Rizikos suvokimas

Šį kartą ne apie kalnus, bet apie rizikos suvokimą. Perskaičiau (iš tiesų perklausiau) Hemingvėjaus "Fiestą" ir nusprendžiau pats sudalyvauti. Prie to prisidėjo ir mano bendradarbiai - labai aistringi bulių bėgimo ir kautynių mėgėjai. Aišku, dalyvavimas neapsiribojo San Fermin vakarėliu Pamplonoje. Įsijautėm į vietinę nuotaika. Apsirengėm baltai, apsijuosėm raudona juosta ir užsirišom raudoną skarą. O tada bėgome tarp bulių... Tiksliau aš tik norėjau bėgti, bet per daug arti prašuoliavusi Miura sutrukdė mano ketinimams. Jei neapsipažinau, tai esu toks ištįsęs jaunuolis staigiai persigalvojęs dėl bėgimo (video 50 pirma ir 50 antra sekundės). Kas nori padiskutuoti dėl moralinės šio renginio pusės, visada prašome :)
O dabar apie riziką. Aš manau šis bėgimas yra gana pokvailis užsiėmimas, bet jis duoda žmogui kažką, ką iš jo atėmė mūsų civilizacijos suteiktas saugumas. O gal apgaulingas saugumo jausmas. Aš užsiimu kitais kvailais dalykais, bet tai daugiau asmeninis išgyvenimas. Čia, stovint minioje ir laukiant bulių, jausmas visai kitas. Tai minios jausmas. Išsigandusios ir laukiančios neišvengiamybės (bulių) minios, kuri bando pati save padrąsinti skanduotėmis ir kitais psichologiniais triukais. Ir tai veikia.

Kas įdomiausia, šis bėgimas (mano nuomone) tik atrodo labai pavojingas. Per +-100 metų tradicijos žuvo 15 žmonių. Užuojauta jų artimiesiems. Paskutinis žmogus žuvo praeitą penktadienį, kai bulius netikėtai apsisukęs pataikė ragu į kaklą. Tik esant minioje tarp barjerų ir matant atšuoliuojančius bulius supranti, kad tai praktiškai stebuklingai mažas skaičius. Manau šiame vakarėlyje per tiek metų daugiau žmonių mirė nuo alkoholio ar kitų narkotikų perdozavimo. Tačiau visos su buliais susijusios mirtys yra stebėtinai žiaurios. Matant nuotraukas (vogta iš BBC nuotrauka kairėje), video ir pasakojimus, šis renginys iškyla kaip kažkas baisaus ir pernelyg pavojingo. Tai žmogaus psichologija, kuri taip pat mums kužda, kad skristi lėktuvu yra labai pavojinga. Nelaimės atveju praktiškai niekas neišgyvena, o kiekviena avarija parodoma per TV. Ir gali sau kalti į galvą statistiką, bet sėdint lėktuve per audrą labiau pasitiki savo klaidinga intuicija. Kiek girdėjau visą reikalą padeda suvokti viena gera knyga: Taleb, Nassim Nicholas (2007). The Black Swan: The Impact of the Highly Improbable. Kaip jūs manote kas yra pavojingiau: pereiti gatvę ar praustis po dušu?

Jaučiu, kad kalnuose viskas yra kiek kitaip, nei bulių bėgime. Čia pavojus yra pasislėpęs. Mes jaučiamės nesaugiai ten, kur jis ne toks jau ir didelis. O tikros nelaimės pasiveja mus nelauktai ir netikėtai. Tik džiugu, kad čia nėra reporterių ir žioplių, kurie labai laukia nelaimės.