Trijų ponaičių viršūnė (Picco dei Tre Signori) guli labai atokiai, ant Austrijos ir Italijos sienos, tiesiai ant trijų regionų susikirtimo (Salzburgo, Pietų Tirolio ir Rytinio Tirolio). Norėjosi nelabai sunkaus maršruto ir šiek tiek žiemos. Žiemos tai gavom visai nemažai, o ir maršrutas pasirodė ne iš lengvųjų. Šeštadienį snigo ir lijo, todėl uolos apaugo gražiais varvekliais, o išlipant iš mašinos rodė tik +3. Tiesa, prieš išlipant teko šiek tiek nusnūsti, kol baigėsi šlapdriba. Nuo pat slėnio apačios matėsi mūsų tikslas - graži viršūnė, apsupta ledynų.
Jei kas norit pasivaikščioti apsupti gražių vaizdų, suplanuokit nakvynę Tridentina namelyje. Iš ten matosi daug ledynų ir gražios pavasarinės pievos su arkliukais, avytėm ir alpinėm karvutėm. Iki namuko nėra net keltuvo maistui tik gan platus akmenimis grįstas takelis.
Pats maršrutas į Dreiherrenspitze viršūnę yra apie PD sudėtingumo. Bet kadangi ledynai tirpsta, uolinės atkarpos vis aukštėja ir maršrutas savaime sudėtingėja. Aš duočiau bent PD+, o kadangi buvo apledėjusios uolos, gal ir daugiau. Sekmadienio pasivaikščiojimas užtruko apie 11h, vietoje planuotų 7. O dar mano puikieji batai visai susidėvėjo ir pradėjo trinti kulnus ir spausti pirštus. Tai kiekvienas žingsnis buvo ne pyragas. Fainiausia buvo pasiklysti ledyno plyšių labirinte. Be mūsų dar ėjo pora grupių su gidais, kuriems sekėsi rasti kelią ne kiek ne geriau nei mums. Vėliau, pamatę mūsų laipiojimo ant apledėjusių uolų spektaklį abi grupės apsisuko ir nusileido žemyn. Mes jiems siūlėm ir virvę ir ranką, bet niekaip neįkalbėjom. Likom dviese apsupti stačių sniego šlaitų. Ant viršūnės vietoje kryžiaus stūkso keista piramidė. Blaškomi vėjo, bandėm į skrandžius prisikišti dešros, bet nelabai lindo. Todėl šiek tiek atsipūtę patraukėm žemyn. Daugiau nuotraukų čia...
Posts
