Seminaras apie lavinas

Skaidrės:


Video:

Seminaras apie lavinas from mumas on Vimeo.

Vasario 24 d., trečiadienį, 18.00 val. Vilniaus keliautojų klube (Kalinausko g. 9/7) tęsiame pokalbius apie lavinas ir saugumą kalnuose. Linas Baltrūnas ir Andrea Janes pristatys pranešimą apie rizikos valdymo metodikas, Europos lavinų prognozavimo sistemą ir šiuolaikinius įtaisus, gelbstinčius patekus į laviną ar ieškant nukentėjusiųjų. Lietuvos keliautojų sąjunga.

Pranešimas vyks nuotoliniu būdu, t.y. paleisim video su mano nelabai kokiu balsu ir vėliau stengsimės bendrauti per skype. Prisegu pranešime naudotų skaidrių pdf. Labai nesijuokit, pirmas blynas prisvilęs...

Seminaro turinys:
5 stop faktoriai
Europos lavinų pavojaus skalė
Munter 3x3 metodas
Munter redukcijos metodas
Įranga: byperiai, zondai, ABS, kastuvai, ir t.t.
Gelbėjimo scenarijus naudojant byperius
Gyvenimo išmintis

apie Kataloniškas Via-ferratas

Via ferrata tai kalnų maršrutas įrengtas lengvesniam nei natūralus praėjimas. Dažniausiai pavojingose vietose pakabinti plieniniai trosai, į kuriuos galima įsisegti specialiai tam skirta įranga. Kam jos reikia galima pasiskaityti čia... Italijoje esu praėjęs nemažai via-ferratu, kurios yra puiki grandis tarp uolų laipiojimo ir vaikščiojimosi kalnais. Dažnai galima pasiekti įspūdingas vietas, į kurias neveda joks kitas takelis. Be to šiek tiek sunkesnis praėjimas suteikia pasivaikščiojimui kitą skonį. Yra žmonių, kurie nekenčia via-ferratų, nes jų įrengimas yra kišimasis į gamtos natūralumą. Kiti jas dievina. Mano nuomone, jos nėra pats didžiausias blogis kalnuose ir dažnai ten einu su draugais ar šeima.

Savo nuomonę apie via-ferratų sudėtingumą susiformavau pietų Tirolyje. Čia sudėtingiausia mano eita via-ferrata buvo netoli Mori miestelio. Draugai pasakojo, kad yra sudėtingesnių, tačiau aš pats neaptikau. Netoli Barselonos teko pabandyti panašaus sudėtingumo ar net sudėtingesnių maršrutų. Praeitą savaitgalį badėm eiti į Ferrata de les Dames (Monserat uolose), tačiau buvo mažiau patyrusių žmonių, todėl nusprendėm, kad kitą kartą. Neblogame via-ferratų puslapyje, jos sudėtingumas pažymėtas 4/5. Mano nuomone 4 yra maždaug Mori sudėtingumo. Be to reikia žiūrėti, ar nereikia virvės nusileidimui. Tikrai nesinorėtų visą kelią leistis žemyn be virvės, nes kai kur kopėčios eina neigiamu kampu... Kitas reikalingas daiktas - atotampa. Kadangi būna neigiamų atkarpų ir baisiai baisiai daug kopėčių, atotampą patogu įsegti į apraišus ir į kopėtėles ir taip pailsėti ar persegti saugą. Taigi, jei kas esate Barselonoje ir patinka sportiškos ferratos - nesikuklinkite. Įrangą galima išsinuomoti Balmat parduotuvėje (matyt ir kur kitur).

Namūdinis filmukas su stiliumi

TAWOCHE 2k10 dispatches #4 from renan ozturk on Vimeo.

TAWOCHE 2k10 dispatches #5 from renan ozturk on Vimeo.

Vyrukai ne tik pavarė lipdami, bet susuko stilingą namūdinį filmuką (būtinai pažiūrėkite ir kitus epizodus). Kiek supratau, viską darė be profų pagalbos, specialių kino kamerų ir didelės komandos. Kurie yra geriausi lietuviški alpinistiniai filmukai? Iš man žinomų tai berods Ąžuolo komandos "kavkaz reiv" ir gal pradžia bei galas apie lipimą į Montblaną žiemą. Yra kitų?

