altitude slowly. Taking drugs such as Diamox is not helping for acclimation. It merely suppresses the very symptoms that tell your body that something serious may be occurring- something that can only get worse in higher altitudes. I have had to have clients flown out with severe altitude sickness that had been masked by taking such drugs. This is not the Himalayas where a climber is at such a high altitude that he/she cannot move down to safety quickly or easily. Only in such extreme situations should a climber take drugs, such as Dexamethason Amphetamine three-D- cocktail to save his/her life until descent is possible.

Dabar šiek tiek minčių iš mano draugo daktaro Torsten. Jis pasisako už paracetamoli, nes kalnuose aspirinas nėra labai gerai jei susižeidi.

Paracetamol - ist the drug. (the pharmaceutic group is called "non-steroid-anti-rheumatic-drug"
It helps:
- to relief pain
- to lower fever
- no effect on inflammations.
The big advantage is that there are the least side-effects you can think of. It is metabolized by the liver and by overdose-use it can harm you liver. That is (besides a possible allergie) the most important side-effect. You can give it to new-born babys, to old sick people, the pregnant women.... no problem.
The common dosage is: 3x 500mg per day.

Aspirin® (ASS) (also a non-steroidal-anti-rhematic)
Effects:
- pain relief
- lowers fever
- anti-inflammatory-effect (this is an advantage to Paracetamol - but only if it is needed)
More side effects than Paracetamol:
It harms your stomach with the risk of a gastric ulcer.
It prevents the blood-cells from clodding together (good if you are having a heart attac or a thrombosis - bad if you are bleeding through an inner or outside wound - cause you lose blood!)
It is not allowed to give Aspirine to kids younger than ±15years for danger of Reye's Syndrome.

Trumpai tariant ne viskas, kas prasideda iš "a" raidės yra gerai, net jei visą naktį mušėt bongą ar ruošiatės užkariauti dar vieną viršūnę...

Visgi lieka APELSINAS. Prieš vartodami vaistus pasitarkite su gydytoju arba vaistininku.

Slidinėjimo puriu sniegu mokykla

Nuo penktadienio ryto dalyvavome slidinėjimo už trasos ribų mokykloje. Trijų dienų įspūdžiai ilgam liks mano atmintyje. Ir dabar, kai tik užsimerkiu, matau giliame sniege išrėžtą sinusoidę. Sniegas purutis kaip pūkas. Kojomis vėl jaučiu tą minkštą sniego pudrą. Dar jaučiu, kaip parkritus tos pudros prilenda man už striukės ir šalti upeliai teka mano nugara. "White dreams..."

Pirma diena buvo skirta apšilimui ir pagrindų mokymui. Niekas manęs nemokė slidinėti, bet tai iš tiesų vertinga pamoka. Per keletą važiavimų instruktorius tiksliai išvardino mano klaidas, kurių, deja buvo gausybė: per daug svorio į galą (šią klaidą daro 95% slidinėjančiųjų), ant posūkio per mažai sulenkiu kojas ir per mažai pasisuku per liemenį, sukimas inicijuojamas kūnu o ne slidėmis. Išvažiavome ir už trasos ribų, bet iš karto sustabdė policija ir instruktoriui teko ilgai aiškintis kaip ir kas.

Antrą dieną varčiausi taip, lyg pirmą kartą stovėčiau ant slidžių. Visą dieną leidomės šalia trasų netoli Cinque Torri slidinėjimo kurorto. Leidomės nelabai stačiai, pasirinkdami geresnį sniegą, kuris toks būna šešėlyje arba ant šiaurinio šlaito. Kojos suglaustos, svoris centre, pirmas posūkis daromas stipriai paspaudžiant slides. Antras posūkis dažniausiai būna daromas užpakaliu braukiant per sniegą arba galva matuojant jo gylį. Ant saulės sušildyto sniego dar įdomiau. Čia tik broliai kamikadzės sugebėdavo nenugriūti, tačiau jie apsišarvavę šalmais net nebandydavo daryti posūkių. Darėm ir valandos kelionę per mišką, kur statumas siekdavo 40 laipsnių.

Trečia diena buvo pati linksmiausia. Važinėjomės aplink Sellos kalnų grupę. Čia pilna free ride trasų, kuriose puikavosi tonos nepaliesto sniegelio. Važiavom kur tik galėjom ir didžiavomės visos grupės paliktomis vėžiomis. Pagaliau per gerą sniegą visi sugebėdavome gražiai nusileisti ir netgi sukrykštauti iš džiaugsmo. Galiausiai pabandėm vieną iš nesunkių freeride trasų - val Lasties (žemėlapis apačioje). Gaila, kad visur tvyrojo rūkas ir matėme tik apatinę trasos dalį.

