Kalėdines pamokėlės apie lavinas

Gavau pirmą Kalėdinę dovaną - pamokėles apie lavinas!!! Ačiū James! O, kad dovana būtų dar prasmingesnė, papasakosiu kaip kas buvo ir ką naujo išmokau. Visų pirma reikia pasakyti, kad žinant daugiau apie lavinas turėtų pagelbėti išvengti pavojų. Visgi, kad ir kiek mokinsiesi, nereikia pamiršti: "lavinos nežino, kad tu esi ekspertas".

Kaip dažnai nutinka, viskas prasidėjo savaitgalio planavimu penktadienio popietę. Sprendėm kur važiuoti skiturinti, žvalgėmės Internete ką galime pamatyti. Nusprenėm, kad reikia eilinį sykį prisiminti lavinų saugumo taisykles. Po kelių minučių James pranešė, kad kažkur jau prasidėjo trijų dienų kursai ir mes galim prisijungti prie grupės šiek tiek pavėlavę. Po poros valandų susipakavom mantą ir patraukėm į Pustertal užkampį - slėnį kažkur prie pat Austrijos sienos. Aišku pakeliui aplankėm draugus...

Taigi kaip Alpėse išvengti lavinų:

1. Vakare prieš žygį gerai suplanuok maršrutą. Atsižvelg į tris svarbiausius dalykus: Bendrą oro/sniego būklę regione (lavinų tikimybė, vėjas, sniegas), grupės pajėgumą, maršrutą.
2. Iš ryto prieš pat žygį pažiurėk, ar niekas nepasikeitė ir ar prognozės galioja maršruto vietovei.
3. Žygio metu elkis pagal situaciją. Visada įvertink grupės jėgas, pavojus ir tt. Prisimink, kad viršūnė tėra pusė žygio (leidžiantis nutinka daugiau nelaimių nei kylant)

Apie kiekviną punktą galima prirašyti labai daug. Visgi, manau, kad geriausia būtų kiekvienam pasiskaityti gerą knygą visais klausimais, o paskui išeiti į žygį su ekspertu ir visko jo išklausinėti. Beje, taip mes ir padarėm. Čia panašiai, kaip mokintis iš knygų, ar paskaitose. Per paskaitas viskas aiškiau, pabrėžiamos svarbios detalės, knygose daugiau ir išsamesnės informacijos.

Taigi mokėmės mokėmės ir viskas vyko realiom salygom (tik lavinų neturėjom). Aišku pamokas praskiedėme geru skiturinimu :) O man didžiausią įspūdį paliko nusileidimas mišku ir nusileidimas nuo viršūnės 40 laipsnių "siena".

Miške daug daug kupstų ir pilna sniego. Šlaitas apie dvimpenkių laipsnių su pusantro metro šviežiu sniegeliu (aišku, kas gi kvailas per mišką leisis? :)) ). Važiuoji ir tik žvalgaisi, kad neatsitrenktum į medį ar į kokį akmenį. Nerealu. Kas geriau mokėjo šokinėjo per kupstus ar kitaip išsidirbinėjo. Aš vis dar nemoku važiuoti per purų sniegą. Ty moku, bet ne tiek, kad gerai jausčiausi. :))) vienas vyrukas padarė gerą salto. Aišku jis to nenorėjo...

O vakar kilom į fainą viršūnę. Kadangi moteriškės liko apačioje (nebebuvo jėgų), mūsų mokytojas pasiūlė leistis tiesiai nuo viršūnės žemny. Opapa. Statu nerealiai. Sniego apie pusantro metro. Aišku ties puse kalno padariau porą kulversčių ir teko ieškoti slidės :) Ne taip lengva repečkotis atgal per gilų sniegą. Aplink uolos... gražu :) Be gido net nebūtų minties ten leistis, nors kelias žemyn ketera su slidėm irgi nevilioja: visada reikia rinktis kuri koja Austrijoje, kuri Italijoje.

Tai tiek nuotykiu. Manau pamokėles apie lavinas išskaidysiu į tris dalis ir aprašysiu per keletą dienų.

Įrangos Kalė

Kartais, kai į galvą stuksi vakarykščio vakarėlio prisiminimai imi ir susimąstai. O aš susimąsčiau ar tik aš nebūsiu Įrangos Kalė (angl. Gear Whore)? Išsimiegojau iki pietų ir lėtai lėtai ėmiau tvarkyti savo kalnų įrangos skyrelį. Tiesiog šiaip sau. Na kad nemąstyti apie skaudančią galvą ir niekais nuėjusio savaitgalio: "Sera de leone, mattina de colione".

Ko tik ten nėra. Nuo naujausio lavininio Mammut Pulse Barryvox pypsio iki šilkinio įklotėlio į miegmaišį :). Kas blogiausia visi šie žaisliukai mane kažkaip žavi. Na vieni mėgsta žvejybos įrangą, peilius, ginklus arba batus, o man patinka alpinistinė įranga. Žavi nuostabus funkcionalus dizainas, jokio nereikalingo blizgučio ar šiaip pribumbaso. Žavėtų ir peiliai ar ginklai, bet aš myliu drugelius.

Tai kas gi mane daro įrangos kaliniu (Kalė->Kalinas->Kalinys?)? O gi tas, kad savo ledkirtį panaudojau tik vieną kartą, o kai jo labiausiai reikėjo neturėjau su savimi. Jis kaba tik tam, kad būtų gražu. Na arba šeštadienį - nuvažiavau į Trento ir prisipirkau visokių techninių drabužių. Nusipirkom net ir bivakzak maišą... :))) Manot jo kada nors prireiks? Išleidau milijoną, net daugiau. Tą patį šeštadienį išbandžiau viską simuliaciniame naktiniame žygelyje su rogutėm. Dar iki dabar galvą skauda... Žodžiu nupušau truputį. Arba amerikėje prisipirkau CAM'u... ne tiek daug... aišku gražu kai supasi spintoje ant specialių kalbiukų, bet ar tikrai man jų reikės? Nekalbant, kad vis dar administruoju rocklimbing.com, skaitau apie įrangą, kas bus naujo kitais metais. Neslėpsiu, kad jau žinau kur galėčiau suinvestuoti visą savo metų stipendiją :)

Ar nesijaučiat panašiai? Paguoskit mane...

Pokalbis su kalnais

Vuf. Giliai giliai atsidūsta kalnai, prispausti sunkaus sniego. Atrodo, kad jie visada nori nusikratyti sunkios naštos. Šis garsas palieka neišdildomą įspūdį. Stebiu kaip aukštai pradeda tekėti sniego upė. Mes stovim akmenų šešėly, šiek tiek aukščiau kuluaro. Viskas prasideda mažu lūžiu ir jau po kelių sekundžių sniego upė plečias, greitėja. Čia pat, už penkiolikos metrų pro šalį gurguliuoja sniegas. Švari balta jėga šluoja tamsius akmenis. Mes stovim pakerėti grožio. Jokios baimės. Upė sutoja taip pat netikėtai kaip ir prasidėjo. Stiprus vėjas neša sniegą ir po kelių minučių lavina atrodo sena ir netikra - 300 metrų šalto ir gilaus sniego.

Vakar gavau neįkainuojamos patirties. Tikiuosi sukauptos žinios padės išvengti negandų ir ateityje. Su Torsten išsiruošėm skitourinti. Jau prieš kelias dienas suplanavom maršrutą. Jis mane mokino įvairių saugos triukų: 3x3 sistema, lavinų pavojų išvengimo strategijos, šlaito statumo matavimai, lavinų tikimybės priklausomybė nuo statumo ir sniego stovio, sniego profilio tyrimai, laiko planavimas, lavininių pypsių naudojimas, zondo naudojimas, kasimas... reikėtų viską užsirašyti... bet visa teorija yra daugiau mažiau bevertė jei visko nepabandai lauko salygom.

Taigi niekur toli nėjom. Po lavinos apsisukom, apžiurėjom ar negali būti daugiau lavinų ir pradėjom treniruotę. Kaip vaikai kasinėjomės sniege, ieškojom paslėptų kuprinių. Tyrėm sniegą. Kaip puiku, kai kas nors moka ir nori paaiškinti kaip viską reikia daryti. O kiek daug dar reikia išmokti, kad keliavimas taptų dar saugesnis.

Sunkus skitouring'o sezono atidarymas

Sezonas atidarytas!!! Viskas vyko spontaniškai. Šeštadienį su James išsiruošėm pasižmonėti į BZ klubus. Galiausiai atsiradom Šeradoje. Kažkaip šį kartą nereikėjo klubo kortelės, kuri per metus kainuoja 50cnt... Grojo drum'n'bass ir pilstė per stiprius kokteilius. Po 3 gimė nelauktas planas: ryt iš pat ryto skitouring sezono atidarymas. Aišku James po trijų neproporcingų kokteilių namo nebevažiavo, ir ilgai mūsų bute ieškojo tualeto. Kadangi atidarius duris pasipildavo dulkių siurbliai ir šluotos, galiausiai nusprendė, kad mes pakeitėm tualeto buvimo vietą... Tokie va stebuklai ir tokia štai priešistorė, kuri dažniausiai būna praleidžiama mano bloge...

Taigi sekmadienį iš pat ankstyvo ryto (apie 12:30) stovėjom Shnalstal apačioje. Nelabai puiki savijauta reikalavo tumpo įžanginio skitourinimo. Keltuvai buvo atidaryti tik į vieną pusę, o tai reiškė, kad greitai namuko su alumi ir kitom gėrybėm pasiekti nepavyks (kitoje pusėje jis arčiau). James užsiklijavo antrą odą, kad tikrosios nepratrintų. Čia tikrai toks stebuklingas daiktas yra. Sunkiai, visų stebimi, užsiklijavom kailiukus ir pradėjom sunkų kopimą.

Aš iš anksto džiaugiausi, kad tik pradžioje sunku, bet baisiai klydau. Priėję pirmą namuką supratom, kad kelionę reikės tęsti, nes jis uždarytas. Pailsėjom ir žengėm toliau. Visiškai negyvi užsirioglinom iki vietos, kur matosi antras namukas. Ir jis uždarytas... Aplinkui daug daug snowboarder'iu su pižamom (Burton praeito sezono kolekcija). Rimtai, vienas iš trijų su snieglente. Per daug. Ir spalvų keistumas tų pižamų... Sniegas toks pusėtinas. Tik nusileidimo trasoje yra. Kai kur yra akmenukų - žodžiu nekas. Pasukom iki viršutinio kabako.

Paskutiniai metrai buvo visiškai nekokie. Mes net geroje formoje nelipam iki pat viršaus, nes 1.2Km peraukštėjimas greitu tempu nėra labai lengva pramoga. Likus pusvaldanžiui iki viršaus taikėm labai puikų, laiko išbandytą motyvavimosi apgaulę: užsižymi tikslą 20m atstumu nuo esamos vietos ir sutari, kad ten vėl pailsėsim. Kalorijų nebuvimas ir vakarykštis vakarėlis darė savo. Vargais negalais stovėjom prie namuko. Aišku restoranėlis buvo uždarytas, todėl bare gavom tik vakarykščių sumuštinių. Ir tų tik tris, nes lenkų snowborderiai viską suvalgė prieš mus... Purtė šaltis ir man nuo aukščio/nuovargio truputį skaudėjo galvą (3200m).

Leidomės jau temstant. Ant paruoštų trasų buvo ypač faina, o gale teko šokinėti kauburiukais. Prie pat trasos galo dar nusiverčiau - buvo tikras sezono atidarymas :)

Kaip mes bandėm dviračių down-hill

Šį savaitgalį suspėjau užbaigti visus universiteto darbus anksčiau nei tikėjausi. Kai tik paskutinis laiškas buvo išsiųstas, paskambinau Tadui. Jau seniai buvau sumąstęs pabandyti down-hill čia pat Bolzano, o tuo pačiu nuvažiuoti ir iki boulderinimo vietos...

Žinojom, kad žmonės takelį iki boulderinimo vietos ir aukščiau naudoja down-hill'ui. Vieną kartą su Romualdu buvom tuo takeliu net užsilipę iki pat viršaus. Šį kartą pasinaudojom keltuvo paslaugom. Labai jau protingas išradimas tas keltuvas. O kažkur skaičiau, kad būtent šis keltuvas buvo pirmas Europoje, kuris kėlė žmones. Nežinau kiek tai tiesa ir matyt nesikelčiau tokia seniena, bet dabar jis atrodo visai padoriai... tiksliau labai gerai. Na ką, suplojom po penkis eurus ir atsidūrėm viršuje. Dar užsilipom į apžvalgos bokštą apžvelgti apylinkių: kalnuose žiema, matosi paruoštos slidinėjimo trasos.