Kaip sukelti mažą laviną

Šiandieną (Sausio 13, 2010) 18:00 Vilniaus keliautojų klube vyks slidininkų, keliaujančių į žiemos žygius, susitikimas ir paskaita apie inventorių, naudojamą lavinomis pavojingose zonose. Visi, kas tik keliaujate žiemą ar snieguotomis vietomis būtinai apsilankykite.

Mano įrašas irgi susijęs su lavinomis. Ar niekada neteko būti tokioje situacijoje, kad sniegas atrodo tuojau nuslinks, bet kelio atgal nelabai yra, arba jis taip pat pavojingas? Man yra. Niekam to nelinkėčiau, bet jei netyčia tektų susidurti su tokia situacija, gal padės šie patarimai:

1. karnizo numušimas,
2. šlaito pakirtimas,
3. saugomas šlaito pakirtimas.
4. perskaitykite visus komentarus po šiais įrašais...

Prisiminkite, kad tai labai labai pavojingi triukai. Kai perskaičiau, netgi nepatikėjau, kad kas apie juos rašo. Italijoje už tai gręsia baudžiamoji atsakomybė ir grotos iki keliolikos metų (jei sukeltumėte netoli pastatų, slidinėjimo trasų, etc.). Linkiu niekada jų nenaudoti. Prisiminkite, kad ne tik pats galite patekti į sniego nuošliaužą, bet ir žemiau (net ir aukščiau) esantys žmonės. Be to sunku nuspėti, kiek toli sieks tavo sukelta lavina ir ar netyčia nesukelsi tikros katastrofos.

Jei kur pamatysiu panašių patarimų, papildysiu šį sąrašą.

Nauji metai ant lavos

Šiemet naujų metų sutikimas buvo labai karštas. Su Mar vaikščiojom po Fuerteventuros ugnikalnius, Lanzarotes lavos laukus ir požemius. Man visada Kanarų salos asocijavosi su matracais, bet pasirodo ten galima ir kitaip pailsėti. Jei patinka ugnikalniai, lava, dykumos ir karštas smėlis, salas galima aplankyti būtent dėl šių dalykų. O be to, tai taip pat puiki vieta burlentėms, aitvarams ir banglentėms.
Tiesa pasakius bandžiau surasti ir vietų palaipioti bei pabandyti deep water solo. Bet A'a tipo lava nelabai tinkama laipioti. Vėliau vienas Ispanijos laipiotojas, kuris ten važiuoja po mėnesiuko (būtent laipioti), sakė, kad be kraujuotų rankų praktiškai negrįši. Matyt nebekyla klausimas, kodėl tai a'a tipo lava :)
Taigi jei atsibodo žiema - ryanair skrenda ir į pietus :P

O dabar pagalvojau, kad keista, jog daug vasarų praleidžiu ant sniego, o dabar žiemą pradėjau vasaros ieškoti...

Sniegžengiais po Pirėnų kalnus

Aš pasirinkau nesirinkti Alpių: aš pasirinkau kažką kito. Kokios priežastys? Nėra jokių priežasčių. Kam reikalingos priežastys jei aplinkui taip gražu. :) Tumpai tariant praeitą savaitgalį išbandžiau sniegžengius (o gal sniegbačius?) Pirėnų kalnuose, Ispanijos pusėje, Katalonijoje. Lipom į Certascan (2853m), o planuose buvo dar ir Pic d'Estats(3143m), bet viską šiek tiek sukomplikavo per didelis kiekis sniego. Visa info apie regioną galima surasti šitame Certascan refugio prižiūrimame puslapyje. Niekada nemaniau, kad važiuosiu į Ispaniją ieškoti sniego. Todėl labai nustebau suradęs bene geriausią matytą lavinų prognozių puslapį. Sniego buvo apie pusantro metro su 3 lavinų pavojaus kategorija. Kad, neklampoti iki juosmens, išsinuomojom TSL firmos sniegžengius.

Labai daug iš jų nesitikėjau, nes ne kartą mačiau Tadą klampojantį per pusnis. Iš karto pasakysiu - tikėjausi visgi per daug. Mano tvirta nuomone, skitourinimo slidės yra žymiai geresnis išradimas. Todėl visiems, kam patinka leistis nuo kalno ir pasivaikščioti žiema, patariu mesti lauk snieglentes ir sniegžengius ir stotis ant slidžių.

