Turim mes tokį keistą užsiėmimą kiekvieną antradienio vakarą - važiuojam į "Jeezus Party". Po ilgos, mokslo nukamuotos dienos, rašau James išsamią žinutę - "7:00?". Sutartu laiku sėdam į mašinytę ir patraukiam į vieną iš užmirštų slėnių. Slidės. Batai. Lėtu žingsniu kylam į mėnulio apšviestus kalnus. Tylu ir ramu. Po geros valandėlės tamsoje pasigirsta žemų dažnių ritmas. Vis dar tamsu, bet atmintyje iškyla praeitą savaitę matyti vaizdai - "Jeezus party".
Ant kalno stovi trobelė, iš kurios sklinda tik duslus bumčikas. Jokios melodijos. Iš kalnų tylumos įsibrauni į beorę erdvę - kosmosas. Lazeriai, dūmai, girtas jaunimas ir daug vatų muzikos - šokiruojanti priešingybė kalnams. O kas labiausiai įstringa, kad virš durų kaba žmogaus dydžio Nukryžiuotasis, turintis kęsti tokią aplinką. Kažkaip sukyla daug prieštaringų jausmų žiūrint į jo nukamuotą veidą, kurį kartais supjausto lazerio šviesa. Jis išpildo dar vieną, visų taip laukiamą stebuklą - iš po kojų pasklinda dūmai ir visa tikrovė ištirpsta. KOSMOSAS...
Visada norisi dar kartą patirti tą patį šoką, visada gera ištrūkti iš tos vietos į gryną orą. O vakar mus pradžiugino dar ir geriausios šiais metais pudros kalnai. NEREALIAI. Lengvučio sniego iki kelių. Per daug nemąstydami nulėkėm po keltuvais, kur dar buvo likę nepaliesto sniego. Kiekvienas posūkis suteikė begalinės laimės :))) Sunku net paaiškinti. Važiavom žemyn pasišūkčiodami ir išsišiepę iki ausų. Vėliau sukom į mišką ir skrodėm ten esančias pusnis...
Negana... Greedy or Parsimonious klausė savęs Juozas, kai lipom per miške tekančią upę. Aš to paties klausiau (tik lietuviškai), kai žemyn galva griuvau po kažkokia apsaugine tvorele. Apsiėjome tik mažais įbrėžimais (ant slidžių ir mano rankų) ir gerdami Xan juokėmės iš savo nuotykių.
Jah...
Wednesday, 12 March 2008
Monday, 10 March 2008
Skitourinimas piene su ledkirciu
Po truputį prasideda pavasarinis skitourinimo sezonas. Keltis tenka ankščiau ir iki sniego sliūkinti ilgiau. Va ir vakar, išlipom visų užmirštame slėnyje, apsidairėm - vien pievos išnykstančios į baltą pieno rūką (nuotraukos čia...). Nei sniego nei saulės, tik karvių betrūksta. Užsimetėm slides ant pečių ir topinom kaip ežiukai rūke. Gerai, kad kompasą turėjom, tai bent pasukom į reikiamą pusę. Vėliau lipom stačiu stačiu šlaitu. O kadangi skendom rūke, tai labai ir neskubėjom - visvien nieko gero nepamatysim. Jau antrą kartą bandau į Texel viršūnę užsikabaroti, bet vis tenka pasukti atgal.
Radom šiek tiek mėlyno ledo. Man vis dar neaišku iš kur ta sintetinė ryškiai mėlyna spalva atsiranda? Gal kalnų laumės skalbimo miltelius naudoti pradėjo? Sumąsčiau aš savo Grivel Air Tech Evo išbandyti ant ledo (vien pavadinimas ko vertas). Ir ką jūs manot? Visai nieko. Jaučiu galėčiau net vertikaliu ledu lipti, tik kad vibruoja truputį ir lengvokas palyginus su ledo įrankiais. Vėliau dar pačiuožinėjau šlaitu ir bandžiau susistabdyti (self - arrest). Irgi veikia :) Reikės daugiau pasipraktikuoti...
Radom šiek tiek mėlyno ledo. Man vis dar neaišku iš kur ta sintetinė ryškiai mėlyna spalva atsiranda? Gal kalnų laumės skalbimo miltelius naudoti pradėjo? Sumąsčiau aš savo Grivel Air Tech Evo išbandyti ant ledo (vien pavadinimas ko vertas). Ir ką jūs manot? Visai nieko. Jaučiu galėčiau net vertikaliu ledu lipti, tik kad vibruoja truputį ir lengvokas palyginus su ledo įrankiais. Vėliau dar pačiuožinėjau šlaitu ir bandžiau susistabdyti (self - arrest). Irgi veikia :) Reikės daugiau pasipraktikuoti...
Friday, 22 February 2008
Ledvaržčiai
Su moderniu alpinizmu prasidėjo ir ledvaržčių (ice screw) era. 1924m Wilhelm (Willo) Welzenbach juos panaudojo pirmą kartą lipant į Gross-Wieesbachorn šiaurinę sieną. Praeitą savaitgalį teko išbandyti keletą iškasenų, o taip pat porą pačių moderniausių ledvaržčių.
Nuotraukoje matosi 6 ledvaržčiai iš visų pasaulio kampelių ir laikmečių. Viršutinėje eilėje iš kairės į dešinę matote "Chouinard", "Salewa warthog" ir Black Diamond "Express". Apatinėje eilėje puikuojasi "Rusiškas titaninis Irbis", Grivel "360", ir "Salewa Snarg".