Per vargus suradom savo takelio pradžią ir išbandėm stabdžius. Dėl viso pikto užsidėjau Romualdo slidinėjimo šalmą (pasiteisino vėliau). Pradžia atrodė nelabai sunki. Tiesiog takelis žemyn. Dar Lietuvoje mėgau važinėtis nuo kalniukų žemyn. Na o čia visas kalnas. Greitai takelis darėsi sudėtingesnis. Visą svorį laikai kuo toliau į galą. Kai ypač statu, bandai balansuoti virš galinio rato, daug toliau nei sėdynė. Jei užspaudi priekinį stabdį, nebeišeina vairuoti ir gali perlėkti per vairą. Jei važiuoji per lėtai, kliūni už akmenų. Taigi visada bandai palaikyti pastovų ne per didelį greitį. Lengvesnėse vietose stabdai abiem stabdžiais, o kai tenka šokinėti žemyn akmenim, spaudi tik galinį, o priekinį tai užspaudi, tai atleidi. Jei labai sudėtinga ir trumpa atkarpa, tiesiog važiuoji nestabdęs, o paskui sustabdai kai saugu. Taip ir važiuoji.

Labai praverčia amortizatoriai (ypač priekiniai). Be jų, išmuša rankas nuo vairo ir prarandi stabdymo galimybę. Greitis didėja sekundės dalimis. Mačiau, kaip tai atsitiko Tadui. Staiga, pradėjo didinti greitį, o galiausiai nesuvaldė dviračio ir krito ant samanų :) Kuo toliau tuo trasa sudėtingėjo. Kai kur teko nulipti akmenimis pėstute, nes atrodė per pavojingai. Tadui atsisuko stabžio varžtas. Mindė kažkur parkrito. Aš irgi išsidrėbiau, bet labai nestipriai.

Galiausiai prasidėjo pernykščiai lapai. O po jais slėpėsi akmenys. Stabdymo kelias didėjo, todėl važiavom lėčiau. Porą kartų su Minde sėkmingai nušokom nuo 20-30cm akmenukų. Tadas varėsi dviratį, dėl sugedusių stabdžių. Galiausiai privažiavau vietą, kur reikėjo nuvažiuoti nuo nemažo akmens. Apačioje priekinis ratas pasisuko ir užstrigo. Teko skirsti per priekinį ratą. Aišku viskas nebuvo labai baisiai. Nusileidau pusiau ant kojų, bet su šalmu priliečiau žemę ir padariau kulverstuką. :) Labai profesionaliai sakyčiau. Tik susimušiau kelią ir susiplėšiau kelnes. Toliau važiavom dar atsargiau. Ir pasiekėm boulderinimo vietą.

Šiek tiek paboulderinę (man sekėsi nekaip) leidomės žemyn. Mano dviračio galinis ratas tapo aštunke :) Sunkiai sekėsi minti dviratį netgi nuo kalno. Tai va toks tas down-hill pradžiamokslis. Manau reikėtų pradėti nuo lengvesnių trasų ir su tikrais down-hill dviračiais. Bet jei kas norit is BZ pabandyti, galiu paaiškinti kaip rasti šį maršrutą. Tik turėkit šalmą (Ačiū Romka) ir neverkit jei sulaužsit dviratį :) . Tuo aš užbaigiau savo vasaros planų sąrašiuką.

žiemos planai

Buvau susikūręs vasaros planų sarašiuką, o dabar mąstau ką gi čia nuveikus žiemą. Gal kvaila užsibrėžti/užrašyti kažkokius neaiškius tikslus, bet tikiuosi gauti kokių nors idėjų ir iš jūsų. Taigi šią žiema norėčiau:

• Užskitourinti į Weissekugel (3739m) viršūnę
• Su slidėmis pagaliau išmokti 360 laipsnių apsisukimą pašokus
• Nueiti/suorganizuoti ledo laipiojimo mokyklą
• Sudalyvauti skitouringo varžybose per Sela grupę
• Kur nors kalnuose pasistatyti iglų arba išsikasti urvą nakvynei ir aišku pernakvoti
• Pabandyti slidžių freeride
• Jei labai jau viskas super, tai Haute route Chamonix... (čia geresnis apašymas)

Kas nors turit kitų gerų idėjų? Nepagailėkit...

Uolos į kurias dūžta bangos

Vakarėjanti saulutė šildo nugarą, o apačioje į uolas dūžta bangos. Šį savaitgalį laipiojom Muzzerone'je - ant gražiausios man matytos sportinio laipiojimo uolos.

Tik atvažiavę į Cinque Terre pradėjom klausinėti, kur gi čia galima palaipioti. Turistų informacija žino tik visų pramintus takelius, o apie supančias uolas net nebuvo girdėję. Teko info ieškoti La Spezzia miestelyje, kur moteriškė net pasakė kokiu autobusu iki tų uolų nuvažiuoti :) Anksti iš ryto mes nutarėme tą vietą pasiekti pėstute.

Dar matyt nesu liepęs tiek daug laiptelių. Iš Riomaggiore iki kalno viršaus veda tūkstančiai takelių, o kiekvienas jų grįstas šimtais laiptelių. Pačiame viršuje didelė bažnyčia ir įdomus prietaisas bobutėm į tą bažnyčią vežti: vienabėgis traukinukas, kur priekyje atsisėda didelis kunigas su rožančiumi, o į visas kitas kėdutes po bobutę. Visi nusišypso ir rieda dantračiais žemyn. Viršuje kalno šlaitu eina ilgas ilgas takelis. Jis specialiai vingiuoja vietomis su gražiausiais vaizdais, kad užsižiūrėjęs pamirštum tuos nelemtus laiptelius.

Po poros valandų pasiekėme pirmą ženklą apie laipiojimo uolomis vietą (palestre di roccia). Dar po valandos kelis kart pasukę teisingu keliu (ženklų nebebuvo, padėjo išsiugdyta nuojauta) pamatėm ir pačią uolą.

Kas geriausia, uolų daug (mes bandėm tik pagrindinę) ir visos su gražiu saulėlydžio vaizdu. Apačioje žiovauja tingi jūra. Sau šlepsi bangomis i uolas ir vargo nemato. Labai gražu. Lipom tik lengvas trasas, nes kur gi čia nusisunkinsi? Ir šiaip atsipalaidavom. Imi patogias rankenas ir džiaugiesi sau lengvu judesiuku :) Beje, uola labai labai aukšta. iki viršaus apie trisdešimt metrų matyt. Aplink daug visokio lygio italų laipiotojų :) Ir visi daug šneka.

Vakare vėl netyčia pusiau zuikiais (irgi netyčia) parsigavome namo.

Urban climbing: Minneapolis (Minnesota)

Ar įdomu laipioti disneyland'e? Taip. Aplinkui daug mikių, kurie labai mieli, o už viską sumoki netiesiogiai.

Taigi savaitgalį buvau JAV. Aišku be visų konferencijų ir kitų įdomybių nuėjau palaipioti. Tiesa buvau visiškai be jėgų, kamavo "jet lag", per aštrus meksikiečių maistas (pradeda kamuoti po pusė dienos) ir pervagimas nuo simulakriško draugiškumo. Laipiojimo salė buvo didelėje Midwest Mountaineering paruotuvėje. Pasirodo salė nemokama. Kaip ir už viską moki ne tiesiogiai. Ir gal net ne tu. Na aš užmokėjau, nes pirkau keleta Black Diamond cam'u (pasinaudojau geru USD/EUR santykiu).

Salėje radau vieną vaikinuką. Jis kilęs iš Majamio, o dabar šala Minneapolyje. Sakė, kad laipioja tik 2 mėnesius, bet lipo tikrai geriau nei aš. Būna gi talentingų žmonių. Dar labai stebėjosi, kad aš moku daugiau nei vieną kalbą (ty ne tik gimtąją) ir kad žinau, kur yra lake superior ("netoli" Minneapolio). Ty jis to nežinojo (kad yra kažkoks ežeras), o aš jam aiškinau, kad ten netoli yra gerų laipiojimo vietų. Iš tiesų visai smagiai palaipiojom. Bandėm įveikti lubas skersai, o po to išilgai.

Salytė tokia nedidelė, tinkama gal keturiem penkiem žmonėm. Kybiai nerealiai nutrinti. Viskas labai neigiama. ty rūsio salytė, su daug lubų. Grindys kažkokios spyrokliuojančios, bet ne čiužiniai.

Po valandėlės užpompavau rankas ir ėjau gerti alaus su buffalo wings :) Pakeliui žaidžiau su nauju raudonu cam'u :)

2 multipičai per dieną

Jau prieš savaitę suplanavom sekmadienį lipti multi-pičą (multi-pitch). Norėjom kažko gražaus ir nelabai sunkaus. Kadangi Dolomituose jau šalta, be to Markus nepažinojo Torsten, nusprendėm važiuoti į Arco regioną.

Apie dešimtą stovėjom prieš galingą sieną ir bandėm spėlioti, kur gi tas mūsų maršrutas. "Le strane voglie di Amelie" (Keistos Amelie aistros) pavadinimas žadėjo nesunkų romantišką pasilaipiojimą. Aišku rasti maršruto pradžią buvo sunkiausias uždavinys. Prireikė poros paklydimų kol visi keturi stovėjom apačioje. Užsidėjau savo naujus ir patogius La Sportiva scorpion batus, skirtus lengviems maršrutams ir žaidimas prasidėjo. Pirma virvė nepasirodė labai lengva, tačiau prakalimas tiesiog pasakiškas. Kablys kas du metrai o kartais ir dažniau. Kuo aukščiau, tuo darėsi lengviau. Romantišką nuotaiką gadino tik kartkartėmis nuriedantys akmenukai. Kas nors su virve perbraukia per žemę ir gauni saują mažųjų į šalmą.


Užtrukom apie tris valandas. Markus buvo gerokai susinervavęs, nes pasak jo, buvo per lengva ir nevertėjo tokio ilgo kelio iš Bozen. Greitai nutarėme pabandyti kitą maršrutą. Su apraišais sėdom į mašiniuką ir patraukėm prie kitos uolos. Knygutė žadėjo linksmą pasilaipiojimą: nuo 5c iki 6b. HAJA now are the CRUX. Taigi apie 15:00 stovėjom apačioje trasos, kuri prasidėjo 6b. Markus lipo pirmas. Sunkiausoje vietoje teko griebti už atotampos :) Torsten pralipo švariai, o mes su Tadu buvom tiesiog cheatinimo dievai :) Aš griebiau atotampą, o paskui netyčia pamečiau vieną iš kilpų, teko daryti sistemėlę, jai paimti :) Aišku Tadas nieko negirdėjo ir nematė, nes beveik visada saugai nematydamas partnerio.

