Drauge lengviau

Šiandien Ripas atsiuntė gerą straipsniuką apie psichologinius tyrimus, o tiksliau apie tai, kaip žmogus suvokia aukštį ir šlaito statumą. Trumpai tariant, mūsų suvokimas yra labai iškreiptas ir prisitaikęs išlikti. Kadangi esu jaunasis wanabee mokslininkas, tai iš karto perskaičiau vieną iš originalių straipnsių. Sutrumpintos įdomios mintys būtų tokios:

• Žmogus esantis su geru draugu, šlaitą mato ne tokį statų nei vieniši žmonės. Beje žvelgiant į ekperimentus, visi žmonės (vieniši ir ne) pervertina šlaito statumą.
  
• Jei esi pavargęs, neturi fizinio pasiruošimo ar turi sunkią kuprinę šlaitas irgi atrodo daug statestnis.
• Mes pervertinam vertikalų atstumą daug labiau (16-51%) nei tokį pat horizontalų atstumą. Taigi jei jūs spredžiate, kiek liko iki viršūnės vien žiūrėdami į ją, greičiausiai ji yra daug arčiau nei atrodo.
  

Dar kartą pasitvirtina pagrindinė "Freedom of the Hills" mintis: kalnuose jautiesi laisvas ir laimingas jei tik tam esi pasiruošęs. Jei ne - viskas atrodo sunku, o gal net neverta bandyti.

Talgaras - techninė ataskaita

Pagaliau su daug ripo ir trupučiu Ritos pagalba pabaigiau Talgaro žygio technine ataskaitą. Nusprendėm, kad tai bus III kategorijos kalnų turizmo žygis :) Tai reiškia, kad daug ėjimo su nedaug lipimo. Kadangi ataskaita gana ilga ir ją greitai nusibostų skaityti, pateiksiu tik vienos dienos įrašą, o pačią ataskaitą prisegsiu pdf formatu (8,5MB). Jei kam įdomios detalės, mielai pakomentuosiu. Visų nuotraukų autorius yra Arūnas, o grafikai ir maršrutų žymėjimai daryti ripo.

8 Diena
Maršrutas: Žemiau perėjos Surovy – Uralcev ledyno moreninis ežeras
Pradėjom:6:00
Baigėm: 15:30
Tai gražiausia žygio diena. Ėjimą pradėjome anksti ryte beveik nepusryčiavę. Kaip minėta traversas prasideda pakilimu, traversuojant ~35 laipsnių statumo šlaitą. Tolumoje matosi aštri Akgiul viršūnė – traverso pabaiga. Kairėje keteros pusėje (ėjimo krypt.) yra karnizų, todėl einame apie 5-10m atstumu nuo keteros krašto. Sniegas sušalęs, todėl naudojame kates ir einame susirišę ryšiais. Pirmas pasitaikiusias uolas apeiname iš dešinės. Pirmas nusileidimas atveda į bevardę perėją, kurioje randame tuščią turą. Supainiojame šia perėją su Bivačny, čia taip pat yra vietos dviems palapinėms (vandens nėra). Už perėjos ketera kylame į aštrią uolinę viršūnėlę, per kurią perlipame be didesnių problemų. Už jos staigiai nusileidžiame į Bivačny (4450, 2a) perėja. Čia randame turą ir tris vietas palapinėms. Iš abiejų pusių matosi didžiausi apylinkių ledynai ir aukščiausios viršūnės. Už perėjos vėl kylame jau platesne ketera link Uzlovaja viršūnėlės ir vėl leidžiamės žemyn link perėjos Akgiul (4470, 2a*). Čia žemiausioje perėjos vietoje leidžiamės žemyn (į pietvakarių pusę dešiniau viršūnės Akgiul). Leidimasis prasideda smulkiu nuobirynu, kuris pereina ant 35-40 laipsnių Uralcev ledyno. Nors nusileidimas status, problemų nesudaro. Kabiname virvę ir leidžiamės link kiek kairiau matomo bergšrundo. Čia taip pat su sauga sniego tiltu pereiname užsnigtą berkšrundą.
Pagal aprašymą per ledyną einame laikydamiesi kairės. Tačiau tai nėra geriausias variantas ir kitoms grupėms rekomenduojame eiti link ledyno centro laikantis dešinės pusės, kad apeiti staigų ledyno kritimą. Praėjimas kaire puse gana status. Pradžioje pereiname ant akmenų, nusileidžiame iki vietos kur galima užlipti ant kairėje esančio liežuvio ir tuo liežuviu leidžiamės žemyn. Prie pat vietos, kur ledynas išsilygina vėl organizuojame saugą virve, nors ši sauga nėra nebūtina, kadangi nuolydis apie 40 laipsnių ir išsilygina dešimt metrų žemiau. Toliau einame tiesiai link tolumoje matomo moreninio ežeriuko ir stojame priešingoje jo pusėje (GPS: 4302.969, 07717.717, 3845m). Vandenį imame iš upelio įtekančio į ežeriuką, kadangi vanduo ežeriuke drumzlinas.