Pats seniausias iš visų egzempliorių (pradėtas gaminti 1969m) yra "Salewa warthog" ledvaržtis. Tiesa pasakius jis daugiau primena kamščiatraukį, nei saugos elementą. Pagal rastus šaltinius, jis turėtų laikyti iki 1000Kg statinio svorio. Daugiausia buvo naudojamas Lenkų ir Britų laipiotojų. Tiesa pasakius net nebandžiau jo rimtai įsukti į ledą, nes atrodė beviltiškai sunku.
Dar viena nebloga iškasena yra 1970 metų "Salewa Snarg". Beje dar ir dabar juos gamina CAMP firma. Tiesa pasakius tai ne varžtas, bet kalamas pitonas. Imi ledkirtį ir kali tą daiktą į ledą. Ledas skyla po truputi, bet tu nekreipi dėmesio. Kalti nėra lengva. Nežinau kiek jis laiko, bet aš tokiais nepasitikėčiau. Na nebent ledas būtų labai minkštas.
"Chouinard" ledvaržtis jau kažkuo primena modernius laikus. Pirmieji tokio tipo ledvaržčiau buvo pagaminti 1972m (daugiau čia). Susukti pavyko tik iš kelinto karto. Iš pradžių sukali apie porą cm į ledą, o vėliau pradedi sukti. Sriegiai per daug stipriai graužiasi į ledą, todėl sukti baisiai sunku, o ledas skyla. Ant blogo ledo sunku pradėti. Dažnai suki su ledkirčio pagalba, nes tia nėra lengvas darbas.
Rusiškas "ledabur???" (kaip jie vadinas) yra pirmas modernus ir dar vis naudojamas ledvaržtis. Tai buvo tikra technologijos revoliucija. Šie ledvaržčiai yra puikiai žinomi Alpėse ir dar dabar yra naudojami ant geresnio ledo. Mes turėjome Irbis firmos ledvaržtį. Kadangi žinau, kad jie populiarūs tarp Lietuvos alpinistų/turistų, paminėsiu kelias silpnas vietas. Visų pirma jie yra netestuoti. Ir yra buvę, kad per bandymus kai kurie lūžta prie pusantro šimto kg svorio. Taigi norint naudoti, reikėtų arba nekristi, arba išsitestuoti bent minimaliai. Antra, jie skaldo ledą, kai šis yra labai šaltas. Todėl darant saugą iš kelių tokių ledvaržčių reikia palikti nemažą atstumą. Aišku visi žino, kad sujungus du saugos taškus ir prisegus karabiną prie sujungimo virvutės, virvės sudaromas kampas turi būti mažesnis nei 90laipsnių. Todėl norint sujungti du nutolusius ledvaržčius reikia netrumpos virvutės. Paskutinis dalykas, tai kad į kietą ledą susukti viena ranka labai sunku. Reikia sukti greitai, o dažnai kabant tai daryti nepatogu. Tiesa pasakius ir dviem rankom susukti nėra labai lengva.
Black Diamond "Express" yra gana populiarus šiomis dienomis. Turi mažą rankenėlę, kuri palengvina sukimą. Darbą galima atlikti gana nesunkiai viena ranka. Skirtumas tarp šio ir rusiško varianto milžiniškas. Visgi kaina kandžiojasi...
Man labiausiai patiko Grivel "360". Ilga rankena dar labiau palengvina darbą. Sukimas užima sekundes. Ledas neskyla, o pradėti sukti yra lengva. Vienas minusas, kad rankenėlė gali kliūti už virvės ir kitos įrangos. Beje sukti lengviausia taip:
Nuotraukoje matosi 6 ledvaržčiai iš visų pasaulio kampelių ir laikmečių. Viršutinėje eilėje iš kairės į dešinę matote "Chouinard", "Salewa warthog" ir Black Diamond "Express". Apatinėje eilėje puikuojasi "Rusiškas titaninis Irbis", Grivel "360", ir "Salewa Snarg".Pats seniausias iš visų egzempliorių (pradėtas gaminti 1969m) yra "Salewa warthog" ledvaržtis. Tiesa pasakius jis daugiau primena kamščiatraukį, nei saugos elementą. Pagal rastus šaltinius, jis turėtų laikyti iki 1000Kg statinio svorio. Daugiausia buvo naudojamas Lenkų ir Britų laipiotojų. Tiesa pasakius net nebandžiau jo rimtai įsukti į ledą, nes atrodė beviltiškai sunku.
Dar viena nebloga iškasena yra 1970 metų "Salewa Snarg". Beje dar ir dabar juos gamina CAMP firma. Tiesa pasakius tai ne varžtas, bet kalamas pitonas. Imi ledkirtį ir kali tą daiktą į ledą. Ledas skyla po truputi, bet tu nekreipi dėmesio. Kalti nėra lengva. Nežinau kiek jis laiko, bet aš tokiais nepasitikėčiau. Na nebent ledas būtų labai minkštas.
"Chouinard" ledvaržtis jau kažkuo primena modernius laikus. Pirmieji tokio tipo ledvaržčiau buvo pagaminti 1972m (daugiau čia). Susukti pavyko tik iš kelinto karto. Iš pradžių sukali apie porą cm į ledą, o vėliau pradedi sukti. Sriegiai per daug stipriai graužiasi į ledą, todėl sukti baisiai sunku, o ledas skyla. Ant blogo ledo sunku pradėti. Dažnai suki su ledkirčio pagalba, nes tia nėra lengvas darbas.