Toliau viskas ėjosi dar linksmiau. Aišku po visos dienos laipiojimo, 6b nebebuvo jėgų. Aš lipau 6a, kuri yra prieš pat traversavimo dalį, bet virvė pradėjo strigti o aš po truputi nervuotis. Laikaisi su viena ranka, jau įsegi atotampą, bet negali pritraukti virės. :) Supratau, kad kažkur užspaudė. Apsidairau, tikrai: virvė eina zig-zagais, o dar ir kažkokiame plyšyje užspausta. Teko leistis pusė trasos. Leidimasis irgi keistas: beveik užtenka trinties, kad kabėtum nesileisdamas. Gerai, kad Tadas matė kur aš esu. Išsegiau pusė atotampų, bet vis tiek pratraukti buvo gan sunku. Galiausiai prilipom traversavimo vietą. Markus nerado trasos pratęsimo, todėl nuėjo į kairę, o mes ieškojom savo trasos dešinėje. Tadas nuėjo ir pašaukė, kad jau galiu ir aš ateiti. Eidamas, krūmuose pamačiau Garmont batą: "gal Tado?" pagalvojau. Paėmiau dėl viso pikto. Kai abu susitikom, jautėsi sumišimas :) . Pradėjo temti, jėgų buvo ne per daugiausiai, o priešais mus stovėjo apie 20m 6b plyšys. Baisiai gražus saulėlydis. Toli matosi Arco pilis. Saulė paskutiniais spinduliais šildo vakarinį šlaitą. (Saugant yra laiko apsidairyti). Susitarėm, kad Tadas pralips šitą 6a/b, o aš lipsiu viską kas liko. Kaip tarėm taip padarėm. Taigi lipi tokiame kampe ir visada yra kur neblogai pasiimti. Plyšys atstoja nuostabias rankenas. Siena neslidi, tik kad stati. Gražu. Kad tik laiko turėtume daugiau. Po kelių pasiilsėjimų, Tadas pasiekė viršų, o aš iš paskos. Nuo pat lipimo pradžios bandžiau saugoti jėgas, kad užtektų visam maršrutui. Bijojau užkalti nuo pat pradžių. Tai pasiteisino. Galėjau gan lengvai lipti, bet vis dar pailsėdavau kur nors ant atotampos. Paskutinė atkarpa buvo lengvesnė - 6a. Radom knygutę užsirašymui. Parašiau: " 2007-10-14 Linas and Tadas. Getting dark. We are masters of cheating."
Baigiau lipti dar be prožektoriaus. Tadui jau teko įsijungti. Viršuje tikrai šauniai atšventėm savo užlipimą skambiu rankų sumušimu. Atidaviau rastą batą (Tadas nustebo jo neradęs ant apraišų). Džiaugėmės, kad nestrigom nakčiai ant sienos. Supratom, kad buvo truputi per sunku. Ir kad, jei nereiktų skubėti būtų super. Vargais negalais radom takelį žemyn, kur mūsų lauke Torsten su Markus.

Pizza, įspūdžiai ir kelionė namo. "Sono morto" ir į lovą.

Pusė metų laipiojimo

Praeitą savaitę baigėsi mano "ramadanas", kaip jį vadino mano draugai. Ta proga Oktoberfest išragavome DAUG alaus. Bet čia apie tai nutylėsiu... Kas mane neramina, tai mano pusės metų laipiojimo pasiekimai. Jei taip ir toliau, tai iki 7a nedatempsiu.

Vakar ėjom boulderinti su Minde. Kažkokie šaunuoliai išvalė vieną akmenį, todėl atsirado daug naujų ir sudėtingų trasų. Bėda, kad nelabai ką iš jų pralipu :) "Alus slegia" - nutariau. Visgi, pamenu prieš visas konferencijas įsidrąsinau 6c pabandyti - nenusivyliau, bet aišku nepralipau. Hmmm jei per puse metų pralipčiau porą c, tai dar neatsilikčiau nuo plano. Žiurėsim kaip čia bus. :)

Urban climbing: Varšuva ir Viena

Daug kas važiuoja laipioti į įvairias šalis, pasiekia labai atokius kraštus, o aš štai pabandžiau apžiurėti ką gi gali pasiūlyti du didmiesčiai savo gyventojams.
Taigi prieš porą savaičių lankiausi Varšuvoje ir nutariau nueiti palaipioti. Turistų informacijos centras nelabai turėjo ką pasiūlyti, tai teko pasikliauti internetu. Salė paliko neblogą įspūdį. Idomu buvo pamatyti dirbtinius plyšius (crack). Taigi veiksmas vyksta uždarame pavilione, o tiksliau viename jo gale. Siena iki lubų apie 15m matyt. Yra dvi boulderinimo vietelės. Žmonės kaip ir visur. Lipa ir tiek :)
Šiandien buvau nuėjęs i Vienos boulderinimo salę. Tikrai įspūdinga. Turi savo treniruoklių salę, dušą ir kelias boulderinimo sales. Vieta apie 10min nuo centrinės katedros. Nemažai žmonių, ir visi visur lipa. Už nugaros, koridoriuose, salėse, priangiuose ir tt :) Aš per daug nesiplėšiau ir lipau pažymėtas traseles. Kadangin neturėjau per daug laiko neišbuvau nei valandos. Nustebino kaina - sumokėjau mažiau nei du EUR :) išsiaiškinau, kad pilna kaina yra 3.5EUR už valandą. Nerealu ane? Ty čia puodelis arbatos tiek kainuoja. Na aš dar turėjau AVS nario kortelę tai iš viso pigiai gavosi :)

Reikia Lietuvoje sparčiau platinti šitą užsiėmimą.

Rock Masters Arco

Po truputį atslėgsta įspūdžiai iš šio savaitgalio, todėl galiu ramiai sėsti ir parašyti "o kaip gi ten buvo..."

O buvo gražu. Į Rock Masters varžybas susirinko keletas žvaigždučių, kurios rodė ką moka. Susėda visa minia laipiotojų po ~trisdešimt metrų sienele ir žiopso, kaip vyrukai aštunkes onsightina. Gražu. Nerealiai visi varo... James sakė, jog tai matyt didžiausia liesų žmonių auditorija ever. :)

Mes vėlavome į pačią varžybų pradžią (mokiausi vandens startą su burlente...), o atėję iš karto išvydome vyrų on-sight varžybas. Na visi laužo tuos kybius... rangosi kaip voriukai... gražu. Tik keletas pasiekė viršų.

Vėliau sekė greitasis lipimas. Trasa maždaug šeškės sudėtingumo, o vyrukai apie dvidešimt metrų per dešimt sekundžių užlipa. Tiesa pasakius užšokuoja. Man greičio varžybos didelio įspūdžio nepaliko.

Po pauzės sekė bouldringo varžybos. Va čia tai buvo ką pažiūrėti. Kažkaip man labai pramušė. Trasos nerealios ir visos skirtingos. Pirma trasa prasideda dviem formom, tada su heel hook pagalba peršoki ant kitos formos, kur kojom nieko. Ten naudodamasis sienos kampą ir tą pačią formą reikia pasiekti topą. Na žodžiu sunku papasakoti. Bet vaizdai nerealūs. Laimėjo toks Gareth Parry, bet vien tik ant taktikos. Paskutinės trasos niekas neįveikė, bet jis būdamas ilgas, pasiekė ir palaikė kampą. To užteko, nes antrą vietą laimėjęs suomis kampą tik prilietė.

Sekmadienio rytą (beje miegojom netoli Masonės, mėtom kvepiančioje alyvuogiu giraitėje) vėl puolėm buriuoti, o popiet atgal į Rock Masters. Kaip tik spėjom ant moterų duelio finalo. UUUUUUUUUU nerealu. Tikrai nerealu. Abi mergaitės varė sinchroniškai ir tik paskutinę sekundę laimėjo baskė. Vėliau seekė vyrų duelis, kurį gan stipriai laimėjo čekas Mrazek.

Va tiek žinių.

Nelaime laipiojant: ismoktos pamokos

Vakar Sarentino ivyko nelaime. Kaip visada nerupestingai ejome laipioti. Susirinko tikrai nemaza draugu grupe. Dar prisijunge pora nauju pazystamu mediku. Kaip visada laipiojom visas trasas is eiles. Po gero apsilimo bandziau lipti 6c, kur Tadas buvo tik ka pakabines virve. Salia trasos is desines ejo kita trasa, mazdaug 7a. Abi trasos kazkur apie 30-35 metru aukscio. Ta 7a lipo labai patyres 40-50 metu vyras su ne tokiu patyrusiu saugotoju. Nelabai patyres reiskia kad sunkiai lipa 6b. Sioje skaleje mes esam visi labai nepatyre.
Buvau virsuje prie kruxu apie 30m aukstyje, kai laipiotojas salia pradejo leistis. Staiga isgirdau virve svilpiancia per atotampas ir stipru kuno smugi i zeme. Pamaciau apacioje gulinti zmogu. Greitai paprasiau, kad mane nuleistu zemyn. Torsen (vienas is mediku) apziurinejo nukentejusi, as greitai sumasciau kad reikia malunsparnio. Paprasiau, kad Minde nubegtu i rysio zona paskambinti nelaimes telefonu 112 (laipiojimo vieta yra Talveros upes kanjone). Is anksto pasakysiu, kad vyrukui labai pasiseke. Jis per stebukla nesusitrenke galvos ir stuburo, tik matyt susilauze slaunikauli ir skilo dubens kaulas. Pagal Torsen naujienas is ligonines, ji siandien operuos.

Kas atsitiko? Per trumpa virve be mazgo jos gale. 10-15 metru skrydis. Smugi pristabde, trintis sistemoje. Be to pries trenkdamasis i zeme jis nukrito ant pasviros sienos ir slydo kelis metrus. Zeme liete pirma kojomis ir sugere dauguma smugio. Atskrido malunsparnis, supakavo nukentejusi ir iskrido. Visiems pasiliko nemalonus jausmai. Visgi ismokom daug pamoku, kurias dabar isdestysiu:

1. VISADA VIRVES GALE PRIVALO BUTI MAZGAS. Nesvarbu, kad zinai jog jos uzteks. Tai viena is didziausiu neapsiziurejimo klaidu sportiniam laipiojime.
   
2. Pagalbos telefonas 112 veikia, jei tavo mobilus ir nerodo tinklo. Gali buti, kad jis pagauna kita tinkla. Taip atsitiko ir musu atveju. Minde paskambino, nors mobilus nerode tinklo.
   
3. Abi rankos aukstyn - pagalbos sauksmas malunsparniui. Viena aukstyn - pagalbos nereikia.
4. Jei matai malunsparni, nereiskia, kad jis tave mato. Mus pamate tik po 5 ratu. Nors skrido prie pat. Galiausiai as stovejau upeje su ijungtu zibintuveliu ir svieciau i malunsparni.
5. Bandyk kuo tiksliau paaiskinti operatoriui kaip tave pamatyti is virsaus. Ty kokie objektai gali matytis is virsaus, pagal kuriuos galima oreantuotis.
6. Niekada neatsipalaiduok, net ant sportinio laipiojimo sienos. Beda gali buti salia.
7. ISMOK PIRMOSIOS PAGALBOS ABC
   
8. DAR KARTA PAZIUREK AR YRA MAZGAS VIRVES GALE
9. Double Check. Ty ir tu ir tavo partneris.
   

Lipimas i "Kleine Micheluzzi"

Sekmadieni sumastem, kad reikia uzsiropsti ant kokio tradicinio marsruto. Markus negalejo lipti, todel likom tik mes su Tadu. Abu buvom lipe multipitchus, bet daugiausia sportinius. Markus parekomendavo "Kleine Micheluzzi" trasa, kuri yra labai nesudetinga, bet labai grazi.

Kadangi visus aprasymus turejom tik vokiskai, o kelemes gan anksti, visi idomumai prasidejo trasos beieskant. Visu pirma vaziavom kazkaip aplinkui, nes man susisviete, kad bus greiciau. Aisku privaziave apytikslia vieta, bandem nuspresti, kuri gi cia ta musu uola, ant kurios reikia lipti. Nuotraukos kokybe "nenusileido" esanciai mano bloge. Bet kuri uola atrode tinkama :) Aisku po pusvalandzio vazinejimo aplinkui, supratom, kad ziurim ne is sitos puses. Musu siena buvo pietvakariu, o mes ziurejom i siaures vakaru siena. Teko dar pavaziuoti nuostabiais keliais apie Sela grupe. Beje ta musu lipimo vieta ir buvo viena is Sela grupiu sienu.

Privaziave, supratom kad cia. Ant sienos knibzda zmogeliukai. Lipa, rekauja kazka ir siaip linksminasi. Eidami sutikom itala, kuris musu labai klausinejo ka mes cia lipsim ir skundesi, kad su zmona ir vaiku nebeiseina lipti. :) Padrasinom, ji kad ne viskas prarasta ir lipimas prasidejo. Pradzia keista. Kazkoks upeliukas slapina uola, palipi, tada nusileidi truputi ant pritvirtinto repsniurelio ir toliau ieskai kelio. Aisku nuejau truputi ne ten. Po 10min teko apsisukti, nes buvo nebelengva ir saugos tasku nebuvo. Supratau, kad reikia lipti kaminu, o be to ta patvirtino ir marsruto schema (rytas buvo... sunku todel is karto nesusipratau). Aisku saugos tasku irgi nelabai buvo, bet virs kamino lipimas pasidare pasibegiojimu takeliu. Baziniai saugos taskai buvo superiniai pitonai su ziedeliais. Atrode patikimai. Tada bego tadas. Aisku kaip visada pasirinkom sunkesni marsruta :) Tadas toje vietoje padare topini saugos taska su kilpa ant akmens. Lipom pasikeisdami. Toliau viskas daresi aiskiau. Praktiskai jei sudetingmuas yra II tai nereikia ranku. Jei IV+ ranku reikia ir tada pasidaro idomu. Ty labai lengva, bet malonu. Lipi, aukstai. Ziuri kur cia kokia zakladke ikisti, kur koki saugos taska padaryti. Jokio streso.

