Po 3 metų: Montserrat

Po 3 ilgų metų stiklainyje atsirado vienas kolega, kuris gyvena laipiojimu. Tai daug nelaukę sėdom į micrą ir lėkėm link Monserrat uolų. Šį kartą man patiko būti jo kale: nešiau vandenį ir šokoladą, o jis kabino virves ir kaišiojo friendus.

Jausmas po 3 metų keistas, bet visai neblogas. Galvojau, kad bus blogiau. Monserrat regione yra daug slabų, tai daugiau kentėjo kojos nei reikėjo rankų. Belipant išmokau dvi pamokas:

Pirma, jei ispaniškame gide parašyta, kad praverstų friendai ir zakladkės, privalai jų turėti. Paskutiniame Esparraguesa pitče nebuvo nei vieno saugos taško... Tą patį galiu pasakyti ir apie via-ferratas. Jei parašyta, kad praverstų virvė - būtinai, ją turėk.

Antra, leidžiantis virve žemyn panaudojau savo statinę kilpą ir tuo pradėjau diskusiją apie šių kilpų stiprumą ir panaudojimą. Buvau įsitikinęs, kad nuo žmogaus svorio kilpos niekada neplyšta, o greičiau lūžta stuburas. Dėl stuburo matyt buvau teisus, bet dėl svorio ir plyšimo, klydau. Michael atsiuntė šį filmuką, kuris pakeitė mano nuomonę: 80kg + antro faktoriaus kritimas ir kilpa gali neatlaikyti.

PS., nuotraukos pasiskolintos iš http://escalatroncs.wordpress.com

Multi-easy

Blogas oras - geras blogas. Vakar buvo geras oras, Romkis skundės, kad blogas blogas.
Rimuojasi ir tiesa - retai nutinka :)

Su Max, kuris tik ką grįžo išilgai pervažiavęs dviračiais Pirėnus, lipom lengvus multi-pitchus. Nuotraukų neturim, nes pamiršom fotikus. Taigi pradėjom nuo puikiu pavadinimu lengvo maršruto "Donne...in cerca di guai" (moterys... ieškančios bėdos), o baigėm labai gražiu Orizzonti Dolomitici. (prie pat Sarche miestelio).

Parete Zebrate laipiojimo siena yra žiauriai teigiama, todėl dauguma maršrutų lengvi. Viršutinė dalis vertikali ir puikia tinka base-jumping. Šį kartą base šokinėtojų buvo net keli, visi šauniai nusileido netoliese esančioje pievelėje.

O popietei persikėlėm į Orizzonti Dolomitici (raudonas maršrutas). Ten yra net keli puikūs maršrutėliai (kitą kartą bandysim Amazonia). Žymiai vertikalesni nei Zebrate, su gražiais pralipimais ir lengvu priėjimu. Rekomenduoju mūsų lygio draugams. Sunkesnėse vietose siena puikiai (kas 50cm!!! :) ) naujai prakalta. Tik būtinai visur turėkit šalmus, nes labai jau buvom apšaudyti akmenim. Ypač, jei virš jūsų kas nors lipa. Apačioje teka upė, kurioje šalo mūsų alus, o vėliau kojos ir pilvai.

Lažybos

Seniai seniai susilažinom su Romans kad pralipsim 7a. Žodžių po daug daug metų - pasiekimai neįtikėtini. Sveriu 90-92kg, lipu 6a. Tokie vat ir pasikeitimai :)

Nemokamos Kalymnos nuplaukė - reikės kažkada važiuoti už savo pinigus, tik reikia nusipirkti hamaką, kuris 100kg atlaikytų. Atrodo Romans'ui irgi nereikės apmokėti kelionės. Is it true Romans? Visgi nėra taip viskas blogai. Vilimantas prasporino man dėžę alaus. Jis savo ruožtu turėjo 9a iki trečiadienio pralipti. Visi š mala savo lygyje.

O 7a taip ir lieka storų senių svajone. Gal kada nors :)

Bob Railay

... taigi sėdim mes ant kranto prie viešbutuko ir žiūrim į apsemtą sieną - potvynis, kad jį kur. Visos iš vakaro apmąstytos trasos prasideda pusmetriu po vandeniu. Atsiverčiam knygutę ir bandome susigaudyti kur čia galima palaipioti be didesnio pasinardymo.

Žmonės čia geri - šypsosi, o ypač geras pro šalį linguojantis vietinis rastamanas. Nusišypso, atsainiai pavarto knygelę ir tvirtai sako - reikia eiti į Railay West. Be to pasiūlo prisijungti prie mūsų. Rastamanas neblogas - greičiausiai 5 paskutinius savo metus ant heros sėdėjo. Perdžiūvęs, su daug tatuiruočių ir nerealiais dredais, venos randuotos... Po visų mūsų nuotykių su vietiniais, truputi pristabdom, bet sutinkam.