Rusiškas "ledabur???" (kaip jie vadinas) yra pirmas modernus ir dar vis naudojamas ledvaržtis. Tai buvo tikra technologijos revoliucija. Šie ledvaržčiai yra puikiai žinomi Alpėse ir dar dabar yra naudojami ant geresnio ledo. Mes turėjome Irbis firmos ledvaržtį. Kadangi žinau, kad jie populiarūs tarp Lietuvos alpinistų/turistų, paminėsiu kelias silpnas vietas. Visų pirma jie yra netestuoti. Ir yra buvę, kad per bandymus kai kurie lūžta prie pusantro šimto kg svorio. Taigi norint naudoti, reikėtų arba nekristi, arba išsitestuoti bent minimaliai. Antra, jie skaldo ledą, kai šis yra labai šaltas. Todėl darant saugą iš kelių tokių ledvaržčių reikia palikti nemažą atstumą. Aišku visi žino, kad sujungus du saugos taškus ir prisegus karabiną prie sujungimo virvutės, virvės sudaromas kampas turi būti mažesnis nei 90laipsnių. Todėl norint sujungti du nutolusius ledvaržčius reikia netrumpos virvutės. Paskutinis dalykas, tai kad į kietą ledą susukti viena ranka labai sunku. Reikia sukti greitai, o dažnai kabant tai daryti nepatogu. Tiesa pasakius ir dviem rankom susukti nėra labai lengva.
Black Diamond "Express" yra gana populiarus šiomis dienomis. Turi mažą rankenėlę, kuri palengvina sukimą. Darbą galima atlikti gana nesunkiai viena ranka. Skirtumas tarp šio ir rusiško varianto milžiniškas. Visgi kaina kandžiojasi...
Man labiausiai patiko Grivel "360". Ilga rankena dar labiau palengvina darbą. Sukimas užima sekundes. Ledas neskyla, o pradėti sukti yra lengva. Vienas minusas, kad rankenėlė gali kliūti už virvės ir kitos įrangos. Beje sukti lengviausia taip:
- Su ledkirčiu padarai mikro skylutę (~vieno cm gylio)
- Į tą skylutę dedi ledvaržtį kiek galima daugiau pasukus prieš laikrodžio rodyklę
- Pasuki kaip galima daugiau pagal laikrodžio rodyklę
- Perimi nepaleidus ir dar kartą pasuki
- Imi už rankenėlės ir suki greitai ir pastoviai
- Viskas
Monday, 18 February 2008
Laipiojimo Ledais Pradžiamokslis
Savaigalį įvyko superinė ledų laipiojimo mokykla. Ilgai organizuota, planuota ir dabota atrodo ji mūsų nenuvylė. Mūsų gidas buvo Roberto, su kuriuo susipažinau laipiodamas dolomituose. Jis labai šaunus žmogelis, turintis geras didaktines savybes. Todėl daug ir išmokom. Šį kartą stengsiuosi papasakoti daugiau apie lipimą, o kai gausiu nuotraukas, papasakosiu ir apie įrangą (turėjom visą racioną ledo varžtų!!!), bei kuo viena įranga skiriasi nuo kitos.
Taigi, ledo laipiojime svarbiausia turėti kojas ir rankas. :) Be jų būtų labai sunku. Kojos, kaip ir lengvame uolų laipiojime neša visą/daugumą svorio, o rankos naudojamos daugiau balansui. Kates reikia įkalti į ledą taip, kad bato padas būtų horizontaliai. Kulną reikia nuleisti kaip galima žemiau. Per žemai jo nuleisti beveik neįmanoma. Pakeltas kulnas yra didžiausia pradinukų klaida. Pats kojų įsispyrimas priklauso nuo ledo. Jei yra nelabai šalta (iki -7.532) tai viskas lengviau - tiesiog spiri i vietelę kuri patinka ir dažniausiai laiko. Jei šalta, ledas pasidaro trapus. Tada reikia spirti kelis kartus. Du kartus spyris nestiprus ir skirtas numušti viršutinį netvirtą birų sluoksnį, o trečias stipresnis skirtas įsispyrimui.
Kojų balansas panašus į uolų laipiojimo. Jei ledas nėra status, tiesiog dedi kaip patogiau ir tiek. Jei pasidaro statu, tenka balansuoti. Tada kartais gerai stovi tik ant vienos kojos, o kitą balansuoji. Pvz jei nori kirsti dešine ranka, tai gerai įsikerti su kaire ranka, ir stovi daugiau ant dešinės kojos, o kairę koją laikai kairiau. Įsikerti su dešine ir tada persidedi kojas aukščiau. Jei yra kokių nelygumų/laiptelių stojiesi/kerti į juos. Darai mažus žingsniukus. Todėl patogiai įsikirtus dažnai padarai 2-4 judesius kojomis.
