Ledvaržčiai

Su moderniu alpinizmu prasidėjo ir ledvaržčių (ice screw) era. 1924m Wilhelm (Willo) Welzenbach juos panaudojo pirmą kartą lipant į Gross-Wieesbachorn šiaurinę sieną. Praeitą savaitgalį teko išbandyti keletą iškasenų, o taip pat porą pačių moderniausių ledvaržčių.

Nuotraukoje matosi 6 ledvaržčiai iš visų pasaulio kampelių ir laikmečių. Viršutinėje eilėje iš kairės į dešinę matote "Chouinard", "Salewa warthog" ir Black Diamond "Express". Apatinėje eilėje puikuojasi "Rusiškas titaninis Irbis", Grivel "360", ir "Salewa Snarg".

Pats seniausias iš visų egzempliorių (pradėtas gaminti 1969m) yra "Salewa warthog" ledvaržtis. Tiesa pasakius jis daugiau primena kamščiatraukį, nei saugos elementą. Pagal rastus šaltinius, jis turėtų laikyti iki 1000Kg statinio svorio. Daugiausia buvo naudojamas Lenkų ir Britų laipiotojų. Tiesa pasakius net nebandžiau jo rimtai įsukti į ledą, nes atrodė beviltiškai sunku.

Dar viena nebloga iškasena yra 1970 metų "Salewa Snarg". Beje dar ir dabar juos gamina CAMP firma. Tiesa pasakius tai ne varžtas, bet kalamas pitonas. Imi ledkirtį ir kali tą daiktą į ledą. Ledas skyla po truputi, bet tu nekreipi dėmesio. Kalti nėra lengva. Nežinau kiek jis laiko, bet aš tokiais nepasitikėčiau. Na nebent ledas būtų labai minkštas.

"Chouinard" ledvaržtis jau kažkuo primena modernius laikus. Pirmieji tokio tipo ledvaržčiau buvo pagaminti 1972m (daugiau čia). Susukti pavyko tik iš kelinto karto. Iš pradžių sukali apie porą cm į ledą, o vėliau pradedi sukti. Sriegiai per daug stipriai graužiasi į ledą, todėl sukti baisiai sunku, o ledas skyla. Ant blogo ledo sunku pradėti. Dažnai suki su ledkirčio pagalba, nes tia nėra lengvas darbas.

Rusiškas "ledabur???" (kaip jie vadinas) yra pirmas modernus ir dar vis naudojamas ledvaržtis. Tai buvo tikra technologijos revoliucija. Šie ledvaržčiai yra puikiai žinomi Alpėse ir dar dabar yra naudojami ant geresnio ledo. Mes turėjome Irbis firmos ledvaržtį. Kadangi žinau, kad jie populiarūs tarp Lietuvos alpinistų/turistų, paminėsiu kelias silpnas vietas. Visų pirma jie yra netestuoti. Ir yra buvę, kad per bandymus kai kurie lūžta prie pusantro šimto kg svorio. Taigi norint naudoti, reikėtų arba nekristi, arba išsitestuoti bent minimaliai. Antra, jie skaldo ledą, kai šis yra labai šaltas. Todėl darant saugą iš kelių tokių ledvaržčių reikia palikti nemažą atstumą. Aišku visi žino, kad sujungus du saugos taškus ir prisegus karabiną prie sujungimo virvutės, virvės sudaromas kampas turi būti mažesnis nei 90laipsnių. Todėl norint sujungti du nutolusius ledvaržčius reikia netrumpos virvutės. Paskutinis dalykas, tai kad į kietą ledą susukti viena ranka labai sunku. Reikia sukti greitai, o dažnai kabant tai daryti nepatogu. Tiesa pasakius ir dviem rankom susukti nėra labai lengva.

Black Diamond "Express" yra gana populiarus šiomis dienomis. Turi mažą rankenėlę, kuri palengvina sukimą. Darbą galima atlikti gana nesunkiai viena ranka. Skirtumas tarp šio ir rusiško varianto milžiniškas. Visgi kaina kandžiojasi...

Man labiausiai patiko Grivel "360". Ilga rankena dar labiau palengvina darbą. Sukimas užima sekundes. Ledas neskyla, o pradėti sukti yra lengva. Vienas minusas, kad rankenėlė gali kliūti už virvės ir kitos įrangos. Beje sukti lengviausia taip:

1. Su ledkirčiu padarai mikro skylutę (~vieno cm gylio)
2. Į tą skylutę dedi ledvaržtį kiek galima daugiau pasukus prieš laikrodžio rodyklę
3. Pasuki kaip galima daugiau pagal laikrodžio rodyklę
4. Perimi nepaleidus ir dar kartą pasuki
5. Imi už rankenėlės ir suki greitai ir pastoviai
   
6. Viskas

Tai va tiek šiandien žinių. Parašykit kas bandė Petzl produkciją. Būtų įdomu palyginti.