View Larger Map

Italijos laipiojimo ledais gidai

Pagaliau (pavėluotai) gavau porą ledų laipiojimo gidų. Tai yra retai sutinkamos knygelės bet kokiuose knygynuose. Jei kam reikia, galėčiau nuskenuoti maršrutų aprašymus. Tikiuosi gausis geresnės kokybės nei įdėti paveikslėliai :) Prisegu "Ghiaccio Verticale" knygelės turinį (žemėlapio pavidalu). Raudonais skaičiukais pažymėtos vietos yra aprašytos knygelėje. Kitas gidas vadinasi Dolomiti di ghiaccio. Ten info kiek kartojasi, bet užtat paveiksliukai iš 70-jų.

Ledų laipiojimas disco stiliumi

Penktadienį į liberoflat hostelį subildėjo būrys kristalų mėgėjų. Paskutinis laisvas kambarys buvo užverstas ledo įrankiais, šriūbais, miegmaišiais ir net gyvais žmonėmis. Kas netilpo grūdosi pro duris į koridorių. Dėl ilgų ginčų kuris įrankis geresnis ir įprastų/įdomių istorijų "kaip ir kada lipom" pramiegojom startą (kodėl taip būna galite pažiūrėti pas petzl) ir tik 12 atsiradom Sottogudoje. Manau, kad tai neblogas ledų laipiojimo Disneylandas. Kas nelabai turi laiko blaškytis, siūlau laipioti būtent čia. Gal geriau ne savaitgaliais, nes nerasit laisvų ledų.

Laikas spaudė, kriokliai braškėjo, todėl greitai šokom ant Della Traversata (3+). Įveikėm tik pirmą pitčą, ir nelauktai pajautėm, kad reikia stačiau. Griebėm Delle Trasparence (4+) ir staigiai atšipo dantys. Užkaliau rankas belikus porai metrų iki išlipimo nuo vertikalaus ledo. Kojos praslydo, trumpam pakibau ant įrankių kiek aukščiau paskutinio varžto. Supratau, kad vertikaliame lede saugos nebeįsuksiu, ir nulipau žemyn. Pitčą baigė Tadas. Jo rankose bylojo ryžtas, o kojos kartais pradėdavo šokti siuvimo mašinos ritmu. Baigėm lipti temstant. Vilius drąsiai dėjosi lempą ir kartais paklausdavo, "o ar medis stiprus?", "o ar įrankiai gerai į žolę sminga?". Ir tada prasidėjo DISCO. Ledus apšvietė raudoni, mėlyni ir žali žibintai. Šimtametrinės ledo katedros sienos (La Cattedrale) dažėsi įvairiausiomis spalvom. Visi susirinkom apačioje ir tik vienišas Sauliaus žiburėlis mirgėjo aukštai aukštai "mėnulio" pakraštyje (Della Luna).

Graži diena.

Žemėlapiai ir lentelė pavogtos iš čia...

Apie slidinėjimą Zillertal

Yra keletas liūdnų tiesų apie slidinėjimą ant puraus sniego: I) jis gan stipriai skiriasi nuo slidinėjimo trasose II) norint išmokti važiuoti ant puraus sniego neužtenka skiturinti.

Vakar aplankiau savo sesutę su šeima, kurie slidinėja Mayerhofen, Zillertalio slėnyje. Vakarykštės linksmybės ramiai kaleno galvoje, o kvatokliai draugai žadėjo gerą slidinėjimo dieną. Oras nelepino. Matomumas apie 5-50 metrų, priklausomai į kokį debesį pataikysi. Užtat sniego už trasos ribų iki juosmens. Rimtai. Tik toks nelabai lengvas, bet daug. Įvažiuoji į miškelį šalia trasos ir džiaugiesi iki pilvo.

Pats teorijos apie "powder skiing" nebekursiu, o išversiu ir sutrumpinsiu naudojantis knyga "The All-Mountain Skier. The Way to Expert Skiing (second edition)" parašytos R. Mark Elling (psl 143). Kiekvienas slidininkas, kuris mano, kad slidinėjimas ant puraus sniego yra kažkuo menkiau nei religinis išgyvenimas, paprasčiausiai nemoka pakankamai gerai slidinėti. Taškas. Tam, kad gerai važiuotumėt ant puraus sniego, jums reikia apie jį galvoti kaip apie skystį. Plaukiojimas nelabai patinka žmonėms, kurie skęsta. Geri slidininkai, kurie turi sunkumų su puriu sniegu nepasiduoda - jie bando dar labiau. Patikėkit - tai klaidingas elgesys. Jums reikia žinoti, kas svarbu slidinėjant ant puraus sniego. Pirma, reikia vienodai apkrauti abi slides. Abi kojos būna suglaustos ir atkartoja viena kitos judesius. Jei labiau apkrausite vieną slidę, ji paskęs, o kita slidė iškils. Tai sukels pusiausvyros problemų. Dar vienas ingridientas pagerinti slydimą - greitis. Kuo greičiau važiuoji, tuo mažiau grimsi - tuo lengviau. Kitas svarbus momentas tai svorio centras. Jis turi būti centre, o ne gale, kaip daugumai atrodo.

