Vuf. Giliai giliai atsidūsta kalnai, prispausti sunkaus sniego. Atrodo, kad jie visada nori nusikratyti sunkios naštos. Šis garsas palieka neišdildomą įspūdį. Stebiu kaip aukštai pradeda tekėti sniego upė. Mes stovim akmenų šešėly, šiek tiek aukščiau kuluaro. Viskas prasideda mažu lūžiu ir jau po kelių sekundžių sniego upė plečias, greitėja. Čia pat, už penkiolikos metrų pro šalį gurguliuoja sniegas. Švari balta jėga šluoja tamsius akmenis. Mes stovim pakerėti grožio. Jokios baimės. Upė sutoja taip pat netikėtai kaip ir prasidėjo. Stiprus vėjas neša sniegą ir po kelių minučių lavina atrodo sena ir netikra - 300 metrų šalto ir gilaus sniego.
Vakar gavau neįkainuojamos patirties. Tikiuosi sukauptos žinios padės išvengti negandų ir ateityje. Su Torsten išsiruošėm skitourinti. Jau prieš kelias dienas suplanavom maršrutą. Jis mane mokino įvairių saugos triukų: 3x3 sistema, lavinų pavojų išvengimo strategijos, šlaito statumo matavimai, lavinų tikimybės priklausomybė nuo statumo ir sniego stovio, sniego profilio tyrimai, laiko planavimas, lavininių pypsių naudojimas, zondo naudojimas, kasimas... reikėtų viską užsirašyti... bet visa teorija yra daugiau mažiau bevertė jei visko nepabandai lauko salygom.
Taigi niekur toli nėjom. Po lavinos apsisukom, apžiurėjom ar negali būti daugiau lavinų ir pradėjom treniruotę. Kaip vaikai kasinėjomės sniege, ieškojom paslėptų kuprinių. Tyrėm sniegą. Kaip puiku, kai kas nors moka ir nori paaiškinti kaip viską reikia daryti. O kiek daug dar reikia išmokti, kad keliavimas taptų dar saugesnis.
Wednesday 28 November 2007
Tuesday 20 November 2007
Sunkus skitouring'o sezono atidarymas
Sezonas atidarytas!!! Viskas vyko spontaniškai. Šeštadienį su James išsiruošėm pasižmonėti į BZ klubus. Galiausiai atsiradom Šeradoje. Kažkaip šį kartą nereikėjo klubo kortelės, kuri per metus kainuoja 50cnt... Grojo drum'n'bass ir pilstė per stiprius kokteilius. Po 3 gimė nelauktas planas: ryt iš pat ryto skitouring sezono atidarymas. Aišku James po trijų neproporcingų kokteilių namo nebevažiavo, ir ilgai mūsų bute ieškojo tualeto. Kadangi atidarius duris pasipildavo dulkių siurbliai ir šluotos, galiausiai nusprendė, kad mes pakeitėm tualeto buvimo vietą... Tokie va stebuklai ir tokia štai priešistorė, kuri dažniausiai būna praleidžiama mano bloge...
Taigi sekmadienį iš pat ankstyvo ryto (apie 12:30) stovėjom Shnalstal apačioje. Nelabai puiki savijauta reikalavo tumpo įžanginio skitourinimo. Keltuvai buvo atidaryti tik į vieną pusę, o tai reiškė, kad greitai namuko su alumi ir kitom gėrybėm pasiekti nepavyks (kitoje pusėje jis arčiau). James užsiklijavo antrą odą, kad tikrosios nepratrintų. Čia tikrai toks stebuklingas daiktas yra. Sunkiai, visų stebimi, užsiklijavom kailiukus ir pradėjom sunkų kopimą.
Aš iš anksto džiaugiausi, kad tik pradžioje sunku, bet baisiai klydau. Priėję pirmą namuką supratom, kad kelionę reikės tęsti, nes jis uždarytas. Pailsėjom ir žengėm toliau. Visiškai negyvi užsirioglinom iki vietos, kur matosi antras namukas. Ir jis uždarytas... Aplinkui daug daug snowboarder'iu su pižamom (Burton praeito sezono kolekcija). Rimtai, vienas iš trijų su snieglente. Per daug. Ir spalvų keistumas tų pižamų... Sniegas toks pusėtinas. Tik nusileidimo trasoje yra. Kai kur yra akmenukų - žodžiu nekas. Pasukom iki viršutinio kabako.