Po kelių minučių mes jau prie uolų. Rastamans daug nežiūrėjęs kimba į pirmą varveklį ir basas pradeda savo pasirodymą. Jo judesiai nerealūs, pastiški, atrodo šoka ant uolos - tolygiai ir galingai. Aš iš karto galiu įsivaizduoti, kaip jis aštunkes pusryčiams valgo. Tokias prisirpusias, su daug vakariečių riebalų, keiksmų ir vandenyno druska.

Lipam apšilimo traseles. Aišku, kad jam nelabai įdomu, bet šypsosi ir pradeda savo ilgą filosofiją apie laipiojimą. Apie sporto esmę, dažnai rudyjančius kablius, naujas trasas Kho-Phi-Phi, labai sunkų Baksą iš Lietuvos ir jo lengvą panelę, mamuto komandą, ir aišku - "donation". Jah, rastafarai :) Mano širdis atsiveria, aš suprantu, kad gyventi iš "donation" ne taip ir blogai. Pajaučiau, kad sutikau sporto sielą - vieną iš daugiausiai ant sportinio laipiojimo pasinešusių žmonių planetoje.
O jis mus mokė viso, ko. Kaip įsegti karabiną į gri-gri, kaip segti atotampą į virveles ant sienos. Šnekėjo nerealiai daug, o paskui lyg supratęs, kad per daug, atsiprašinėjo. Bet nusileidęs aš vis sakydavau - "respect rasta", ir jis vėl šypsodavosi ir aiškino kaip šarma šalia esančios 7a neužonsightino :) O laipiojimas Thailand, Krabi, Railay tikrai puikus, ypač jei su jumis Bob Railay, kuris kartais užtraukia "no woman, no cry". Man pats lipimas pasirodė gal netgi labai 3D. Reikia žiūrėti, kur kokį varveklį už savęs įsispirti, kurį apkabinti ir kurį meiliai prisiglausti.

PS. apatinę jo foto radau kurtai facebooke. Gal geriau pades suprasti apie ką kalbu.

cinque torri - via della guida

Su Max pajutom, kad reikia tradicinio lipimo. Pervertėm variantus ir nusprendėm, kad pirmam sezono bandymui Cinque Torri yra būtent tai ko reikia. Lengvai pasiekiami, nelabai aukšti ir stotys, bei sunkiausios vietos turi po kelis žiedus. O pirmas maršrutas - klasikinis via della guida. Aišku sunkiausių vietų nelabai buvo :) Tiesa ant pirmo pitčo ilgai žiūrėjau pro kur eiti, bet pamačiau žiedą ir lengviau atsikvėpiau. Visgi visi friendai ir zakladkės man dar saugos jausmo per daug neįpučia. Bet visi tie geležukai gražiai skamba ant kaklo, panašiai kaip alpinių karvių skambalai. Aš nusipirkau kelis metrus kevlaro, kuris kaip tik ir išlaiko maždaug dvi karves, jei gerai pririši už uodegos. Todėl nors ir nelabai jaukiai, lipom į viršų. Ketvirtas pičas labai gražiai vertikalus, su didelėm rankenom ir pora vietų kur sugebėjau įkišti po zakladkę.

O viršuje pradėjo lietutis kauptis. Ir žaibai. Ir baisus griaustinis. Tai nusileidom, apžiūrėjom kelis kitus maršrutus ir teko slėptis nuo krušos mažoje oloje. Iš ten stebėjom, kaip vokietukai bando kažkaip išvengti krušos. Spirgėjo spirgėjo, nes matyt su maikute buvo vėsoka. Šalmai saugojo nuo krušos. Po gero pusvalandžio, kai audra praslinko, jie vis dar kabėjo ant sienos, kažką raišiojo ir ruošėsi leistis žemyn. Tuo tarpu ant Selos bokštų vienam (berods) vengrui žaibų išventi nepavyko...

Reikės dar sugrįžti, nes labai jau vilioja va ta nuotraukoje matoma adatėlė.

sportinis laipiojimas Ispanijoje

View Montserat+Siurana in a larger map

Ne kartą esu girdėjęs, kad Europoje, Ispanija yra matyt geriausia šalis sportiniam laipiojimui. Kadangi (kaip dabar pasitaiko :)) buvau Katalonijoje, Siuranos ir Montserat apylinkėse, nusprendžiau aplankyti abi laipiojimo mekas.

Į Siuraną suvažiuoja stiprūs laipiotojai, nes ten pilna sunkių maršrutų. Draugai taip pat pasakojo, kokios puikios ten uolos. Nuvažiavęs nustebau - dzin tos uolos, čia nerealūs vaizdai. Ir niekas man to net nepaminėjo! Nusprendžiau, kad kažkas ne taip su mūsų sportininkais :) Ane? Gal taip stipriai man trinktelėjo būtent todėl, kad nieko nesitikėjau. Išlipau iš mašinos, priėjau prie uolos, o už jos tiesiai žemyn krenta puikūs vaizdai. Ula raitosi tarp medžių iki pat upės, nešančios geltoną smėlį. Takelis veda tarp uolų prisagstytų boltais ir bedugnės, kurios dugne teka minėta upė. O uolos tikrai gražios. Nežinau kiek jos puikios, nes kaip sako Jaunius - "gravitacija visada laimi", bent jau prieš mane.

