Vakar su James ir Tadu buvome
IMS pasiklausyti ką kalba alpinizmo dievai ir pusdieviai. Sąrašas buvo įspūdingas: Reinhold Messner, Alexander Huber, Ines Papert, Simone Moro, Hans Kammerlander, Stefan Glowacz, Peter Geyer, Georg Simeoni, Prof. Annibale Salsa, Roberto Mantovani. Kai kurie iš šių žmonių žinomi, kaip alpinizmo herojai, kiti, kaip alpinizmo organizatoriai. Pradžia šiek tiek dvelkė pompastika, bet viskas pasitaisė, kai prasidėjo diskusija tema "Alpinizmas vakar, šiandien, ir rytoj". Tiesa pasakius, moderatoriui sunkiai sekėsi nukreipti diskusiją būtent šia tema, tačiau pasiklausyti ką kalba gyvos (išgyvenusios) legendos buvo tikrai įdomu. Vakar James siūlė padaryti "brain dump", bet as nespėjau ir suformatavau visą atmintį alumi. Todėl įsiminė tik kelios pagrindinės temos:
- Infrastruktūros kūrimas kalnuose ir kalnam
- Gidavimas
- Rizikos valdymas ir pavojai alpinizme
- Kuo skiriasi modernus ir post-modernus alpinizmas
Diskusija buvo labai nestruktūriška, temos buvo paliekamos ir vėl grįžtama prie jų. Pabandysiu viską susisteminti ir dėstysiu mintis ankščiau išvardinta eile. Priminsiu, kad ant scenos sėdėjo keletas elitinių alpinistų. Todėl jų požiūris kartais buvo labai radikalus.
Pavyzdžiui, Mesneris labai griežtai pasisakė apie naujų prakaltų maršrutų, naujų liftų ir kitų pribumbasų kūrimą alpėse. Jo nuomone, virš 3000m ne visiems lemta būti, o kam nelemta, tai net neturi ten nosies kišti. Visi kalbėję šiek tiek šaipėsi iš Vokietijos alpinizmo klubo, kuris pritaria visokiems "dysneileindiškiems" projektams (pvz., stiklinė apžvalgos platforma ant viršūnės) ir bando visais įmanomais būdais minimizuoti alpinistų riziką. Man keistai nuskambėjo išdidus Italijos akademinio klubo pasisakymas, kad jie nekeičia kablių ant laipiojimo sienų. Tai gal tada geriau juos visai nuimti, o ne palikti kam nors nusidaužti? Visi priėjo prie išvados, kad atsargumas daugiau priklauso nuo mūsų, o ne nuo naudojamos įrangos ir saugos. Britai sugebėjo išsaugoti uolų autentiką, o Alpėse ji dingsta. Aišku, požiūris kur ir kiek reikia infrastruktūros priklauso nuo kiekvieno žmogaus.
Man patiko radikaliai kitoks AVS prezidento pasisakymas. Jis pasižiūrėjo į alpinistus ir pasakė, kad į kalnus jis eina pasivaikščioti, išgerti taurės vyno ir pavalgyti špeko su kniodeliais. AVS per paskutinius metus išsiplėtė dvigubai. Visi alpinistai (taip pat Mesneris) pradeda kalnų gyvenimą alpinizmo klube. Tai yra platforma, nuo kurios galima pradėti asmeninę karjerą. Tai puiki treniruote jaunuoliams, kad jie būtų saugūs kol atsiranda įgūdžiai. AVS nėra sukurtas elitiniams alpinistams, bet jis auklėja žmones. Svarbiausia niekada nesustoti.
Kita pasikartojusi tema buvo gidavimas. Gidai, tai dalis kalnų infrastruktūros. CAI prezidentas išsakė labai įdomią nuomonę apie skirtumus tarp gidavimo ankščiau ir dabar. Ankščiau gidas buvo vienvaldis žygio vadas. Jis sakė ką daryti, ko nedaryti, tyliai priimdavo sprendimus ir prisiimdavo pilną atsakomybę. Dabar daug kas pasikeitė. Dabar žmonės kalba apie riziką ir niekam nėra tabu, kad iš kalnų galima ir nebegrįžti. Dabar ne tik gidas, bet ir žmonės ekspedicijoje turi žinoti ką daro. Visi tampa atsakingi. Gidas, turėdamas daugiau žinių ar patirties paaiškina visiems savo sprendimo motyvaciją, išaiškina pavojus, bet ir kiti gali prisidėti prie žygio eigos ar prieštarauti gido nuomonei. Iš blogos pusės, gidai tempia žmones į viršūnes, nors kai kurie žmonės iš vis neturėtų būti kalnuose. Geras pavyzdys - Monblanas. Ten gidai veda bet kokius žmones, kurie yra visiškai neatsakingi nepriaugę tam kalnui ir turėtų sėdėti namie. Jo nuomone, gidai taip pat turi gerbti kalnus ir suprasti, kad kai kuriems žmonėms ne vieta ten, kur juos gali užtempti gidas. Nereikia skatinti takelinio (ėjimo autostradom) alpinizmo ir iš to pelnytis.
Etikos aspektą labiausiai pabrėžė Mantovani. Jis teigė, kad etika turi būti pirmoje vietoje. Visi alpinistai turi gerbti bendras taisykles ir kalnus. Pavyzdžiui, klasikiniai maršrutai turi būti tik įsivaizduojamos linijos uoloje, be kablių, be žymių. Ar yra vietos tokiems maršrutams Alpėse? Be to, nereikia sureikšminti Everesto įvykių (kurie nepuošia alpinizmo) - tai juodoji skylė alpinizmo istorijoje, ten vyksta viskas kas blogiausia alpinizme. Ten nėra pagarbos kalnams ir kolegoms.
