Urban climbing: Minneapolis (Minnesota)

Ar įdomu laipioti disneyland'e? Taip. Aplinkui daug mikių, kurie labai mieli, o už viską sumoki netiesiogiai.

Taigi savaitgalį buvau JAV. Aišku be visų konferencijų ir kitų įdomybių nuėjau palaipioti. Tiesa buvau visiškai be jėgų, kamavo "jet lag", per aštrus meksikiečių maistas (pradeda kamuoti po pusė dienos) ir pervagimas nuo simulakriško draugiškumo. Laipiojimo salė buvo didelėje Midwest Mountaineering paruotuvėje. Pasirodo salė nemokama. Kaip ir už viską moki ne tiesiogiai. Ir gal net ne tu. Na aš užmokėjau, nes pirkau keleta Black Diamond cam'u (pasinaudojau geru USD/EUR santykiu).

Salėje radau vieną vaikinuką. Jis kilęs iš Majamio, o dabar šala Minneapolyje. Sakė, kad laipioja tik 2 mėnesius, bet lipo tikrai geriau nei aš. Būna gi talentingų žmonių. Dar labai stebėjosi, kad aš moku daugiau nei vieną kalbą (ty ne tik gimtąją) ir kad žinau, kur yra lake superior ("netoli" Minneapolio). Ty jis to nežinojo (kad yra kažkoks ežeras), o aš jam aiškinau, kad ten netoli yra gerų laipiojimo vietų. Iš tiesų visai smagiai palaipiojom. Bandėm įveikti lubas skersai, o po to išilgai.

Salytė tokia nedidelė, tinkama gal keturiem penkiem žmonėm. Kybiai nerealiai nutrinti. Viskas labai neigiama. ty rūsio salytė, su daug lubų. Grindys kažkokios spyrokliuojančios, bet ne čiužiniai.

Po valandėlės užpompavau rankas ir ėjau gerti alaus su buffalo wings :) Pakeliui žaidžiau su nauju raudonu cam'u :)

2 multipičai per dieną

Jau prieš savaitę suplanavom sekmadienį lipti multi-pičą (multi-pitch). Norėjom kažko gražaus ir nelabai sunkaus. Kadangi Dolomituose jau šalta, be to Markus nepažinojo Torsten, nusprendėm važiuoti į Arco regioną.

Apie dešimtą stovėjom prieš galingą sieną ir bandėm spėlioti, kur gi tas mūsų maršrutas. "Le strane voglie di Amelie" (Keistos Amelie aistros) pavadinimas žadėjo nesunkų romantišką pasilaipiojimą. Aišku rasti maršruto pradžią buvo sunkiausias uždavinys. Prireikė poros paklydimų kol visi keturi stovėjom apačioje. Užsidėjau savo naujus ir patogius La Sportiva scorpion batus, skirtus lengviems maršrutams ir žaidimas prasidėjo. Pirma virvė nepasirodė labai lengva, tačiau prakalimas tiesiog pasakiškas. Kablys kas du metrai o kartais ir dažniau. Kuo aukščiau, tuo darėsi lengviau. Romantišką nuotaiką gadino tik kartkartėmis nuriedantys akmenukai. Kas nors su virve perbraukia per žemę ir gauni saują mažųjų į šalmą.


Užtrukom apie tris valandas. Markus buvo gerokai susinervavęs, nes pasak jo, buvo per lengva ir nevertėjo tokio ilgo kelio iš Bozen. Greitai nutarėme pabandyti kitą maršrutą. Su apraišais sėdom į mašiniuką ir patraukėm prie kitos uolos. Knygutė žadėjo linksmą pasilaipiojimą: nuo 5c iki 6b. HAJA now are the CRUX. Taigi apie 15:00 stovėjom apačioje trasos, kuri prasidėjo 6b. Markus lipo pirmas. Sunkiausoje vietoje teko griebti už atotampos :) Torsten pralipo švariai, o mes su Tadu buvom tiesiog cheatinimo dievai :) Aš griebiau atotampą, o paskui netyčia pamečiau vieną iš kilpų, teko daryti sistemėlę, jai paimti :) Aišku Tadas nieko negirdėjo ir nematė, nes beveik visada saugai nematydamas partnerio.