Kitą dieną jau judėjome į Monserat. Tai daugiau multi-pitch rojus. Mes rinkomės sportinius maršrutus, gėrėjomės konglomerato uolomis ir pavėsyje lipom savo maršrutėlius. Graži vieta laipioti, aplinkui marios įspūdingų uolų.

Visur tuščia, nes karšta. Labai karšta.

Kai švilpia lapeliai

Laipiojant verta labai gerai įsiklausyti. Tyliai tyliai atsistoji vienoje iš stočių, 116 metrų virš miško ir sustingsti. Apsidairai - apačioje ežeriukas ir pilnas slėnis žalio pavasarinio miško. Atrodo, kad ta žaluma liejasi iš slėnio kraštų, lipa ant uolų. Kiek visko vyksta aplinkui... užsimerki ir girdi kaip meiliai uolą glosto vėjas... jis tyliai plaiksto tavo plaukus, o tolumoje išgirsti plėšraus paukščio riksmą...
Bet tai tik pradžia. Širdį ypač maloniai nuteikia grakštūs vokiečių keiksmai. Kokia kita kalba gali taip tiksliai išreikšti nuostabą, kai pro galvą praskrenda tokio pat dydžio rieduliukas? Štai vienas italas rėkia, kad Marco liko tik du metrai virvės ir jam teks leistis žemiau. O koks pasakiškas yra galingas lenktyninio motociklo garsas ten žemai apačioje. Kas gali prilygti tam laisvės ir jėgos proveržiui? Dar labai giliai įstrigo tas malonus, kraują stingdantis dzindziliavimas. Jį suvoki ir išanalizuoji gerokai per vėlai, tik kai krentantis saugojimo lapelis prašvilpia už poros metrų nuo galvos. Tuo momentu pagalvoju, kad reikėtų įsilieti į darnų garsų pasauli, bet tik tyliai susimąstau, paskęstu savianalizėje, prisimenu tris kartus pamestą slidę ir nurimstu...

:) Lengvi maršrutai, reiškia daug žmonių. Savaitgalį buvo graži sezono atidarymo šventė.

Rock Masters 2009

Šį savaitgalį (nuo penktadienio iki sekmadienio) susitinkam Rock Masters. Renginio programa čia... Manau pažiopsosim ir palaipiosim kur aplinkui. Nakvosim po uolom ar virš uolų.

Barselonos tunelio sugrįžimas

Aš ir vėl Barselonoje. Šį kartą truputį ilgesniam laikui - keliems mėnesiams. Taigi raportuosiu savo subjektyvią nuomonę apie čia esančius uolų regionus. Jei kas turit noro, kad pažiūrėčiau kokią laipiojimo vietą aplink Barseloną- rašykit. O gal galit ką nors pasiūlyti? Aš pasiruošęs ten nuvykti ir atraportuoti :).

Pradėsiu nuo miesčioniško laipiojimo (urban climbing) vietos - Barselonos tunelio. Kažkada buvau baisiai laimingas jį atradęs, o dabar esu laimingas galėdamas čia sugrįžti. Prisiminimuose jis buvo ilgesnis ir ne tokiom aukštom lubom.

Taigi, po ilgos darbo savaitės išsiruošiau pažiūrėti kaip ir kas. Šeštadienį apie pietus, kai saulė labiausiai degina galvą aš jau buvau tunelyje. Čia neblogai pučia skersvėjis, bet ore vis tiek tvyro skalsus žolės kvapas. Kaip senoliai sako - nors kirvį kabink :) Deja man lipti tai nepadėjo. Nors tunelis nebe toks ilgas, kaip atrodė kažkada, pratraversuoti jį tikrai reikia ištvermės. Kojų kybiukai per daugelį metų nerealiai nutrinti, kas padeda akimirksniu užkalti rankas. Viena pusė dar nieko, bet kitoje yra vietų, kur tenka atidirbinėti kas antrą judesį. Žodžiu yra kur tobulėti :)

Kažkur perskaičiau, kad tunelis apšviestas ir naktį. Taigi tą patį šeštadienį apie vienuoliktą vakaro išsiruošiau pažiūrėti kaip tai atrodo. Einant apėmė abejonės. Einu vienas tuo parku - nelabai jauku. Galvoju, negi nieko ten nebus. O visgi, naktį jis atrodo pasakiškai: vienas rastamanas muša būgną, kitas groja kažkokiu dideliu styginiu instrumentu, dar 10 rūko išdribę aplinkui. Akustika kaip turi būti. Laipioja tik ištvermingiausi. Vienas antžmogio sudėjimo vyrukas sau be saugų lipo iki viršaus ir kart kartėlėmis pasikabindavo ant vienos rankos pasisiūbuoti. Linksminasi matai. Kitas monstriukas atsipūtęs traversavo sunkiąją tunelio pusę. Gal tas dūmas tikrai padeda?