Daugiausiai plėtota tema buvo susijusi su rizikos valdymu. Pasak Mesnerio, 30 metų atgal įvyko revoliucija kalnų įrangoje ir žiniose. Naujos technikos, naujos žinios, naujos galimybės. Post-modernus alpinizmas pilnas rizikos valdymo. Žmonės žino daugiau, gali lipti maršrutus, kurie ankščiau buvo per pavojingi. Ankščiau žmonės tiesiog treniruodavosi, užsimerkdavo prieš pavojus tarsi jų nebūtų ir eidavo į viršūnę. Dabar viskas kitaip. Kiekvienas žingsnis pasveriamas, einama labai pavojingais maršrutais, bet minimizuojant nelaimės galimybę. Visi žino apie riziką ir neužsimerkia prieš ją. Laipiojimo technika taip pat patobulėjo. Dabar telieka boulderinimą perkelti į alpinizmą. Hubert manymu, geriausias alpinizmo stilius yra pavojaus suvokimas ir toleravimas maksimaliame lygyje. Todėl visiškai švarus stilius yra free-solo. Man asmeniškai ši vieta visai nepatiko. Mano manymu, free-solo yra blogas rizikos valdymo pavyzdys. Pasak jo, reikia susilyginti su pirmaisiais auksinio amžiaus alpinistais. Pavyzdžiui, pirmi Montblano lipimai. Dabar viskas kitaip, bet mes turime toleruoti tiek pat pavojų, kiek tais laikais žmonės toleravo lipant į paprastesnes viršūnes. Pasak alpinisto, žmogus susijęs su pavojais, kaip kad ir visi gyvūnai. Tai natūralu ir žmogui tai yra būtina. Jei tikslingai ir pasvertai save atiduodi pavojams, tai bus gryniausias ir stipriausias dvasinis išgyvenimas. Kammerlander pridėjo, kad jam pradėjus laipioti, jis nesuprato pavojų. Ir tik dabar, po daug metų, jis suprato koks laimės kūdikis jis buvo... Kažkas pridūrė, kad jei 3 metus išgyvenai lipdamas į sudėtingas viršūnes, tai turi daugiau šansų išgyventi visai ilgai. Jei ne, nesėdėtum šioje salėje.
Įdomu išgirsti, ką jūs manote šiomis temomis.
Kaip jau buvo įprasta atėjus savaitgaliui, daug nekalbėję, susimetę šmutkes, aš su Tadu patraukėm link James. Šį kartą šmutkių buvo daug, todėl jos lipo per mano kuprinės viršų ir kabarojo pakibusios ant visokių šniūrelių. Dienos tikslas buvo pasiekti Similaun namelį, o nuo jo kitą dieną paimprovizuoti link punta di Finale (Fineilspitze 3516m) viršūnės. Dar norėjosi pamatyti Otzi radimo vietą. Iš karto pasakysiu, kad tikra nesamonė, jog Otzi rado būtent ten kur jį rado. Visu pirma, ten nėra kur ramiai prigulti, o visų antra, numirtum iš nuobodulio šimtmečius belaukdamas ateinančių turistų. Traukinyje policija patikrino dokumentus ir paklausė, kur važiuojam. Kadangi pamiršau mūsų pradinį tikslą, atsakiau kad į Similaun. Taip vat ir gimė mūsų naujas tikslas.
Similaun namelio savininkai sakė, kad namelis uždarytas, o kambariuko pernakvojimui nėra. Todėl tempėm palapinę ir kilimėlius su miegmaišiais. Pietų šlaitas visai nutirpęs, tik pačiame viršuje prie namelio teko bristi sniegingu stačiu šlaitu. Beje, čia kadaise su Torsten matėm gražią laviną. Užlipę radom puikų žiemos kambariuką su 20 lovų. Šiek tiek įsiskaudėjo galvą - gal dėl aukščio (3018m), o gal dėl vandens trūkumo. Išsivirėm spagečių, kuriuos labai įdomiai teko valgyti su šaukštais. Kadangi ryšio nebuvo - telefonus naudojom pagal tikrą jų paskirtį - leidom muziką. Prožektoriukus įjungėm į mirksėjimo rėžimą ir naudojom diskono apšvietimui. Šokom pastos dievui.
Iš ryto Similaun (3606 m) pasirodė visai nebloga idėja. Neturėjom nei virvės, nei kačių, tik neblogą nuotaiką. Tai užsidėjom bachilus (gaiters) ir pradėjom bristi per ledyną. Radom senas skiturinimo vėžias, kurios labai palengvino lipimą, nes jos apledėjusios ir galėjom eiti paviršiumi. Vasarą ėjimas užimtų 1.5 valandos, o per sniegą, du kart kertant ledyną užėmė apie 2h. Nuo viršūnės - puikūs vaizdai. Matėm Weisskugel ir kitas aplinkines viršūnes. Guoda minėjo, kad ir Matterhornas turėtų matytis. Na mes tiek daug nesitikėjom tai ir nedažlibinom. Nors dabar va po viso ko, tikrai prisimenu vieną labai Materhornišką viršūnę :).
Posts