Taigi pakutines 3 virves buvo idomiausios ir maloniausios. Dar pralenkem italus, kuriem susipainiojo virves. Bet ir taip jie kazka ten labai male. Padarem isvada, kad reikia lipti marsrutus kur visur sudetingumas apie IV+. Reikes paieskoti tokiu marsrutu. O savarankiskai pradziai marsrutas buvo superinis. Kai ko ismokom, kai ka supratom. Be to aplinkui nuostabus vaizdai: Marmolados ledynai, priesais Rustus Sas Long.

Ilgas savaigalis

Šį savaitgalį bandėm iššokti aukščiau bambos:

• Penktadienį boulderinom iki 2 nakties
• Šeštadienį nuo 7 ryto plaukiojome burlentėmis
• Popietų iki nakties, bandėm pasiekti Rifugio Pedroti
• Visą sekmadienį su viršvalandžiais ėjom ferratas ir leidomės žemyn.

Taigi apie viską po truputį. Boulderinti nuvažiavome į St. Giovani perėją netoli Nago. Jau buvo sutemę. Turėjome tris petzl tikka xp prožektoriukus ir vieną leisgyvį nežinomą. To pilnai pakako apšviesti vieną įspūdingą akmenį. Lipom iki dviejų nakties, tačiau įveikėme tik vieną trasą. Lūžome čia pat po akmeniu. Visą naktį švietė didelis mėnulis.

Ryte pradėjo pūsti vėjas. Pūtė jo daug. Matėsi pabaltavusios bangos ir daug lakstančių burlenčių. O čia tik Torbolė. Prie Malcesine vaizdas priminė skruzdėlyną per audrą. Visi laksto ir šokinėja per bangas. Greitai susirinkome savo įrangą. He he gavom 205l lentas, kurių per tokį vėją matyt niekas nėra matęs. Keturių su puse kvadratų burės atrodė kiek per didelės, bet viskas vyko geriau nei įsivaizdavau. Pradžioje trapecijos net nesirįžau segti, tačiau per dešimt minučių užkaliau rankas ir teko pabandyti. Per pirmą planing'ą teko net šoktelėti per bangą. Negalvojau, kad mano storulė lenta sugebės tai padaryti. Vėliau susitvarkiau apraišus ir viskas sekėsi kuo geriausiai. Net "jibe" ir "tack" ėjosi neblogai. Dar vėliau prasidėjo James paieškos. Po 4 valandų atsirado pats :)

Per daug įspūdžių. Lėkėm i Molveno. Ten pradėjom savo kalnų kelionę po Brenta kalnų grupę. Keturios su puse valandos ir mes jau rifugio Pedroti. Neblogai - pusantro km peraukštėjimas po beprotiško galinėjimosi su vėju. Mum padėjo tik žalia linija ir adrenalino likučiai. Karšta sriuba ir begalė sūrio pataisė savijautą. Gražu. Pilnas mėnulis ir prisiminimai apie prieš tai buvusią kelionę. Per daug pavargę lūžom miegoti.

Ryte lengvi pusryčiai ir viena gražiausių dolomitų via-ferrat'ų - Bochette Central. Gražu. Labai gražu. Didelės ir rūsčios sienos. Daug laipiotojų. Pabaigoje mažiukas betirpstantis ledynas. Antra ferrata - Bochette Alta. Taip pat per daug įspūdinga aprašyti... O po jos ilgas ilgas ilgas leidimasis link Molveno ežeriuko. Viso 16h trekinimo per pusantros dienos manau yra per daug.

Patarimas: nebandykit Bochette ferratos įveikti per vieną dieną (nuo apačios iki apačios).

Rafting in Otztaler Ache

Baigiu įgyvendinti savo vasaros planus. Šis savaitgalis buvo neeilinis: išbandėm canyoning ir rafting tikrai puikiose Tyrolio vietose. Kaip jau tapo įprasta, už gerą organizaciją reikia dėkoti James. O dabar tikrai įspūdingos kelionės aprašymas.

Sekmadienį iš pat ryto susirinkom prie mano namų. Sėdom į mašinas ir patraukėm link Vipiteno. Ten susipažinom su savo gidais. Tiesa dauguma iš mūsų jau bandė raftinti, o kiti apsimetėm, kad irgi esam ne naujokai. :) Naujokų niekas neima į Otztaler Ache upę. Tai IV+ - V kategorijos upė, kurioje būtina white water rafting patirtis. Sėdom į mašinas ir patraukėm į Insbruką (Austrija). Kodėl į Austriją? Todėl, kad šiaurės Italijoje nėra tokių sudėtingų maršrutų. Tiesa yra V kategorijos upė, bet kas bandė abi, sakė jog Otztaler Ache buvo daug smagiau. Insbruke buvom apie pietus. Pavažiavome dar apie trisdešimt kilometrų iki maršruto pradžios.
Kaip jau tapo įprasta užsimaukšlinom aptemptus hidro kostiumus. Tada sekė trumpi sutartinių ženklų apmokymai: forward, backwards, all in boat, right backwards, left backwards, stop, back to position. Viskas aišku :) Dar paaiškino, kaip įtraukti vargšą įkritusį draugą iš vandens ir tiek. Mane mieli draugai pasodino priekyje. Sutartinai nusišypsojo ir tepasakė, jog ten daugiausia emocijų. Dar norėjau pasikeisti, nes nepatyręs ir pagal pirmus irkluoja visas laivas. Bet ne.
Adrenalinas pradėjo skirtis tik pamačius pačią upę. Niekada nebūčiau sumąstęs, kad galima su pilnu plaustu "čeinikų" lįsti į tokį putojantį vandenį. Oi Oi Oi. Mintyse kartojau komandas left backwards ir right backwards, nes supratau, kad vis tiek susimaišysiu. Taigi keliuose kvadratiniuose metruose "užutėkio" (niekad tokiam užutėkyje nebandyčiau maudytis) pabandėm pasisukioti. Sekėsi neblogai. Mes plaukėm dviem laivais. Mūsų laive dešimt studentų, o antras laivas buvo pilnas italų.
Dirbti reikėjo nuo pat pradžios. Nedrąsu sėdėti ant krašto. Kojas įkiši į tokias kišenėles, o pats sėdi ant krašto. Irkluoja visi sinchroniškai pagal komandas. Greitai išmokom su Tadu rėkti "one, two, one, two". Sėdėti priekyje pats malonumas: laivas pakyla ant bangos ir neria žemyn. Tėškiesi visu greičiu į kitą banga. Vanduo kartais nublokšdavo į valties vidų. Kartais užpildavo tiek, kad teko prisiryti vandens per nosį.
Greitai supratom, kaip kas veikia ir pirminė mano įtampa atslūgo. Šypsojomės, juokėmės ir šūkavom kai plaukdavom per patį balčiausią vandenį. Nuotaika super. Komandinis darbas. Kartais atsisukdavau pasižiūrėti draugu veido išraiškų :) Nuo baimės, įspūdžių ir viso kito jie būdavo juokingi.
Kadangi pasirodėm tikrai neblogai, mūsų instruktoriai (turėjom du) kreipė laivą per pačias įdomiausias upės vietas. Praplauki galingą slenkstį, susimuši su Tadu rankomis ir varai toliau.
Pusiaukėlėje pamatėme virš tilto pavojaus ženklą: kaukolė ir kiti įspėjimai. Už kokių keturių šimtų metrų teko persinešti laivą. Pasirodo būta galingų krioklių. Vanduo labai sūkuringas ir su plaustu praplaukti neįmanoma. T.y. mum paaiškino, kad gal profesionalai ir pajėgtų, bet rizika per didele. Vanduo paviršiumi grįžta atgal ir reikia labai didelio greičio, kad prašoktum tą vietą. Jei ne, srovė pakištų po kriokliu ir tada "batai".

Sėdom atgal į valtį ir prasidėjo didžiausi slenksčiai. Pagrindinis vadas dialektu pasikalbėjo su mūsų vadu:
-"plaukit dešiniau per tokį ir tokį slenkstį"
-"kas bus jei įplauksim šonu"
-"tikrai apsiversit"

Hmmm na ką. "Forwars. One two, one two. All in the boat." Galingas kritimas i vandens duobę ir skridimas atgal iš jos. Ir taip kelis kartus. Hehe mes jį įveikėm. "Back to the position". Beje, kai irkluoji per slenkstį kartais pagalvoji, "o kodėl nėra komandos all in the boat"? Kartais priekis taip išklyla, kad nebepasieki irklu vandens. Kai smingi žemyn vanduo nubloškia į valtį ir vis tiek irkluoti kokią sekundę negali. "One two One two" girdi niekas nebekartoja :) Akies krašteliu matai visus laivo viduje :)

Kadangi viskas buvo per gerai, vadas norėjo mus išbandyti. Kai vanduo nurimo, liepė stotis ant valties kraštų. :) O paskui tarė: "ok. very good. now play the guitar" :) Aišku išsilaikyti nėra labai lengva. Visi sugriuvom atgal i valtį.

Toliau sekė įdomiausia dalis. Upės užutėkyje susidaro priešpriešinė srovė. Ten stovinčios bangos gan įspūdingos. Pirmoji valtis įplaukė į tą srovę. Mes iš paskos. Toliau jie gan lengvai iš jos išplaukė. Na ką pabandysim ir mes :) "Forwards. One two, one two". Laivas įplaukė į priešpriešinę srovę. Spėjau pamatyti didelę vandens duobe po savimi. Nėrėm į ją. Paskui viskas vyko labai greitai. Pamačiau Tadą kylantį į viršų. Supratau - verčiamės. Šiek tiek užsidengiau, rankomis viršutinę kūno dalį nuo Tado :) Pirma mintis: ištraukti kojas iš kilpų. Srovė nutempė labai giliai. Jaučiau kažkieno kojas virš savęs. Antra mintis: nerti į viršų ir ar virš manęs nėra valties. Trečia mintis: aš labai giliai, bet liemenė turėtų padėti. Bandžiau nerti į viršų. Trys judesiai ir išnėriau. Aišku srovė nešė per slenksčius. Prisirijau šiek tiek vandens. Dar pagalvojau, ot ta liemenė - kažkaip nepadeda. Vėliau pamačiau, kad rankoje turiu irklą. Ir kad priekyje yra ramesnis vanduo. Prisiminiau: reikia plaukti kojomis į priekį ant nugaros. Kai buvo tinkamas laikas pradėjau plaukti į krantą. Mačiau, kad Tadas irgi kapanojasi. Sušukau: "varyk Tadai, varyk". Pats išlipau ant akmenų. Plaustą paėmė instruktoriai, o visi kiti šiaip netaip irgi išsikapanojo. Pirmasi išgąstis praėjo. Supratom, kad buvo nerealu :))) Visi susirinkom ir plaukėm toliau.

Canyoning netoli Sand in Taufers

James kilo idėja pabandyti žygius kanjonais (Canyoning). Kaip tarėm taip ir padarėm :). Pasirinkom vieną iš kompanijų (adresas, nuotraukos ir apytikslė vieta čia) kuri tuo užsiima ir pirmyn. Visu pirma - įranga :). Visus įspraudė į hidro kostiumus, davė šalmus ir netgi apraišus. Manau tai suteikia savotiško žavesio kelionei. Jautiesi lyg skrisdamas į mėnulį.