Tai va tokie pirmieji įspūdžiai.

View Rock Climbing Tunnel, Montjuic in a larger map

Italijos laipiojimo ledais gidai

Pagaliau (pavėluotai) gavau porą ledų laipiojimo gidų. Tai yra retai sutinkamos knygelės bet kokiuose knygynuose. Jei kam reikia, galėčiau nuskenuoti maršrutų aprašymus. Tikiuosi gausis geresnės kokybės nei įdėti paveikslėliai :) Prisegu "Ghiaccio Verticale" knygelės turinį (žemėlapio pavidalu). Raudonais skaičiukais pažymėtos vietos yra aprašytos knygelėje. Kitas gidas vadinasi Dolomiti di ghiaccio. Ten info kiek kartojasi, bet užtat paveiksliukai iš 70-jų.

Ledų laipiojimas disco stiliumi

Penktadienį į liberoflat hostelį subildėjo būrys kristalų mėgėjų. Paskutinis laisvas kambarys buvo užverstas ledo įrankiais, šriūbais, miegmaišiais ir net gyvais žmonėmis. Kas netilpo grūdosi pro duris į koridorių. Dėl ilgų ginčų kuris įrankis geresnis ir įprastų/įdomių istorijų "kaip ir kada lipom" pramiegojom startą (kodėl taip būna galite pažiūrėti pas petzl) ir tik 12 atsiradom Sottogudoje. Manau, kad tai neblogas ledų laipiojimo Disneylandas. Kas nelabai turi laiko blaškytis, siūlau laipioti būtent čia. Gal geriau ne savaitgaliais, nes nerasit laisvų ledų.

Laikas spaudė, kriokliai braškėjo, todėl greitai šokom ant Della Traversata (3+). Įveikėm tik pirmą pitčą, ir nelauktai pajautėm, kad reikia stačiau. Griebėm Delle Trasparence (4+) ir staigiai atšipo dantys. Užkaliau rankas belikus porai metrų iki išlipimo nuo vertikalaus ledo. Kojos praslydo, trumpam pakibau ant įrankių kiek aukščiau paskutinio varžto. Supratau, kad vertikaliame lede saugos nebeįsuksiu, ir nulipau žemyn. Pitčą baigė Tadas. Jo rankose bylojo ryžtas, o kojos kartais pradėdavo šokti siuvimo mašinos ritmu. Baigėm lipti temstant. Vilius drąsiai dėjosi lempą ir kartais paklausdavo, "o ar medis stiprus?", "o ar įrankiai gerai į žolę sminga?". Ir tada prasidėjo DISCO. Ledus apšvietė raudoni, mėlyni ir žali žibintai. Šimtametrinės ledo katedros sienos (La Cattedrale) dažėsi įvairiausiomis spalvom. Visi susirinkom apačioje ir tik vienišas Sauliaus žiburėlis mirgėjo aukštai aukštai "mėnulio" pakraštyje (Della Luna).

Graži diena.

Žemėlapiai ir lentelė pavogtos iš čia...

Ožka, kuri onsightino 6b

Lipam mes su James gražų multipičą, ogi žiūrim ant gretimos sienos stovi ožka. Stovi. Nejuda. Ne juokas - ožka pralipo 6b sportinį maršrutą - matyt ilsisi dabar. Mes sau patyliukais toliau drožiam savo pitiorkę ir vis nejaukiai žvalgomės į ožką. Ką gali žinoti, gal ji juokiasi iš mūsų, kad tokias vaikiškas trasas lipam? Iš pradžių dar tikėjausi, kad kas nors juokauja ir vidury trasos padėjo iškamšą. Bet ta sau stovi ir žvalgosi aplinkui, o kartais net gailiai subliauna. Visa balta juodų uolų fone.

Ta progra prisiminiau puikų eilėraštuką:

Sopra la panca la capra campa,

sotto la panca la capra crepa.

O trasa buvo superinė. Jei kas norit gražaus multipičo - būtinai išbandykit. Vadinasi "Aspettando Martino" (maršruto aprašymą įdėsiu vėliau) ir yra prie pat Arco miestelio. Ne per sudėtinga (pagrinde pitiorkės), labai gražios uolos ir judesiai :) Tiesa prieš mus lipo grupė vaikų, kurie kaip ir ožka keistai žiūrėjo į vos bejudančius "dėdes"...

via Claudia

Užsilipti ant Klaudijos visai nesunku, tik kad baisiai karšta. Sudėtinga tik apatinė dalis (5c), kuri yra visiškai nutrinta. Be to pripratus prie geros saugos iš pradžių nedrąsu. Kai šešėlyje virš trisdešimt, o galva prakaituoja po šalmu - svarbu turėti daug vandens. Aišku mes šito gero neturėjom. Du litrai baigėsi kai prilipom gal ketvirtą virvę iš keturiolikos. Optimizmo šiuo klausimu Tado balse irgi neaptikau. Minde atrodė visas nepatenkintas, tai pasilinksminimui lipo su šlepetėmis. James kiekvienoje bazėje klausdavo kodėl mes neburlenčiuojam. Logiškai atsakiau - "nes šiandien mes lipam". To pasekoje pradėjau praleidinėti bazes, kad greičiau atsirastume viršuje.

