Po 3 metų: Montserrat

Po 3 ilgų metų stiklainyje atsirado vienas kolega, kuris gyvena laipiojimu. Tai daug nelaukę sėdom į micrą ir lėkėm link Monserrat uolų. Šį kartą man patiko būti jo kale: nešiau vandenį ir šokoladą, o jis kabino virves ir kaišiojo friendus.

Jausmas po 3 metų keistas, bet visai neblogas. Galvojau, kad bus blogiau. Monserrat regione yra daug slabų, tai daugiau kentėjo kojos nei reikėjo rankų. Belipant išmokau dvi pamokas:

Pirma, jei ispaniškame gide parašyta, kad praverstų friendai ir zakladkės, privalai jų turėti. Paskutiniame Esparraguesa pitče nebuvo nei vieno saugos taško... Tą patį galiu pasakyti ir apie via-ferratas. Jei parašyta, kad praverstų virvė - būtinai, ją turėk.

Antra, leidžiantis virve žemyn panaudojau savo statinę kilpą ir tuo pradėjau diskusiją apie šių kilpų stiprumą ir panaudojimą. Buvau įsitikinęs, kad nuo žmogaus svorio kilpos niekada neplyšta, o greičiau lūžta stuburas. Dėl stuburo matyt buvau teisus, bet dėl svorio ir plyšimo, klydau. Michael atsiuntė šį filmuką, kuris pakeitė mano nuomonę: 80kg + antro faktoriaus kritimas ir kilpa gali neatlaikyti.

PS., nuotraukos pasiskolintos iš http://escalatroncs.wordpress.com

Lavininės oro pagalvės

Kol dar yra sniego: neblogas statistikos atnaujinimas apie lavinines oro pagalves: čia...

"Each gizmo we buy to increase our safety usually cause us to increase our level of risk at the same time."

Aitvaras: Nasa ParaWing 5

100 metų! Vakar pusdienį praleidau bandydamas savo naująjį 3.5m^2 aitvarą.  Rankdarbių būrelis "Pas Liną virtuvėje" pasiekė tikslą: aitvaras pakilo į orą! Ir dar netgi labai džiaugsmingai.

NasaWingKite from mumas on Vimeo.


O kaip gi viskas prasidėjo? Praeitą vasarą kalnų nebuvo daug. Sėdėjau jūrinėje baidarėje ir irklavau. Teko praplaukti nemažą uostą ir labai jau nuobodžiai man visa tai atrodė. Pūtė stiprus vėjas ir kažkaip pagalvojau, kad reikia burės. O gal geriau aitvaro? Panašios mintys apimdavo pusdienį einant milžiniškais slėniais. Perskaičius šitą blogo įrašą, maždaug supratau kokio aitvaro man reikia: mažo, lengvo, pigaus, patvaraus ir kad gerai temptų. Pabrousinus aptikau geras instrukcijas kaip jį pasisiūti. Beje, nors puslapis atrodo kaip vienas pirmųjų pasaulyje, bet vyrukas vis dar palaiko ryšį ir mielai atsakė į porą mano klausimų.

Po pirmų bandymų įspūdžiai labai teigiami. Nors siūdamas padariau daug klaidų: vienas šonas keliais centimetrais trumpesnis, virvės irgi po centimetrą kreivalioja, aitvaras netgi labai funkcionalus. Palyginus su kite-surfing aitvaru, NPW5 yra baisiai lėtas. Jautiesi kaip pririštas prie kosminio laivo su didelę inercija. Patrauki už virvutės, o jis sau lėtai sukasi ir skrenda per visą jėgos langą. Beje, nors yra  tik 3.5m^2 traukia labai labai gerai. Didesnio tikrai mano tikslams nereikia, o ir vėjas nebuvo labai stiprus.

Kita teigiama šio aitvaro pusė yra kaina. Viso išleidau apie 60EUR. 35 kainavo medžiaga (ripstop nylon) ir siūlai, 12 rankenos, 10 virvės (Kinja, ebay). Ir viską susiuvau maždaug per mėnesį, prisėsdamas, kas trečią vakarą. Prisipažinsiu, kad nesu super siuvėjas ir daug laiko praleidau karpydamas nailoną netikusiais kampais.

