Gelbėjimo Darbai ant Gran Zebru (Koenig Spitze)

Geras skiturinimo sezonas turi pasibaigti bent vienu geru užkopimu. Pernai su James lipom i Weisskugel (3739m), o šiemet bandėm Gran Zebru (3850m). Bet didesni kalnai turi savo charakterį. Dėl nesuveikusio James žadintuvo vėlavom 20 minučių ir tai išgelbėjo mus nuo nelaimės.

Vos tik pamačius kalną man plaukai pasišiaušė. Oh, aukštas bjaurybė, bet gražus - apsuptas ledynų su įspūdingais ledokričiais. Nors papėdėje buvome apie penktą ryto, viršūnę jau apšvietė tekančios saulės spinduliai. Ėjome trise: aš, James ir Davide. Beeidami rinkomės maršrutą. Kadangi vėlavome norėjome eiti statesniu rytiniu kuluaru, o ne standartiniu maršrutu. Bet rytai yra rytai. Ten saulė žiebia nuo pat ryto. Ir nors lavinų pavojaus prognozė buvo 1-2, kažko kankino nerimas.

Priėję nuotraukoje pažymėtą vietą pamatėm grupelę žmonių vaikštinėjančią šlaitu aukštyn ir žemyn. Pamaniau, kad tai gana kvaila vieta treniruotis gelbėjimo darbams. Bet kai viena moteriškė šuktelėjo mums išjungti savo byperius, supratau, kad tai visai ne treniruotė. Nusiėmėm slides ir prisijungėm prie paieškos darbų. Mačiau vieną šoko ištiktą vyriškį, kitą gulintį, o trečią keliese nešė žemyn. Iš paskos driekėsi kraujo takelis. Žiauru. Leidausi kaip galima greičiau žemyn iki vietos, kur dar niekas nebuvo nuėjęs ir vis sau sakiau, kad reikia skubėti, nes nuo to gali priklausyti kažkieno gyvybė. Laimei, visi nukentėję buvo paviršiuje. Ir po pusvalandžio perėjom prie evakuacijos darbų.

Vieta atrodė nepavojingai ir pakartotinos lavinos tikimybė buvo maža. Su James padėjom vienam nukentėjusiam, kurio koja rodė ne į tą pusę. Jis buvo užsidėjęs kates, kurios taip ir liko ant bato, bei išsuko koją. Sakė prisimena tik parsiritančią laviną ir ilgą skrydį žemyn. Žmonės pasivažinėjo greituoju liftu daugiau nei 200m. Kastuvu išlyginom vietą atsigulimui. Paklojom viską ką turėjom, aprengėm sužeistąjį, užklojom šilumą sulaikančia folija. Lūžus tik koją, todėl mūsų padedamas jis pats atsigulė į laukimo vietą. Malūnsparnio teko laukti apie valandą, nes prieš kelias minutes ant Ortlerio žuvo du žmonės. Nu ir dienelė...

Ko išmokom?

1. Daug žmonių trasoje nėra saugumo rodiklis.
2. Spręsk savo galva kur eiti ir per daug nepasitikėk prognozėm.
3. Turėk su savim reikalingų priemonių pirmajai pagalbai (baisu, bet iš 20 žmonių tik aš ir James turėjo bent jau foliją sulaikančią šilumą. Kas būtų jei būtų atviras lūžis?
4. Nejudink žmogaus iš jo vietos, jei nesi įsitikinęs, kad nėra vidinių ar stuburo pažeidimų. Čia kiti darė šią klaidą ir vilko labiausiai nukentėjusį žemyn. Alpėse malūnsparniai gali nusileisti bet kur ir paimti sužeistą irgi beveik iš bet kur.
5. Treniruokis ir ruoškis viskam: pirmoji pagalba, gelbėjimo darbai, paieškos, lavinų įvertinimai. Arba neik iš namų.
6. Pasitikėk nesuveikiančiu žadintuvu.
   

Snowdays filmukas

Buvo linksma. Ačiū draugams už gerą nuotaiką.

Snowdays 2009 from Teac- on Vimeo.

360 slidėmis ir kiti savaitgalio nuotykiai

Šį savaitgalį į Bolzano įsibrovė pavasaris. +20 ir kvailybės prasideda. Pastovi adrenalino dozė pravalė kraujagysles ir priminė, kad dar esu gyvas. Vakar po keleto keistų apsimiegojimo nesusipratimų atsidūriau Kronplatz sniego parke. Jau seniai turėjau vaikiško noro išmokti 360 slidėmis, bet nebūdavo drąsos ar kvailumo. Pavasaris pridėjo drąsos, o Jan'o kompanija dar ir kvailumo :)

Niekada nesu visos dienos praleidęs sniego parke. Pradžioje tie tramplinai atrodo labai žiauriai. Teko juos visą pusdienį jaukintis, o po pietų galėjau be didesnio streso šokti nuo 1.5m aukščio tramplino ir nusileisti už kokių penkių metrų. Svarbu šokti pakankamai toli ir leistis ant nuokalnės, nes kitaip labai jau stipriai atsitrenki į žemę. Į dienos galą adrenalino ir kvailumo lygis pasiekė reikiamą stadiją ir pabandžiau 180. Manau geriausia bandyti ant tų tokių aukštų tramplinu, kaip kad matosi vogtoje nuotraukytėje, kairėje. Viskas atrodė labai juokingai, nes važiuojant galu pervertini greitį ir praktiškai net nepašoki ant tramplino viršaus. Nusprendžiau daryti 360, nes mokytis 180 reikia slidžių su abiem riestais galais. Visgi pirmo šuolio metu ryžto buvo per mažai ir teko nusileisti ant rampos nuvažiavimo galu į priekį padarius tik 180. Mano skiturinimo slidžių galai įsmigo ir ai ai ai...

Aišku, tai tik pridėjo adrenalino ir tada viskas pavyko. Pasiruošiau suktis per kairį petį. Taigi važiavau persikreipęs šiek tiek, kairiu pečiu į priekį. Suktis reikia atsispyrimo momentu, nes pakilus į orą to nebe padarysi. Bijojau, kad neapsisuksiu visų 360, bet tai pasirodė ne taip jau ir sunku. Tiesa esant, skrendant jau nugara į priekį buvo tokia mintis - "nebespėsiu apsisukti...", o buvau gan gerai pašokęs, bet viskas ok. Pirmą kartą per daug svorio permečiau į galą ir nusileidęs ant kojų, drėbiausi ant nugaros. Pabandžiau dar porą kartų ir tada supratau, kad reikia staigiai persukti galvą, kad matytum kur leistis. Paskutinis šuolis buvo nerealus. Geras greitis, pilnas 360 ir šaunus švelnus nusileidimas.

Supratau, kad visa technika jau yra galvoje. Ir baimė yra galvoje. Tereikia su ja susitvarkyti, neabejoti ir tikrai pavyks. Visgi po kiekvieno šuolio jautėsi didelis adrenalino antplūdis, kuris visą įspūdį dar labiau sustiprino.

O pavasaris prasidėjo šeštadienį, kai po daug laiko vėl užsilipau ant uolos. Ramus ir geras jausmas, kurį vakare praskiedėm dviračių downhill jau ankščiau bandyta trasa. Šį kartą dviratis nesubyrėjo :)