Nusileidę smagiu takeliu išgėrėm po tris litrus vandens. Tada dar po litrą. O tada važiavom į Arco išgerti po porą bokalų alaus. Visą vakarą tą tik ir veikėm - gėrėm skysčius visokiais pavidalais. Galiausiai nusprendėm (gal daugiau aš), kad maršrutas buvo gal kiek per ilgas ir jį reikia lipti vakare arba ne per tokius karščius.



View Larger Map

Susakralintas Alpinizmas

Šiandien skaičiau porą blogų apie kalnus. Mano nuomone dauguma žmonių per daug sureikšmina potyrius kalnuose. Aišku tai darau ir aš pats, bet žiūrint iš šalies tai kartais atrodo kaip spekuliacija. Vieni spekuliuoja daugiau, kiti mažiau. Kartais pasiekiamas lygis, kai darosi juokinga... O eiti į kalnus skatina daug dalyku: vieniems tai poilsis, kitiems sportas ir iššūkis, tretiems būdas pasirodyti. Ilgainiui tai tampa gyvenimo būdu.

Man labai patiko nesusireikšminimas vienoje nerealiausiu alpinizmo išgyvenimo istorijų - "Touching the Void". Ten Joe Simpson pasako, kad mes lipam, nes tai yra faina (angl. fun). Dar vienas straipsnis pastatantis dauguma ant žemės yra čia... (deja ne pilnas). Išversiu porą pastraipų, kad ir jus sudominčiau:

"Adomas ir Ieva, Laurel ir Hardy [...] Rock and Ice .. tikrai nepritrūksim duetų, kurie visada būna kartu - panašiai kaip kokoso pienas ir curry pasta. Kai pradedam kalbėti apie komandas, nėra vandeningesnės trydos nei alpinizmo dueto susakralinimas. [...] Tapti geru sekso arba laipiojimo partneriu reikalauja metų praktikos. Vien dėl to, kad žinai, kaip užrišti aštunkę nereiškia, kad gali daryti bet ką. [...] Paimkim pačius žinomiausius laipiojimo partnerius - Joe Simpson and Simon Yetes. [...] Ar žinant, kad tavo partneris yra negyvas galima nupjauti virvę? "Touching the Void" - šokiruoja todėl, kad mes slaptai norime nupjauti virvę kiekvieną kartą, kai mes einam laipioti ir mūsų partneris valandomis nesėkmingai bando nelemtą maršrutą, kuris jam aiškiai per sunkus. Gerai, kad tai niekad neįvyksta, nes mes bijom mažos žmogžudystės. [...] Virvė tampa pasitikėjimo, susijungimo ir atsidavimo ženklu. Man slogu skaityti, kaip du žmonės garbina vienas kitą vien todėl, kad jie susirišę viena virve. Dešrelės irgi yra surištos kartu, bet čia nėra jokios aukštesnės prasmės." Andrew Bisharat.

Mano nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus nuomone :) Bet tame yra tiesos...

Laipiojimo Ledais Pradžiamokslis

Savaigalį įvyko superinė ledų laipiojimo mokykla. Ilgai organizuota, planuota ir dabota atrodo ji mūsų nenuvylė. Mūsų gidas buvo Roberto, su kuriuo susipažinau laipiodamas dolomituose. Jis labai šaunus žmogelis, turintis geras didaktines savybes. Todėl daug ir išmokom. Šį kartą stengsiuosi papasakoti daugiau apie lipimą, o kai gausiu nuotraukas, papasakosiu ir apie įrangą (turėjom visą racioną ledo varžtų!!!), bei kuo viena įranga skiriasi nuo kitos.

Taigi, ledo laipiojime svarbiausia turėti kojas ir rankas. :) Be jų būtų labai sunku. Kojos, kaip ir lengvame uolų laipiojime neša visą/daugumą svorio, o rankos naudojamos daugiau balansui. Kates reikia įkalti į ledą taip, kad bato padas būtų horizontaliai. Kulną reikia nuleisti kaip galima žemiau. Per žemai jo nuleisti beveik neįmanoma. Pakeltas kulnas yra didžiausia pradinukų klaida. Pats kojų įsispyrimas priklauso nuo ledo. Jei yra nelabai šalta (iki -7.532) tai viskas lengviau - tiesiog spiri i vietelę kuri patinka ir dažniausiai laiko. Jei šalta, ledas pasidaro trapus. Tada reikia spirti kelis kartus. Du kartus spyris nestiprus ir skirtas numušti viršutinį netvirtą birų sluoksnį, o trečias stipresnis skirtas įsispyrimui.