Garsioji Harakiri trąsa lindėjo pačiame sunkiausiame debesyje. 5m matomumas, sumuštas sniegas ir 78% (38 laipsniai) statumas - kas gali būti geriau? Bandžiau porą kartų ir vis nepamatydavau kokio kupsto, dydžio sulig keliais. Tai abu kartus išsitiesiau ir taip išgąsdinau vargšus slidininkus, kurie tirštame rūke ramiai sau mąstė, o kaip čia nusileidus, ką čia daryti...

Lauko pratimai - Brenner pass

Vakar ir šiandien vyko pirmasis šiais metais tarptautinio skiturinimo Universiteto (University of Ski Touring) seminaras. Prašau įvertinkite mūsų naująjį logo. Jei kas išreikš baisingą skaičių pagyrų gali tikėtis maikutės. Gausus dalyvių būrys aplodismentais sutiko valandą pavėlavusį pasaulinio garso instruktorių Torsten (Munich).

Buvo aptariami svarbūs žiemos išgyvenimo klausimai. Pats svarbiausias - kaip neuždusti nuo dūmų žiemos trobelėje, kai kaminas užsikimšęs sniegu. Trumpai tariant reikia neprigerti per daug karšto vyno, nenusiauti batų ir mokėti greitai bėgti. Jei dūmai nėra labai tiršti ir matosi durys, reikia patikrinti ar iš viso verta keltis iš lovos ir judėti į stingdantį šaltį (-15). Tam įjungiamas žibintuvėlis ir daroma diskoteka. Jei jaučiasi efektas, visgi vertėtų išeiti į lauką ir pravėdinti plaučius. Pratimą kartoti kuo daugiau kartų. Męs kartojom bent 5.

Kitas svarbus išgyvenimo klausimas - pastos gaminimas. Trumpa taisyklė - kuo daugiau ingridientų, tuo geresnė pasta.

Buvo ir ne tokių svarbių patarimų apie mediciną, sniegą, gelbėjimo darbus, lavinų pavojų, kelio pasirinkimą kurie puikia atspindi pateiktuose konspektuose.

Grįžtu

Dar tik porą valandų Bolzano, bet jaučiu, kad kalnai šaukia...

----------

FIGOOOOOOOOO ;-))))

 IF U ARE GONNA WAITING FOR ME, I'LL BE WITH YOUR EXPEDITION

ale

----------

Well, I´m looking forward to this expedition and will give my contribute by organizing the biwak place in one of the coldest valleys around. Seems it will be a big adventure ;-))

 

SO, SEE YA SOON!!

matthias

----------

Ir dar gavau sąrašą iš Torsten. Ačiū google translate.

Alpine equipment lists: 

Ski tours: 
Touring Skies 
Ski boots 
Sticks
Climbing skins 
Ski crampons 
Avalanche beacon including good batteries 
Avalanche shovel 
Avalanche probe 
Bivouac sack (each 2-3 people a 1 - or 2-man bivouac sack) 
First aid 
  
Glacier tours (simple Alpinism): 
Harness 

Solid mountain boots for adapted crampons 

Crampons

2 Locking carabiners
3 Normal Karabiner (two identical) 
1 Longer belt loop, 1.20 m 
3 prusik (half, full, and double body length) 
1 ice ax 
1 Ice screw 
Bivouac sack (each 2-3 people a 1- or 2-man bivouac sack) 
First Aid 
  
High Ski touring: 
Combining the lists for glacier tours and ski tours.

Ice climbing (demanding full speed):

6 ice screws min. 
2-3 quickdraws
2 long belt loops 
4 HMS locking carabiners 
4 Normal carabiner 
Bivouac sack 
First aid
if necessary safeguards for rock (see alpine climbing equipment) 

PER PERSON: 
Helmet, harness, and possibly chest harness 
Solid mountain boots to be used with crampons 
Adapted crampons 
2 Ice tools or 1 Ice tool and 1 ice axe (per person) 
3 prusiks (half, full, and double body length)