Myliu kačiukus. Tokie juodi kaip smala arba raini. Murkia sau ant krūtinės kai miegi. Bet nekenčiu sniego kačių. Klausiat kodėl? Visų pirma jos klastingos ir žiaurios. Jos medžioja grupėmis ir puola kai jų mažiausiai lauki. Tik neapsižiūrėk ir jau šoka keletas iš už kalnelio. Jei nebūčiau įvaldęs "toro toro" tai bemat papjautų.
Tik nepagalvokite kad šneku apie baltus minkštus gyvunėlius. Ne. Tai dideli ir beširdžiai ateities robotai. Čia Suedtirolyje juos treniruoja kaip žudikes mašinas ir niekas to nežino. Išleidžia po kelias gaudyti vargšų skitourerių. Jos dar kvailos, nemoka važiuoti už trasų ribų, bet greitai jos išmoks ir tai. Jau dabar kai kur jas išleidžia tik vėliau, kai mūsų mažiau ir surasti sunkiau. Treniruoja sunkiomis salygomis. Teks imtis naujų gudrybių. Ir tik mes, kurie žino jų silpnybes, galėsim kovoti su jom ateityje, kai gausybė jų sukils prieš žmoniją. (Terminatorius)
Va ir vakar ėjom ėjom sau ramiai ir tik jaučiam kad tapo šviesiau. Dideli prožektoriai nukreipti į mus. Ar jos jau mus pamatė? Bėgam kuo greičiau iš trasos ir kaip tik trys didelės katės praskrenda pro šalį. Šiek tiek pristabdo ir apsižvalgo. Prožektoriai ieško mažų mūsų žibintuvėlių. Susigūžiam. Milžinišku greičiu jos nuriaumoja toliau. Matyt pamatė auką priekyje. Tenka sprukti. Renkamės akmenuoją statų šlaitą. Slidės jau nebesvarbu. O vėliau siauru rogių keliuku žemyn. Joms čia per siaura. Jos dar kvailos. Yra vilties kad mes jas įveiksim.
Manau reikia atidaryti slaptą anti sniego kačių frontą. Kaip jas įveikti? Kaip jų išvengti?
Wednesday, 9 January 2008
Tuesday, 8 January 2008
Naktinis skitouringas
Valio valio! Pradejom šių metų naktinį skitourinimą. Ir ne tik skitourinimą, ėmėm ir snieglentininką Tadą už čiupros ir vilkom į kalną su sniegbačiais. Kadangi prie mūsų prisijungė ir sportininkas Markus, viskas ilgai neužtruko. O gaila - tokios gražios buvo žvaigždės.
Po truputi šyla. Vakar ant šlaito apačioje buvo minus pusė, o viršuje spėju apie minus keturis ir postipris vėjas. Eilinį sykį pasidžiaugiau savo nauju Polartec Power Stretch viršumi. Jei ką, visiems labai rekomenduoju vietoje fliso: kaina panaši, o šildo, garina, apsaugo nuo vėjo žymiai geriau. Einant tokiu tempu nepasiteisina jokie neperšlampami dalykai sušlampi iš vidaus. Net ir softshel'as neišgarina tokio kiekio drėgmės. Einant lėčiau, su softshelu James liko sausas.
Kadangi į viršų beveik bėgom, neuztrukom ilgai. Tiesa pasakius aš tuo nelabai apsidžiaugiau, nes snieglentininkas Tadas su James ėjo lėčiau, o išardyta grupė mane slegia. Na bet sportas yra sportas (naktinis pasibėgiojimas). Paaiškėjo, kad su sniegbačiais eiti nelengva: neši sunkią snieglentę, stačiu šlaitu negali traversuoti, o giliame sniege važiuoji atgal (Tadai papasakok daugiau).
Virš miško zonos grožis neišpasakytas. Aplink kalnai ir tyla. Likau vienas, nes Markus nubėgo iki kažkokios viršūnėlės. Aš lipau aukščiau be žibintuvėlio. Žvaigždutės sposkojo į mane ir mirksėjo mažomis akutėmis. Nuo per didelio krūvio viskas pagražėjo. Akytės ieškojo pažystamų žvaigždynų ("tam gdė krutica bolšaja mėdvėdica" Kin Dza-Dza), o kojos žengė aukštyn.
Klik klik, šliur ir jau gali leistis žemyn. Puikus, tik mum vieniem paruoštas sniegas. Tylu ramu. Keturi žiburiukai skrieja žemyn. Smagus slydimas. O veliau bokalas alaus ir puikūs sumuštiniai.
Po truputi šyla. Vakar ant šlaito apačioje buvo minus pusė, o viršuje spėju apie minus keturis ir postipris vėjas. Eilinį sykį pasidžiaugiau savo nauju Polartec Power Stretch viršumi. Jei ką, visiems labai rekomenduoju vietoje fliso: kaina panaši, o šildo, garina, apsaugo nuo vėjo žymiai geriau. Einant tokiu tempu nepasiteisina jokie neperšlampami dalykai sušlampi iš vidaus. Net ir softshel'as neišgarina tokio kiekio drėgmės. Einant lėčiau, su softshelu James liko sausas.
Kadangi į viršų beveik bėgom, neuztrukom ilgai. Tiesa pasakius aš tuo nelabai apsidžiaugiau, nes snieglentininkas Tadas su James ėjo lėčiau, o išardyta grupė mane slegia. Na bet sportas yra sportas (naktinis pasibėgiojimas). Paaiškėjo, kad su sniegbačiais eiti nelengva: neši sunkią snieglentę, stačiu šlaitu negali traversuoti, o giliame sniege važiuoji atgal (Tadai papasakok daugiau).