Kojų balansas panašus į uolų laipiojimo. Jei ledas nėra status, tiesiog dedi kaip patogiau ir tiek. Jei pasidaro statu, tenka balansuoti. Tada kartais gerai stovi tik ant vienos kojos, o kitą balansuoji. Pvz jei nori kirsti dešine ranka, tai gerai įsikerti su kaire ranka, ir stovi daugiau ant dešinės kojos, o kairę koją laikai kairiau. Įsikerti su dešine ir tada persidedi kojas aukščiau. Jei yra kokių nelygumų/laiptelių stojiesi/kerti į juos. Darai mažus žingsniukus. Todėl patogiai įsikirtus dažnai padarai 2-4 judesius kojomis.

Rankų judesiai priklauso nuo ledo įrankių ir pačio ledo. Visgi smūgio užbaigimas nesiskiria ir yra sunkiau išmokstamas. Smūgį pradedi kaip kirviu malkas kapodamas, o užbaigi riešu. Todėl ledo įrankis paišo ore gražų lanką. Jei ledas geras, didelio smūgio nereikia. Tiesiog dirbi subtiliai su riešu. Jei ledas blogas įsikirtimas daromas trimis kartais. Pirmus du kartus kerti nestipriai, kad visas paviršinis ledas nubyrėtų ant saugotojo (praktiškai tai ledo laipiojimo esmė), o trečią kartą kerti stipriau į tą pačią vietą. Jei ledas labai byrus, per stiprus kirtimas tiesiog jį suskaldo. Todėl reikia naudoti vidutinę jėgą ir kirsti labai tiksliai (nepamiršti riešo). Tikslumas dar yra tame, kad kaip ir kapojant malkas, reikia kad kirstum ašmeniu, o ne kirvio šonu. Bet koks mažas nukrypimas skaldo ledą ir įsikirsti nepavyksta. Visai kita istorija yra su ledo įrankiais, kurie priekyje turi pusiau vamzdelius (vietoje normalaus ledkirčio priekio). Juos gali smeigti iš pirmo karto ir jie ne taip skaldo ledą. Tiesiog stipriai kali ir tiek. Visgi, jei su jais pataikysi į virvę, tai nekas, nes liksi be virvės :) Kiek girdėjau nejauku kai ji nukrenta ant žemės, o tu lieki viršuje. Half-tube minusai atsiskleidžia ant sudėtigų maršrutų, kur dažnai ledkirtį naudoji užsikabinimui, o ne įsikirtimui.

Kirsti reikia ne per toli. Tai didžiausia uolų laipiotojų klaida. Tiesiog kerti per ištiestą ranką patogiai stovėdamas ant kojų. Niekada nesieki aukščiau (nebent lipi šešiukes, bet tada manau nereikia skaityti šio blogo :) ). Visada kerti kur matai patogią lygesnę vietą. Jei ant ledo auga kalafijorai, tai geriau ten nekirsti, nes jie ištrupės. Dažnai ant statesnių krioklių susidaro ledo stulpeliai, kuriuose lengvai galima rasti kur užkabinti ledkirtį. Tada geriau kabinti, nei kirsti nes sutaupai jėgų. Kuo daugiau laipai, tuo labiau pasitiki ledo įrankiais tuo mažiau kerti, tuo daugiau jėgų išsaugai.

Apie ledo saugą, ledo varžtus ir kaip juos naudoti parašysiu kitą kartą.

Laipiojimo ramybė

Prisiminiau, kaip gera laipioti. Ir kad tai labiau meditacija nei sportas. Sėdėjau vakar ant naujai suręsto suoliuko ir saugojau Markus. Saulutė šildė nugarą, aplinkui čiulbėjo paukščiukai. O tyliai skambantys karabinai kažkaip savotiškai ramino. Žvilgčioji į viršų ir lėtai išdavinėji virvę. Ramu.

Gerai kai vadovai išvažiuoja. Tada geriausias laikas laipioti. Po apšilimo perėjom ant Markus prakalto multipičo. Ties antru piču pradėjo vakarėti. Kabėjau vienas ant savisaugos su virve rankose. Paskutiniai saulės spinduliai šildė raudonas dolomitų uolas. Dar šilta ir yra laiko pagalvoti ir susikaupti. Mintyse šmėkščiojo lipimai į Vajolet bokštus. Ten dar žiema.

Uolos į kurias dūžta bangos

Vakarėjanti saulutė šildo nugarą, o apačioje į uolas dūžta bangos. Šį savaitgalį laipiojom Muzzerone'je - ant gražiausios man matytos sportinio laipiojimo uolos.

Tik atvažiavę į Cinque Terre pradėjom klausinėti, kur gi čia galima palaipioti. Turistų informacija žino tik visų pramintus takelius, o apie supančias uolas net nebuvo girdėję. Teko info ieškoti La Spezzia miestelyje, kur moteriškė net pasakė kokiu autobusu iki tų uolų nuvažiuoti :) Anksti iš ryto mes nutarėme tą vietą pasiekti pėstute.