Barselona, Pirėnai ir Pedraforka

Jau beveik prieš porą mėnesių palikau Bolzano miestelį, o kartu ir Dolomitų alpes. Gyvenimas pasisuko kitu kampu. Vietoje kalnų kasdien matau jūrą, o aukščio poreikį dažniausiai slopinu stovėdamas prie dangoraižio langų. Vis dar kultivuoju savo įrangos kampelį, todėl tikiuosi bent jau apie tai galėsiu ką nors retkarčiais pablevyzgoti.

Visgi paskutinius porą savaitgalių praleidau Pirėnų kalnuose žvalgydamasis, ką čia gero nuveikus. Viena iš Katalonijos ikoninių viršūnėlių yra Pedraforka, į kurią bandėm užsilipti vakar. Kaip pastaruoju metu dažnai pasitaiko - pasimaišė sniegas, kurio tikrai nesitikėjau. Keistas jausmas, kai Barselonoje ant saulutės gali sėdėti su maikute, o jau po poros valandų sportbačiai baikščiai slysčioja katėmis išmintuose pėdsakuose.

Pedraforka-fail of snow at EveryTrail

Dreiherrenspitze (3499m)

Trijų ponaičių viršūnė (Picco dei Tre Signori) guli labai atokiai, ant Austrijos ir Italijos sienos, tiesiai ant trijų regionų susikirtimo (Salzburgo, Pietų Tirolio ir Rytinio Tirolio). Norėjosi nelabai sunkaus maršruto ir šiek tiek žiemos. Žiemos tai gavom visai nemažai, o ir maršrutas pasirodė ne iš lengvųjų. Šeštadienį snigo ir lijo, todėl uolos apaugo gražiais varvekliais, o išlipant iš mašinos rodė tik +3. Tiesa, prieš išlipant teko šiek tiek nusnūsti, kol baigėsi šlapdriba. Nuo pat slėnio apačios matėsi mūsų tikslas - graži viršūnė, apsupta ledynų.
Jei kas norit pasivaikščioti apsupti gražių vaizdų, suplanuokit nakvynę Tridentina namelyje. Iš ten matosi daug ledynų ir gražios pavasarinės pievos su arkliukais, avytėm ir alpinėm karvutėm. Iki namuko nėra net keltuvo maistui tik gan platus akmenimis grįstas takelis.
Pats maršrutas į Dreiherrenspitze viršūnę yra apie PD sudėtingumo. Bet kadangi ledynai tirpsta, uolinės atkarpos vis aukštėja ir maršrutas savaime sudėtingėja. Aš duočiau bent PD+, o kadangi buvo apledėjusios uolos, gal ir daugiau. Sekmadienio pasivaikščiojimas užtruko apie 11h, vietoje planuotų 7. O dar mano puikieji batai visai susidėvėjo ir pradėjo trinti kulnus ir spausti pirštus. Tai kiekvienas žingsnis buvo ne pyragas. Fainiausia buvo pasiklysti ledyno plyšių labirinte. Be mūsų dar ėjo pora grupių su gidais, kuriems sekėsi rasti kelią ne kiek ne geriau nei mums. Vėliau, pamatę mūsų laipiojimo ant apledėjusių uolų spektaklį abi grupės apsisuko ir nusileido žemyn. Mes jiems siūlėm ir virvę ir ranką, bet niekaip neįkalbėjom. Likom dviese apsupti stačių sniego šlaitų. Ant viršūnės vietoje kryžiaus stūkso keista piramidė. Blaškomi vėjo, bandėm į skrandžius prisikišti dešros, bet nelabai lindo. Todėl šiek tiek atsipūtę patraukėm žemyn. Daugiau nuotraukų čia...

Dreiherrenspitze 3499 m at EveryTrail

Pirmas Sella Bokštas. Fail

Sella pilna vokiečių. Gal Vokietijoje atostogos? Italijoje tai atostogos, bet mes dirbam (Itališkais tempais) ir tik kartais nusimuilinam įlipti į kokį kalną. Tai ir vakar nuo 6:30 ryto pakavausi užkištukes?, draugus? ir kitą tradicinio laipiojimo įrangą. Planavom lipti kažką ant Sellos pirmo bokšto.

Aišku kam reikia maršruto nuotraukos jeigu bulvės žydi? Per pievas, per pievas prislinkom iki bokšto sienos ir griebėm pirmą pasitaikiusį maršrutą, tvirtai tikėdami, kad jis mūsų. O ką? Bokštas tas, pusė lyg ir šiaurinė ar bent jau be saulės ir iš maršruto schemos "lyg ir matome" savo kelią. O mus dar padrąsino iš toliau matyta bazė. Pirmyn!