Virš miško zonos grožis neišpasakytas. Aplink kalnai ir tyla. Likau vienas, nes Markus nubėgo iki kažkokios viršūnėlės. Aš lipau aukščiau be žibintuvėlio. Žvaigždutės sposkojo į mane ir mirksėjo mažomis akutėmis. Nuo per didelio krūvio viskas pagražėjo. Akytės ieškojo pažystamų žvaigždynų ("tam gdė krutica bolšaja mėdvėdica" Kin Dza-Dza), o kojos žengė aukštyn.
Klik klik, šliur ir jau gali leistis žemyn. Puikus, tik mum vieniem paruoštas sniegas. Tylu ramu. Keturi žiburiukai skrieja žemyn. Smagus slydimas. O veliau bokalas alaus ir puikūs sumuštiniai.
Monday, 17 December 2007
Kalėdines pamokėlės apie lavinas
Gavau pirmą Kalėdinę dovaną - pamokėles apie lavinas!!! Ačiū James! O, kad dovana būtų dar prasmingesnė, papasakosiu kaip kas buvo ir ką naujo išmokau. Visų pirma reikia pasakyti, kad žinant daugiau apie lavinas turėtų pagelbėti išvengti pavojų. Visgi, kad ir kiek mokinsiesi, nereikia pamiršti: "lavinos nežino, kad tu esi ekspertas".
Kaip dažnai nutinka, viskas prasidėjo savaitgalio planavimu penktadienio popietę. Sprendėm kur važiuoti skiturinti, žvalgėmės Internete ką galime pamatyti. Nusprenėm, kad reikia eilinį sykį prisiminti lavinų saugumo taisykles. Po kelių minučių James pranešė, kad kažkur jau prasidėjo trijų dienų kursai ir mes galim prisijungti prie grupės šiek tiek pavėlavę. Po poros valandų susipakavom mantą ir patraukėm į Pustertal užkampį - slėnį kažkur prie pat Austrijos sienos. Aišku pakeliui aplankėm draugus...
Taigi kaip Alpėse išvengti lavinų:
Taigi mokėmės mokėmės ir viskas vyko realiom salygom (tik lavinų neturėjom). Aišku pamokas praskiedėme geru skiturinimu :) O man didžiausią įspūdį paliko nusileidimas mišku ir nusileidimas nuo viršūnės 40 laipsnių "siena".
Miške daug daug kupstų ir pilna sniego. Šlaitas apie dvimpenkių laipsnių su pusantro metro šviežiu sniegeliu (aišku, kas gi kvailas per mišką leisis? :)) ). Važiuoji ir tik žvalgaisi, kad neatsitrenktum į medį ar į kokį akmenį. Nerealu. Kas geriau mokėjo šokinėjo per kupstus ar kitaip išsidirbinėjo. Aš vis dar nemoku važiuoti per purų sniegą. Ty moku, bet ne tiek, kad gerai jausčiausi. :))) vienas vyrukas padarė gerą salto. Aišku jis to nenorėjo...
O vakar kilom į fainą viršūnę. Kadangi moteriškės liko apačioje (nebebuvo jėgų), mūsų mokytojas pasiūlė leistis tiesiai nuo viršūnės žemny. Opapa. Statu nerealiai. Sniego apie pusantro metro. Aišku ties puse kalno padariau porą kulversčių ir teko ieškoti slidės :) Ne taip lengva repečkotis atgal per gilų sniegą. Aplink uolos... gražu :) Be gido net nebūtų minties ten leistis, nors kelias žemyn ketera su slidėm irgi nevilioja: visada reikia rinktis kuri koja Austrijoje, kuri Italijoje.
Tai tiek nuotykiu. Manau pamokėles apie lavinas išskaidysiu į tris dalis ir aprašysiu per keletą dienų.
Kaip dažnai nutinka, viskas prasidėjo savaitgalio planavimu penktadienio popietę. Sprendėm kur važiuoti skiturinti, žvalgėmės Internete ką galime pamatyti. Nusprenėm, kad reikia eilinį sykį prisiminti lavinų saugumo taisykles. Po kelių minučių James pranešė, kad kažkur jau prasidėjo trijų dienų kursai ir mes galim prisijungti prie grupės šiek tiek pavėlavę. Po poros valandų susipakavom mantą ir patraukėm į Pustertal užkampį - slėnį kažkur prie pat Austrijos sienos. Aišku pakeliui aplankėm draugus...
Taigi kaip Alpėse išvengti lavinų:
- Vakare prieš žygį gerai suplanuok maršrutą. Atsižvelg į tris svarbiausius dalykus: Bendrą oro/sniego būklę regione (lavinų tikimybė, vėjas, sniegas), grupės pajėgumą, maršrutą.
- Iš ryto prieš pat žygį pažiurėk, ar niekas nepasikeitė ir ar prognozės galioja maršruto vietovei.
- Žygio metu elkis pagal situaciją. Visada įvertink grupės jėgas, pavojus ir tt. Prisimink, kad viršūnė tėra pusė žygio (leidžiantis nutinka daugiau nelaimių nei kylant)
Taigi mokėmės mokėmės ir viskas vyko realiom salygom (tik lavinų neturėjom). Aišku pamokas praskiedėme geru skiturinimu :) O man didžiausią įspūdį paliko nusileidimas mišku ir nusileidimas nuo viršūnės 40 laipsnių "siena".
