Kopimas i Weisskugel (3739m)

View Larger Map


Vakare ilgai stovėjau po dušu ir žiūrėjau žemyn į pilnaties apšviestus kalnus. Apačioje tyliai riaumojo sniego katės, o kalnų šešėliai po ledynus ganė debesis. Pro milžinišką "Gražaus vaizdo "refugio dušo langą mačiau ledyno kampą, prie kurio dieną treniravomės gelbėjimo darbus. Galva sukosi nuo trijų km aukščio ir minties, kad gali būti taip šaunu :)

Iš ryto kaip ir visi kiti buržujai trasom lėkėm žemyn iki Teuffels Egg keltuvo, o nuo ten kėlėmės aukštyn. Kartu su dar penkiolika skitourerių kilom į perėją, nuo kurios jau matėsi Weisskugel viršūnė. Nuostabūs vaizdai, puikus sniegas ir geras oras žadėjo neišdildomus įspūdžius. Nuo pirmos viršūnėlės visi leidosi su kailiukais, o mes nusprendėm juos nusiimti. Pasinaudojom išties naudingu vienos knygos patarimu ir kailiukus susikišom į šilčiausią vietą už striukės. Taip jie geriau limpa, kai reikia klijuoti atgal prie slidžių. Nuostabiu sniegu brėžėm sinusoides  iki pat ledyno.

Ant ledyno tiek daug sniego, kad net ir norint sunku įkristi į plyšį. Vietiniai mynė vėžias, o mes mėgavomės nuostabiais vaizdais ir sliūkinom iš paskos. Aukštyn aukštyn per perėją ant pietinės kalno pusės. Ten stačiu šlaitu į viršūnę. Mintyse kartojau, kad tai gražiausias skitourinimas, o snieguoti kalnai patvirtino mano mintis. Aplinkui kaupėsi debesiukai. Matėme iš jų išnirusias aukščiausias viršūnes. Prie Weisskugel viršūnės visi gerėjosi vaizdais, o atkakliausi briauna bėgo iki pat aukščiausio taško. Staiga viską aptraukė šikna. Briauna eiti ir taip nebuvo lengva. Vietomis tenka ropštis per uolas, o iš abiejų pusių status skardis paskęsta rūke. Viskas darosi dar įdomiau, jei netyčia reikia prasilenkti.

Pasimėgavę viršūne visi suskubo leistis žemyn. Visiška migla. Matosi apie dešimt metrų. Tai ne problema kai esi trasoje, bet leistis nuo kalno, apsupto ledynų, nėra taip paprasta. Puiku, kad buvo gidų, kurie kelią žinojo mintinai. Jie pasileisdavo keletą metrų, o visi kiti jiems iš paskos. Apačioje visi išsiskirstė į savo slėnius. Aš išgelbėjau vieną vokietį, kuris lėkė tiesiai į ledokričio pusę, kurį aš įsidėmėjau lipdamas aukštyn (vogta nuotrauka kairėje). Galiausiai mes likome trise. Aš su James ir vienas pamišęs Italas. Jis žinojo geresnį kelią, kuris žadėjo gerą pasislidinėjimą puriu sniegu. Italas rūke rado savo pasiklydusius draugus, kurie dėl visų išgyvenimų matyt daugiau nebeeis skitourinti.

Žemyn žemyn slėniu per nuostabų sniegą, kuris kartais atrodo toks lengvas baltas ir nekaltas.

Slidėmis per vandenį (Locknfest 2008)

Iš pat pradžių buvo vanduo, o tada kažkas gudriai sumąstė, kad per vandenį galima važiuoti slidėmis. Neįmanoma? Aš irgi taip maniau, kol prieš porą metų nepamačiau to savo akimis. Ir tada kilo dar genialesnė mintis - "ir mes taip sugebėsime" - garsūs paskutiniai žodžiai :)

Blogo oro nebūna, būna tik blogi drabužiai arba labai blogas oras :) Šeštadienį stvėrėm draugus iš Kauno troleibuso parko ir važiavom į Kronplatz treniruotis. Jie baiginėjo savo naujo modelio troleibusą, James gaivaliojosi po vakarykščio gimtadienio, o aš sukau mintis, kaip per tą 20m ilgio balą pralėkus ant slidžių. Nors esu gan chaotiškas, nutariau viską daryti sistematiškai. James į tai tik numojo ranka - jis norėjo vieną kartą pabandyti, išsidrėbti per vidurį balos ir važiuoti namo. Visgi pabandėm mano taktiką. Iš pradžių važiavom per balos kraštelį ir per daug neįsibėgėję. Tada truputi daugiau ir daugiau, kol galų gale visiškai be didesnių pastangų pervažiavom per visą ežerą.