Laipiojimo Ledais Pradžiamokslis

Savaigalį įvyko superinė ledų laipiojimo mokykla. Ilgai organizuota, planuota ir dabota atrodo ji mūsų nenuvylė. Mūsų gidas buvo Roberto, su kuriuo susipažinau laipiodamas dolomituose. Jis labai šaunus žmogelis, turintis geras didaktines savybes. Todėl daug ir išmokom. Šį kartą stengsiuosi papasakoti daugiau apie lipimą, o kai gausiu nuotraukas, papasakosiu ir apie įrangą (turėjom visą racioną ledo varžtų!!!), bei kuo viena įranga skiriasi nuo kitos.

Taigi, ledo laipiojime svarbiausia turėti kojas ir rankas. :) Be jų būtų labai sunku. Kojos, kaip ir lengvame uolų laipiojime neša visą/daugumą svorio, o rankos naudojamos daugiau balansui. Kates reikia įkalti į ledą taip, kad bato padas būtų horizontaliai. Kulną reikia nuleisti kaip galima žemiau. Per žemai jo nuleisti beveik neįmanoma. Pakeltas kulnas yra didžiausia pradinukų klaida. Pats kojų įsispyrimas priklauso nuo ledo. Jei yra nelabai šalta (iki -7.532) tai viskas lengviau - tiesiog spiri i vietelę kuri patinka ir dažniausiai laiko. Jei šalta, ledas pasidaro trapus. Tada reikia spirti kelis kartus. Du kartus spyris nestiprus ir skirtas numušti viršutinį netvirtą birų sluoksnį, o trečias stipresnis skirtas įsispyrimui.

Kojų balansas panašus į uolų laipiojimo. Jei ledas nėra status, tiesiog dedi kaip patogiau ir tiek. Jei pasidaro statu, tenka balansuoti. Tada kartais gerai stovi tik ant vienos kojos, o kitą balansuoji. Pvz jei nori kirsti dešine ranka, tai gerai įsikerti su kaire ranka, ir stovi daugiau ant dešinės kojos, o kairę koją laikai kairiau. Įsikerti su dešine ir tada persidedi kojas aukščiau. Jei yra kokių nelygumų/laiptelių stojiesi/kerti į juos. Darai mažus žingsniukus. Todėl patogiai įsikirtus dažnai padarai 2-4 judesius kojomis.

Rankų judesiai priklauso nuo ledo įrankių ir pačio ledo. Visgi smūgio užbaigimas nesiskiria ir yra sunkiau išmokstamas. Smūgį pradedi kaip kirviu malkas kapodamas, o užbaigi riešu. Todėl ledo įrankis paišo ore gražų lanką. Jei ledas geras, didelio smūgio nereikia. Tiesiog dirbi subtiliai su riešu. Jei ledas blogas įsikirtimas daromas trimis kartais. Pirmus du kartus kerti nestipriai, kad visas paviršinis ledas nubyrėtų ant saugotojo (praktiškai tai ledo laipiojimo esmė), o trečią kartą kerti stipriau į tą pačią vietą. Jei ledas labai byrus, per stiprus kirtimas tiesiog jį suskaldo. Todėl reikia naudoti vidutinę jėgą ir kirsti labai tiksliai (nepamiršti riešo). Tikslumas dar yra tame, kad kaip ir kapojant malkas, reikia kad kirstum ašmeniu, o ne kirvio šonu. Bet koks mažas nukrypimas skaldo ledą ir įsikirsti nepavyksta. Visai kita istorija yra su ledo įrankiais, kurie priekyje turi pusiau vamzdelius (vietoje normalaus ledkirčio priekio). Juos gali smeigti iš pirmo karto ir jie ne taip skaldo ledą. Tiesiog stipriai kali ir tiek. Visgi, jei su jais pataikysi į virvę, tai nekas, nes liksi be virvės :) Kiek girdėjau nejauku kai ji nukrenta ant žemės, o tu lieki viršuje. Half-tube minusai atsiskleidžia ant sudėtigų maršrutų, kur dažnai ledkirtį naudoji užsikabinimui, o ne įsikirtimui.

Kirsti reikia ne per toli. Tai didžiausia uolų laipiotojų klaida. Tiesiog kerti per ištiestą ranką patogiai stovėdamas ant kojų. Niekada nesieki aukščiau (nebent lipi šešiukes, bet tada manau nereikia skaityti šio blogo :) ). Visada kerti kur matai patogią lygesnę vietą. Jei ant ledo auga kalafijorai, tai geriau ten nekirsti, nes jie ištrupės. Dažnai ant statesnių krioklių susidaro ledo stulpeliai, kuriuose lengvai galima rasti kur užkabinti ledkirtį. Tada geriau kabinti, nei kirsti nes sutaupai jėgų. Kuo daugiau laipai, tuo labiau pasitiki ledo įrankiais tuo mažiau kerti, tuo daugiau jėgų išsaugai.

Apie ledo saugą, ledo varžtus ir kaip juos naudoti parašysiu kitą kartą.

Ilga skitourinimo diena

Paskutiniai saulės spinduliai nudažė dangų ryškiomis vakaro spalvomis. Keturiese stovėjom ant perėjos ir žiūrėjom į ilgą kelią žemyn. Gražu ir šiek tiek baugu, kad jau nebespėsim grįžti su šviesa. Jokio garso, tik didinga kalnų ramybė. Laikas leistis. (Daugiau nuotraukų čia... Ačiū Juozui.)