Rankų judesiai priklauso nuo ledo įrankių ir pačio ledo. Visgi smūgio užbaigimas nesiskiria ir yra sunkiau išmokstamas. Smūgį pradedi kaip kirviu malkas kapodamas, o užbaigi riešu. Todėl ledo įrankis paišo ore gražų lanką. Jei ledas geras, didelio smūgio nereikia. Tiesiog dirbi subtiliai su riešu. Jei ledas blogas įsikirtimas daromas trimis kartais. Pirmus du kartus kerti nestipriai, kad visas paviršinis ledas nubyrėtų ant saugotojo (praktiškai tai ledo laipiojimo esmė), o trečią kartą kerti stipriau į tą pačią vietą. Jei ledas labai byrus, per stiprus kirtimas tiesiog jį suskaldo. Todėl reikia naudoti vidutinę jėgą ir kirsti labai tiksliai (nepamiršti riešo). Tikslumas dar yra tame, kad kaip ir kapojant malkas, reikia kad kirstum ašmeniu, o ne kirvio šonu. Bet koks mažas nukrypimas skaldo ledą ir įsikirsti nepavyksta. Visai kita istorija yra su ledo įrankiais, kurie priekyje turi pusiau vamzdelius (vietoje normalaus ledkirčio priekio). Juos gali smeigti iš pirmo karto ir jie ne taip skaldo ledą. Tiesiog stipriai kali ir tiek. Visgi, jei su jais pataikysi į virvę, tai nekas, nes liksi be virvės :) Kiek girdėjau nejauku kai ji nukrenta ant žemės, o tu lieki viršuje. Half-tube minusai atsiskleidžia ant sudėtigų maršrutų, kur dažnai ledkirtį naudoji užsikabinimui, o ne įsikirtimui.
Kirsti reikia ne per toli. Tai didžiausia uolų laipiotojų klaida. Tiesiog kerti per ištiestą ranką patogiai stovėdamas ant kojų. Niekada nesieki aukščiau (nebent lipi šešiukes, bet tada manau nereikia skaityti šio blogo :) ). Visada kerti kur matai patogią lygesnę vietą. Jei ant ledo auga kalafijorai, tai geriau ten nekirsti, nes jie ištrupės. Dažnai ant statesnių krioklių susidaro ledo stulpeliai, kuriuose lengvai galima rasti kur užkabinti ledkirtį. Tada geriau kabinti, nei kirsti nes sutaupai jėgų. Kuo daugiau laipai, tuo labiau pasitiki ledo įrankiais tuo mažiau kerti, tuo daugiau jėgų išsaugai.
Apie ledo saugą, ledo varžtus ir kaip juos naudoti parašysiu kitą kartą.
Taigi, ledo laipiojime svarbiausia turėti kojas ir rankas. :) Be jų būtų labai sunku. Kojos, kaip ir lengvame uolų laipiojime neša visą/daugumą svorio, o rankos naudojamos daugiau balansui. Kates reikia įkalti į ledą taip, kad bato padas būtų horizontaliai. Kulną reikia nuleisti kaip galima žemiau. Per žemai jo nuleisti beveik neįmanoma. Pakeltas kulnas yra didžiausia pradinukų klaida. Pats kojų įsispyrimas priklauso nuo ledo. Jei yra nelabai šalta (iki -7.532) tai viskas lengviau - tiesiog spiri i vietelę kuri patinka ir dažniausiai laiko. Jei šalta, ledas pasidaro trapus. Tada reikia spirti kelis kartus. Du kartus spyris nestiprus ir skirtas numušti viršutinį netvirtą birų sluoksnį, o trečias stipresnis skirtas įsispyrimui.
Kojų balansas panašus į uolų laipiojimo. Jei ledas nėra status, tiesiog dedi kaip patogiau ir tiek. Jei pasidaro statu, tenka balansuoti. Tada kartais gerai stovi tik ant vienos kojos, o kitą balansuoji. Pvz jei nori kirsti dešine ranka, tai gerai įsikerti su kaire ranka, ir stovi daugiau ant dešinės kojos, o kairę koją laikai kairiau. Įsikerti su dešine ir tada persidedi kojas aukščiau. Jei yra kokių nelygumų/laiptelių stojiesi/kerti į juos. Darai mažus žingsniukus. Todėl patogiai įsikirtus dažnai padarai 2-4 judesius kojomis.
Rankų judesiai priklauso nuo ledo įrankių ir pačio ledo. Visgi smūgio užbaigimas nesiskiria ir yra sunkiau išmokstamas. Smūgį pradedi kaip kirviu malkas kapodamas, o užbaigi riešu. Todėl ledo įrankis paišo ore gražų lanką. Jei ledas geras, didelio smūgio nereikia. Tiesiog dirbi subtiliai su riešu. Jei ledas blogas įsikirtimas daromas trimis kartais. Pirmus du kartus kerti nestipriai, kad visas paviršinis ledas nubyrėtų ant saugotojo (praktiškai tai ledo laipiojimo esmė), o trečią kartą kerti stipriau į tą pačią vietą. Jei ledas labai byrus, per stiprus kirtimas tiesiog jį suskaldo. Todėl reikia naudoti vidutinę jėgą ir kirsti labai tiksliai (nepamiršti riešo). Tikslumas dar yra tame, kad kaip ir kapojant malkas, reikia kad kirstum ašmeniu, o ne kirvio šonu. Bet koks mažas nukrypimas skaldo ledą ir įsikirsti nepavyksta. Visai kita istorija yra su ledo įrankiais, kurie priekyje turi pusiau vamzdelius (vietoje normalaus ledkirčio priekio). Juos gali smeigti iš pirmo karto ir jie ne taip skaldo ledą. Tiesiog stipriai kali ir tiek. Visgi, jei su jais pataikysi į virvę, tai nekas, nes liksi be virvės :) Kiek girdėjau nejauku kai ji nukrenta ant žemės, o tu lieki viršuje. Half-tube minusai atsiskleidžia ant sudėtigų maršrutų, kur dažnai ledkirtį naudoji užsikabinimui, o ne įsikirtimui.