Paskutiniai metrai buvo visiškai nekokie. Mes net geroje formoje nelipam iki pat viršaus, nes 1.2Km peraukštėjimas greitu tempu nėra labai lengva pramoga. Likus pusvaldanžiui iki viršaus taikėm labai puikų, laiko išbandytą motyvavimosi apgaulę: užsižymi tikslą 20m atstumu nuo esamos vietos ir sutari, kad ten vėl pailsėsim. Kalorijų nebuvimas ir vakarykštis vakarėlis darė savo. Vargais negalais stovėjom prie namuko. Aišku restoranėlis buvo uždarytas, todėl bare gavom tik vakarykščių sumuštinių. Ir tų tik tris, nes lenkų snowborderiai viską suvalgė prieš mus... Purtė šaltis ir man nuo aukščio/nuovargio truputį skaudėjo galvą (3200m).
Leidomės jau temstant. Ant paruoštų trasų buvo ypač faina, o gale teko šokinėti kauburiukais. Prie pat trasos galo dar nusiverčiau - buvo tikras sezono atidarymas :)
Taigi sekmadienį iš pat ankstyvo ryto (apie 12:30) stovėjom Shnalstal apačioje. Nelabai puiki savijauta reikalavo tumpo įžanginio skitourinimo. Keltuvai buvo atidaryti tik į vieną pusę, o tai reiškė, kad greitai namuko su alumi ir kitom gėrybėm pasiekti nepavyks (kitoje pusėje jis arčiau). James užsiklijavo antrą odą, kad tikrosios nepratrintų. Čia tikrai toks stebuklingas daiktas yra. Sunkiai, visų stebimi, užsiklijavom kailiukus ir pradėjom sunkų kopimą.
Aš iš anksto džiaugiausi, kad tik pradžioje sunku, bet baisiai klydau. Priėję pirmą namuką supratom, kad kelionę reikės tęsti, nes jis uždarytas. Pailsėjom ir žengėm toliau. Visiškai negyvi užsirioglinom iki vietos, kur matosi antras namukas. Ir jis uždarytas... Aplinkui daug daug snowboarder'iu su pižamom (Burton praeito sezono kolekcija). Rimtai, vienas iš trijų su snieglente. Per daug. Ir spalvų keistumas tų pižamų... Sniegas toks pusėtinas. Tik nusileidimo trasoje yra. Kai kur yra akmenukų - žodžiu nekas. Pasukom iki viršutinio kabako.
Paskutiniai metrai buvo visiškai nekokie. Mes net geroje formoje nelipam iki pat viršaus, nes 1.2Km peraukštėjimas greitu tempu nėra labai lengva pramoga. Likus pusvaldanžiui iki viršaus taikėm labai puikų, laiko išbandytą motyvavimosi apgaulę: užsižymi tikslą 20m atstumu nuo esamos vietos ir sutari, kad ten vėl pailsėsim. Kalorijų nebuvimas ir vakarykštis vakarėlis darė savo. Vargais negalais stovėjom prie namuko. Aišku restoranėlis buvo uždarytas, todėl bare gavom tik vakarykščių sumuštinių. Ir tų tik tris, nes lenkų snowborderiai viską suvalgė prieš mus... Purtė šaltis ir man nuo aukščio/nuovargio truputį skaudėjo galvą (3200m).
Leidomės jau temstant. Ant paruoštų trasų buvo ypač faina, o gale teko šokinėti kauburiukais. Prie pat trasos galo dar nusiverčiau - buvo tikras sezono atidarymas :)
Monday 19 November 2007
Kaip mes bandėm dviračių down-hill
Šį savaitgalį suspėjau užbaigti visus universiteto darbus anksčiau nei tikėjausi. Kai tik paskutinis laiškas buvo išsiųstas, paskambinau Tadui. Jau seniai buvau sumąstęs pabandyti down-hill čia pat Bolzano, o tuo pačiu nuvažiuoti ir iki boulderinimo vietos...
Žinojom, kad žmonės takelį iki boulderinimo vietos ir aukščiau naudoja down-hill'ui. Vieną kartą su Romualdu buvom tuo takeliu net užsilipę iki pat viršaus. Šį kartą pasinaudojom keltuvo paslaugom. Labai jau protingas išradimas tas keltuvas. O kažkur skaičiau, kad būtent šis keltuvas buvo pirmas Europoje, kuris kėlė žmones. Nežinau kiek tai tiesa ir matyt nesikelčiau tokia seniena, bet dabar jis atrodo visai padoriai... tiksliau labai gerai. Na ką, suplojom po penkis eurus ir atsidūrėm viršuje. Dar užsilipom į apžvalgos bokštą apžvelgti apylinkių: kalnuose žiema, matosi paruoštos slidinėjimo trasos.