Atvažiavome prie tilto, kur 40m žemiau tekėjo mūsų upeliukas. Taigi nusileidome virve žemyn ir kelionė prasidėjo. Daugeliui vien jau aukštis padarė įspūdį. Man irgi padarė :) Pirmas potyris pasiekus apačią - šaltas vanduo bėgantis į batus. Vandens temperatūra matyt apie dešimt laipsnių šilumos. Visi susirinkome ir pradėjome leistis upe. Upeliukas toks maždaug kaip Skroblas :)
Pirma kliūtis buvo penkių metrų "bobslėjus". Sėdi ant užpakalio ir žemyn upe. Tiesa, pabaigoje reikia susistabdyti, kad neatsitrenktum į uolą. Vėliau sekė apie penkiolikos metrų krioklys. Prikabino mus prie virvės ir liepė važiuoti ant užpakalio žemyn. Gražu - šalta. Toliau sekė mažiukai vienmetriniai šuoliukai į vandenį ar tiesiog ėjimas gražiu kanjonu.
Vaizdai gražūs bet nebuvo baisiai įspūdingi. Tiesa, daug krioklių ir gražių uolų. Visas malonumas yra leistis virvėmis žemyn arba čiuožti vandens išgraužtais takais. Kartais padarydavo perkėlą, kuria slysdavai iš kelių metrų tiesiai į vandenį. Šaunu!
Galiausiai priėjome visų lauktą vietą - aštuonių metrų nušokimą į gilų vandenį. UUUUU. Didelis krioklys ir apie dvidešimt kvadratų šalto vandens. Ateini, parodo kur šokti. Vokiškai sako "matai kur vanduo juodas o ne baltas (nuo purslų). Šok tiesiai ten. Laikykis tokios ir tokios krypties." Atsikvepiu. Pasižiūriu. Išrėkiu "ALES KLAR". Pliumpt :) Tiesa reikėjo šiek tiek prisiversti. Tadas sakė, kad pirma mintis buvo "nu ir ilgai aš krentu". Aš tai tik spėjau pajausti nesvarumą o po to šaltas vanduo. Net dugną pasiekiau. Hmmm faina. Šokom, dainavom ir kitaip paminėjom šį mažą džiaugsmą. Visada vyravo gera nuotaika.

Bendras įspūdis neblogas. Tačiau norėčiau eiti be gido, nes jaučiausi pakankamai patyręs padaryti viską, ką jis darė. Aišku tik su nušokimu būtų prasčiau. Visgi yra knygutės, kurios viską aprašo. Ar eičiau dar kartą? Tik tada jei atvažiuotų draugai ir norėtų pabandyti. Pats matyt nebeeičiau. Sako yra sudėtingesnių maršrutų ir tt. Bet jaučiu, kad šis užsiėmimas ne man.

Laipiojimas Cekuose

Pakeliui i Bolzano nusprendem palaipioti. Sikart naktinis lenkijos pervaziavimas pasiteisino. 8 ryte buvom Brno prie centre esancios parduotuves - ieskojom knyguciu su trasomis. Ja gavom tik 9:00 Hudy sport. Pasitare su sauniais pardavejais vaziavom i kempinga, o paskui is karto link uolu:

• Pirmas kablys ne zemiau 5m
  
• Apsilimui 5 gali buti ir per daug
  
• Virsuje nera karabinu
• Faina :)
• Cekai gerai lipa
  

Vajolet bokstai

Jahhhh.
Daugiau nelabai ka iseina pasakyti :) Taigi, siandiena ta diena, kai uzlipom i Vajolet bokstus. Kol neisbleso pirmieji ir neteisingi ispudziai pradesiu pasakoti. Matyt reikia praleisti visas ikilipimines istorijas, nes paskui nebeuzteks jegu pabaigti rasyti, po geros valandos vonioje ir skaniu salotu su tunu (daugiau nelabai ko yra namie) akytes merkiasi merkiasi.

Pradejom lipti nuo kairiausio boksto :) Ty nuo vakarinio "Delago" boksto. Ten yra 4 normalus pitchai ir vienas trumputis puspitchis. Sudetingumas apie IV/IV+ UIAA, kas butu paprasciausi laiptai ant sportiniu trasu, taciau, kai paskutine sauga 7m po kojom viskas atrodo kiek kitaip.

Pirma virve lipau as, nes 2 virve turejo buti sudetingesne. Na aisku nepatyres, nusukau kazkur i sona, radau "pitona" ir sau laimingas lipau toliau. Toliau buvo sudetinga ir pitonu daugiau nebebuvo :) grizau. Mane pataise is paskos lipantis Markus draugas Roberto. Jis yra alpinizmo gidas ir siaip labai fainas zmogus. Tiesa Roberto lipo su savo sunumi. Sunui gal 8-9 metai. Vaikas eina tecio pedomis. Nors atrode, kad siek tiek prisibijo.

Stotys ant Delago boksto buvo tokios, kad su bomba neissprogdinsi (tiesioginis vertimas). Tiesa, ir pitoniukai buvo gan daznai, kas 4-5 metrus. Tik vienam pitche pagailejo, tai markus uzlipo su 3 saugom visa 40m :)

Lipom atsipalaidave. Snekuciavomes su gidu, dairemes aplinkui, siaip juokavom po truputi. Po antro pitcho prasideda idomumas. Is kaires atsiveria labai fainas vaizdas. Ty tiesiai po kojom apie 800m vertikalios/neigiamos sienos. Jahhhh Grazu ir siurpuliukai begioja. Lipi tokiu astriu kampu ir gali sau laybackinti ant TV boksto antenos :)

Beje mes lipom su 2 pusinem virvem (1/2), tai jautemes saugus :) Trintis irgi gal siek tiek mazesne, nors realiai tai visada ten vertikaliai lipi. Virsuneje (2790m) kaip visada "heil Berge" (net ir italai pasako :) ) ir paspoksoje i turistu knybzdelyna apacioje, pradejome leistis. 2 virves ne viena. Is sesiu stociu panaudojome tik 3. Siaip diulferiuoti reikejo superiskai, daznai nelieciant kojom nieko. Ech.... Beje mano reverso susidevejo per 2 metus lipimu ir as ji pasiryzau ismesti. Vis leidausi ir galvojau, kad tik virves nenupjautu (cia tik mintys, bet siaip visada tikrinkit reverso :) ) Visas lipimas uzeme net nezinau kiek. Gal kokias 3h?

Na aisku, mes is karto prie antro "Stabeler" boksto. Ir jauciu kad nepataikem i marsruta. As pradejau lipti, gerai kad turejau 2 friendus :) Na radau pirmus 2 isegimus per rep-shniureli. Tada pradejau eiti kairiau kairiau ir daugiau isegimu nebemaciau. Po kokiu 7m nusprendziau, kad reikia frienda kur nors ikisti. Radau, kur, gavosi zig-zagas virve. Pratraukti nelabai galiu. Bandziau permesti per kampa. Na as ir taip ir taip ir niekaip. nusprenziau truputi pasileisti ir permesti... aisku buvau uzsiemes gyvenimo apmastymais ir luzo mano kybis. O jis buvo didelis. Dalis nuleke zemyn, o kita netycia spejau prispausti su koja. Stoviu as ant kazkokiu kybiuku o su koja spaudziu luiteli nebloga. Na toks kaip puse futbolo kamuolio. Standartas :) Apacioje Markus. Spaudziu as ta akmeni su koja, friendas toks nepatikimas pradejo atrodyti. Sakau Markui slepkis kur nors nes turiu po koja dideli luita. Markus aisku greitai suregavo :) As paleidau, o akmuo nuleke saugiu atstumu. Ech... nu ka... toliau... tik pradejau lipti, is virsaus pasigirdo frrrrrrrrrrrrrrrrrrr bach. Dar vienas egzempliorius praskrido :) Teskesi kazkur zemai i uola ir subyrejo. Garsas geras, salmas matyt negelbetu. Daresi nejauku truputi. Ai zodziu visgi pasinaudojes 2 friendu po kokiu 15m pasiekiau stoti, o pasirdo ten mieli pytoniukai sukalti, matyt nuo pirmo lipimo 1960 :) Vienas garantuotai dar Stabelio (pirmas pralipimas) ikaltas - surudyjes visiskai, daugiau muziejine nuolauza nei saugos taskas. Panaudojau visas savo zinias is "Freedom of the hills" Surenciau puikia stoti ir viskas gan puikiai pavyko :)

Toliau lipo Markus, tada vel as. Teko ismokti naudotis friendais. Markus sake kas blogai ir kas gerai su tom saugom. Matyt pradejom lipti ne trasa, nes po 3 pitcho radom gera stoti. Tikra mieloji-metaline :) Na toliau viskas buvo nebe taip ashtru. Pasiekem virsu ir nusileidom zemyn. Supratau pasakyma "leader must NOT fall". Ansciau galvojau, kad gramatikos klaida...

Buvom laimingi ir turejom 1h iki keltuvo zemyn. Niekas nebandykit to pakartoti. Maratonas... begom begom ejom, skubejom ir..... spejom... keltuvai uzdaryti, bet senukas suprato, kad mes nusibaige ir norim zemyn. Ileido. Isitiesem mes stovejimo aiksteleje su sumustiniais pavesyje ir megavomes puikia dienos pabaiga.

4d lipimo

Pasibaige visi dead-line ir atsirado laiko kalnams. 4dienos laipiojimo ir nei vienos formules... tiesa problemas reikejo spresti... bet jos kur kas saunesnes nei lokalaus minimumo isvengimas Pearsono koreliacijos koficiento tarp dvieju vektoriu naudojant gradiento kilimo metodus... pats nesuprantu.

Ketvirtadieni, po ilgo laiko nuejom pas Markus ant uolu. Vis dziaugiames savo prakalta tarsa. Kadangi ji buvo planuota kaip apsilimo trasa, tai mes vis downgradinam ja. Dabar nusprendem kad ji yra 5c+ :) Na as tiesa pasakius duociau 6a ar 6a+. Visgi, trasa nusisekusi ir pirma jos puse idomi su ilgais judesiais... o antra puse nelabai idomi ir nelabai tinka apsilimui, nes baisiai pompuoja. Nusprendem ta diena lipti tik Markus prakaltas trasas. Ju buvo nedaug tai ir pirma diena po 2savaicius lasiniu auginimo praejo visai neblogai. Tiesa jutau kaip smegenyse per 2 savaites prisikaupe vandens ir svorio centras pasikeite :))) Aisku del to svorio centro buvo sunku lipti pirmam... nes vis ateidavo mintis... nu dabar tai teksiuosi kur nors...


Penktadieni pabegom is univeros anksciau. Jau 6:30 buvom ant uolu prie Arco. Siaip vaziavimas prie Gardos ir Arco dabar reiskia laipiojima kai nera vejo ir burlentiavima kai jis yra. Beje nusipirkom Arco laipiojimo knygute tokia Balta praeitu metu leidimo. Jei kam reikia atskanuoti koki regiona nesivarzykite... bus padaryta. Issirinkom vietele(Muro del Asino) tokia kur yra 5kiu, 6 ir 7. Na tiko ir pagal pavadinima (asilo siena :) ) Tokiu vietu nera labai labai daug Arco. Dazniausiai uolu sudetingumai prasideda nuo 6ab. Lipti 2 diena kur kas geriau. Vanduo nutekejo is galvos kazkur zemiau ir per daug nemastant lipom viska kas atrode grazu. Lipti 2 diena daug lengviau.

Beje Arco greidinimas yra labai keistas. Nuvaziuoji i viena vieta (Passo Giovani pvz) ir ten 5c yra kaip 4, o Nago pacios pirmos trasos 5b (apsilimui) yra kaip 6a+. Tiesa prie tos trasos yra parasyta 5b++++. :))) Nauja sistema?

Vakare hostelyje netiketai sutikau savo bendramokslius, kurie atostogauja Italijoje :) Geras ane? Na bandem mes su jais pasitusinti - neileido i viena kluba... magnezijus ant rubu ir sortukai laipiojimo nelabai tinkamas stilius :)

Sestadieni vel nebuvo rytinio vejo. Lekem i trasas aukstai aukstai kalnuose. Labai grazi vieta. Dabar pavadinimo nepamenu. 3 diena buvo pats gerumas. Lipom onsightinom 6kes ir siaip gerai pasitusinom. Tiesa pradzioje nepataikem i trasas tai teko per dilgeles, akacijas ir rozynus brautis per miska :) Vakare po geros buriavimo dienos visi mire ejom gasdinti zmoniu. Si karta Riva del Garda miestelyje kur visi vokieciai leidzia ramu vakara ant ezero kranto nusprendem isimaudyti. Vladas greitai nere i vandeni, o mes jam padavem ledu. Konfortas aukstumoje. Norejo nerti ir paragauti ju po vandeniu, bes mes atkalbejom.

7dieni kelem 6 ryto, nes turejo buti free style burlenciu varzybos ant mazu lentu. Aisku eilin karta nebuvo vejo. Varem i Passo Giovani laipioti. Smigom pamiegoti po uolom, o paskui bandem naujus marsrutus. Tiesa 4diena lipimo yra sunki. Apsilom, tada bandziau onsightinti 6a+. Pralipau kruxa. Imi pirstais toki luita is abieju pusiu, atsistoji ir tada peremi auksciau esanti kybiuka. Siaip visai fainai... tik po to nebeliko jegu uzbaigti ne tokia sunkia pabaiga. Pailsejes dalipau ir nusprendziau kad 4d is eiles yra per daug. Varem burlenciauti.