Kirsti reikia ne per toli. Tai didžiausia uolų laipiotojų klaida. Tiesiog kerti per ištiestą ranką patogiai stovėdamas ant kojų. Niekada nesieki aukščiau (nebent lipi šešiukes, bet tada manau nereikia skaityti šio blogo :) ). Visada kerti kur matai patogią lygesnę vietą. Jei ant ledo auga kalafijorai, tai geriau ten nekirsti, nes jie ištrupės. Dažnai ant statesnių krioklių susidaro ledo stulpeliai, kuriuose lengvai galima rasti kur užkabinti ledkirtį. Tada geriau kabinti, nei kirsti nes sutaupai jėgų. Kuo daugiau laipai, tuo labiau pasitiki ledo įrankiais tuo mažiau kerti, tuo daugiau jėgų išsaugai.
Apie ledo saugą, ledo varžtus ir kaip juos naudoti parašysiu kitą kartą.
Monday, 11 February 2008
Ilga skitourinimo diena
Paskutiniai saulės spinduliai nudažė dangų ryškiomis vakaro spalvomis. Keturiese stovėjom ant perėjos ir žiūrėjom į ilgą kelią žemyn. Gražu ir šiek tiek baugu, kad jau nebespėsim grįžti su šviesa. Jokio garso, tik didinga kalnų ramybė. Laikas leistis. (Daugiau nuotraukų čia... Ačiū Juozui.)
Leistis sekėsi visai neblogai. Po valandėlės sutemo ir teko įžiebti dvi turimas lemputes. Marių nukamavo ėjimas uolomis į perėją todėl leidimasis po truputį lėtėjo. Dažni kritimai visai atėmė jėgas. Svarbu nesusižeisti. O nusileisti ir pėstute galima... Susidėjom slides ant kuprinės ir žingsniavome žemyn. Ramu, nes žinai, kad jau tamsiau nebebus, o sniegas suplūktas ir einasi visai greitai. Nuotaika pakilo, kai pasiekėme slėnio apačią. Vėl ant slidžių ir žemyn.
Mane morališkai išsękino lipimas į pirmąją perėją. Ten retai ką sutiksi, nes ilgas ir plokščias slėnis nepritraukia skitourinimo megėjų. Teko į stačią perėją patiems minti trasą. Ilgai svarstėm ar ne per pavojinga kilti 30-35 laipsniių statumo šlaitu. Kažkaip slėgė atsakomybė. Myniau iš lėto ir klausiausi kiekvieno garso. Sniegas geras ir susigulėjęs. Tik maži kristaliukai kambčiojo slysdami žemyn. Nei vėjelio. Paskutiniai 20 metrų pasitaikė visai statūs (38-40 laipnių). Lipimas uolomis. Tačiau širdyje buvo ramiau, nes čia sniegas stabilus ir lavinų pavojaus nėra.Nuo viršaus jau matėme savo galutinį tikslą - perėją su mažu kryžiuku. Tik 100m aukščio skirtumas. Nepamačiau, kad teks dar ir nusileisti... Po valandos buvome tenai kur ir pradėjau savo rašymą. Tai kodėl mes pasivėlinom? Nes šeštadienį Val Gardenoje daug turistų, o kamščiai driekiasi per visą slėnį. Šiaip manau nepadarėm labai neteisingų sprendimų, gal tik reikėjo pasivėlinus eiti kitu maršrutu. Viską atpirko gražūs vaizdai ir svarbiausia gera kompanija.
View Larger Map
Friday, 8 February 2008
Laipiojimo ramybė
Prisiminiau, kaip gera laipioti. Ir kad tai labiau meditacija nei sportas. Sėdėjau vakar ant naujai suręsto suoliuko ir saugojau Markus. Saulutė šildė nugarą, aplinkui čiulbėjo paukščiukai. O tyliai skambantys karabinai kažkaip savotiškai ramino. Žvilgčioji į viršų ir lėtai išdavinėji virvę. Ramu.
Gerai kai vadovai išvažiuoja. Tada geriausias laikas laipioti. Po apšilimo perėjom ant Markus prakalto multipičo. Ties antru piču pradėjo vakarėti. Kabėjau vienas ant savisaugos su virve rankose. Paskutiniai saulės spinduliai šildė raudonas dolomitų uolas. Dar šilta ir yra laiko pagalvoti ir susikaupti. Mintyse šmėkščiojo lipimai į Vajolet bokštus. Ten dar žiema.
Gerai kai vadovai išvažiuoja. Tada geriausias laikas laipioti. Po apšilimo perėjom ant Markus prakalto multipičo. Ties antru piču pradėjo vakarėti. Kabėjau vienas ant savisaugos su virve rankose. Paskutiniai saulės spinduliai šildė raudonas dolomitų uolas. Dar šilta ir yra laiko pagalvoti ir susikaupti. Mintyse šmėkščiojo lipimai į Vajolet bokštus. Ten dar žiema.