Per vargus suradom savo takelio pradžią ir išbandėm stabdžius. Dėl viso pikto užsidėjau Romualdo slidinėjimo šalmą (pasiteisino vėliau). Pradžia atrodė nelabai sunki. Tiesiog takelis žemyn. Dar Lietuvoje mėgau važinėtis nuo kalniukų žemyn. Na o čia visas kalnas. Greitai takelis darėsi sudėtingesnis. Visą svorį laikai kuo toliau į galą. Kai ypač statu, bandai balansuoti virš galinio rato, daug toliau nei sėdynė. Jei užspaudi priekinį stabdį, nebeišeina vairuoti ir gali perlėkti per vairą. Jei važiuoji per lėtai, kliūni už akmenų. Taigi visada bandai palaikyti pastovų ne per didelį greitį. Lengvesnėse vietose stabdai abiem stabdžiais, o kai tenka šokinėti žemyn akmenim, spaudi tik galinį, o priekinį tai užspaudi, tai atleidi. Jei labai sudėtinga ir trumpa atkarpa, tiesiog važiuoji nestabdęs, o paskui sustabdai kai saugu. Taip ir važiuoji.
Labai praverčia amortizatoriai (ypač priekiniai). Be jų, išmuša rankas nuo vairo ir prarandi stabdymo galimybę. Greitis didėja sekundės dalimis. Mačiau, kaip tai atsitiko Tadui. Staiga, pradėjo didinti greitį, o galiausiai nesuvaldė dviračio ir krito ant samanų :) Kuo toliau tuo trasa sudėtingėjo. Kai kur teko nulipti akmenimis pėstute, nes atrodė per pavojingai. Tadui atsisuko stabžio varžtas. Mindė kažkur parkrito. Aš irgi išsidrėbiau, bet labai nestipriai.
Galiausiai prasidėjo pernykščiai lapai. O po jais slėpėsi akmenys. Stabdymo kelias didėjo, todėl važiavom lėčiau. Porą kartų su Minde sėkmingai nušokom nuo 20-30cm akmenukų. Tadas varėsi dviratį, dėl sugedusių stabdžių. Galiausiai privažiavau vietą, kur reikėjo nuvažiuoti nuo nemažo akmens. Apačioje priekinis ratas pasisuko ir užstrigo. Teko skirsti per priekinį ratą. Aišku viskas nebuvo labai baisiai. Nusileidau pusiau ant kojų, bet su šalmu priliečiau žemę ir padariau kulverstuką. :) Labai profesionaliai sakyčiau. Tik susimušiau kelią ir susiplėšiau kelnes. Toliau važiavom dar atsargiau. Ir pasiekėm boulderinimo vietą.
Šiek tiek paboulderinę (man sekėsi nekaip) leidomės žemyn. Mano dviračio galinis ratas tapo aštunke :) Sunkiai sekėsi minti dviratį netgi nuo kalno. Tai va toks tas down-hill pradžiamokslis. Manau reikėtų pradėti nuo lengvesnių trasų ir su tikrais down-hill dviračiais. Bet jei kas norit is BZ pabandyti, galiu paaiškinti kaip rasti šį maršrutą. Tik turėkit šalmą (Ačiū Romka) ir neverkit jei sulaužsit dviratį :) . Tuo aš užbaigiau savo vasaros planų sąrašiuką.
Žinojom, kad žmonės takelį iki boulderinimo vietos ir aukščiau naudoja down-hill'ui. Vieną kartą su Romualdu buvom tuo takeliu net užsilipę iki pat viršaus. Šį kartą pasinaudojom keltuvo paslaugom. Labai jau protingas išradimas tas keltuvas. O kažkur skaičiau, kad būtent šis keltuvas buvo pirmas Europoje, kuris kėlė žmones. Nežinau kiek tai tiesa ir matyt nesikelčiau tokia seniena, bet dabar jis atrodo visai padoriai... tiksliau labai gerai. Na ką, suplojom po penkis eurus ir atsidūrėm viršuje. Dar užsilipom į apžvalgos bokštą apžvelgti apylinkių: kalnuose žiema, matosi paruoštos slidinėjimo trasos.