Siandien esu mires ir laimingas. Laukiu 4dienio. Pavaliau varysim i Violet bokstus. Reikia gerai pailseti.

windsurfing Gardos ezere

Taigi pagaliau pradejau pildyti savo vasaros planus :) Burlentes Gardos ezere. Kadangi truputi atsilaisvinau nuo mokslu, nutarem su James pabandyti windsurfinga. 5dienis nezadejo nieko gero. Lijo kaip is kibiro. Vakare pasiklausem jazzo viename is Riva del Garda klubu, o is pat ryto patraukem ieskoti savo buriavimo vietos. Buvome tryse. As esu bandes burlenciavima, o Minde su Janes pirma karta.

Hmmm susiradom wwwind square mokykla, kurioje turejom pazystamu. Kazkaip ilgai negalvoje pasiemem buriavimo kursus. Po valandeles gavom po lenta ir bure. Hmmm vejas rimo, nes artejo pietu metas. Vejas prie gardos labai supratingas: paburiuoji is ryto (7:00-10:00) ant siaurnio vejo (Peler), kuris pats geriausias buna Malcesnes apylinkese. Tada, vakare (14-18) buriuoji ant pietu vejo (Ora). Pietu vejas buna dazniausiai silpnesnis ir bangos buna didesnes.

Zodziu as greitai perejau i intermediate mokyklele, nes mokejau naudotis apraisais (trapecija) ir truputi paplaukti pirmyn atgal per stipru veja. :) Po pietu prasidejo idomumai. As visai neturiu burlenciavimo technikos. Ty niekas gyvenime manes nemoke, ir net nepatarinejo. Sau bandydavau ant senuko mustang Preiloje paplaukti ir tiek. Taigi nelabai taisyklingai darydavau tack'a (posukis pries veja), o apie gybe (posukis pavejuj) net nesvajojau. Per pirma valanda ismokau siuos abu, nes buvo palankus vejas. Paskui dave labai faina storule lenta, kuri labai sauniai sukinedavosi ir buvo stabilesne, tai problemu dar sumazejo. Vakare jau mokejau Helicopter Tack (aisku ne taip krutai kaip tuose paveiksliukuose...) ir dar keleta idomesniu posukiu.

Vakar, is ryto vejo visai nebuvo. Varem laipioti, o popiet pakilo puikus pietys ;) Dideles bangos ir postipris vejas. Kazkaip pasiemiau 5m^2 bure, tai buvo ka veikti. Bandziau ka ismokau uzvakar, nelabai gavosi :) Tik i gala, apsipratau ir sugebejau pakartoti paprastesnius manevrus.

Dabar dar liko 2 dienos treniruociu... reikes vaziuoti po poros savaitgaliu. Beje kam idomu kainos, tai mes mokejom su 20% nuolaida uz 4 dienas su viskuo 170EUR. Daug, bet ai... Hostelis Rivoje kainuoja apie 15EUR nakciai. Beje jeigu tik nuomotis iranga, tai kainuoja nuo 40EUR dienai iki nezinau kiek.

Via-ferrata Che Guevara

Vakar lauzem via-ferratos taisykles. Tiksliau jas lauze Markus, nes ejo be jokiu saugos apraisku. Del to vire daug gincu ir pykcio, bet nieko negalejom padaryti - tai ne musu pasirinkimas. Visgi ir ferrata pavadinta Che Guevaros vardu.

Taip jau gavosi, kad Markus eina viena karta per metus i kokia nors via-ferrata. Jis labai didziuojasi, kad eina visada be apsaugu. Ir visada pabrezia, kad tik vokieciu turistai eina prisege. Siemet jis pasirinko via-ferrata Che Guevara - viena ilgiausiu ferratu apylinkese.

Is tiesu "vertejo" segtis tik gal kokiose 5se vietose. Vertejo, tai reiskia kad jei kristum tai tikrai baigtusi liudnai. Visur kitur, kristum tik apie 5-15m. Na kaip kas sau leidzia rizika. Bet as matyt niekada nesuprasiu kam taip bereikalingai rizikuoti tokiose situacijose, kai jos lengva isvengti.

Dabar supratau viena toki patarima: geriausia eiti su kompanija, kuri leidzia sau mazdaug vienoda rizikos lygi ir turi panasius sugebejimus. Hmmm jau viena karta maciau cia free solo pralipimu ant uolu, ar tik musu draugas Markus tokiu kvailysciu nepraktikuoja?

Viskas baigesi laimingai, ir su pasimegavimu Trento valgem skania pica. Zodziu dar viena kalnu diena

Pati ferrata nera sudetinga, bet sekinanti. Vaizdai pusetini, nes po kojom yra skaldos karjeras. Uzlipus kitas reikalas. Ant virsaus yra didele pieva. Dabar zydi lauko geles, o tolumoje matosi Ortlerio sniegynas ir Brentos grupe. Pasaka...

sios vasaros planai

Viena vakar buvo draugu susiejimas. Kazkaip nelauktai uzsibreziau savo vasaros kalnu,upiu,ezeru planelius:

1. Ilipti i Violet Bokstus (bent i viena)
2. Pabandyti kalnu dviracius (downhill ar siaip ka nors panasaus)
3. Pabandyti raftinga
4. Nuvaziuoti prie gardos su burlente

O kadangi yra dar ir senu planu tai juos taip pat surasysiu:

1. uzlipti su teciu i Monblana
2. uzsilipti i Ortleri
3. pralipti nors viena 6b on-sigh

Ziuresim kiek cia tu planu isigyvendins. Bet kad nepamirsciau uzrasiau cia.

kaip gimsta "Joint group" trasa

Aukstai aukstai virs Bolzano sestadieni gime nauja trasa. Gime ji tik is dalies: virsuje dar nera grandines, truksta kokiu 3 kabliu, ir ji vis dar netinkama apsilimui. Bet visgi pradzia yra.

4se sedom is pat ryto i Markus masiniuka ir patraukem link jo namais tapusios uolos. Be musu, matyt ten daugiau niekas nesilanko, nes niekada nesam ko nors sutike, magnezijaus pedsakai zymi tik musu nemoksiskus 6tukus... gal mes tik blogi pedsekiai? Visgi Markus buvo vienas pirmuju ir paskutiniuju kurie ten prakalinejo marsrutus.

Kadangi visos trasos prasideda nuo 6a+, sumastem, kad yra vietos dar vienai lengvesniai apsilimo trasai. Be to, Markus nusipirko nauja grazta (labai labai labai brangu ir kruta), tai matyt knietejo ir jam isbandyti. Be to norejom pravalyti nuo lapu priejima iki uolos ir tt.

Apsiginklave grebliu, lauztuvu, kastuvais, graztais ir net dideliu "ledkirciu" (jis buvo skirtas Yeti atbaidymui jeigu pultu) apie 10 jau buvome virsuje. Markus greitai uzsiropste viena is sesiuku salia naujos trasos vietos. Taigi grezem trasa top-rope budu su virve nuo virsaus.

Pirmas didelis darbas surasti patikima uolos lopineli igrezti kabliui. Pirmas kablys turi buti tokiam aukstyje kad butu ne per aukstai, bet tuo paciu saugotu jeigu kristum islipes truputi virs jo. Zodziu apie 3-4m aukstyje. Kadangi kalem apsilimo trasa, butina buvo tureti gerus kybius uztikrintam isegimui.

Taigi seka tokia:

• Primeti kurioje vietoje butu patogu tureti kabli: ne per daug aukstai nuo paskutinio, patogu isegti, ne per arti paskutinio (kabliai kainuoja apie 3-5EUR, taigi ne taip pigu)
• Pasiimi dideli plaktuka ir kauksi aplink pasirinkta vieta. ziuri kad skambetu patikimai
• Su graztu grezi apie 15cm gylio skyle
• Turi tokia slangele prapusti dulkems ir sepeti nuvalyti kitoms
• Sukali kabli su varztu i ta skyle. Siaip nelabai lengvai tas varztas lenda. Mes turejom toki meduka kad metalas-metalas nebarsketu
• Kali iki pat galo kiek imanoma. Varztas toks kad kai ji uzverzineji, jis pleciasi.
  
• Uzverzi apie 70% jegos su gan galingu atsuktuvu. Ty kad nepersuktum.
• Isegi atotampa ir dziaugiesi

Va taip. Tada islipi mazdaug iki kablio virsaus ir vel ziuri kur kita deti. Kadangi uola nelabai superine, tai problema surasti vieta patikimam kabliui. Po pirmo kablio is karto pazymi apie 4-5 vietas kitiems kabliams ir is karto greitai visus pritvirtini.

Kadangi trasos nebaigem ir nepralipom, tai pavadinimas liko tik mintyse. Vyko tarptautinis pasitarimas. Kadangi komanda jungtine tai turi buti kazkas su komanda ir tt. Pageidautina angliskai arba vokiskai. SMS balsas pasake JOINT. neblogai. Gal Joint group ar joint forces? Na dar ziuresim, nes iki galo neteko nuspresti. Jei turite minciu rasykite i komentarus pasiulymus :)

stresinis lipimas

Cia pradejau skaityti tokia knygute apie laipiojima. Pradzia patiko, o ir pazystami rekomendavo. Taigi teko isbandyti viena pirmuju knygutes skyriu.

Vakar Truden, bandziau on-sightingi 6a+. Tai mano on-sight riba. Lipdamas prisiminiau, pastebejima is knygeles: "stresineje situacijoje naudoji tik geriausiai zinomus judesius". Taip ir buvo. Visi techniskai sunkesni, bet padedantys judesiai dingo. Teko tenkintis jega ir adrenalinu.

O jeigu tiksliau, kai ismoksti judesi (is tiesu tai daugybe nerviniu impulsu seka) jis toks buna nerangus. Per daug mastai ir per daug informacijos reikia apdoroti. Kai ji "atidirbi" judesys pasidaro naturalus ir isiraso i smegenis. Tai kaip vaziuoti dviraciu: pradzioje sunku, paskui automatiskai.
Taigi kiekviena judesi reikia taip irasyti kad jis butu teisingas ir imanomas su kuo didesniu stresu.

Jauciu tai mano dabartine didziausia lipimo beda. Gal reikia kelis kart gerai prakristi kad nebebijociau?

skitouring i Marmolada

Taigi vakar uzdarinejom savo skitourinimo sezona - skitourinom i Marmolada. Tai auksciausias (3,343 m) kalnas Dolomitinese alpese. Visa laika norejau uzsilipti i ji, bet vis nesiryzau.

Kelione kaip jau iprasta pradejom 5:30am. Sedom i masina ir jau 8:00am stovejom su slidem Marmolados papedeje. Is tiesu nemaniau, kad uzsilipsim i virsune, bet Markus patikino, kad kaip tik ten ir einam. Na ka pajudejom.

Markus siaip palaiko man per dideli tempa. Todel po truputi su Janes atsilikome. Pradzia eina raudona trasa su paledejusiu sniegu. Is ryto apacioje (2km ausktyje) buvo 6 laipsniai silumos. Teko pora kartu paslysti, bet susilaikiau nenuriedejes. Perejom ant kito slaito (siaures - rytu). Po truputi statejo.

Galiausiai daresi baisu kristi. Siaures slaite sniegas neblogas. Toks pasales, bet ne ledas. Reikia puikiai moketi kick turn(paieskokit sitam psl paveiksliuku) nes kitaip reikalai prasti. Zodziu butina statyti slides statmenai slaitui ir siek tiek ant kanto. Jei pastatai nestatmenai pradedi vaziuoti, kai perkeli svori ant vienos slides. Ir gali sustoti toli apacioje.

Virsuneje buvom 11:00 am. 3h kopimo i labai statu slaita. Vaizdai nerealus. Matosi Sela grupe, Sas Long uolos ir kiti aplinkiniai kalnai. Turejom daug speck'o ir kitu uzkandziu. Gulejom ant bivako stogo ir pietavom. Saulute silde, bet paputus vejui buvo salta. Pavalge visi nelauktai uzsnudom beziuredami i puikias panoramas.

