Vakar aplankiau savo sesutę su šeima, kurie slidinėja Mayerhofen, Zillertalio slėnyje. Vakarykštės linksmybės ramiai kaleno galvoje, o kvatokliai draugai žadėjo gerą slidinėjimo dieną. Oras nelepino. Matomumas apie 5-50 metrų, priklausomai į kokį debesį pataikysi. Užtat sniego už trasos ribų iki juosmens. Rimtai. Tik toks nelabai lengvas, bet daug. Įvažiuoji į miškelį šalia trasos ir džiaugiesi iki pilvo.
Pats teorijos apie "powder skiing" nebekursiu, o išversiu ir sutrumpinsiu naudojantis knyga "The All-Mountain Skier. The Way to Expert Skiing (second edition)" parašytos R. Mark Elling (psl 143). Kiekvienas slidininkas, kuris mano, kad slidinėjimas ant puraus sniego yra kažkuo menkiau nei religinis išgyvenimas, paprasčiausiai nemoka pakankamai gerai slidinėti. Taškas. Tam, kad gerai važiuotumėt ant puraus sniego, jums reikia apie jį galvoti kaip apie skystį. Plaukiojimas nelabai patinka žmonėms, kurie skęsta. Geri slidininkai, kurie turi sunkumų su puriu sniegu nepasiduoda - jie bando dar labiau. Patikėkit - tai klaidingas elgesys. Jums reikia žinoti, kas svarbu slidinėjant ant puraus sniego. Pirma, reikia vienodai apkrauti abi slides. Abi kojos būna suglaustos ir atkartoja viena kitos judesius. Jei labiau apkrausite vieną slidę, ji paskęs, o kita slidė iškils. Tai sukels pusiausvyros problemų. Dar vienas ingridientas pagerinti slydimą - greitis. Kuo greičiau važiuoji, tuo mažiau grimsi - tuo lengviau. Kitas svarbus momentas tai svorio centras. Jis turi būti centre, o ne gale, kaip daugumai atrodo.
Garsioji Harakiri trąsa lindėjo pačiame sunkiausiame debesyje. 5m matomumas, sumuštas sniegas ir 78% (38 laipsniai) statumas - kas gali būti geriau? Bandžiau porą kartų ir vis nepamatydavau kokio kupsto, dydžio sulig keliais. Tai abu kartus išsitiesiau ir taip išgąsdinau vargšus slidininkus, kurie tirštame rūke ramiai sau mąstė, o kaip čia nusileidus, ką čia daryti...
Posts
No comments:
Post a Comment