Miške daug daug kupstų ir pilna sniego. Šlaitas apie dvimpenkių laipsnių su pusantro metro šviežiu sniegeliu (aišku, kas gi kvailas per mišką leisis? :)) ). Važiuoji ir tik žvalgaisi, kad neatsitrenktum į medį ar į kokį akmenį. Nerealu. Kas geriau mokėjo šokinėjo per kupstus ar kitaip išsidirbinėjo. Aš vis dar nemoku važiuoti per purų sniegą. Ty moku, bet ne tiek, kad gerai jausčiausi. :))) vienas vyrukas padarė gerą salto. Aišku jis to nenorėjo...
O vakar kilom į fainą viršūnę. Kadangi moteriškės liko apačioje (nebebuvo jėgų), mūsų mokytojas pasiūlė leistis tiesiai nuo viršūnės žemny. Opapa. Statu nerealiai. Sniego apie pusantro metro. Aišku ties puse kalno padariau porą kulversčių ir teko ieškoti slidės :) Ne taip lengva repečkotis atgal per gilų sniegą. Aplink uolos... gražu :) Be gido net nebūtų minties ten leistis, nors kelias žemyn ketera su slidėm irgi nevilioja: visada reikia rinktis kuri koja Austrijoje, kuri Italijoje.
Tai tiek nuotykiu. Manau pamokėles apie lavinas išskaidysiu į tris dalis ir aprašysiu per keletą dienų.
Monday, 10 December 2007
Įrangos Kalė
Kartais, kai į galvą stuksi vakarykščio vakarėlio prisiminimai imi ir susimąstai. O aš susimąsčiau ar tik aš nebūsiu Įrangos Kalė (angl. Gear Whore)? Išsimiegojau iki pietų ir lėtai lėtai ėmiau tvarkyti savo kalnų įrangos skyrelį. Tiesiog šiaip sau. Na kad nemąstyti apie skaudančią galvą ir niekais nuėjusio savaitgalio: "Sera de leone, mattina de colione".
Ko tik ten nėra. Nuo naujausio lavininio Mammut Pulse Barryvox pypsio iki šilkinio įklotėlio į miegmaišį :). Kas blogiausia visi šie žaisliukai mane kažkaip žavi. Na vieni mėgsta žvejybos įrangą, peilius, ginklus arba batus, o man patinka alpinistinė įranga. Žavi nuostabus funkcionalus dizainas, jokio nereikalingo blizgučio ar šiaip pribumbaso. Žavėtų ir peiliai ar ginklai, bet aš myliu drugelius.
Tai kas gi mane daro įrangos kaliniu (Kalė->Kalinas->Kalinys?)? O gi tas, kad savo ledkirtį panaudojau tik vieną kartą, o kai jo labiausiai reikėjo neturėjau su savimi. Jis kaba tik tam, kad būtų gražu. Na arba šeštadienį - nuvažiavau į Trento ir prisipirkau visokių techninių drabužių. Nusipirkom net ir bivakzak maišą... :))) Manot jo kada nors prireiks? Išleidau milijoną, net daugiau. Tą patį šeštadienį išbandžiau viską simuliaciniame naktiniame žygelyje su rogutėm. Dar iki dabar galvą skauda... Žodžiu nupušau truputį. Arba amerikėje prisipirkau CAM'u... ne tiek daug... aišku gražu kai supasi spintoje ant specialių kalbiukų, bet ar tikrai man jų reikės? Nekalbant, kad vis dar administruoju rocklimbing.com, skaitau apie įrangą, kas bus naujo kitais metais. Neslėpsiu, kad jau žinau kur galėčiau suinvestuoti visą savo metų stipendiją :)
Ar nesijaučiat panašiai? Paguoskit mane...
Ko tik ten nėra. Nuo naujausio lavininio Mammut Pulse Barryvox pypsio iki šilkinio įklotėlio į miegmaišį :). Kas blogiausia visi šie žaisliukai mane kažkaip žavi. Na vieni mėgsta žvejybos įrangą, peilius, ginklus arba batus, o man patinka alpinistinė įranga. Žavi nuostabus funkcionalus dizainas, jokio nereikalingo blizgučio ar šiaip pribumbaso. Žavėtų ir peiliai ar ginklai, bet aš myliu drugelius.
Tai kas gi mane daro įrangos kaliniu (Kalė->Kalinas->Kalinys?)? O gi tas, kad savo ledkirtį panaudojau tik vieną kartą, o kai jo labiausiai reikėjo neturėjau su savimi. Jis kaba tik tam, kad būtų gražu. Na arba šeštadienį - nuvažiavau į Trento ir prisipirkau visokių techninių drabužių. Nusipirkom net ir bivakzak maišą... :))) Manot jo kada nors prireiks? Išleidau milijoną, net daugiau. Tą patį šeštadienį išbandžiau viską simuliaciniame naktiniame žygelyje su rogutėm. Dar iki dabar galvą skauda... Žodžiu nupušau truputį. Arba amerikėje prisipirkau CAM'u... ne tiek daug... aišku gražu kai supasi spintoje ant specialių kalbiukų, bet ar tikrai man jų reikės? Nekalbant, kad vis dar administruoju rocklimbing.com, skaitau apie įrangą, kas bus naujo kitais metais. Neslėpsiu, kad jau žinau kur galėčiau suinvestuoti visą savo metų stipendiją :)
Ar nesijaučiat panašiai? Paguoskit mane...