Dar matyt nesu liepęs tiek daug laiptelių. Iš Riomaggiore iki kalno viršaus veda tūkstančiai takelių, o kiekvienas jų grįstas šimtais laiptelių. Pačiame viršuje didelė bažnyčia ir įdomus prietaisas bobutėm į tą bažnyčią vežti: vienabėgis traukinukas, kur priekyje atsisėda didelis kunigas su rožančiumi, o į visas kitas kėdutes po bobutę. Visi nusišypso ir rieda dantračiais žemyn. Viršuje kalno šlaitu eina ilgas ilgas takelis. Jis specialiai vingiuoja vietomis su gražiausiais vaizdais, kad užsižiūrėjęs pamirštum tuos nelemtus laiptelius.

Po poros valandų pasiekėme pirmą ženklą apie laipiojimo uolomis vietą (palestre di roccia). Dar po valandos kelis kart pasukę teisingu keliu (ženklų nebebuvo, padėjo išsiugdyta nuojauta) pamatėm ir pačią uolą.

Kas geriausia, uolų daug (mes bandėm tik pagrindinę) ir visos su gražiu saulėlydžio vaizdu. Apačioje žiovauja tingi jūra. Sau šlepsi bangomis i uolas ir vargo nemato. Labai gražu. Lipom tik lengvas trasas, nes kur gi čia nusisunkinsi? Ir šiaip atsipalaidavom. Imi patogias rankenas ir džiaugiesi sau lengvu judesiuku :) Beje, uola labai labai aukšta. iki viršaus apie trisdešimt metrų matyt. Aplink daug visokio lygio italų laipiotojų :) Ir visi daug šneka.

Vakare vėl netyčia pusiau zuikiais (irgi netyčia) parsigavome namo.

Urban climbing: Minneapolis (Minnesota)

Ar įdomu laipioti disneyland'e? Taip. Aplinkui daug mikių, kurie labai mieli, o už viską sumoki netiesiogiai.

Taigi savaitgalį buvau JAV. Aišku be visų konferencijų ir kitų įdomybių nuėjau palaipioti. Tiesa buvau visiškai be jėgų, kamavo "jet lag", per aštrus meksikiečių maistas (pradeda kamuoti po pusė dienos) ir pervagimas nuo simulakriško draugiškumo. Laipiojimo salė buvo didelėje Midwest Mountaineering paruotuvėje. Pasirodo salė nemokama. Kaip ir už viską moki ne tiesiogiai. Ir gal net ne tu. Na aš užmokėjau, nes pirkau keleta Black Diamond cam'u (pasinaudojau geru USD/EUR santykiu).

Salėje radau vieną vaikinuką. Jis kilęs iš Majamio, o dabar šala Minneapolyje. Sakė, kad laipioja tik 2 mėnesius, bet lipo tikrai geriau nei aš. Būna gi talentingų žmonių. Dar labai stebėjosi, kad aš moku daugiau nei vieną kalbą (ty ne tik gimtąją) ir kad žinau, kur yra lake superior ("netoli" Minneapolio). Ty jis to nežinojo (kad yra kažkoks ežeras), o aš jam aiškinau, kad ten netoli yra gerų laipiojimo vietų. Iš tiesų visai smagiai palaipiojom. Bandėm įveikti lubas skersai, o po to išilgai.

Salytė tokia nedidelė, tinkama gal keturiem penkiem žmonėm. Kybiai nerealiai nutrinti. Viskas labai neigiama. ty rūsio salytė, su daug lubų. Grindys kažkokios spyrokliuojančios, bet ne čiužiniai.

Po valandėlės užpompavau rankas ir ėjau gerti alaus su buffalo wings :) Pakeliui žaidžiau su nauju raudonu cam'u :)

2 multipičai per dieną

Jau prieš savaitę suplanavom sekmadienį lipti multi-pičą (multi-pitch). Norėjom kažko gražaus ir nelabai sunkaus. Kadangi Dolomituose jau šalta, be to Markus nepažinojo Torsten, nusprendėm važiuoti į Arco regioną.

Apie dešimtą stovėjom prieš galingą sieną ir bandėm spėlioti, kur gi tas mūsų maršrutas. "Le strane voglie di Amelie" (Keistos Amelie aistros) pavadinimas žadėjo nesunkų romantišką pasilaipiojimą. Aišku rasti maršruto pradžią buvo sunkiausias uždavinys. Prireikė poros paklydimų kol visi keturi stovėjom apačioje. Užsidėjau savo naujus ir patogius La Sportiva scorpion batus, skirtus lengviems maršrutams ir žaidimas prasidėjo. Pirma virvė nepasirodė labai lengva, tačiau prakalimas tiesiog pasakiškas. Kablys kas du metrai o kartais ir dažniau. Kuo aukščiau, tuo darėsi lengviau. Romantišką nuotaiką gadino tik kartkartėmis nuriedantys akmenukai. Kas nors su virve perbraukia per žemę ir gauni saują mažųjų į šalmą.