Lipo Max, o aš slėpiausi po savo šalmu nuo akmenukų ir vienos įkyrios bitės. Aš klausiu, kaip bazė, Max sako - nelabai faina, geriau nekrisk... Nu čia kaip visi supranta yra labai rimtas pareiškimas ant tradicinio maršruto, į kurį vertą atkreipti dėmesį! Sudėtingumas turėjo būti IV-V, o rankos sunkiai suranda nelūžtančią uolą. Kai lūžo kojos kybis visai nejauku pasidarė. Prilipau stotį - o ten du pitonai nuo XXa pradžios... Kad juos kur. Aprudyję bjaurybės su tokiais žiedeliais kurie matyt mano svorio nelabai laikytu. Aišku aš greitai skipinau ir bandžiau surasti kur čia kokią zakladkę įkišt. Radau gal 5m aukščiau. Įdėjau tokią, kad po atominio karo liktų.

Nusiraminau ir lipu aukščiau. Kažkaip reikalai sunkėja, bet minčių ramybę saugo vienintelė zakladkė. Nu bl... Rankos prakaituoja, viskas lūžta. Galvoju - ne šiandien man lipti. Pagal maršruto aprašymą turi būti vienas pitonas...Yra (bet surudyjęs ir mano bombinė zakladkė rimčiau atrodo). Tada turi būti nugludinta uola...Nėra... V+...Apytikriai tiek. Ir vienas įgręžtas boltas...Nėra. Tada turi būti daug pitonų...Nėra. Aiškėja, kad ne čia nuėjom. O pralipau tokią vietą, kur žemyn lipti nesinori.

Taigi stoviu aš 4-5m virš zakladkės, žemiau jos - bazė su dviem surudijusiais pitonais. Maršrutas ne mūsų ir aplink lūžinėjanti uola. Nusprenžiam leistis, o tai reiškiasi vėl pralipti sunkesnę vietą, tik šį kartą žemyn. Žinau, kad ta zakladkė laikys, jei net ir krisčiau. Aišku niekas niekur nekrito, kaip kad dažniausiai nutinka su tais, kurie paskui gali ką nors papasakoti :) Pitonais nepasitikėjom net leistis žemyn. Palikom mano trigubo ilgio kilpą ir karabinuką ant didelio bloko netoliese ir nusileidom žemyn. Susinervinę grįžom iki mašinos, kur buvom palikę nuotrauką. Pavažiavom iš kur matėsi siena ir ilgai žiūrėjom kur gi tas mūsų maršrutas. Bokštas nuotraukoje atrodė visai nepanašus į tai ką matėm prieš save. Aišku - atėjom prie reikiamo bokšto bet truputi ne iš tos pusės. FAIL.

Tai gal bandysim ryt, poryt ar šiom dienom. Buvo gera pamoka, kad smegenys labai greitai pritempia bet kokį maršrutą iki to, kuris yra tavo atmintyje. Ir kad malonus rytas su klegančiais vokietukais ir alpinėm karvutėm gali greitai pavirsti bauginančiu nuotykiu. Net kai žydi pievos ir šviečia saulė. Einu pirkti naujos kilpos ir karabino :)

X-Alps 2011

Jau kelias dienas prilipęs prie X-alps žemėlapio. Vakar stebėjom nerealų Maurer pasirodymą. Atletai kaip tik juda netoli Bolzano. Kadangi visos vietos aplink yra iššniukštinėtos, pastoviai isivaizduoju, kuriuo takeliu jie kops į kalną ir nuo kur sklęs žemyn. Čia tai varžybos!

Daugiadieniai slidžių alpinizmo/turizmo maršrutai

Prieš pusantrų metų slidėmis praėjom nuo Chamonix iki Zermatt. Tai vienas iš populiariausių slidžių alpinizmo/turizmo maršrutų pasaulyje. Geriau pasidairius galima rasti mažiau populiarių bet lygiai taip pat įspūdingų maršrutų. Prie tokių mane dabar ir traukia.