• Sniegžengių paviršius yra mažesnis nei slidžių (bent jau bandytų modelių), todėl ant puraus sniego grimzti giliau nei su slidėm. Tai labai apsunkina lipimą stačiu šlaitu, puriu sniegu į viršų.
  
• Sniegžengiais labai sunku traversuoti išilgai kalno, nes krypsta koja.
• Romkis kažkur skaitė, kad net į viršų su sniegbačiais einasi lėčiau. Beje turi eiti praktiškai statmenai į kalną.
  
• Lipti žemyn stačiu šlaitu net nebandykite. Jei lipant be sniegbačių galima besti kulną i sniegą, tai su šiais gražuoliais to padaryti nepavyks. Tenka pirštus nuleisti žemyn ir kažkaip tai, kaip ant kablukų keberiotis. Nors smigom iki kelių, einant žemyn juos nusiėmėm.
• Einant tenka gan išsiskėsti, o jei einat pramintu takeliu, kojos krypinėja. Galiausiai sniegžengiai nukrenta nuo kojų.
  
• Su sniegbačiais negali slysti žemyn kaip su slidėm.

Aišku yra ir keli pliusai: jie pigesni, mažiau sveria, lengviau transportuojami nei slidės. Be to nereikia specialių batų, kas gali būti didelė problema, jai skitourus naudojate prisikasti iki rimtesnio lipimo. Kai kas gali manyti, kad su sniegžengiais galima lengviau perlipti trumpas uolų atkarpas, kur tektų nusiimti slides. Visgi, tokių atkarpų beveik nepasitaiko, o ir su sniegžengiais jas įveikti labai sunku. Nesupraskit neteisingai, tai vis tiek geresnis variantas nei klampoti per sniegą be jų. Vienas tvirtas vyrukas išėjo į viršūnę valanda ankščiau ir mes jį gale maršruto prisivijom, nors ėjom atsipalaidavę.

Manau, Tadas gali apie šią transporto priemonę papasakoti daugiau.

Similaun (3606m) - ate ate, žiogeli

Kaip jau buvo įprasta atėjus savaitgaliui, daug nekalbėję, susimetę šmutkes, aš su Tadu patraukėm link James. Šį kartą šmutkių buvo daug, todėl jos lipo per mano kuprinės viršų ir kabarojo pakibusios ant visokių šniūrelių. Dienos tikslas buvo pasiekti Similaun namelį, o nuo jo kitą dieną paimprovizuoti link punta di Finale (Fineilspitze 3516m) viršūnės. Dar norėjosi pamatyti Otzi radimo vietą. Iš karto pasakysiu, kad tikra nesamonė, jog Otzi rado būtent ten kur jį rado. Visu pirma, ten nėra kur ramiai prigulti, o visų antra, numirtum iš nuobodulio šimtmečius belaukdamas ateinančių turistų. Traukinyje policija patikrino dokumentus ir paklausė, kur važiuojam. Kadangi pamiršau mūsų pradinį tikslą, atsakiau kad į Similaun. Taip vat ir gimė mūsų naujas tikslas.

Similaun namelio savininkai sakė, kad namelis uždarytas, o kambariuko pernakvojimui nėra. Todėl tempėm palapinę ir kilimėlius su miegmaišiais. Pietų šlaitas visai nutirpęs, tik pačiame viršuje prie namelio teko bristi sniegingu stačiu šlaitu. Beje, čia kadaise su Torsten matėm gražią laviną. Užlipę radom puikų žiemos kambariuką su 20 lovų. Šiek tiek įsiskaudėjo galvą - gal dėl aukščio (3018m), o gal dėl vandens trūkumo. Išsivirėm spagečių, kuriuos labai įdomiai teko valgyti su šaukštais. Kadangi ryšio nebuvo - telefonus naudojom pagal tikrą jų paskirtį - leidom muziką. Prožektoriukus įjungėm į mirksėjimo rėžimą ir naudojom diskono apšvietimui. Šokom pastos dievui.