Prabude po 15min supratom, kad jau laikas leistis. O tai pasirodo buvo ne pats lengviausias darbas. Statumas neispasakytas :) Panasiai kaip stati juoda trasa, tik kad 500m ilgio tiesiai zemyn. Sniegas ne pasaka. Ty kietas ir isvazinetas. Mazi kaubureliai gadina visa reikala. Teko kelis kartus lengvai pargriuti.

Besileisdami sutikom alpinistus kopiancius tuo paciu slaitus susirisusius virvem ir su ledkirciais :) Truputi juokinga, bet gal ir teisingai daro.

Apacioje kaip visada visi ziuri su kreiva sypsena. Aisku... nusileidi su striuke i vasara. Bolzano +32

Beje vasara kiek supratau kopimas i Marmolada dar sudetingesnis. Arba via-ferrata arba alpinistiniai marsrutai. Hmmm gal reikes pabandyti?

Pagalba via-ferrata'oje Mori

Savaitgalis buvo neelinis. Penktadieni buvom palaipioti savo pamegtame Sarentino rajonelyje, sestadieni ejom i via-ferrata Mori (Monte Albano) , o vakar skitourinom i Marmolada. Siandien esu mires, todel tegaliu rasyti bloga :)

Sumastem, kad reikia nuvesti Janes i viena sudetingiausiu via-ferratu regione. Kad nebutu soko, penktadieni dar nusitempem palaipioti. Tai geras budas pasiziureti, kaip reaguojama i auksti ir ar zmogus pasitiki technika ir kitu zmogumi.

Sestadieni is pat ryto lekem i Mori miesteli. Dabar vokieciu turizmo metas. Autostrados uzkistos ir del to siek tiek velavom. Buvau pazadejes Arturui, kad spesim grizt i Bolzano iki 4pm.

Tik ateje iki ferratos pamatem porele vokieciu besirengianciu lipti. Lipimo pradzia gana sunki ir reikalauja pastangu. As isreziau savo jau mintinai ismokta kalba:

• Svarbiausia nemetyti akmenu - lengva ka nors suzeisti ar uzmusti
• laikytis saugaus atsumo iki sekancio zmogaus, ypac sudetingose vietose
• visada buti prisisegus bent vienu usu (karabinu)
• geriau nekristi, nes smugis pagal pasakojimus labai didelis

Vokietaite uzstrigo :) Teko padeti. Turejau pasiemes 12m virves, t-block, ir kelis karabinus bei atotampas. Taigi greitai surenciau sistemele ir pririsom mergina prie virves. Per t-bloka ir karabina ja saugojau, kad per daug nekirstu jei ka, o Minde padejo jai su kojom. Pirma atkarpa buvo iveikta.

Kol priziurejau visus kitus, vokieciai uzsilipo iki atsitraukimo aiksteles. Ty vietos, kur galima saugiau nusileisti, jei yra per sunku. Maniau jie tikrai pasuks tuo keliu, bet...

Taigi ties kazkuriu posukiu, pamatem beviltiskai kabancia ta pacia vokietaite. Teko ja aplenkti ir vel kabinti visa sistema. Vietomis patraukti ja i virsu... Ir taip visa ferrata. :) Tas vaikinas, su kuriuo ji ejo, kazkoks nesusiprates ir padejo tik visiskai kritiskose situacijose.

Prie pat galo, mergina krisdavo kas kelis metrus, nebeturejo jegu net pasiimti uz troso. Patempti su dinamine virve nepatogiai kabant ja daresi vis sunkiau. Meistravau pulley sistema, bet virve per trumpa ir uztrukdavo daug laiko. Siaip netaip baigem ferrata po 4:30 vakaro. :))) Arturas nelabai buvo patenkintas, bet man buvo puiki treniruote ir teorijos pritaikymas realiomis salygomis.

Apie t-block: Siaip labai lengvas ir gerai veikia. Virve siek tiek apdraske, bet ne tiek kad reiketu abejoti ar toliau naudoti. Pats daiktas islaiko apie 12KN. Praktiskai virve plysta/pareina po 3KN. Pagal bandymus single virve turi islaikyti 80kg kritima is 2 m. Daiktas veikia tik i viena puse: atleisti virve, jei zmogus pakibes neimanoma, net jei ir nepakibes nelabai imanoma. Tiesa mano virvagalis pasisiauses su plaukeliais, kurie kliuna uz dantuku. Visgi gelbejimo darbams man jis labai patiko.

Galiausiai su Minde nuvaziavom dar iki Arco. Ieskojau akiniu kalnams, bet nieko neradau. Nusipirkau gabaliuka virves priristi t-block prie karabino ir pati karabina. Tikiuosi dabar bus dar paprasciau, nes visada bijojau pamesti ta daikciuka.

slidinejimas vasarop

Ogi viskas prasidejo vakar, kai 4:50 teko keltis is lovos, vos spejus uzmigti. "Sniegas istirps" sumasciau ir uzsimeciau kuprine ant peciu.
Vaziavom skitourinti i val Badia, Falzarego pereja. Nuotykiai prasidejo, kai pamaciau jog pamirsau lazdas. Bet cia jug sudtirolis. 7 ryte kazkokioje kavineje jau teko visom savo ziniom dekoti uz senutes salotines slidinejimo lazdas.

Kopimas prasidejo ne itin ikvepianciai. Eini sau keliuku, +15 is pat ankstyvo ryto. Plastikiniai batai ir slides ant kuprines. Zole zaliuoja, juokinga darosi. Palipus 100-200m prasideda pirmasis sniegelis. Uzsidedam slides ir nusisypsom. Kuo toliau i kalna, tuo daugiau sniego. Saule pleskina mano desini skruosta net silpna darosi. Maikute ilgom rankovem saugo nuo nudegimu :) Po kokios valandeles mes jau virusje uzdarytame restoranelyje. Pakilimas tik 800m - "gabaliukas pyrago :)"

Issidrebiame ant suoliuku ir zvelgiam i nuostabu dolomitu peizaza. Kur nekur sniegas, bet slidinejimo sezonas jau seniai baigesi. Tik Marmolada visa balta (ten vaziuosim savaitgali) ir kviecia paskiturinti. Prasideda deginimasis ir valgymas. Hmmm tik matraco truksta...

Kad nebutu taip lengva dar nubegam iki vienos virsuneles, o paskui leidziames zemyn, bet jau kita trasa. Trasos galas baigiasi ties Cabana Alpina namelio. Ji yra apie 15km ilgio ir nelabai stati.

Cia ir prasidejo visas grazumas. Su vejeliu ir saulute neriame i pacia Dolomitu sirdi. Trasa eina tarp kalnu. Is sonu tikrai labai arti aukstos sienos. Pauksciai ciulba, silta. :))) Jeigu reiketu kam nors paaiskinti kodel as skiturinu, noreciau, kad tuo metu butu buves salia. NEREALU

Tiesa viena karta reikejo pereiti 10m zolytes, nes baigesi sniegas. Pasedejom ant sauleje isildytu uolu ir vel zemyn ant sniego. Taip gera grazu. :) Nusileide, nusioveme sunkius batus ir basi per pieva nuejome iki Cabana Alpina restoranelio. Jis buvo uzdarytas, todel atsigulem netoliese, pasidziovem kailiukus ir nusimove maikes pradejom degintis.
Pramerki aki. o ten kalnai. Uzverti galva ir ten kalnai. Zydras dangus su mazais debesiukais. Pauksciukai ir siltas nosi kutenantis sviezios zoles kvapas. Ech tokiais momentais galiu isimyleti :)

Bolzano +30.

lavininiai pypsiukai

Sestadieni pagaliau isbandem lavininius pypsius. Tai toks prietaisas, kuris padeda surasti i lavina pakliuvusi zmogu. Kiekvienas is dalyviu privalo tureti po viena toki prietaisiuka. Kai pradedi zygi, visi isijungia pypsius i siuntimo rezima. Taigi jie skleidzia 457kHZ bangas visa laika kol tesiasi zygis. Tai yra tarptautinis standartas, todel visi pypsiai veikia su visais kitais pypsiai (nors vienas geras standartas alpinizme :) ) Jei kas nors pakliuna po lavina, visi like tampa gelbetojais. Tada visi draugiskai persijungia savo pypsiu i priemimo rezima ir gaudo signala, tu kurie po lavina.

Pypsiai labai daznai naudojami alpese. Nors ju kaina svyruoja nuo 200 iki 400EUR, beveik kiekvienas skitoureris ir snieginis alpinistas turi toki daikta. Jeigu tokio neturi, visi truputi kreivai i tave ziuri. Matyt tai ne tik tavo, bet ir aplinkiniu saugumas priklauso nuo tokio daikciuko.

Ant pypsio rodo krypti ir metrus kiek liko iki aukos. Visgi praktikoje ne taip viskas paprasta. Daugiau neblogos teorijos su filmukais cia...

Zodziu savo treniruote pradejom apie 3km aukstyje. Buvom 3se ir turejom 2 mammut Barryvox ir viena toki. Viskas prasideda, kai vienas dalyvis nusileidzia su slidem apie 100m iki vietos kur jo nebesimato. Tada uzkasa kuprine su pypsiu i ~1m gyli ir uzglaisto kad nesimatytu. Tada pasitraukia per saugu atsuma ir susvilpia. Ijungiamas laikmatis, tada 2 like gelbetojai visada pakarotoja - "pirmiausia gelbetoju saugumas" :) tipo apsidarom, isijungiam pypsius i ieskojimo rezima, uzsidedam slides ir vaziuojam iki vietos kur paskutini karta matem slepiantiji. Tada vaziuojam zigzagais zemyn. Zigzagai kuo platesni ir nuozulnesni. Kalnas padalijamas i 2 dalis vertikalia linija. Visada susitinkam ant tos linijos. Taip bandom padengti visa slaita. Rankoje turim pypsi. Ji reikia sukineti i visas puses ir ziureti ar nepagauni aukos signalo. Kai kuris nors pagauna signala, pranesi apie tai kitam ir abu pradedam atidesni ieskojima. Signalas pagaunamas likus apie 40 metru. Matyt priklauso nuo slaito statumo, aplinkiniu uolu, sniego gylio. Likus 20-10m nusiimi slides, susimontuoji lavinini zonda ir butinai su pagaliais judi link aukos. Priejes per minimuma badai su zondu ir ieskai aukos. Surades, monuojiesi kastuva ir kasi, arba kitas jau buna susimontaves.

Algoritmas nera labai sunkus, taciau problemos prasideda praktikoje. Visu pirma rodykles, rodancios krypti visada mala sh. Signalas atsispindi nuo aplinkiniu uolu ir slaito, todel yra ypac netikslus. Taigi supratom kad reikia elgtis taip:

• surandi signala
• pranesi apie tai kolegoms
• sustoji ir sukineji prietaisa. ziuri kaip keiciasi rodykles. Mazdaug viska suapvalini ir eini i ta puse.
• visada stebi ar mazeja ar dideja atsumas. Tai atrodo patikimiausias matuoklis.
• eini mazejimo kryptimi ir likus 15m nebekreipi demesio i rodykles
• priejus 2m atsumu pridedi prietaisa prie pat zemes ir ieskai maziausio atstumo parodymu
• maziausias atsumas reiskia kad cia. Realiai buna ~1m paklaida su maziausiu atsumu. Ty siaip paklaida didesne, bet kai prie pat prieitni vis tiek buna apie 1m paklaidos. Kai buni priepat nereikia skubeti ir majacinti to prietaiso, nes tada rodo nesamones.
• su zondu badai visa plota 2m spinduliu apie maziausia parodyma
• jausmas panasus kaip atsimusus i zole po sniegu, arba uola arba kuprine
• kastuvu kasti daug greiciau nei rankomis
  

Taigi per 3 kartus supratom sitas mazas gudrybes. Pirmas bandymas uzsitese. Ieskojom apie 20min. Abu kitus kartus, nors buvo ir statesnis ir nuozulnesnis slaitas radom per ~7-8min. Pagal reklama/paskaiciavimus butina rasti per 15min, kitaip shakes labai greitai artinasi.

Isvados, kad lavininis pypsius tikrai padeda, bet butina pasitreniruoti bent kelis kartus. Geriausia ziemos pradzioje.

Laipiojimas Cekijoje

Po ilgu atostogu keliavome is Lietuvos i Bolzano. Planavome dienele pasilaipioti Cekijoje netoli Brno. Apie 11 ryto jau buvome Sloup rajonelyje kur yra keletas neblogu uolyciu. Kazkaip po Lenkijos visa Cekija atrode panasi i roju :) Viskas zalia ir grazu.