Užtrukom apie tris valandas. Markus buvo gerokai susinervavęs, nes pasak jo, buvo per lengva ir nevertėjo tokio ilgo kelio iš Bozen. Greitai nutarėme pabandyti kitą maršrutą. Su apraišais sėdom į mašiniuką ir patraukėm prie kitos uolos. Knygutė žadėjo linksmą pasilaipiojimą: nuo 5c iki 6b. HAJA now are the CRUX. Taigi apie 15:00 stovėjom apačioje trasos, kuri prasidėjo 6b. Markus lipo pirmas. Sunkiausoje vietoje teko griebti už atotampos :) Torsten pralipo švariai, o mes su Tadu buvom tiesiog cheatinimo dievai :) Aš griebiau atotampą, o paskui netyčia pamečiau vieną iš kilpų, teko daryti sistemėlę, jai paimti :) Aišku Tadas nieko negirdėjo ir nematė, nes beveik visada saugai nematydamas partnerio.

Toliau viskas ėjosi dar linksmiau. Aišku po visos dienos laipiojimo, 6b nebebuvo jėgų. Aš lipau 6a, kuri yra prieš pat traversavimo dalį, bet virvė pradėjo strigti o aš po truputi nervuotis. Laikaisi su viena ranka, jau įsegi atotampą, bet negali pritraukti virės. :) Supratau, kad kažkur užspaudė. Apsidairau, tikrai: virvė eina zig-zagais, o dar ir kažkokiame plyšyje užspausta. Teko leistis pusė trasos. Leidimasis irgi keistas: beveik užtenka trinties, kad kabėtum nesileisdamas. Gerai, kad Tadas matė kur aš esu. Išsegiau pusė atotampų, bet vis tiek pratraukti buvo gan sunku. Galiausiai prilipom traversavimo vietą. Markus nerado trasos pratęsimo, todėl nuėjo į kairę, o mes ieškojom savo trasos dešinėje. Tadas nuėjo ir pašaukė, kad jau galiu ir aš ateiti. Eidamas, krūmuose pamačiau Garmont batą: "gal Tado?" pagalvojau. Paėmiau dėl viso pikto. Kai abu susitikom, jautėsi sumišimas :) . Pradėjo temti, jėgų buvo ne per daugiausiai, o priešais mus stovėjo apie 20m 6b plyšys. Baisiai gražus saulėlydis. Toli matosi Arco pilis. Saulė paskutiniais spinduliais šildo vakarinį šlaitą. (Saugant yra laiko apsidairyti). Susitarėm, kad Tadas pralips šitą 6a/b, o aš lipsiu viską kas liko. Kaip tarėm taip padarėm. Taigi lipi tokiame kampe ir visada yra kur neblogai pasiimti. Plyšys atstoja nuostabias rankenas. Siena neslidi, tik kad stati. Gražu. Kad tik laiko turėtume daugiau. Po kelių pasiilsėjimų, Tadas pasiekė viršų, o aš iš paskos. Nuo pat lipimo pradžios bandžiau saugoti jėgas, kad užtektų visam maršrutui. Bijojau užkalti nuo pat pradžių. Tai pasiteisino. Galėjau gan lengvai lipti, bet vis dar pailsėdavau kur nors ant atotampos. Paskutinė atkarpa buvo lengvesnė - 6a. Radom knygutę užsirašymui. Parašiau: " 2007-10-14 Linas and Tadas. Getting dark. We are masters of cheating."
Baigiau lipti dar be prožektoriaus. Tadui jau teko įsijungti. Viršuje tikrai šauniai atšventėm savo užlipimą skambiu rankų sumušimu. Atidaviau rastą batą (Tadas nustebo jo neradęs ant apraišų). Džiaugėmės, kad nestrigom nakčiai ant sienos. Supratom, kad buvo truputi per sunku. Ir kad, jei nereiktų skubėti būtų super. Vargais negalais radom takelį žemyn, kur mūsų lauke Torsten su Markus.

Pizza, įspūdžiai ir kelionė namo. "Sono morto" ir į lovą.

Pusė metų laipiojimo

Praeitą savaitę baigėsi mano "ramadanas", kaip jį vadino mano draugai. Ta proga Oktoberfest išragavome DAUG alaus. Bet čia apie tai nutylėsiu... Kas mane neramina, tai mano pusės metų laipiojimo pasiekimai. Jei taip ir toliau, tai iki 7a nedatempsiu.

Vakar ėjom boulderinti su Minde. Kažkokie šaunuoliai išvalė vieną akmenį, todėl atsirado daug naujų ir sudėtingų trasų. Bėda, kad nelabai ką iš jų pralipu :) "Alus slegia" - nutariau. Visgi, pamenu prieš visas konferencijas įsidrąsinau 6c pabandyti - nenusivyliau, bet aišku nepralipau. Hmmm jei per puse metų pralipčiau porą c, tai dar neatsilikčiau nuo plano. Žiurėsim kaip čia bus. :)