Iš ryto Similaun (3606 m) pasirodė visai nebloga idėja. Neturėjom nei virvės, nei kačių, tik neblogą nuotaiką. Tai užsidėjom bachilus (gaiters) ir pradėjom bristi per ledyną. Radom senas skiturinimo vėžias, kurios labai palengvino lipimą, nes jos apledėjusios ir galėjom eiti paviršiumi. Vasarą ėjimas užimtų 1.5 valandos, o per sniegą, du kart kertant ledyną užėmė apie 2h. Nuo viršūnės - puikūs vaizdai. Matėm Weisskugel ir kitas aplinkines viršūnes. Guoda minėjo, kad ir Matterhornas turėtų matytis. Na mes tiek daug nesitikėjom tai ir nedažlibinom. Nors dabar va po viso ko, tikrai prisimenu vieną labai Materhornišką viršūnę :).

Šiaip maršrutas paprastas, tik gana aukštai ir kitą kartą eičiau su virve. Gal plyšiai toje vietoje kur ėjom ir nelabai gilūs, bet dėl visa ko.

O liūdnai pabaigai supratom, kad tai bene paskutinis mūsų trio spontaninis išėjimas. Tadas palieka gimtąjį Bolzano ir neaišku kada grįš atgal. Šiek tiek liūdna, bet jei bus labai liūdna Tadas pažadėjo sugrįžti...


View Larger Map

Apie pirmą sniegą ir šaltą kaminą

Kai labai labai apsiniaukę ir žada lyti, reikia lipti į kalnus, nes ten greičiausiai galima paragauti pirmojo sniego. Svarbu geri batai ir kompanija. Tada dar praverčia galingas žadintuvas iš ryto, neperšlampama striukė, bachilai (gaiters) ir gera nuotaika. Jei važiuojate mašina, nepamirškite grandinių arba žieminių padangų. Jei ne, teks sustoti mažame tyliame kaimelyje, kur jau greitai greitai ateis Kalėdos ir visi senoliai įmigę žiemos miegu. Ten nepamirškite pastatyti senio besmegenio ir pasimėtyt sniegu. Taku reikia eiti tyliai, kad išgirstumėte visą snaigių grožį ir pasidžiaugtumėte pirmomis sniego lavinomis nuo medžių.

Jei netyčia prieisite mažą trobelę miške, ar kur ant kalno šlaito, būtinai užeikite. Dažniausiai ten rasite rankų gamybos įtaisų, kurių genialumu negalima atsižavėti. Kad būtų jaukiau, pabandykite užkurti židinį. Tai miesto vaikams ne taip jau ir paprasta. Vieną naktį mums jau teko šalti, uostyti dūmus ir tuose dūmuose pasilinksminimui žaisti diskoteką su savo lemputėmis. Kad ir jums taip nenutiktų, papasakosiu, kaip šį kartą pasisekė užžiebti ugnį.

Problema tame, kad šaltas oras būna susikaupęs kamine ir todėl nėra jokios traukos. Kuriant ugnį, visi dūmai atsiduria trobelėje. Gal kam ir atrodo keistai, bet tai tikrai didelė problema. Tą šaltą kamštį reikia pramušti. Galima bandyti kūrenti ilgiau, bet tai nelabai malonu. Todėl, reikia draugo, kuris gerai karstosi stogais. Jis pasiima kelis degtukus, popieriaus ir lipa ant stogo. Ten uždega popierių ir metą į kaminą per viršų. Krentant popierius pašildo orą kamine ir viskas pradeda veikti. Tada tuo pat metu, esantys viduje iš karto kuria židinį ir džiaugiasi šiluma.

Jaučiu artėja skiturinimo sezonas. Sniego iki kelių, o žemiau nei 2000m.



View Ganda-hut in a larger map

International Mountain Summit

Vakar su James ir Tadu buvome IMS pasiklausyti ką kalba alpinizmo dievai ir pusdieviai. Sąrašas buvo įspūdingas: Reinhold Messner, Alexander Huber, Ines Papert, Simone Moro, Hans Kammerlander, Stefan Glowacz, Peter Geyer, Georg Simeoni, Prof. Annibale Salsa, Roberto Mantovani. Kai kurie iš šių žmonių žinomi, kaip alpinizmo herojai, kiti, kaip alpinizmo organizatoriai. Pradžia šiek tiek dvelkė pompastika, bet viskas pasitaisė, kai prasidėjo diskusija tema "Alpinizmas vakar, šiandien, ir rytoj". Tiesa pasakius, moderatoriui sunkiai sekėsi nukreipti diskusiją būtent šia tema, tačiau pasiklausyti ką kalba gyvos (išgyvenusios) legendos buvo tikrai įdomu. Vakar James siūlė padaryti "brain dump", bet as nespėjau ir suformatavau visą atmintį alumi. Todėl įsiminė tik kelios pagrindinės temos:

• Infrastruktūros kūrimas kalnuose ir kalnam
  
• Gidavimas
  
• Rizikos valdymas ir pavojai alpinizme
• Kuo skiriasi modernus ir post-modernus alpinizmas

Diskusija buvo labai nestruktūriška, temos buvo paliekamos ir vėl grįžtama prie jų. Pabandysiu viską susisteminti ir dėstysiu mintis ankščiau išvardinta eile. Priminsiu, kad ant scenos sėdėjo keletas elitinių alpinistų. Todėl jų požiūris kartais buvo labai radikalus.

Pavyzdžiui, Mesneris labai griežtai pasisakė apie naujų prakaltų maršrutų, naujų liftų ir kitų pribumbasų kūrimą alpėse. Jo nuomone, virš 3000m ne visiems lemta būti, o kam nelemta, tai net neturi ten nosies kišti. Visi kalbėję šiek tiek šaipėsi iš Vokietijos alpinizmo klubo, kuris pritaria visokiems "dysneileindiškiems" projektams (pvz., stiklinė apžvalgos platforma ant viršūnės) ir bando visais įmanomais būdais minimizuoti alpinistų riziką. Man keistai nuskambėjo išdidus Italijos akademinio klubo pasisakymas, kad jie nekeičia kablių ant laipiojimo sienų. Tai gal tada geriau juos visai nuimti, o ne palikti kam nors nusidaužti? Visi priėjo prie išvados, kad atsargumas daugiau priklauso nuo mūsų, o ne nuo naudojamos įrangos ir saugos. Britai sugebėjo išsaugoti uolų autentiką, o Alpėse ji dingsta. Aišku, požiūris kur ir kiek reikia infrastruktūros priklauso nuo kiekvieno žmogaus.

Man patiko radikaliai kitoks AVS prezidento pasisakymas. Jis pasižiūrėjo į alpinistus ir pasakė, kad į kalnus jis eina pasivaikščioti, išgerti taurės vyno ir pavalgyti špeko su kniodeliais. AVS per paskutinius metus išsiplėtė dvigubai. Visi alpinistai (taip pat Mesneris) pradeda kalnų gyvenimą alpinizmo klube. Tai yra platforma, nuo kurios galima pradėti asmeninę karjerą. Tai puiki treniruote jaunuoliams, kad jie būtų saugūs kol atsiranda įgūdžiai. AVS nėra sukurtas elitiniams alpinistams, bet jis auklėja žmones. Svarbiausia niekada nesustoti.

Kita pasikartojusi tema buvo gidavimas. Gidai, tai dalis kalnų infrastruktūros. CAI prezidentas išsakė labai įdomią nuomonę apie skirtumus tarp gidavimo ankščiau ir dabar. Ankščiau gidas buvo vienvaldis žygio vadas. Jis sakė ką daryti, ko nedaryti, tyliai priimdavo sprendimus ir prisiimdavo pilną atsakomybę. Dabar daug kas pasikeitė. Dabar žmonės kalba apie riziką ir niekam nėra tabu, kad iš kalnų galima ir nebegrįžti. Dabar ne tik gidas, bet ir žmonės ekspedicijoje turi žinoti ką daro. Visi tampa atsakingi. Gidas, turėdamas daugiau žinių ar patirties paaiškina visiems savo sprendimo motyvaciją, išaiškina pavojus, bet ir kiti gali prisidėti prie žygio eigos ar prieštarauti gido nuomonei. Iš blogos pusės, gidai tempia žmones į viršūnes, nors kai kurie žmonės iš vis neturėtų būti kalnuose. Geras pavyzdys - Monblanas. Ten gidai veda bet kokius žmones, kurie yra visiškai neatsakingi nepriaugę tam kalnui ir turėtų sėdėti namie. Jo nuomone, gidai taip pat turi gerbti kalnus ir suprasti, kad kai kuriems žmonėms ne vieta ten, kur juos gali užtempti gidas. Nereikia skatinti takelinio (ėjimo autostradom) alpinizmo ir iš to pelnytis.