Toliau viskas ėjosi dar linksmiau. Aišku po visos dienos laipiojimo, 6b nebebuvo jėgų. Aš lipau 6a, kuri yra prieš pat traversavimo dalį, bet virvė pradėjo strigti o aš po truputi nervuotis. Laikaisi su viena ranka, jau įsegi atotampą, bet negali pritraukti virės. :) Supratau, kad kažkur užspaudė. Apsidairau, tikrai: virvė eina zig-zagais, o dar ir kažkokiame plyšyje užspausta. Teko leistis pusė trasos. Leidimasis irgi keistas: beveik užtenka trinties, kad kabėtum nesileisdamas. Gerai, kad Tadas matė kur aš esu. Išsegiau pusė atotampų, bet vis tiek pratraukti buvo gan sunku. Galiausiai prilipom traversavimo vietą. Markus nerado trasos pratęsimo, todėl nuėjo į kairę, o mes ieškojom savo trasos dešinėje. Tadas nuėjo ir pašaukė, kad jau galiu ir aš ateiti. Eidamas, krūmuose pamačiau Garmont batą: "gal Tado?" pagalvojau. Paėmiau dėl viso pikto. Kai abu susitikom, jautėsi sumišimas :) . Pradėjo temti, jėgų buvo ne per daugiausiai, o priešais mus stovėjo apie 20m 6b plyšys. Baisiai gražus saulėlydis. Toli matosi Arco pilis. Saulė paskutiniais spinduliais šildo vakarinį šlaitą. (Saugant yra laiko apsidairyti). Susitarėm, kad Tadas pralips šitą 6a/b, o aš lipsiu viską kas liko. Kaip tarėm taip padarėm. Taigi lipi tokiame kampe ir visada yra kur neblogai pasiimti. Plyšys atstoja nuostabias rankenas. Siena neslidi, tik kad stati. Gražu. Kad tik laiko turėtume daugiau. Po kelių pasiilsėjimų, Tadas pasiekė viršų, o aš iš paskos. Nuo pat lipimo pradžios bandžiau saugoti jėgas, kad užtektų visam maršrutui. Bijojau užkalti nuo pat pradžių. Tai pasiteisino. Galėjau gan lengvai lipti, bet vis dar pailsėdavau kur nors ant atotampos. Paskutinė atkarpa buvo lengvesnė - 6a. Radom knygutę užsirašymui. Parašiau: " 2007-10-14 Linas and Tadas. Getting dark. We are masters of cheating."
Baigiau lipti dar be prožektoriaus. Tadui jau teko įsijungti. Viršuje tikrai šauniai atšventėm savo užlipimą skambiu rankų sumušimu. Atidaviau rastą batą (Tadas nustebo jo neradęs ant apraišų). Džiaugėmės, kad nestrigom nakčiai ant sienos. Supratom, kad buvo truputi per sunku. Ir kad, jei nereiktų skubėti būtų super. Vargais negalais radom takelį žemyn, kur mūsų lauke Torsten su Markus.

Pizza, įspūdžiai ir kelionė namo. "Sono morto" ir į lovą.

Pusė metų laipiojimo

Praeitą savaitę baigėsi mano "ramadanas", kaip jį vadino mano draugai. Ta proga Oktoberfest išragavome DAUG alaus. Bet čia apie tai nutylėsiu... Kas mane neramina, tai mano pusės metų laipiojimo pasiekimai. Jei taip ir toliau, tai iki 7a nedatempsiu.

Vakar ėjom boulderinti su Minde. Kažkokie šaunuoliai išvalė vieną akmenį, todėl atsirado daug naujų ir sudėtingų trasų. Bėda, kad nelabai ką iš jų pralipu :) "Alus slegia" - nutariau. Visgi, pamenu prieš visas konferencijas įsidrąsinau 6c pabandyti - nenusivyliau, bet aišku nepralipau. Hmmm jei per puse metų pralipčiau porą c, tai dar neatsilikčiau nuo plano. Žiurėsim kaip čia bus. :)