Įrangos testavimas - Ortler (3905m)

Tik ką užmigom, o žadintuvas be gailesčio primena, kad laikas keltis - 3:30. Šios dienos planas Ortleris (3905m) - aukščiausia Suedtirolio viršūnė. Visi keturi pašokam ant kojų, greitai papusryčiaujam ir daug nekalbėdami judam link Payerhuete.

Vakar kaip be galvos skubėjau nusipirkti naujus batus, nes pastebėjau, kad mano nebe atlaikys jokios kelionės. O juk dar reikia juos ištestuoti prieš žygį į šiaurinį Tian-Šanį (Kazachstanas). Taigi paskubom nuvažiavau iki Arco, per pusvalandį išleidau milijoną ir lėkėm iki Sulden. Ten buvom 9 vakaro ir supratom, kad iki Payerhuete nebespėsim. Įsiprašėm į refugio Tabaretta. Todėl ir kėlėmės taip anksti ir dar miegodami pradėjome lipimą.

Tyliai tyliai žingsnis po žingsnio kopiam naktyje. Iš už kalnų pateka pilnas mėnulis. Jo šviesoje dunkso didinga Ortlerio viršūnė. Šiaurinė siena gąsdina savo didybe. Po geros valandos pasivejame vakar dienos planą - Payerhuete. Čia žmonės taip pat ruošiasi kopimui, dedasi apraišus ir grupelėmis juda link ledokričių. Bandžiau įžvelgti kur ir kaip jie randa kelią tarp tų ledo labirintų, tačiau iš toli kalnas atrodė neįveikiamas. Neatsiliekam ir mes. Aukštyn žemyn, su lengvais pasilaipiojimais judam tolyn. Naudojam slenkančia saugą. Štai mes jau ir ant ledyno. Daug sniego, todėl kačių net nesidedam. Batai tiesiog puikiai tinka mano kojai, o polarteco powerdry ir powerstrech burtažodžiai irgi daro savo. Tiesa batai gal kiek per šilti, bet ant ledyno truputi atvėsta ir atrodo, jog koja nebeprakaituoja. Susirišę, be didesnių nuotykių pasiekiam viršūnę. Ir linksmai susėdę valgom sūrį su pomidorais. Pomidorai aukštyje turi nepakartojamą skonį :)

Žemyn kelias kur kas sunkesnis. Nors ledynu labai greitai judame žemyn, ilgam stringam ant uolų. Čia žmonės susigrūda prie sunkiausio etapo. Sėdim gal valandą ir žiūrim, kaip rengiami diulferiai ir žmonės iš lėto juda žemyn. Tai pati pavojingiausia vieta, kur dažnai įvyksta nelaimės. Toliau vėl naudojam slenkančią saugą ir iš lėto leidžiamės žemyn. Apačioje prie mašinos buvome apie šeštą vakaro.

Važiuodami per vėjuotus vasariškus slėnius vis žvalgėmės į snieguotą ledokričiais pasidabinusią viršūnę. Du kilometrai žemyn kerta per kojas todėl tyliai nulūžau ant priekinės sėdynės.

Maršruto aprašymas viršuje paimtas iš http://www.bergsteigen.at Ačiu James už vertima :) Daugiau nuotraukų čia...

Ožka, kuri onsightino 6b

Lipam mes su James gražų multipičą, ogi žiūrim ant gretimos sienos stovi ožka. Stovi. Nejuda. Ne juokas - ožka pralipo 6b sportinį maršrutą - matyt ilsisi dabar. Mes sau patyliukais toliau drožiam savo pitiorkę ir vis nejaukiai žvalgomės į ožką. Ką gali žinoti, gal ji juokiasi iš mūsų, kad tokias vaikiškas trasas lipam? Iš pradžių dar tikėjausi, kad kas nors juokauja ir vidury trasos padėjo iškamšą. Bet ta sau stovi ir žvalgosi aplinkui, o kartais net gailiai subliauna. Visa balta juodų uolų fone.

Ta progra prisiminiau puikų eilėraštuką:

Sopra la panca la capra campa,

sotto la panca la capra crepa.

O trasa buvo superinė. Jei kas norit gražaus multipičo - būtinai išbandykit. Vadinasi "Aspettando Martino" (maršruto aprašymą įdėsiu vėliau) ir yra prie pat Arco miestelio. Ne per sudėtinga (pagrinde pitiorkės), labai gražios uolos ir judesiai :) Tiesa prieš mus lipo grupė vaikų, kurie kaip ir ožka keistai žiūrėjo į vos bejudančius "dėdes"...

Kaip mes ėjome via-ferrata Trincee

Gražų šeštadienio rytą tryse šturmavom Trincee via-ferrata. Derekas ir Liva pirmą kartą gyvenime matė geležinį kelią, kuris aiškiai pirmam kartui buvo per sunkus. Apsiginklavęs virve ir daug įtaisiukų (skridinys, t-block ir tt) traukiau juos vieną po kito į kalnų aukštumas. Ne tik juos, bet ir porą įtalų užstrigusių ant pat ferratos pradžios.

Viršuje labai aštri ketera, kur galima nuleisti dešinią koją į vieną pasaulio pusę, o kairę į kitą. Taip patabalavus nusprendžiau, kad tai viena gražiausiu ferratu apylinkėse.