Wednesday, 6 February 2008
Skitourinimas kaip sportas
Kaip greitai galima lipti su slidėm į viršų? Aišku viskas priklauso tik nuo pačio lipiko. Vakar su James išbandėm mūsų galimybių ribas. Kam? Kad spėtume viršuje išgerti alaus.
Ar įmanoma mum būtų pasiekti tokių rezultatų? Aš manau speciali įranga pagreitintų mus penkiom minutėm, o dar pasistengus gal ir pasiektume moterų rekordą. Čia žmonės visai rimtai tam treniruojasi. Kas antrą dieną jie tokiu greičiu subėgioja du kartus į kokią nors viršūnėlę. Man užlipus/užbėgus tokia mintis, kad galima būtų tai pakartoti net nekilo.
Tiesą pasakius pabandėm ir užteks. Tai arklių sportas. Viskas prasidėjo tuo, kad važiavom su traukiniu pasiimti James mašinos. Stovėjimo aikštelėje už Bolzano ribų jos neradome. Aišku tada James prisiminė, kad mašina centre (paliko ten kad negaišti laiko). Teko ieškoti būdų grįžti į Bolzano. Galiausia trasoje buvome pusė vienuolikos ir žut būt norėjom išgerti viršūnėje alaus. Spėjom iki uždarant (11:30), bet alaus nedavė. Teko leistis iki apatinio restoranėlio...
Kaip žinant savo greitį kalnuose įvertinti maršruto laiką (geriau namie su žemėlapiu)? Idėja yra susumuoti vertikalų ir horizontalų laiką:
- 650m per 50 min
- 400m per pusvalandį. Gaila, kad į kita pusę (780m per valandą) neveikia...
Ar įmanoma mum būtų pasiekti tokių rezultatų? Aš manau speciali įranga pagreitintų mus penkiom minutėm, o dar pasistengus gal ir pasiektume moterų rekordą. Čia žmonės visai rimtai tam treniruojasi. Kas antrą dieną jie tokiu greičiu subėgioja du kartus į kokią nors viršūnėlę. Man užlipus/užbėgus tokia mintis, kad galima būtų tai pakartoti net nekilo.
Tiesą pasakius pabandėm ir užteks. Tai arklių sportas. Viskas prasidėjo tuo, kad važiavom su traukiniu pasiimti James mašinos. Stovėjimo aikštelėje už Bolzano ribų jos neradome. Aišku tada James prisiminė, kad mašina centre (paliko ten kad negaišti laiko). Teko ieškoti būdų grįžti į Bolzano. Galiausia trasoje buvome pusė vienuolikos ir žut būt norėjom išgerti viršūnėje alaus. Spėjom iki uždarant (11:30), bet alaus nedavė. Teko leistis iki apatinio restoranėlio...
Kaip žinant savo greitį kalnuose įvertinti maršruto laiką (geriau namie su žemėlapiu)? Idėja yra susumuoti vertikalų ir horizontalų laiką:
- Pasižiūri peraukštėjimą ir paskaičiuoji kiek laiko tau reikia įveiktį tą peraukštėjimą. Sakysim 1200m reikia 4 valandų.
- Pasižiūri atstumą plokštumoje. Sakysim maršrutas yra 15km ilgio. Plokštumoje tu eini 5km/h = 3h.
- Dabar imi didesnį laiką ir prie jo pridedi pusė kito laiko: 4h+3h/2=5h 30min.
Sunday, 27 January 2008
Blogiausias sniegas ever
Manot puikiai slidinėjat? Per sezoną nei karto nenugriūnat, carvinat, šokinėjat ir kitaip išsidirbinėjat? Pabandykit tą primininti kai važiuosit ant "harsch" sniego. Gali visą gyvenimą praslidinėti ir niekada nepamatyti ką reiškia tikrai blogas sniegas. O dar kur ne kur kyšo uolos... tikras pravalas.
Šiandien jau truputį atlėgo. Susiremontavau slides, kuriose žiojėjo skylės iki pat metalo ir medžio sluoksnio. Ačiu, Romki, už paliktas remonto žvakutes. Maniau neprireiks... O kaip nuo jų galva sukasi - super :). Vakar taip gerai vožiausi į pasislėpusią uolą, kad maniau jog kiaurai pramušių slidėje skylę. Galėčiau sau žiūrėti pro ją į saulę - sako laimę nešą. Širdis skauda - gaila naujų gražių žaliųjų "devil" :) Bet, kad jėgų nebebuvo beverkti. Nukrenti - atsikelti sunku - sniego iki pilvo. O prieš tai užlipom 1400m. skirtumą. Ne juokas... galva skauda, gėrimai baigėsi... pravalas2 :D Vienintelis gėris tai vaizdai: guli sau kur parkritęs... vėsu... ramu... Kalnų didybė. Ožkos aplinkui vaikšto. Nei žmogaus. Šypsaisi ir grožiesi snieglentiniku, kuris didele trajektorija neria stačia galva į sniegą - irgi akmuo pasimaišė.
Zuikiai tapo visiškais chamais, kai įvažiavom į tą nežinau kaip tiksliai vadinamą sniego rūšį. Vokiškai lyg ir harsch. Tas sniegas susidaro, kai powder sniegas guli ir šildosi ant saulutės, o vėliau per naktį sušąla. Važiuodamas jį pralauži, o apačioje puru. Kojos kaip įrakintos, skečiasi kur kuri sau. Jei slidžių priekiai panyra - leki "salto mortale", jei guliesi ant galų, negali nieko kontroliuoti. Blogiausia, kad įgyti slidinėjimo refleksai veikia prieš tave. Norėdamas pasukti permeti svorį į vieną pusę ir griūnį ten kur permetei, nes kojos ir liko kur buvusios.