Wednesday, 28 November 2007
Pokalbis su kalnais
Vuf. Giliai giliai atsidūsta kalnai, prispausti sunkaus sniego. Atrodo, kad jie visada nori nusikratyti sunkios naštos. Šis garsas palieka neišdildomą įspūdį. Stebiu kaip aukštai pradeda tekėti sniego upė. Mes stovim akmenų šešėly, šiek tiek aukščiau kuluaro. Viskas prasideda mažu lūžiu ir jau po kelių sekundžių sniego upė plečias, greitėja. Čia pat, už penkiolikos metrų pro šalį gurguliuoja sniegas. Švari balta jėga šluoja tamsius akmenis. Mes stovim pakerėti grožio. Jokios baimės. Upė sutoja taip pat netikėtai kaip ir prasidėjo. Stiprus vėjas neša sniegą ir po kelių minučių lavina atrodo sena ir netikra - 300 metrų šalto ir gilaus sniego.
Vakar gavau neįkainuojamos patirties. Tikiuosi sukauptos žinios padės išvengti negandų ir ateityje. Su Torsten išsiruošėm skitourinti. Jau prieš kelias dienas suplanavom maršrutą. Jis mane mokino įvairių saugos triukų: 3x3 sistema, lavinų pavojų išvengimo strategijos, šlaito statumo matavimai, lavinų tikimybės priklausomybė nuo statumo ir sniego stovio, sniego profilio tyrimai, laiko planavimas, lavininių pypsių naudojimas, zondo naudojimas, kasimas... reikėtų viską užsirašyti... bet visa teorija yra daugiau mažiau bevertė jei visko nepabandai lauko salygom.
Taigi niekur toli nėjom. Po lavinos apsisukom, apžiurėjom ar negali būti daugiau lavinų ir pradėjom treniruotę. Kaip vaikai kasinėjomės sniege, ieškojom paslėptų kuprinių. Tyrėm sniegą. Kaip puiku, kai kas nors moka ir nori paaiškinti kaip viską reikia daryti. O kiek daug dar reikia išmokti, kad keliavimas taptų dar saugesnis.
Vakar gavau neįkainuojamos patirties. Tikiuosi sukauptos žinios padės išvengti negandų ir ateityje. Su Torsten išsiruošėm skitourinti. Jau prieš kelias dienas suplanavom maršrutą. Jis mane mokino įvairių saugos triukų: 3x3 sistema, lavinų pavojų išvengimo strategijos, šlaito statumo matavimai, lavinų tikimybės priklausomybė nuo statumo ir sniego stovio, sniego profilio tyrimai, laiko planavimas, lavininių pypsių naudojimas, zondo naudojimas, kasimas... reikėtų viską užsirašyti... bet visa teorija yra daugiau mažiau bevertė jei visko nepabandai lauko salygom.
Taigi niekur toli nėjom. Po lavinos apsisukom, apžiurėjom ar negali būti daugiau lavinų ir pradėjom treniruotę. Kaip vaikai kasinėjomės sniege, ieškojom paslėptų kuprinių. Tyrėm sniegą. Kaip puiku, kai kas nors moka ir nori paaiškinti kaip viską reikia daryti. O kiek daug dar reikia išmokti, kad keliavimas taptų dar saugesnis.
Tuesday, 20 November 2007
Sunkus skitouring'o sezono atidarymas
Sezonas atidarytas!!! Viskas vyko spontaniškai. Šeštadienį su James išsiruošėm pasižmonėti į BZ klubus. Galiausiai atsiradom Šeradoje. Kažkaip šį kartą nereikėjo klubo kortelės, kuri per metus kainuoja 50cnt... Grojo drum'n'bass ir pilstė per stiprius kokteilius. Po 3 gimė nelauktas planas: ryt iš pat ryto skitouring sezono atidarymas. Aišku James po trijų neproporcingų kokteilių namo nebevažiavo, ir ilgai mūsų bute ieškojo tualeto. Kadangi atidarius duris pasipildavo dulkių siurbliai ir šluotos, galiausiai nusprendė, kad mes pakeitėm tualeto buvimo vietą... Tokie va stebuklai ir tokia štai priešistorė, kuri dažniausiai būna praleidžiama mano bloge...
Taigi sekmadienį iš pat ankstyvo ryto (apie 12:30) stovėjom Shnalstal apačioje. Nelabai puiki savijauta reikalavo tumpo įžanginio skitourinimo. Keltuvai buvo atidaryti tik į vieną pusę, o tai reiškė, kad greitai namuko su alumi ir kitom gėrybėm pasiekti nepavyks (kitoje pusėje jis arčiau). James užsiklijavo antrą odą, kad tikrosios nepratrintų. Čia tikrai toks stebuklingas daiktas yra. Sunkiai, visų stebimi, užsiklijavom kailiukus ir pradėjom sunkų kopimą.
Aš iš anksto džiaugiausi, kad tik pradžioje sunku, bet baisiai klydau. Priėję pirmą namuką supratom, kad kelionę reikės tęsti, nes jis uždarytas. Pailsėjom ir žengėm toliau. Visiškai negyvi užsirioglinom iki vietos, kur matosi antras namukas. Ir jis uždarytas... Aplinkui daug daug snowboarder'iu su pižamom (Burton praeito sezono kolekcija). Rimtai, vienas iš trijų su snieglente. Per daug. Ir spalvų keistumas tų pižamų... Sniegas toks pusėtinas. Tik nusileidimo trasoje yra. Kai kur yra akmenukų - žodžiu nekas. Pasukom iki viršutinio kabako.