Kas įtakoja lavinas

Po perdėto jausmingumo, sumąsčiau prisiminti teoriją. Dar karta apie lavinas (juk jau yra 10cm sniego), bet šį kartą pateiksiu truputėlį skaičių.

Pradėsiu nuo to, kad lavinos gali būti labai įvairios. Visgi, priešingai nuo serakų griūties, lavinas galima prognozuoti. Dauguma žmonių pakliūna į "slab" lavinas (nuotrauka dešinėje). Alpėse, tai bene vienintelis lavinų tipas, kuris kelia didelę grėsmę ir pasiglemžia daug slidinėtojų.

Tam, kad kiltų sniego lavina, reikia kelių ingridientų. Pats svarbiausias, aišku yra sniegas :) Jei nėra sniego, nėra ir sniego lavinų. Kiti faktoriai yra šlaito statumas, oro sąlygos, pašalinė jėga, kuri veikia sniegą. Šlaito statumas yra vienas iš pagrindinių rodiklių į kurį būtina atsižvelgti ir kuris yra lengvai interpretuojamas. Daugiausia sausų "slab" lavinų kyla ant stačių šlaitų. Prisiminkite, jog lavina, prasidėjusi ant stataus šlaito lengvai gali jus pasiekti, nors jūs ir stovėsite atokiau. Apačioje esančioje diagramoje (duomenys paimti iš knygos "The Avalanche Hanbook" parašytos David McClung ir Peter Schaerer) matote lavinų priklausomybę nuo šlaito statumo, kurioje buvo tiriama 200 lavinų. Visuose mano matytuose tyrimuose, magiškas skaičius yra 38 - statumas laipsniais, kai kyla daugiausia lavinų.

Ar 38 laipsniai yra statu? Pati stačiausia austrijos slidinėjimo trasa yra kaip tik 38 laipnių (78%) statumo (nuotrauka čia). 30 laipsnių yra pats slidinėjimo gerumas (stati raudona trasa). Jei einat su slidėmis (skitouring) į viršų, trisdešimt laipsnių yra riba, kai pradedi traversuoti kalną. Aišku, lavinos gali kilti ir ant mažiau stačių šlaitų, tačiau jei statumas yra 30-45 laipsniai dar karta pagalvokite, ar tikrai norite rizikuoti.


Jei jums kyla klausimas, kodėl lavinos retesnės ant statesnių šlaitų. Atsakymas paprastas - ant stačių šlaitų sniegas neišsilaiko ir pastoviai krenta žemyn. Todėl nesusidaro kritinė masė, kuri galėtų būti pavojinga (ir pavadinta lavina). Visgi, ledo laipiotojai dažnai būna nunešti nuo sienos būtent mažesnių lavinų, kurios esant ant žemės nesukelia didelio pavojaus.

Rudeninis pasivaikščiojimas

Šiemet ruduo ateina nelauktai. Nustebę medžiai ant balto puraus sniego meta ryškiaspalvius lapus, o įkaitęs ežeras paskubomis leidžia rūkus. Tai pats gražiausias metas mėgautis nuostabiais kalnų vaizdais. Lipant takeliu gražu žiūrėti, kaip saulės spinduliai krenta tarp margaspalvių lapų, tirpindami per savaitę iškritusi sniegą. Šis mažais lašeliais krinta ant galvų ir už apykaklių prieš tai nutapydamas gražias vaivorykštes. Aplinkui viskas šlama ir bruzda - ruošiasi ilgam žiemos miegui.

Tokiu metu sunku ką nors susitikti net pačiuose gražiausiuose kampeliuose (Šį kartą aplankėm lago di Tavel, Brenta grupė). O be reikalo. Juk gamta pateikia nepaprastų malonumų griūtį. Būtinai reikia iš gniūžtės pataikyti draugui į nosį. Dar galima jį nustebinti sniego lietumi. Tam reikia gausiai apsnigtų šakų po kuriomis tyliai į kalną puškuoja jūsų draugas. Tiesiog švelniai pajudinkite medžio kamieną savo gremėzdišku batu ir išgirsite nuostabų draugo krykštavimą (šito mane išmokė tėtis). Be abejonės pats didžiausias malonumas tai važiuoti apsnigta žole ant užpakalio žemyn. Tiesiog sėdi ant kuprinės, striukės ar kokio kito įtaiso ir leidiesi žemyn. Juoką pritildo tik šlapias ir nepatenkintas užpakalis. Ko dar norėti? Nebent geros kompanijos!

Filmukas, kuris valdo

Manau, tai vienas iš kultinių filmukų apie boulderinimą. Būtinai pažiūrėkit...

Navalameca 70's
Uploaded by Petzl-crew