Esu matęs kaip ant jo važiuoti. Tikrąja to žodžio prasme iššoki virš jo, pasisuki ir pralauži sniegą kitoje vietoje, tada vėl pašoki ir ore pasisuki. Na bet kartais kai nusileidi tai taip pralauži, jog sustoji vietoje... o tada prasideda didysis nardimo čempionatas. Girdėjau kad ir Džeimsas po egle itališkus žodžius linksniavo. Rusiškų nemoka, tai ne taip padeda...
Žodžiu reikės išmokti ir tokį sniegą įveikti. Girdėjau, kad tai aukščiausias lygis, jei gali ant jo su malonumu važiuoti. Jaučiu neteks. Why to start with harsh if we have hash?
Wednesday, 23 January 2008
Kalnų policija
Sekmadienį išbandėm selą rondą - privalomą pasivažinėjimą slidžių ir Dolomitinių Alpių megėjams. Labai labai gražu, bet šis įrašas ne apie tai. Jis apie Policiją aka mentus, agurkus...
Važiavom su pažįstamu slidinėjimo mokytoju. O jis aišku žinojo visus nukirtimus su puikiu milteliniu sniegu :) Kadangi jis mokėsi važiuoti telemarku, tai neprisijungdavo prie mūsų, o laukdavo apačioje. Puiku nuostbu... daug puraus sniego ir dideli riebūs sniego zuikiai...
Vieną kartą tik nusileidus nepavojingu miltelių šlaitu mus sustabdė keistai apsivilkęs jaunuolis. Prisitatė kaip kareivis prižiūrintis tvarką. Pasirodo, jokiu būdu negalima išvažiuoti iš trasų. Toks malonumas gresia ne administracine, bet baudžiamąja byla priklausomai nuo lavinų tikimybės ant to šlaito. Ne juokais išsigandom. Atima slidinėjimo pasus, bauda apie trisdešimt eurų už slidinėjimo taisyklių pažeidimą ir teismas... Bauda tai bauda, bet kažkaip nesinori baudžiamojo įrašo.
Viena iš minčių - "reikia sprukti". Mes buvom keturi nelaimėliai, o jis tik vienas. Bet gerai, kad taip nepadarėm, būtų liūdnai baigęsi, nes apačioje buvo daug policijos :))) Jis liepė mum stovėti ir per raciją iškvietė pastiprinimą. Tipo pats negali nieko daryti, nes jis kareivis, o ne policininkas. Atvažiavo pora kalnų policijos pareigūnų. Padėkojo kareiviui ir liepė pasišalinti. Tada griežtai pareikalavo dokumentų ir slidinėjimo pasų. Supratau, kad dokumento geriau neduoti, bet pasakyti, kad palikom mašinoje. Slidinėjimo pasus atidavėm. Tada sekė pokalbis. James aiškino, kad čia kur mes čiuožėme yra nepavojinga (lavinų pamokėlės atsipirko). Policininkas matėsi esas dar ir neblogas alpinistas :) Nenorom jis sutiko. Mes visi buvom su skitourinimo slidėm, o vienas vyrukas ne iš mūsų turėjo net ir lavininį pypsį ir kastuvą bei zondą - žodžiu lengvai nepaimsi su išsigalvotais lavinų pavojais ant tokio šlaito. Visgi policinikas teisingai paaiškino - "jūs tai žinot kur nepavojinga, o kiti seks jumis - patiks ir važiuos kur pavojinga. Lavinų tikimybė 3. Lavina ir daug žuvusių ant trasos." Galiausiai nusišypsojo ir pasaskė - "ok ok aš irgi norėčiau važiuoti už trasų ribų, bet matote pas mane ant nugaros parašyta "POLICIA"" Atidavė slidinėjimo pasus, ir paprašė važiuoti po vieną ir negreitai, kad apačioje policija ir mus pagavęs kariškis nieko nesužinotų.
Taip tarę jie dar pagavo vieną labai greitai važiuojantį pilietį skambiu šukiu: "HEY STOP KILLER". Tas nustebo sustojo ir išklausė kito pamokslo apie užmuštus vaikus ir tt. :)) Geri tie alpinistiniai mentai. Daugiau už trasos ribų nebevažiavom.
O pasirodo Sela ronda yra keliuose regionuose, o Belungo uždrausta net šiaip ant sniego eiti pasivaikščioti už trasos ribų. Pasakodamas šią istoriją išgirdau ne tokių sėkmingų pokalbių su policininkais. Kai kam teko ir pasedėti ir 16K EUR baudos sumokėti. Tiesa jie sukėlė laviną. Ir vienas iš jų buvo guida alpina. Vat taip.
Važiavom su pažįstamu slidinėjimo mokytoju. O jis aišku žinojo visus nukirtimus su puikiu milteliniu sniegu :) Kadangi jis mokėsi važiuoti telemarku, tai neprisijungdavo prie mūsų, o laukdavo apačioje. Puiku nuostbu... daug puraus sniego ir dideli riebūs sniego zuikiai...