Paskutiniai metrai buvo visiškai nekokie. Mes net geroje formoje nelipam iki pat viršaus, nes 1.2Km peraukštėjimas greitu tempu nėra labai lengva pramoga. Likus pusvaldanžiui iki viršaus taikėm labai puikų, laiko išbandytą motyvavimosi apgaulę: užsižymi tikslą 20m atstumu nuo esamos vietos ir sutari, kad ten vėl pailsėsim. Kalorijų nebuvimas ir vakarykštis vakarėlis darė savo. Vargais negalais stovėjom prie namuko. Aišku restoranėlis buvo uždarytas, todėl bare gavom tik vakarykščių sumuštinių. Ir tų tik tris, nes lenkų snowborderiai viską suvalgė prieš mus... Purtė šaltis ir man nuo aukščio/nuovargio truputį skaudėjo galvą (3200m).
Leidomės jau temstant. Ant paruoštų trasų buvo ypač faina, o gale teko šokinėti kauburiukais. Prie pat trasos galo dar nusiverčiau - buvo tikras sezono atidarymas :)
Taigi sekmadienį iš pat ankstyvo ryto (apie 12:30) stovėjom Shnalstal apačioje. Nelabai puiki savijauta reikalavo tumpo įžanginio skitourinimo. Keltuvai buvo atidaryti tik į vieną pusę, o tai reiškė, kad greitai namuko su alumi ir kitom gėrybėm pasiekti nepavyks (kitoje pusėje jis arčiau). James užsiklijavo antrą odą, kad tikrosios nepratrintų. Čia tikrai toks stebuklingas daiktas yra. Sunkiai, visų stebimi, užsiklijavom kailiukus ir pradėjom sunkų kopimą.
Aš iš anksto džiaugiausi, kad tik pradžioje sunku, bet baisiai klydau. Priėję pirmą namuką supratom, kad kelionę reikės tęsti, nes jis uždarytas. Pailsėjom ir žengėm toliau. Visiškai negyvi užsirioglinom iki vietos, kur matosi antras namukas. Ir jis uždarytas... Aplinkui daug daug snowboarder'iu su pižamom (Burton praeito sezono kolekcija). Rimtai, vienas iš trijų su snieglente. Per daug. Ir spalvų keistumas tų pižamų... Sniegas toks pusėtinas. Tik nusileidimo trasoje yra. Kai kur yra akmenukų - žodžiu nekas. Pasukom iki viršutinio kabako.
Paskutiniai metrai buvo visiškai nekokie. Mes net geroje formoje nelipam iki pat viršaus, nes 1.2Km peraukštėjimas greitu tempu nėra labai lengva pramoga. Likus pusvaldanžiui iki viršaus taikėm labai puikų, laiko išbandytą motyvavimosi apgaulę: užsižymi tikslą 20m atstumu nuo esamos vietos ir sutari, kad ten vėl pailsėsim. Kalorijų nebuvimas ir vakarykštis vakarėlis darė savo. Vargais negalais stovėjom prie namuko. Aišku restoranėlis buvo uždarytas, todėl bare gavom tik vakarykščių sumuštinių. Ir tų tik tris, nes lenkų snowborderiai viską suvalgė prieš mus... Purtė šaltis ir man nuo aukščio/nuovargio truputį skaudėjo galvą (3200m).
Leidomės jau temstant. Ant paruoštų trasų buvo ypač faina, o gale teko šokinėti kauburiukais. Prie pat trasos galo dar nusiverčiau - buvo tikras sezono atidarymas :)
Monday, 19 November 2007
Kaip mes bandėm dviračių down-hill
Šį savaitgalį suspėjau užbaigti visus universiteto darbus anksčiau nei tikėjausi. Kai tik paskutinis laiškas buvo išsiųstas, paskambinau Tadui. Jau seniai buvau sumąstęs pabandyti down-hill čia pat Bolzano, o tuo pačiu nuvažiuoti ir iki boulderinimo vietos...
Žinojom, kad žmonės takelį iki boulderinimo vietos ir aukščiau naudoja down-hill'ui. Vieną kartą su Romualdu buvom tuo takeliu net užsilipę iki pat viršaus. Šį kartą pasinaudojom keltuvo paslaugom. Labai jau protingas išradimas tas keltuvas. O kažkur skaičiau, kad būtent šis keltuvas buvo pirmas Europoje, kuris kėlė žmones. Nežinau kiek tai tiesa ir matyt nesikelčiau tokia seniena, bet dabar jis atrodo visai padoriai... tiksliau labai gerai. Na ką, suplojom po penkis eurus ir atsidūrėm viršuje. Dar užsilipom į apžvalgos bokštą apžvelgti apylinkių: kalnuose žiema, matosi paruoštos slidinėjimo trasos.