Be jokiu klaidziojimu pasiekeme sleniuka vidury miskais apaugusiu kalnu. Zalia zalia pieva su is zemes isdygusiomis uolytemis. Ant vienos uolos virsunes yra kryziukas, pro sali teka upeliukas.
Salia uolu graziai sutvarkytas miestelis/kaimelis. Net yra kazkoks informacijos centras/kavine. Turistus ten traukia dar ir ola esanti prie pat uolu.

Daug nelauke nuejome prie vienos is uolu. Akmuo lyg ir kalkakmenis??? Zodziu toks balksvas ir vietomis neblogai nupoliruotas. Pradejome nuo 6 ceku sistema kas yra apie 5cF. Minde kabino virves o mes su Rita top-ropinom. Man pasakiskai patiko vieta. Noreciau pagyventi salia esanciame kaimelyje ir palaipioti. Prakalimas pustragiskas. Ty mum ipratusiems prie Italijos sistemos, kabliai kas 3,4 metrus truputi nelabai. Be to virsuje nera karabino ir kiekviena karta reikia perverineti virve.

Veliau nuvaziavome i kita vieta, kur kadaise virs uolu buvo Pilis. Patikslinsiu veliau. Ten atrodo viskas prakalta daug geriau, zmoniu daug maziau, o trasos daug sudetingesnes. Na nelipant 6c ten atrodo nedaug kas tera veikti. Grisim po poros metu :)

Prasides laipiojimas Italijoje :) Siu metu tikslas - Violet bokstai

camelbak

Tai va siandien noriu pasidalinti ispudziais apie camelbak, camel-bag, hydration pack ir dar kitaip vadinamas gertuves. Vakar kaip tik atsitiko nelaime ir visa mano kuprine paskendo savo sultyse :) Taigi ispudziai nekokie, taciau vis tiek galiu patikinti, kad tai vertas demesio daiktas. Siaip jei daug prakaituoji tai sitas daiktas gali isgelbeti nuo galvos skausmo :) Tiesiogiai taip ir yra. Kai truksta vandens, o ypac kalnuose pradeda skaudeti galva ir trukti jegu. As per daug apie tai nezinau, bet man patinka atsigerti gurksni vandens kai tik to noriu, o ne prisipilti pilna skrandi sustojus 15min pailseti kas 1 valanda.

Taigi esu susidures su kokiais 5 slangutiniu gertuviu atstovais. As pats turiu Salewa transflow iranga, kuri turi tam tikru pliusu ir minusu. Siaip pirkau, nes turiu Salewa kuprine, kurioje yra skyrius tai sistemai. Is tiesu issiduriau, nes skyrelis yra siek tiek per mazas ir tas daiktas nelabai gerai isideda. Didelis pliusas yra salewa maiso uzdarymas, nes bent jau kol kas atrodo labai patikimas uzsukimas, palyginus su uzspaudziamais maisais. Jeigu atsisedi ant maiso, tai vis tiek neisbega niekas per virsu. Didelis minusas yra pats ciulptukas. Is pradziu tai jis turi stipru silikono skoni. Antra ir svarbiausia ji labai sunku ciulpti, nes labai nenoriai bega viskas, o dar minusas kad viskas po truptui lasa. Ten yra tokia tipo uzrakinimo sistema, bet ji neveikia ir vis tiek viskas lasa.

Bendras minusas visoms sistemoms, kad kai salta (-10C) tai bematant uzsala slangele ir lieki negeres. Gali pirki izoliacija, bet ji kainuoja tiek pat kiek ir visas maisas (aisku paciam nesunku pasidaryti). Visos jos po truputi lasa ir visose pastovejes vanduo prigamina negraziai atrodanciu nuosedu.

Taigi perkant reikia atkreipti demesi ir ciulptuka ir maiso uzdaryma. Camelbak tipo kandikliai atrodo geriausiai :) ty duoda daug vandens ir nelabai lasa. Uzsukimas man patiko irgi camelbak firmos arba salewos. Jauciu reikes man pasikeisti kandikli...

laipiojimo lazybos

Cia mes neseniausiai su Romans susilazinom del laipiojimo. Turim abu pralipti po keleta F7a iki as baigsiu doktorantura. Tai turetu trukti apie 3 metus. Ziuresim kaip cia bus. Bandysiu skelbti savo pasiekimus ir gal tai kam nors pades. Beje prizas siurprizas yra kelione i Kalymnos.
Tai naujai prakaltas laipiojimo rojus. Tiesa ten reikia lipti apie 7b, kad butu rojus, nes kitaip nera ka ten veikti. Praloses lazybas moka kelione kitam. Jei abu pralosiam, vaziuojam siaip palaipiot uz savo pinigus. Jei abu laimim tas pats. Jei vienas pralosia kitas laimi, vienas amoka 2 keliones. Isvada: bet kokiu atveju mes ten papulsim.

Hmmm na as save kol kas laikau "sunday climber", ty laipioju nereguliariai. Gal rimtam pradedanciajam sportininkui tie 7a ir neatrodytu labai daug, bet as po poros metu laipiojimu lipu tik apie 6a. Nu zodziu yra kur tobuleti. Vakar kaip tik buvau saleje pasiziureti kiek gi sugebu pralipti po socios ziemos :) Jauciausi visai neblogai ir top-rope padariau visus judesius ant 6c. Tiesa ta 6c yra su dideliais atstumais, o kybiai siknos( sloper), tai man visai palanku. Gal kita karta pasiseks sujungti visus judesius. Paskui bandem top-rope 6b+, bet ten grynai pirstukam trasa, tai nelabai kaip sekesi. Taigi pradedu is gan palankiu poziciju ir esu pilnas optimizmo siemet on-sightinti (uzlipti is pirmo karto) nors viena 6b. O tai reiskia ~6c+redpointas. Hmmm kitais metais gal ir iki 7a datemsim.

Taigi pradedu treniruotis.
Beje siuo metu sveriu apie 86kg, esu apie 188 ugio ir esu visiskai nelankstus :)))

Pasleptos lavinos

Lipu i kalna, sustoju atigerti. Traksht... slaitas ant kurio stoviu staiga virsta upe. Pradedu vaziuoti zemyn. Brrrrrrrrrr... tokios mintys buvo apemusios sestadieni, kai su Janes skiturinome Suldene.

Netycia/tycia pataikem i 5 numeriu pazymetos neparuostos trasos. Dar iki siol nesupratom ar tikrai ten ta 5 trasa. Viskas atrode nekaltai ir kas geriausia, baigesi laimingai. Pradzia buvo apie 25 laipsniu slaitas, su kai kur matomomis veziomis. Palipus 15min slaitas statejo, nors is apacios atrode, kad bus visada panasaus statumo. Snigo. Vienu momentu supratau, kad slaitas darosi apie 30-40 laipsniu. Na sakoma kad 38 laipsniai yra pats palankiausias slaitas lavinoms... kagi o tiek daug naujo sniego... ir dar matyta sena lavina kitoje puseje slaito... tai ir apniko mintys.

Pasidalinau nuomone su Janes, kuris taip pat pasijuto nejaukiai. Pradejom eiti didesniu atstumu vienas nuo kito. Posukius dareme prie uolu. Galiausiai slaitas pasidare ant tiek status ir siauras, kad teko nusiimti slides. Sniego iki juosmens. Gerai, kad senas sniegas buvo kietas ir nupjauti slaito taip ir nepavyko.

Grizes pradejau mastyti, kodel tiek daug zmoniu zusta lavinose. Matyt, kad nepatyrusiam, tokie slaitai atrodo nepavojingi. Tikrai. Eini, na yra sniego, na truputi statu bet nelabai. Padrasina kazkieno padarytos vezios. "Kitiems nieko nenutiko". Nesusimastai, kad kiti sau leidzia didesne rizika nei tu ir yra labiau patyre... Sninga. Taip tylu ramu. Pauksciukai ciulba. :))) nieko nesimato aplinkui. ir tik TRAKST...

Reiketu tureti bent byperius (nezinau kaip vadinasi), kad greiciau iskasti galima butu. 15min sako ir taip gali patunoti po sniegu. Nors kartais man jie atrodo kaip gelbejimosi liemenes lektuve, skrendant virs kalnu... o ir 200-300EUR nera mazai. Kitais metais... Dabar yra dar ir juoka kelianciu kupriniu su isipucianciasi balionais. Tipo isipucia ir tave iskelia i virsu. Nelabai noriu tiketi. Paskutinis mados sauksmas yra kuprine su balionais bet dar ir kauke uzsideda ant veido. Tipo po sniegu gali valanda isbuti su tuo papildomu oru. Sedi sau valanda ir lauki kol iskas. o jeigu vienas esi, tai matyt ta valanda kaip 2 gyvenimai ilgio pasidaro. Gal galetu kokiu juoko duju ten i tuos balionus ideti, arba panika mazinanciu...

Zodziu teoriniu ziniu neuztenka, reikia eiti i lavinu kursus. Gal pades kada gyvenime?
Beje leisdamiesi kita trasa, kuri buvo nepavojinga girdejome lavina. Kazkur ruke... toli ir nelabai didele. Bet siurpas nubego prisiminus musu slaita.

Pirmas skiturinimas uz trasos ribu

Skiturinimas valdo. Kas gali buti geriau, nei trekinimas kartu su slidinejimu puriu, nesugadintu sniegu?

Pradedu savo blogerio gyvenima irasu apie skiturinima alpese. Tikiuosi ir toliau visas mano blogas bus skirtas kalnams. Bandysiu rasyti savo asmeninius isgyvenimus kalnuose pradedant pasivaiksciojimais apylinkese ir baigiant ekspedicijomis, kuriu tikiuosi dar bus.

Vakar pirma karta iejau skiturinti uz trasos ribu. Jau ir anksciau bandziau lipti i virsu kazkur nuosalesnese vietelese, bet sikart buvo tikras leidimasis puriu sniegu. 6ryto susirinkom netoli Brixen miestelio ir patraukem i netoli Sterzing esanti sleni. Oras buvo nuosabus, daug sniego ir grazus kalnai. Ejom 5se, taciau aplinkui kur nekur matesi dar apie 50 skitureriu. Lipti buvo nesunku, visgi jautesi 6dienio skiturinimas Suldene.

Ejom jau pramintom veziom, todel buvo visai lengva. Visgi jei slides nuslysdavo nuo vezios istrigdavau koki giliame sniege. Auksciu skirtumas apie 1200m ir jau po 2-3h buvome virsuje (Maurerspitze). Uzkrimtome, pasisnekuciavome ir prasidejo leidimasis zemyn.

Pradzioje slaitas panasus i lengva juoda trasa, tik aisku, kad sniego iki juosmens. Su slidemis grimzti mazdaug 30cm. Paziurejau kaip nusokavo Gamperio brolis (vienas geriausiu matytu sildininku) ir laikydamasis pavyzdzio bandziau sokuoti is paskos. Aplinkui nemazai uolu ir is apacios atrodo, kad nusileisti neimanoma. Visgi, kai vaziuoji viskas atrodo paprasciau. Pirmas kritimas buvo ne mano :) Vienam is vietiniu ismuse apkaustus ir zmogelis stacia galva nere i sniega. Gerai, kad tokiame sniege toli nesirideni :)

As bandziau visas man zinomas technikas ir matyt atrodziau kaip sikantis katinas. Visgi nusileidau nuo staciausios vietos nenugriuves. Veliau seke ne tokia stati atkarpa kur viskas klojosi daug geriau.

Sunkiausia yra pradeti daryti posuki. Cia nepadeda svorio perkelimas ant vienos kojos - vaziuoji kaip vaziaves tiesiai. Visas triukas yra truputi pasvirti i sona ir spausti isorine koja siek tiek stipriau nei vidine. Slides minkstos ir isilenkia. Jos svysteli tave siek tiek i virsu ir per ta dali sekundes reikia permesti svori i kita puse. Nusileidi ant abieju koju, bet spaudi isorine siek tiek labiau. Svori reikia laikyti lyg ir per viduri slides. Zodziu nusileidus teisingai tave vel pagauna ir ismeta i kita puse. Taip ir vaziuoji. As graziai padariau max 5 posukius is eiles. Visa kita laika tai per greitai tai per letai, tai per statu tai per leksta :)

Matyt reikes susirasti kur nors keltuva kur daug daug puraus sniego yra. Sako toks yra Austrijoje kazkur netoliese.