Ką reikia daryti? Įsibėgėji nuo kalno (greitis turi būti kaip raudona trasa tiesiai važiuojant). Tada sulenki kojas kad amortizuotum visus nelygumus ir svorį laikai truputi gale. Bet ne per daug!!! Kas atsitinka jei laikai per daug svorio gale, iliustruota apačioje. Jausmas ant vandens toks neblogas... Garsas gražus ir minkšta. Tiesiog sustingsti ir tik šiek tiek balansuoji. Po kokių 3-4 sėkmingų bandymų nusprendėm, kad tai labai lengva ir nesupratom kodėl gi visi tie žmonės griūna važiuojant.

Vakar stovėjom viršuje drauge su daugeliu kitų pilotų-bandytojų. Net nežinau ko ėmė nervas. Gal tūkstantis žiūrovų yra šiek tiek per daug? Žemyn. Be jokio stabdymo, paraleliai su James. Per greitai... oi kaip per greitai. Suabejojau. Likus pora metrų prieš vandenį susimėčiau, per daug svorio į galą ir supratau, kad nepervažiuosiu, bet per vėlu :) Užpakalis į vandenį, atšokau kaip akmenukas darant varlytes ir vėl tėškiausi atgal. Slidės ant kojų ir pagaliais siekiu dugną. Net nešalta :) Šiaip taip išsikabarojau :) Juokinga - reikia bandyti dar kartą... Abu šlapi, skverbėmės per žmones, kilom į kalną ir laukėm eilutėje. Šį kartą važiavau per lėtai, vėl kažkas blogai ir vėl keberiokšt. Nuotraukėlėje matote kaip mano žaliosios Devil slidės skrodžia žalią ežero vandenį... Na tik viena beskrodžia... :P

Šalta, absintas, sausi rūbai ir daug dešrelių :) Bandysim po poros metų. Reikia gi nors karta pervažiuoti ir miniai stebint :) Bet svarbiausia geri draugai, puiki nuotaika ir nuostabūs prisiminimai. Daugiau nutoraukų čia...

Free Riding in Val Mezdi

Po truputuką po truputuką aptingstam ir skitourinimą keičiam pavasariniu free ride'u. Be to šį nuotykį planavom nuo pat žiemos pradžios. Sudarėm mišrią snieglentininkų ir slidininkų komandą ir patraukėm į vieną populiariausių free raido trasų pietų Tirolyje. Slėnio pavadinimas (Val Mezdi) žadėjo gerą sniegą, nes į siaurą slėnį saulė užklysta tik per pačius pietus.

Free ride, tai nusileidimas žemyn nuo kalno natūraliu maršrutu. Čia niekas nesistengia lyginti trasų, apsaugoti nuo lavinų ar kitaip palengvinti gyvenimą. Dažnai nusileidimas nebūna labai paprastas, todėl reikia mokėti neblogai slidinėti prastomis salygomis.

Užsikėlėm keltuvu kartu su pora kitų slidininkų. Iš karto teko gan stačiai leistis žemyn, o paskui pusvalandį pėdinti gerai išmintu takeliu. Vaizdai superiniai - Marmolada, Selos sienos, aplinkiniai dolomitai... Po pusvalandžio užsidedam slides ir leidžiamės žemyn iki Rifugio Boe. Nuo ten ir prasideda tikrasis leidimasis. Pradžia labai stati. Bijau pameluoti, bet kai kuriuose aprašymuose statumas siekia 110%. Ty truputi daugiau nei 45 laipsniai. Palyginimui, stačiausia Austrijos oficiali trasa yra "Harakiri", kurios statumas siekia 78%. Iš tiesų tai tik gąsdinantys skaičiai, o viskas yra daug paprasčiau. Tiesiog šokinėji nuo vieno šono ant kito ir tiek. Aišku keistai atrodo tie žmonės, kurie ta pačia trasa į viršų kopia su katėm :) Pradžioje slėnis dar ir nepaprastai siauras. Na, bet visi laimingai nusileidžiame iki plokštesnės vietos. Super, tai ir buvo pati įspūdingiausia free ride'o dalis :)

Toliau nervuoja nelabai koks sniegas - visgi pavasaris. Kažkur radom neblogą tramplinuką, tai pasišokinėjom ir neskubėdami leidomės toliau. Sniegas kuo toliau tuo blogesnis. Ledas, sumušti nerealūs kalnai. O trasa vėl darosi stati.

Viskas baigėsi plokščiu takeliu, pica ir laipiojimu ant dirbtinės sienelės. Gera savaitgalio pradžia :) O dar sutaupėm 500EUR, kurių prašo gidas už penkis žmones nuleistus tuo pačiu maršrutu... ;) nerealiai ane? Jei kas galvojat pabandyti Val Gardenoje šį malonumą, parašykit - pabandysiu plačiau paaiškinti kas kaip. Beje, reikia nepamiršti, kad tai pavojingas užsiėmimas ir geri slidinėjimo ir lavinų pavojaus įvertinimo įgūdžiai būtini. Daugiau nuotraukų čia...