360 slidėmis ir kiti savaitgalio nuotykiai

Šį savaitgalį į Bolzano įsibrovė pavasaris. +20 ir kvailybės prasideda. Pastovi adrenalino dozė pravalė kraujagysles ir priminė, kad dar esu gyvas. Vakar po keleto keistų apsimiegojimo nesusipratimų atsidūriau Kronplatz sniego parke. Jau seniai turėjau vaikiško noro išmokti 360 slidėmis, bet nebūdavo drąsos ar kvailumo. Pavasaris pridėjo drąsos, o Jan'o kompanija dar ir kvailumo :)

Niekada nesu visos dienos praleidęs sniego parke. Pradžioje tie tramplinai atrodo labai žiauriai. Teko juos visą pusdienį jaukintis, o po pietų galėjau be didesnio streso šokti nuo 1.5m aukščio tramplino ir nusileisti už kokių penkių metrų. Svarbu šokti pakankamai toli ir leistis ant nuokalnės, nes kitaip labai jau stipriai atsitrenki į žemę. Į dienos galą adrenalino ir kvailumo lygis pasiekė reikiamą stadiją ir pabandžiau 180. Manau geriausia bandyti ant tų tokių aukštų tramplinu, kaip kad matosi vogtoje nuotraukytėje, kairėje. Viskas atrodė labai juokingai, nes važiuojant galu pervertini greitį ir praktiškai net nepašoki ant tramplino viršaus. Nusprendžiau daryti 360, nes mokytis 180 reikia slidžių su abiem riestais galais. Visgi pirmo šuolio metu ryžto buvo per mažai ir teko nusileisti ant rampos nuvažiavimo galu į priekį padarius tik 180. Mano skiturinimo slidžių galai įsmigo ir ai ai ai...

Aišku, tai tik pridėjo adrenalino ir tada viskas pavyko. Pasiruošiau suktis per kairį petį. Taigi važiavau persikreipęs šiek tiek, kairiu pečiu į priekį. Suktis reikia atsispyrimo momentu, nes pakilus į orą to nebe padarysi. Bijojau, kad neapsisuksiu visų 360, bet tai pasirodė ne taip jau ir sunku. Tiesa esant, skrendant jau nugara į priekį buvo tokia mintis - "nebespėsiu apsisukti...", o buvau gan gerai pašokęs, bet viskas ok. Pirmą kartą per daug svorio permečiau į galą ir nusileidęs ant kojų, drėbiausi ant nugaros. Pabandžiau dar porą kartų ir tada supratau, kad reikia staigiai persukti galvą, kad matytum kur leistis. Paskutinis šuolis buvo nerealus. Geras greitis, pilnas 360 ir šaunus švelnus nusileidimas.

Supratau, kad visa technika jau yra galvoje. Ir baimė yra galvoje. Tereikia su ja susitvarkyti, neabejoti ir tikrai pavyks. Visgi po kiekvieno šuolio jautėsi didelis adrenalino antplūdis, kuris visą įspūdį dar labiau sustiprino.

O pavasaris prasidėjo šeštadienį, kai po daug laiko vėl užsilipau ant uolos. Ramus ir geras jausmas, kurį vakare praskiedėm dviračių downhill jau ankščiau bandyta trasa. Šį kartą dviratis nesubyrėjo :)