Po 3 metų: Montserrat

Po 3 ilgų metų stiklainyje atsirado vienas kolega, kuris gyvena laipiojimu. Tai daug nelaukę sėdom į micrą ir lėkėm link Monserrat uolų. Šį kartą man patiko būti jo kale: nešiau vandenį ir šokoladą, o jis kabino virves ir kaišiojo friendus.

Jausmas po 3 metų keistas, bet visai neblogas. Galvojau, kad bus blogiau. Monserrat regione yra daug slabų, tai daugiau kentėjo kojos nei reikėjo rankų. Belipant išmokau dvi pamokas:

Pirma, jei ispaniškame gide parašyta, kad praverstų friendai ir zakladkės, privalai jų turėti. Paskutiniame Esparraguesa pitče nebuvo nei vieno saugos taško... Tą patį galiu pasakyti ir apie via-ferratas. Jei parašyta, kad praverstų virvė - būtinai, ją turėk.

Antra, leidžiantis virve žemyn panaudojau savo statinę kilpą ir tuo pradėjau diskusiją apie šių kilpų stiprumą ir panaudojimą. Buvau įsitikinęs, kad nuo žmogaus svorio kilpos niekada neplyšta, o greičiau lūžta stuburas. Dėl stuburo matyt buvau teisus, bet dėl svorio ir plyšimo, klydau. Michael atsiuntė šį filmuką, kuris pakeitė mano nuomonę: 80kg + antro faktoriaus kritimas ir kilpa gali neatlaikyti.

PS., nuotraukos pasiskolintos iš http://escalatroncs.wordpress.com