Per vargus suradom savo takelio pradžią ir išbandėm stabdžius. Dėl viso pikto užsidėjau Romualdo slidinėjimo šalmą (pasiteisino vėliau). Pradžia atrodė nelabai sunki. Tiesiog takelis žemyn. Dar Lietuvoje mėgau važinėtis nuo kalniukų žemyn. Na o čia visas kalnas. Greitai takelis darėsi sudėtingesnis. Visą svorį laikai kuo toliau į galą. Kai ypač statu, bandai balansuoti virš galinio rato, daug toliau nei sėdynė. Jei užspaudi priekinį stabdį, nebeišeina vairuoti ir gali perlėkti per vairą. Jei važiuoji per lėtai, kliūni už akmenų. Taigi visada bandai palaikyti pastovų ne per didelį greitį. Lengvesnėse vietose stabdai abiem stabdžiais, o kai tenka šokinėti žemyn akmenim, spaudi tik galinį, o priekinį tai užspaudi, tai atleidi. Jei labai sudėtinga ir trumpa atkarpa, tiesiog važiuoji nestabdęs, o paskui sustabdai kai saugu. Taip ir važiuoji.
Labai praverčia amortizatoriai (ypač priekiniai). Be jų, išmuša rankas nuo vairo ir prarandi stabdymo galimybę. Greitis didėja sekundės dalimis. Mačiau, kaip tai atsitiko Tadui. Staiga, pradėjo didinti greitį, o galiausiai nesuvaldė dviračio ir krito ant samanų :) Kuo toliau tuo trasa sudėtingėjo. Kai kur teko nulipti akmenimis pėstute, nes atrodė per pavojingai. Tadui atsisuko stabžio varžtas. Mindė kažkur parkrito. Aš irgi išsidrėbiau, bet labai nestipriai.
Galiausiai prasidėjo pernykščiai lapai. O po jais slėpėsi akmenys. Stabdymo kelias didėjo, todėl važiavom lėčiau. Porą kartų su Minde sėkmingai nušokom nuo 20-30cm akmenukų. Tadas varėsi dviratį, dėl sugedusių stabdžių. Galiausiai privažiavau vietą, kur reikėjo nuvažiuoti nuo nemažo akmens. Apačioje priekinis ratas pasisuko ir užstrigo. Teko skirsti per priekinį ratą. Aišku viskas nebuvo labai baisiai. Nusileidau pusiau ant kojų, bet su šalmu priliečiau žemę ir padariau kulverstuką. :) Labai profesionaliai sakyčiau. Tik susimušiau kelią ir susiplėšiau kelnes. Toliau važiavom dar atsargiau. Ir pasiekėm boulderinimo vietą.
Šiek tiek paboulderinę (man sekėsi nekaip) leidomės žemyn. Mano dviračio galinis ratas tapo aštunke :) Sunkiai sekėsi minti dviratį netgi nuo kalno. Tai va toks tas down-hill pradžiamokslis. Manau reikėtų pradėti nuo lengvesnių trasų ir su tikrais down-hill dviračiais. Bet jei kas norit is BZ pabandyti, galiu paaiškinti kaip rasti šį maršrutą. Tik turėkit šalmą (Ačiū Romka) ir neverkit jei sulaužsit dviratį :) . Tuo aš užbaigiau savo vasaros planų sąrašiuką.
Žinojom, kad žmonės takelį iki boulderinimo vietos ir aukščiau naudoja down-hill'ui. Vieną kartą su Romualdu buvom tuo takeliu net užsilipę iki pat viršaus. Šį kartą pasinaudojom keltuvo paslaugom. Labai jau protingas išradimas tas keltuvas. O kažkur skaičiau, kad būtent šis keltuvas buvo pirmas Europoje, kuris kėlė žmones. Nežinau kiek tai tiesa ir matyt nesikelčiau tokia seniena, bet dabar jis atrodo visai padoriai... tiksliau labai gerai. Na ką, suplojom po penkis eurus ir atsidūrėm viršuje. Dar užsilipom į apžvalgos bokštą apžvelgti apylinkių: kalnuose žiema, matosi paruoštos slidinėjimo trasos.
Per vargus suradom savo takelio pradžią ir išbandėm stabdžius. Dėl viso pikto užsidėjau Romualdo slidinėjimo šalmą (pasiteisino vėliau). Pradžia atrodė nelabai sunki. Tiesiog takelis žemyn. Dar Lietuvoje mėgau važinėtis nuo kalniukų žemyn. Na o čia visas kalnas. Greitai takelis darėsi sudėtingesnis. Visą svorį laikai kuo toliau į galą. Kai ypač statu, bandai balansuoti virš galinio rato, daug toliau nei sėdynė. Jei užspaudi priekinį stabdį, nebeišeina vairuoti ir gali perlėkti per vairą. Jei važiuoji per lėtai, kliūni už akmenų. Taigi visada bandai palaikyti pastovų ne per didelį greitį. Lengvesnėse vietose stabdai abiem stabdžiais, o kai tenka šokinėti žemyn akmenim, spaudi tik galinį, o priekinį tai užspaudi, tai atleidi. Jei labai sudėtinga ir trumpa atkarpa, tiesiog važiuoji nestabdęs, o paskui sustabdai kai saugu. Taip ir važiuoji.
Labai praverčia amortizatoriai (ypač priekiniai). Be jų, išmuša rankas nuo vairo ir prarandi stabdymo galimybę. Greitis didėja sekundės dalimis. Mačiau, kaip tai atsitiko Tadui. Staiga, pradėjo didinti greitį, o galiausiai nesuvaldė dviračio ir krito ant samanų :) Kuo toliau tuo trasa sudėtingėjo. Kai kur teko nulipti akmenimis pėstute, nes atrodė per pavojingai. Tadui atsisuko stabžio varžtas. Mindė kažkur parkrito. Aš irgi išsidrėbiau, bet labai nestipriai.