Per vargus suradom savo takelio pradžią ir išbandėm stabdžius. Dėl viso pikto užsidėjau Romualdo slidinėjimo šalmą (pasiteisino vėliau). Pradžia atrodė nelabai sunki. Tiesiog takelis žemyn. Dar Lietuvoje mėgau važinėtis nuo kalniukų žemyn. Na o čia visas kalnas. Greitai takelis darėsi sudėtingesnis. Visą svorį laikai kuo toliau į galą. Kai ypač statu, bandai balansuoti virš galinio rato, daug toliau nei sėdynė. Jei užspaudi priekinį stabdį, nebeišeina vairuoti ir gali perlėkti per vairą. Jei važiuoji per lėtai, kliūni už akmenų. Taigi visada bandai palaikyti pastovų ne per didelį greitį. Lengvesnėse vietose stabdai abiem stabdžiais, o kai tenka šokinėti žemyn akmenim, spaudi tik galinį, o priekinį tai užspaudi, tai atleidi. Jei labai sudėtinga ir trumpa atkarpa, tiesiog važiuoji nestabdęs, o paskui sustabdai kai saugu. Taip ir važiuoji.
Labai praverčia amortizatoriai (ypač priekiniai). Be jų, išmuša rankas nuo vairo ir prarandi stabdymo galimybę. Greitis didėja sekundės dalimis. Mačiau, kaip tai atsitiko Tadui. Staiga, pradėjo didinti greitį, o galiausiai nesuvaldė dviračio ir krito ant samanų :) Kuo toliau tuo trasa sudėtingėjo. Kai kur teko nulipti akmenimis pėstute, nes atrodė per pavojingai. Tadui atsisuko stabžio varžtas. Mindė kažkur parkrito. Aš irgi išsidrėbiau, bet labai nestipriai.
Galiausiai prasidėjo pernykščiai lapai. O po jais slėpėsi akmenys. Stabdymo kelias didėjo, todėl važiavom lėčiau. Porą kartų su Minde sėkmingai nušokom nuo 20-30cm akmenukų. Tadas varėsi dviratį, dėl sugedusių stabdžių. Galiausiai privažiavau vietą, kur reikėjo nuvažiuoti nuo nemažo akmens. Apačioje priekinis ratas pasisuko ir užstrigo. Teko skirsti per priekinį ratą. Aišku viskas nebuvo labai baisiai. Nusileidau pusiau ant kojų, bet su šalmu priliečiau žemę ir padariau kulverstuką. :) Labai profesionaliai sakyčiau. Tik susimušiau kelią ir susiplėšiau kelnes. Toliau važiavom dar atsargiau. Ir pasiekėm boulderinimo vietą.
Šiek tiek paboulderinę (man sekėsi nekaip) leidomės žemyn. Mano dviračio galinis ratas tapo aštunke :) Sunkiai sekėsi minti dviratį netgi nuo kalno. Tai va toks tas down-hill pradžiamokslis. Manau reikėtų pradėti nuo lengvesnių trasų ir su tikrais down-hill dviračiais. Bet jei kas norit is BZ pabandyti, galiu paaiškinti kaip rasti šį maršrutą. Tik turėkit šalmą (Ačiū Romka) ir neverkit jei sulaužsit dviratį :) . Tuo aš užbaigiau savo vasaros planų sąrašiuką.
Monday 12 November 2007
žiemos planai
Buvau susikūręs vasaros planų sarašiuką, o dabar mąstau ką gi čia nuveikus žiemą. Gal kvaila užsibrėžti/užrašyti kažkokius neaiškius tikslus, bet tikiuosi gauti kokių nors idėjų ir iš jūsų. Taigi šią žiema norėčiau:
- Užskitourinti į Weissekugel (3739m) viršūnę
- Su slidėmis pagaliau išmokti 360 laipsnių apsisukimą pašokus
- Nueiti/suorganizuoti ledo laipiojimo mokyklą
- Sudalyvauti skitouringo varžybose per Sela grupę
- Kur nors kalnuose pasistatyti iglų arba išsikasti urvą nakvynei ir aišku pernakvoti
- Pabandyti slidžių freeride
- Jei labai jau viskas super, tai Haute route Chamonix... (čia geresnis apašymas)
Tuesday 6 November 2007
Uolos į kurias dūžta bangos
Vakarėjanti saulutė šildo nugarą, o apačioje į uolas dūžta bangos. Šį savaitgalį laipiojom Muzzerone'je - ant gražiausios man matytos sportinio laipiojimo uolos.