Venter Skirunde

Rytinių alpių klasika yra Venter Skirunde (Vent Loop). Daugiau info galima rasti čia. Aš esu pabuvojęs beveik visose (Similaun, Fineilspitze, Weisskugel, Wildspitze) iš maršrtuo viršūnių, bet norėčiau praeiti visą maršrutą kartu. Didžiausias šio maršruto minusas yra aplinkui esančios slidinėjimo trasos. Praktiškai visada matai bent vieną iš jų.

Skiroute Hoch Tirol

Kitas mažiau garsus maršrutas yra Aukštasis Tirolio maršrutas. Jis greitai populiarėja dėl gražių vaizdų, sudėtingų įkopimų ir ištvermės reikalaujančių užlipimų. Sutikau porą gidų kuriems šis maršrutas žymiai labiau patiko nei Haute Route.

Taigi tepkit slides kitam sezonui!

Brochkogel š. siena ir Wildspitze (3772m)

Savaitgalį su Max kopinėjom Austrijoje. Norėjom pasitreniruoti lipti sniegu ir ledu, todėl šiaurinė Wildspitze siena atrodė puikus pasirinkimas. Visgi savo planus pakeitėm, kai susėdom vakarieniauti su būriu naujai iškeptų gidų. Nors buvau visiškai miręs po dieninio pasivaikščiojimo negalėjau nesišypsoti. Nuotaika buvo super. Tarp dainų, gitaros ir armonikos pasikalbėjom ir apie maršrutus. Jie mums pasiūlė (įsivaizduokit pokalbį su gerai įgėrusiais gidais :) ) geriau lipti Brochkogel, nes jis mažiau apžmonėjęs. Jau planavimo metu buvau nusižiūrėjęs šią sieną, kuri knygoje atrodė panašiai kaip vogtoje nuotraukėlėje viršuje.Turėjom tik 6 ledsriegius ir 2 tikrus seno modelio ledo įrankius, o 2 givel air tech evo. Maršrutas 250m, iki 55 laipsnių statumo, AD sunkumo. Lipant per nosį, apie D sunkumo ir iki 80 laipsnių. Kadangi nebuvom super pasiruošę, lipom lengvesnį variantą. Du trečdalius pralipom be saugos, nes buvo apie 15cm kieto firno. Kai prasidėjo ledas padarėm 3 bazes (kas 60m). Nulipimas gražia ketera. Nuotraukoje aš saugau Max ant išlipimo į viršūnę.
Nusileidę, sumąstėm dar subėgioti iki Wildspitze viršūnės normaliu keliu. Aplinkui buvo visiška šikna, todėl orientavomės tik dėka išminto takelio. Max yra užsivaręs nesveiką ištvermę, o aš vilkausi vos kojas dėliodamas. Visgi po valandėlės pasiekėm kryžių, nuo kurios nieko nesimatė. Dabar turiu labai raudoną nosį (nes aišku kam debesyse reikalingas kremas nuo saulės...), pavargusias kojas ir gražius prisiminimus.

Multi-easy

Blogas oras - geras blogas. Vakar buvo geras oras, Romkis skundės, kad blogas blogas.
Rimuojasi ir tiesa - retai nutinka :)

Su Max, kuris tik ką grįžo išilgai pervažiavęs dviračiais Pirėnus, lipom lengvus multi-pitchus. Nuotraukų neturim, nes pamiršom fotikus. Taigi pradėjom nuo puikiu pavadinimu lengvo maršruto "Donne...in cerca di guai" (moterys... ieškančios bėdos), o baigėm labai gražiu Orizzonti Dolomitici. (prie pat Sarche miestelio).

Parete Zebrate laipiojimo siena yra žiauriai teigiama, todėl dauguma maršrutų lengvi. Viršutinė dalis vertikali ir puikia tinka base-jumping. Šį kartą base šokinėtojų buvo net keli, visi šauniai nusileido netoliese esančioje pievelėje.

O popietei persikėlėm į Orizzonti Dolomitici (raudonas maršrutas). Ten yra net keli puikūs maršrutėliai (kitą kartą bandysim Amazonia). Žymiai vertikalesni nei Zebrate, su gražiais pralipimais ir lengvu priėjimu. Rekomenduoju mūsų lygio draugams. Sunkesnėse vietose siena puikiai (kas 50cm!!! :) ) naujai prakalta. Tik būtinai visur turėkit šalmus, nes labai jau buvom apšaudyti akmenim. Ypač, jei virš jūsų kas nors lipa. Apačioje teka upė, kurioje šalo mūsų alus, o vėliau kojos ir pilvai.