Kai švilpia lapeliai

Laipiojant verta labai gerai įsiklausyti. Tyliai tyliai atsistoji vienoje iš stočių, 116 metrų virš miško ir sustingsti. Apsidairai - apačioje ežeriukas ir pilnas slėnis žalio pavasarinio miško. Atrodo, kad ta žaluma liejasi iš slėnio kraštų, lipa ant uolų. Kiek visko vyksta aplinkui... užsimerki ir girdi kaip meiliai uolą glosto vėjas... jis tyliai plaiksto tavo plaukus, o tolumoje išgirsti plėšraus paukščio riksmą...
Bet tai tik pradžia. Širdį ypač maloniai nuteikia grakštūs vokiečių keiksmai. Kokia kita kalba gali taip tiksliai išreikšti nuostabą, kai pro galvą praskrenda tokio pat dydžio rieduliukas? Štai vienas italas rėkia, kad Marco liko tik du metrai virvės ir jam teks leistis žemiau. O koks pasakiškas yra galingas lenktyninio motociklo garsas ten žemai apačioje. Kas gali prilygti tam laisvės ir jėgos proveržiui? Dar labai giliai įstrigo tas malonus, kraują stingdantis dzindziliavimas. Jį suvoki ir išanalizuoji gerokai per vėlai, tik kai krentantis saugojimo lapelis prašvilpia už poros metrų nuo galvos. Tuo momentu pagalvoju, kad reikėtų įsilieti į darnų garsų pasauli, bet tik tyliai susimąstau, paskęstu savianalizėje, prisimenu tris kartus pamestą slidę ir nurimstu...

:) Lengvi maršrutai, reiškia daug žmonių. Savaitgalį buvo graži sezono atidarymo šventė.

Haute Route

Haute Route at EveryTrail


Šį kartą mintys iš išgyvenimo serijos. Jei kam reikia tikslesnės info apie maršrutą, patarimų, knygų, žemėlapių, etc. belskite. Tiems, kas nežinot, Haute Route yra alpinistinis kelias nuo Chamonix iki Zermatt arba atvirkščiai. Originalus kelias buvo nutiestas dar 19 amžiuje, vasarą. Dabar Haute Route yra matyt geriausiai žinomas Europos skiturerių tarpe ir einamas pavasarį. Mūsų su ripu planuose vasaros žygelis buvo nuo pat mokyklos baigimo, o į žiemos variantą perėjo Romkio dėka. Yra daugybė Haute Route variacijų, o mes pasirinkome matyt patį klasiškiausią, bet ne lengviausią alternatyvą. Tai šešių dienų žygis (kai kas praeina ir per 22h), kiekvieną dieną nakvojant kalnų namelyje. Mes ėjome keturiese: Torsten, James, Max ir aš.

Prieš eidamas, viską įsivaizdavau kiek kitaip. Galvojau, kad bus daugiau sudėtingų, stačių nusileidimų. O išėjo taip, kad sudėtingiausia buvo lipti į viršų. Turiu galvoje techninį sudėtingumą. Beveik kas dieną reikėjo dėtis kates ant batų ir imti į rankas ledkirtį. Slydimas žemyn yra daugiausiai lėkštas, kertant ledynus, neskaitant keletos statesnių nusileidimų. Visgi 10kg ant kupros ir patirpęs sniegas darė savo. Virvę panaudojom tik porą kartų, nors esant blogam orui, matyt tektų naudoti pastoviai.

Reikia pripažinti, kad mums labai labai sekėsi. Oras buvo pasakiškas (balandžio 23-29), ir tikrai nebūdingas rajonui. Visas dienas švietė saulė, o šiknoje teko lipti tik vieną kartą. Tas pats maršrutas rūke būtų žymiai sudėtingesnis ir niekam nelinkėčiau tada bandyti rasti kelią tarp ledokričių. Lavinų pavojaus prognozės taip pat buvo labai palankios. Ryte visada buvo žemiausias (1) lygis, o popiet pereidavo iki 3. Todėl sėdint ant saulutės prie namelio galima buvo ne tik pasideginti, bet ir stebėti šlapių lavinų šokį. Kiti nuobodulio sportai buvo "watten" ir stebėjimasis vėluojančių slidininkų drąsa, sėkme ir kvailumu. Aišku niekada negali žinoti, kodėl jie taip pasivėlindavo.

Rajonas yra labai populiarus tarp skiturerių, ekstremalių slidininkų ir alpinistų. Todėl kam trukdo gaujos žmonių, čia eiti nepatarčiau. Eina visokio plauko atstovai. Vidutinis amžius jaučiu apie 40 ir mes buvom kone vienintelė grupė be gido. Daug kas velkasi, kiti bėga apsitempę spandex ir išdegę akis. Visgi vaizdai yra matyt įspūdingiausi Europoje. Ledynai su milžiniškais ledokričiais ir aišku Montblanas su Materhornu. Pavasarį, ledynai nenušiktai balti ir todėl maloniai džiugina akį.

Žygyje kaip visada nemažai išmokom. Mes nusprendėm, kad tai buvo University of Skitouring magistro laipsnis :) Torsten dalinosi savo patirtimi apie mediciną, saugų darymą, vadovavimą ir tt. Pamačiau gražiausius rajono kalnus ir gimė keletas naujų planų. Kaip visada, bene svarbiausia žygiuose yra žmonės. Nuo jų priklauso visa žygio nuotaika ir atsiminimai. Reikia iš anksto suprasti kas ir kodėl eina į tokius žygius, o tai nėra savaime aišku.

Geriau pamąsčius aš buvau didžiausias žygio nevykėlis. Pirmą dieną tris kartus pamečiau slidę ant stačiausios dalies (nepatirtis, žioplumas, apkaustas). Tris kartus teko lipti žemyn jos pasiimti. Kas matė, po antro karto jau nebesišypsojo. Slidė nors ir su kailiuku, gali tapti pavojingu ginklu. Gerai, kad ten plyšių nebuvo, todėl viskas atsipirko keiksmažodžiais ir iššvaistyta energija. Kita klaidelė buvo, kai nusiverčiau, o sustojau tik kalno apačioje...

Keletas kitų nuotraukų čia...