Galiausiai prasidėjo pernykščiai lapai. O po jais slėpėsi akmenys. Stabdymo kelias didėjo, todėl važiavom lėčiau. Porą kartų su Minde sėkmingai nušokom nuo 20-30cm akmenukų. Tadas varėsi dviratį, dėl sugedusių stabdžių. Galiausiai privažiavau vietą, kur reikėjo nuvažiuoti nuo nemažo akmens. Apačioje priekinis ratas pasisuko ir užstrigo. Teko skirsti per priekinį ratą. Aišku viskas nebuvo labai baisiai. Nusileidau pusiau ant kojų, bet su šalmu priliečiau žemę ir padariau kulverstuką. :) Labai profesionaliai sakyčiau. Tik susimušiau kelią ir susiplėšiau kelnes. Toliau važiavom dar atsargiau. Ir pasiekėm boulderinimo vietą.
Šiek tiek paboulderinę (man sekėsi nekaip) leidomės žemyn. Mano dviračio galinis ratas tapo aštunke :) Sunkiai sekėsi minti dviratį netgi nuo kalno. Tai va toks tas down-hill pradžiamokslis. Manau reikėtų pradėti nuo lengvesnių trasų ir su tikrais down-hill dviračiais. Bet jei kas norit is BZ pabandyti, galiu paaiškinti kaip rasti šį maršrutą. Tik turėkit šalmą (Ačiū Romka) ir neverkit jei sulaužsit dviratį :) . Tuo aš užbaigiau savo vasaros planų sąrašiuką.
Monday, 12 November 2007
žiemos planai
Buvau susikūręs vasaros planų sarašiuką, o dabar mąstau ką gi čia nuveikus žiemą. Gal kvaila užsibrėžti/užrašyti kažkokius neaiškius tikslus, bet tikiuosi gauti kokių nors idėjų ir iš jūsų. Taigi šią žiema norėčiau:
- Užskitourinti į Weissekugel (3739m) viršūnę
- Su slidėmis pagaliau išmokti 360 laipsnių apsisukimą pašokus
- Nueiti/suorganizuoti ledo laipiojimo mokyklą
- Sudalyvauti skitouringo varžybose per Sela grupę
- Kur nors kalnuose pasistatyti iglų arba išsikasti urvą nakvynei ir aišku pernakvoti
- Pabandyti slidžių freeride
- Jei labai jau viskas super, tai Haute route Chamonix... (čia geresnis apašymas)
Tuesday, 6 November 2007
Uolos į kurias dūžta bangos
Vakarėjanti saulutė šildo nugarą, o apačioje į uolas dūžta bangos. Šį savaitgalį laipiojom Muzzerone'je - ant gražiausios man matytos sportinio laipiojimo uolos.
Tik atvažiavę į Cinque Terre pradėjom klausinėti, kur gi čia galima palaipioti. Turistų informacija žino tik visų pramintus takelius, o apie supančias uolas net nebuvo girdėję. Teko info ieškoti La Spezzia miestelyje, kur moteriškė net pasakė kokiu autobusu iki tų uolų nuvažiuoti :) Anksti iš ryto mes nutarėme tą vietą pasiekti pėstute.
Dar matyt nesu liepęs tiek daug laiptelių. Iš Riomaggiore iki kalno viršaus veda tūkstančiai takelių, o kiekvienas jų grįstas šimtais laiptelių. Pačiame viršuje didelė bažnyčia ir įdomus prietaisas bobutėm į tą bažnyčią vežti: vienabėgis traukinukas, kur priekyje atsisėda didelis kunigas su rožančiumi, o į visas kitas kėdutes po bobutę. Visi nusišypso ir rieda dantračiais žemyn. Viršuje kalno šlaitu eina ilgas ilgas takelis. Jis specialiai vingiuoja vietomis su gražiausiais vaizdais, kad užsižiūrėjęs pamirštum tuos nelemtus laiptelius.
Po poros valandų pasiekėme pirmą ženklą apie laipiojimo uolomis vietą (palestre di roccia). Dar po valandos kelis kart pasukę teisingu keliu (ženklų nebebuvo, padėjo išsiugdyta nuojauta) pamatėm ir pačią uolą.
Kas geriausia, uolų daug (mes bandėm tik pagrindinę) ir visos su gražiu saulėlydžio vaizdu. Apačioje žiovauja tingi jūra. Sau šlepsi bangomis i uolas ir vargo nemato. Labai gražu. Lipom tik lengvas trasas, nes kur gi čia nusisunkinsi? Ir šiaip atsipalaidavom. Imi patogias rankenas ir džiaugiesi sau lengvu judesiuku :) Beje, uola labai labai aukšta. iki viršaus apie trisdešimt metrų matyt. Aplink daug visokio lygio italų laipiotojų :) Ir visi daug šneka.
Vakare vėl netyčia pusiau zuikiais (irgi netyčia) parsigavome namo.
Tik atvažiavę į Cinque Terre pradėjom klausinėti, kur gi čia galima palaipioti. Turistų informacija žino tik visų pramintus takelius, o apie supančias uolas net nebuvo girdėję. Teko info ieškoti La Spezzia miestelyje, kur moteriškė net pasakė kokiu autobusu iki tų uolų nuvažiuoti :) Anksti iš ryto mes nutarėme tą vietą pasiekti pėstute.
