Su Max pajutom, kad reikia tradicinio lipimo. Pervertėm variantus ir nusprendėm, kad pirmam sezono bandymui Cinque Torri yra būtent tai ko reikia. Lengvai pasiekiami, nelabai aukšti ir stotys, bei sunkiausios vietos turi po kelis žiedus. O pirmas maršrutas - klasikinis via della guida. Aišku sunkiausių vietų nelabai buvo :) Tiesa ant pirmo pitčo ilgai žiūrėjau pro kur eiti, bet pamačiau žiedą ir lengviau atsikvėpiau. Visgi visi friendai ir zakladkės man dar saugos jausmo per daug neįpučia. Bet visi tie geležukai gražiai skamba ant kaklo, panašiai kaip alpinių karvių skambalai. Aš nusipirkau kelis metrus kevlaro, kuris kaip tik ir išlaiko maždaug dvi karves, jei gerai pririši už uodegos. Todėl nors ir nelabai jaukiai, lipom į viršų. Ketvirtas pičas labai gražiai vertikalus, su didelėm rankenom ir pora vietų kur sugebėjau įkišti po zakladkę.O viršuje pradėjo lietutis kauptis. Ir žaibai. Ir baisus griaustinis. Tai nusileidom, apžiūrėjom kelis kitus maršrutus ir teko slėptis nuo krušos mažoje oloje. Iš ten stebėjom, kaip vokietukai bando kažkaip išvengti krušos. Spirgėjo spirgėjo, nes matyt su maikute buvo vėsoka. Šalmai saugojo nuo krušos. Po gero pusvalandžio, kai audra praslinko, jie vis dar kabėjo ant sienos, kažką raišiojo ir ruošėsi leistis žemyn. Tuo tarpu ant Selos bokštų vienam (berods) vengrui žaibų išventi nepavyko...
Reikės dar sugrįžti, nes labai jau vilioja va ta nuotraukoje matoma adatėlė.
Posts