Tik atvažiavę į Cinque Terre pradėjom klausinėti, kur gi čia galima palaipioti. Turistų informacija žino tik visų pramintus takelius, o apie supančias uolas net nebuvo girdėję. Teko info ieškoti La Spezzia miestelyje, kur moteriškė net pasakė kokiu autobusu iki tų uolų nuvažiuoti :) Anksti iš ryto mes nutarėme tą vietą pasiekti pėstute.
Dar matyt nesu liepęs tiek daug laiptelių. Iš Riomaggiore iki kalno viršaus veda tūkstančiai takelių, o kiekvienas jų grįstas šimtais laiptelių. Pačiame viršuje didelė bažnyčia ir įdomus prietaisas bobutėm į tą bažnyčią vežti: vienabėgis traukinukas, kur priekyje atsisėda didelis kunigas su rožančiumi, o į visas kitas kėdutes po bobutę. Visi nusišypso ir rieda dantračiais žemyn. Viršuje kalno šlaitu eina ilgas ilgas takelis. Jis specialiai vingiuoja vietomis su gražiausiais vaizdais, kad užsižiūrėjęs pamirštum tuos nelemtus laiptelius.
Po poros valandų pasiekėme pirmą ženklą apie laipiojimo uolomis vietą (palestre di roccia). Dar po valandos kelis kart pasukę teisingu keliu (ženklų nebebuvo, padėjo išsiugdyta nuojauta) pamatėm ir pačią uolą.
Kas geriausia, uolų daug (mes bandėm tik pagrindinę) ir visos su gražiu saulėlydžio vaizdu. Apačioje žiovauja tingi jūra. Sau šlepsi bangomis i uolas ir vargo nemato. Labai gražu. Lipom tik lengvas trasas, nes kur gi čia nusisunkinsi? Ir šiaip atsipalaidavom. Imi patogias rankenas ir džiaugiesi sau lengvu judesiuku :) Beje, uola labai labai aukšta. iki viršaus apie trisdešimt metrų matyt. Aplink daug visokio lygio italų laipiotojų :) Ir visi daug šneka.
Vakare vėl netyčia pusiau zuikiais (irgi netyčia) parsigavome namo.
Tik atvažiavę į Cinque Terre pradėjom klausinėti, kur gi čia galima palaipioti. Turistų informacija žino tik visų pramintus takelius, o apie supančias uolas net nebuvo girdėję. Teko info ieškoti La Spezzia miestelyje, kur moteriškė net pasakė kokiu autobusu iki tų uolų nuvažiuoti :) Anksti iš ryto mes nutarėme tą vietą pasiekti pėstute.
Dar matyt nesu liepęs tiek daug laiptelių. Iš Riomaggiore iki kalno viršaus veda tūkstančiai takelių, o kiekvienas jų grįstas šimtais laiptelių. Pačiame viršuje didelė bažnyčia ir įdomus prietaisas bobutėm į tą bažnyčią vežti: vienabėgis traukinukas, kur priekyje atsisėda didelis kunigas su rožančiumi, o į visas kitas kėdutes po bobutę. Visi nusišypso ir rieda dantračiais žemyn. Viršuje kalno šlaitu eina ilgas ilgas takelis. Jis specialiai vingiuoja vietomis su gražiausiais vaizdais, kad užsižiūrėjęs pamirštum tuos nelemtus laiptelius.
Po poros valandų pasiekėme pirmą ženklą apie laipiojimo uolomis vietą (palestre di roccia). Dar po valandos kelis kart pasukę teisingu keliu (ženklų nebebuvo, padėjo išsiugdyta nuojauta) pamatėm ir pačią uolą.
Kas geriausia, uolų daug (mes bandėm tik pagrindinę) ir visos su gražiu saulėlydžio vaizdu. Apačioje žiovauja tingi jūra. Sau šlepsi bangomis i uolas ir vargo nemato. Labai gražu. Lipom tik lengvas trasas, nes kur gi čia nusisunkinsi? Ir šiaip atsipalaidavom. Imi patogias rankenas ir džiaugiesi sau lengvu judesiuku :) Beje, uola labai labai aukšta. iki viršaus apie trisdešimt metrų matyt. Aplink daug visokio lygio italų laipiotojų :) Ir visi daug šneka.
Vakare vėl netyčia pusiau zuikiais (irgi netyčia) parsigavome namo.
Subscribe to:
Posts (Atom)
Posts