Etikos aspektą labiausiai pabrėžė Mantovani. Jis teigė, kad etika turi būti pirmoje vietoje. Visi alpinistai turi gerbti bendras taisykles ir kalnus. Pavyzdžiui, klasikiniai maršrutai turi būti tik įsivaizduojamos linijos uoloje, be kablių, be žymių. Ar yra vietos tokiems maršrutams Alpėse? Be to, nereikia sureikšminti Everesto įvykių (kurie nepuošia alpinizmo) - tai juodoji skylė alpinizmo istorijoje, ten vyksta viskas kas blogiausia alpinizme. Ten nėra pagarbos kalnams ir kolegoms.

Daugiausiai plėtota tema buvo susijusi su rizikos valdymu. Pasak Mesnerio, 30 metų atgal įvyko revoliucija kalnų įrangoje ir žiniose. Naujos technikos, naujos žinios, naujos galimybės. Post-modernus alpinizmas pilnas rizikos valdymo. Žmonės žino daugiau, gali lipti maršrutus, kurie ankščiau buvo per pavojingi. Ankščiau žmonės tiesiog treniruodavosi, užsimerkdavo prieš pavojus tarsi jų nebūtų ir eidavo į viršūnę. Dabar viskas kitaip. Kiekvienas žingsnis pasveriamas, einama labai pavojingais maršrutais, bet minimizuojant nelaimės galimybę. Visi žino apie riziką ir neužsimerkia prieš ją. Laipiojimo technika taip pat patobulėjo. Dabar telieka boulderinimą perkelti į alpinizmą. Hubert manymu, geriausias alpinizmo stilius yra pavojaus suvokimas ir toleravimas maksimaliame lygyje. Todėl visiškai švarus stilius yra free-solo. Man asmeniškai ši vieta visai nepatiko. Mano manymu, free-solo yra blogas rizikos valdymo pavyzdys. Pasak jo, reikia susilyginti su pirmaisiais auksinio amžiaus alpinistais. Pavyzdžiui, pirmi Montblano lipimai. Dabar viskas kitaip, bet mes turime toleruoti tiek pat pavojų, kiek tais laikais žmonės toleravo lipant į paprastesnes viršūnes. Pasak alpinisto, žmogus susijęs su pavojais, kaip kad ir visi gyvūnai. Tai natūralu ir žmogui tai yra būtina. Jei tikslingai ir pasvertai save atiduodi pavojams, tai bus gryniausias ir stipriausias dvasinis išgyvenimas. Kammerlander pridėjo, kad jam pradėjus laipioti, jis nesuprato pavojų. Ir tik dabar, po daug metų, jis suprato koks laimės kūdikis jis buvo... Kažkas pridūrė, kad jei 3 metus išgyvenai lipdamas į sudėtingas viršūnes, tai turi daugiau šansų išgyventi visai ilgai. Jei ne, nesėdėtum šioje salėje.

Įdomu išgirsti, ką jūs manote šiomis temomis.

Via Ferrata, Centelles, BCN

Savaitgalį prasiėjom seniai nusižiūrėta via-ferrata, esančią Centelles miestelyje. Daugiau oficialios info čia... Visi, kas mėgsta sportines ferratas ar ilgus kabančius tiltus - tai tikrai verta dėmesio vieta. Poroje vietų pagalvojau, kad antrą kartą nelabai norėtųsi lipti, nes kopėčios eina tokiu neblogu neigiamuku.

Esu kvailas ir nepaklausiau James patarimo - į šią ferratą pasiėmiau nepatyrusių draugų. Dar pasiėmiau 8mm virvę ir keletą karabinų bei slingų. Visas sudėtingas vietas galima apeiti. Visgi apkerėtas žavingos Mar šypsenos vietomis kabinau virvę ir saugojau/padėjau jai pralipti sudėtingiausias vietas. Reikalai tapo baisiai juokingi, kai tryse tempėm Alejandro. 2:1 skridinių sistema pasirodė ne tokia jau ir efektyvi :)

View Larger Map