Dar matyt nesu liepęs tiek daug laiptelių. Iš Riomaggiore iki kalno viršaus veda tūkstančiai takelių, o kiekvienas jų grįstas šimtais laiptelių. Pačiame viršuje didelė bažnyčia ir įdomus prietaisas bobutėm į tą bažnyčią vežti: vienabėgis traukinukas, kur priekyje atsisėda didelis kunigas su rožančiumi, o į visas kitas kėdutes po bobutę. Visi nusišypso ir rieda dantračiais žemyn. Viršuje kalno šlaitu eina ilgas ilgas takelis. Jis specialiai vingiuoja vietomis su gražiausiais vaizdais, kad užsižiūrėjęs pamirštum tuos nelemtus laiptelius.
Po poros valandų pasiekėme pirmą ženklą apie laipiojimo uolomis vietą (palestre di roccia). Dar po valandos kelis kart pasukę teisingu keliu (ženklų nebebuvo, padėjo išsiugdyta nuojauta) pamatėm ir pačią uolą.
Kas geriausia, uolų daug (mes bandėm tik pagrindinę) ir visos su gražiu saulėlydžio vaizdu. Apačioje žiovauja tingi jūra. Sau šlepsi bangomis i uolas ir vargo nemato. Labai gražu. Lipom tik lengvas trasas, nes kur gi čia nusisunkinsi? Ir šiaip atsipalaidavom. Imi patogias rankenas ir džiaugiesi sau lengvu judesiuku :) Beje, uola labai labai aukšta. iki viršaus apie trisdešimt metrų matyt. Aplink daug visokio lygio italų laipiotojų :) Ir visi daug šneka.
Vakare vėl netyčia pusiau zuikiais (irgi netyčia) parsigavome namo.
Thursday, 25 October 2007
Urban climbing: Minneapolis (Minnesota)
Ar įdomu laipioti disneyland'e? Taip. Aplinkui daug mikių, kurie labai mieli, o už viską sumoki netiesiogiai.
Taigi savaitgalį buvau JAV. Aišku be visų konferencijų ir kitų įdomybių nuėjau palaipioti. Tiesa buvau visiškai be jėgų, kamavo "jet lag", per aštrus meksikiečių maistas (pradeda kamuoti po pusė dienos) ir pervagimas nuo simulakriško draugiškumo. Laipiojimo salė buvo didelėje Midwest Mountaineering paruotuvėje. Pasirodo salė nemokama. Kaip ir už viską moki ne tiesiogiai. Ir gal net ne tu. Na aš užmokėjau, nes pirkau keleta Black Diamond cam'u (pasinaudojau geru USD/EUR santykiu).
Salėje radau vieną vaikinuką. Jis kilęs iš Majamio, o dabar šala Minneapolyje. Sakė, kad laipioja tik 2 mėnesius, bet lipo tikrai geriau nei aš. Būna gi talentingų žmonių. Dar labai stebėjosi, kad aš moku daugiau nei vieną kalbą (ty ne tik gimtąją) ir kad žinau, kur yra lake superior ("netoli" Minneapolio). Ty jis to nežinojo (kad yra kažkoks ežeras), o aš jam aiškinau, kad ten netoli yra gerų laipiojimo vietų. Iš tiesų visai smagiai palaipiojom. Bandėm įveikti lubas skersai, o po to išilgai.
Salytė tokia nedidelė, tinkama gal keturiem penkiem žmonėm. Kybiai nerealiai nutrinti. Viskas labai neigiama. ty rūsio salytė, su daug lubų. Grindys kažkokios spyrokliuojančios, bet ne čiužiniai.
Po valandėlės užpompavau rankas ir ėjau gerti alaus su buffalo wings :) Pakeliui žaidžiau su nauju raudonu cam'u :)
Taigi savaitgalį buvau JAV. Aišku be visų konferencijų ir kitų įdomybių nuėjau palaipioti. Tiesa buvau visiškai be jėgų, kamavo "jet lag", per aštrus meksikiečių maistas (pradeda kamuoti po pusė dienos) ir pervagimas nuo simulakriško draugiškumo. Laipiojimo salė buvo didelėje Midwest Mountaineering paruotuvėje. Pasirodo salė nemokama. Kaip ir už viską moki ne tiesiogiai. Ir gal net ne tu. Na aš užmokėjau, nes pirkau keleta Black Diamond cam'u (pasinaudojau geru USD/EUR santykiu).
Salėje radau vieną vaikinuką. Jis kilęs iš Majamio, o dabar šala Minneapolyje. Sakė, kad laipioja tik 2 mėnesius, bet lipo tikrai geriau nei aš. Būna gi talentingų žmonių. Dar labai stebėjosi, kad aš moku daugiau nei vieną kalbą (ty ne tik gimtąją) ir kad žinau, kur yra lake superior ("netoli" Minneapolio). Ty jis to nežinojo (kad yra kažkoks ežeras), o aš jam aiškinau, kad ten netoli yra gerų laipiojimo vietų. Iš tiesų visai smagiai palaipiojom. Bandėm įveikti lubas skersai, o po to išilgai.
Salytė tokia nedidelė, tinkama gal keturiem penkiem žmonėm. Kybiai nerealiai nutrinti. Viskas labai neigiama. ty rūsio salytė, su daug lubų. Grindys kažkokios spyrokliuojančios, bet ne čiužiniai.
Po valandėlės užpompavau rankas ir ėjau gerti alaus su buffalo wings :) Pakeliui žaidžiau su nauju raudonu cam'u :)
Subscribe to:
Posts (Atom)
Posts