Vieną kartą tik nusileidus nepavojingu miltelių šlaitu mus sustabdė keistai apsivilkęs jaunuolis. Prisitatė kaip kareivis prižiūrintis tvarką. Pasirodo, jokiu būdu negalima išvažiuoti iš trasų. Toks malonumas gresia ne administracine, bet baudžiamąja byla priklausomai nuo lavinų tikimybės ant to šlaito. Ne juokais išsigandom. Atima slidinėjimo pasus, bauda apie trisdešimt eurų už slidinėjimo taisyklių pažeidimą ir teismas... Bauda tai bauda, bet kažkaip nesinori baudžiamojo įrašo.
Viena iš minčių - "reikia sprukti". Mes buvom keturi nelaimėliai, o jis tik vienas. Bet gerai, kad taip nepadarėm, būtų liūdnai baigęsi, nes apačioje buvo daug policijos :))) Jis liepė mum stovėti ir per raciją iškvietė pastiprinimą. Tipo pats negali nieko daryti, nes jis kareivis, o ne policininkas. Atvažiavo pora kalnų policijos pareigūnų. Padėkojo kareiviui ir liepė pasišalinti. Tada griežtai pareikalavo dokumentų ir slidinėjimo pasų. Supratau, kad dokumento geriau neduoti, bet pasakyti, kad palikom mašinoje. Slidinėjimo pasus atidavėm. Tada sekė pokalbis. James aiškino, kad čia kur mes čiuožėme yra nepavojinga (lavinų pamokėlės atsipirko). Policininkas matėsi esas dar ir neblogas alpinistas :) Nenorom jis sutiko. Mes visi buvom su skitourinimo slidėm, o vienas vyrukas ne iš mūsų turėjo net ir lavininį pypsį ir kastuvą bei zondą - žodžiu lengvai nepaimsi su išsigalvotais lavinų pavojais ant tokio šlaito. Visgi policinikas teisingai paaiškino - "jūs tai žinot kur nepavojinga, o kiti seks jumis - patiks ir važiuos kur pavojinga. Lavinų tikimybė 3. Lavina ir daug žuvusių ant trasos." Galiausiai nusišypsojo ir pasaskė - "ok ok aš irgi norėčiau važiuoti už trasų ribų, bet matote pas mane ant nugaros parašyta "POLICIA"" Atidavė slidinėjimo pasus, ir paprašė važiuoti po vieną ir negreitai, kad apačioje policija ir mus pagavęs kariškis nieko nesužinotų.
Taip tarę jie dar pagavo vieną labai greitai važiuojantį pilietį skambiu šukiu: "HEY STOP KILLER". Tas nustebo sustojo ir išklausė kito pamokslo apie užmuštus vaikus ir tt. :)) Geri tie alpinistiniai mentai. Daugiau už trasos ribų nebevažiavom.
O pasirodo Sela ronda yra keliuose regionuose, o Belungo uždrausta net šiaip ant sniego eiti pasivaikščioti už trasos ribų. Pasakodamas šią istoriją išgirdau ne tokių sėkmingų pokalbių su policininkais. Kai kam teko ir pasedėti ir 16K EUR baudos sumokėti. Tiesa jie sukėlė laviną. Ir vienas iš jų buvo guida alpina. Vat taip.
Tuesday, 15 January 2008
Slidinėjimas milteliais (powder skiing)
Rittnerhorne ganyklos puikaus nepaliesto sniego. Ritmišku "aukštyn-žemyn-aukštyn" plauki per baltus miltelius. Judesiai mikšti kaip ir pats sniegas. Štai kur didysis slidinėjimas - "White dreams".
Sekmadienį 11h ryto miltelių automatinis raportuotojas pranešė, kad Rittnerhorne 80cm naujo puraus sniego. Į Reinswaldą kelias buvo užblokuotas, todėl kito pasirinkimo kaip ir nebuvo. Pirmu nusileidimu išsiskyrėm su snieglentininkais ir pradėjom pudros pamokas. Nėra lengva pagauti tą subtilų judesį. Kai kieno nors klausi kaip tai daryti, atsakymas dažniausiai būna - "na, yra toks jausmas...". O dabar ir aš galiu panašiai pasakyti. Tiesiog sau minkštai šokčioji aukštyn žemyn aukštyn žemyn ir aukščiausioje vietoje pakeiti kryptį. Nesipriešini sniegui. Jis tave išmeta ir pristabdo, o dar labai mielai gurgžda po kojom.
Jau noriu kur jo daugiau ir nesimato liftų - plotai nepaliesto baltumo.
Sekmadienį 11h ryto miltelių automatinis raportuotojas pranešė, kad Rittnerhorne 80cm naujo puraus sniego. Į Reinswaldą kelias buvo užblokuotas, todėl kito pasirinkimo kaip ir nebuvo. Pirmu nusileidimu išsiskyrėm su snieglentininkais ir pradėjom pudros pamokas. Nėra lengva pagauti tą subtilų judesį. Kai kieno nors klausi kaip tai daryti, atsakymas dažniausiai būna - "na, yra toks jausmas...". O dabar ir aš galiu panašiai pasakyti. Tiesiog sau minkštai šokčioji aukštyn žemyn aukštyn žemyn ir aukščiausioje vietoje pakeiti kryptį. Nesipriešini sniegui. Jis tave išmeta ir pristabdo, o dar labai mielai gurgžda po kojom.
Jau noriu kur jo daugiau ir nesimato liftų - plotai nepaliesto baltumo.
Subscribe to:
Posts (Atom)
Posts