Leistis sekėsi visai neblogai. Po valandėlės sutemo ir teko įžiebti dvi turimas lemputes. Marių nukamavo ėjimas uolomis į perėją todėl leidimasis po truputį lėtėjo. Dažni kritimai visai atėmė jėgas. Svarbu nesusižeisti. O nusileisti ir pėstute galima... Susidėjom slides ant kuprinės ir žingsniavome žemyn. Ramu, nes žinai, kad jau tamsiau nebebus, o sniegas suplūktas ir einasi visai greitai. Nuotaika pakilo, kai pasiekėme slėnio apačią. Vėl ant slidžių ir žemyn.

Mane morališkai išsękino lipimas į pirmąją perėją. Ten retai ką sutiksi, nes ilgas ir plokščias slėnis nepritraukia skitourinimo megėjų. Teko į stačią perėją patiems minti trasą. Ilgai svarstėm ar ne per pavojinga kilti 30-35 laipsniių statumo šlaitu. Kažkaip slėgė atsakomybė. Myniau iš lėto ir klausiausi kiekvieno garso. Sniegas geras ir susigulėjęs. Tik maži kristaliukai kambčiojo slysdami žemyn. Nei vėjelio. Paskutiniai 20 metrų pasitaikė visai statūs (38-40 laipnių). Lipimas uolomis. Tačiau širdyje buvo ramiau, nes čia sniegas stabilus ir lavinų pavojaus nėra.


Nuo viršaus jau matėme savo galutinį tikslą - perėją su mažu kryžiuku. Tik 100m aukščio skirtumas. Nepamačiau, kad teks dar ir nusileisti... Po valandos buvome tenai kur ir pradėjau savo rašymą. Tai kodėl mes pasivėlinom? Nes šeštadienį Val Gardenoje daug turistų, o kamščiai driekiasi per visą slėnį. Šiaip manau nepadarėm labai neteisingų sprendimų, gal tik reikėjo pasivėlinus eiti kitu maršrutu. Viską atpirko gražūs vaizdai ir svarbiausia gera kompanija.


View Larger Map

Laipiojimo ramybė

Prisiminiau, kaip gera laipioti. Ir kad tai labiau meditacija nei sportas. Sėdėjau vakar ant naujai suręsto suoliuko ir saugojau Markus. Saulutė šildė nugarą, aplinkui čiulbėjo paukščiukai. O tyliai skambantys karabinai kažkaip savotiškai ramino. Žvilgčioji į viršų ir lėtai išdavinėji virvę. Ramu.

Gerai kai vadovai išvažiuoja. Tada geriausias laikas laipioti. Po apšilimo perėjom ant Markus prakalto multipičo. Ties antru piču pradėjo vakarėti. Kabėjau vienas ant savisaugos su virve rankose. Paskutiniai saulės spinduliai šildė raudonas dolomitų uolas. Dar šilta ir yra laiko pagalvoti ir susikaupti. Mintyse šmėkščiojo lipimai į Vajolet bokštus. Ten dar žiema.

Skitourinimas kaip sportas

Kaip greitai galima lipti su slidėm į viršų? Aišku viskas priklauso tik nuo pačio lipiko. Vakar su James išbandėm mūsų galimybių ribas. Kam? Kad spėtume viršuje išgerti alaus.

• 650m per 50 min
  
• 400m per pusvalandį. Gaila, kad į kita pusę (780m per valandą) neveikia...

Normaliame skitourinime vidutinis lipimas yra 300m (vertikale) per valandą, o greitas apie 400m per valandą. Taigi pirmą valandą įmanoma ištemti enant dvigubai greitesniu tempu. Beje, einant su najokais ar šiaip neskubant mes toje trasoje užtrunkame apie 1:40. Varžybų maksimumas yra 36minutės vyrams ir 42 moterims.

Ar įmanoma mum būtų pasiekti tokių rezultatų? Aš manau speciali įranga pagreitintų mus penkiom minutėm, o dar pasistengus gal ir pasiektume moterų rekordą. Čia žmonės visai rimtai tam treniruojasi. Kas antrą dieną jie tokiu greičiu subėgioja du kartus į kokią nors viršūnėlę. Man užlipus/užbėgus tokia mintis, kad galima būtų tai pakartoti net nekilo.

Tiesą pasakius pabandėm ir užteks. Tai arklių sportas. Viskas prasidėjo tuo, kad važiavom su traukiniu pasiimti James mašinos. Stovėjimo aikštelėje už Bolzano ribų jos neradome. Aišku tada James prisiminė, kad mašina centre (paliko ten kad negaišti laiko). Teko ieškoti būdų grįžti į Bolzano. Galiausia trasoje buvome pusė vienuolikos ir žut būt norėjom išgerti viršūnėje alaus. Spėjom iki uždarant (11:30), bet alaus nedavė. Teko leistis iki apatinio restoranėlio...

Kaip žinant savo greitį kalnuose įvertinti maršruto laiką (geriau namie su žemėlapiu)? Idėja yra susumuoti vertikalų ir horizontalų laiką:

1. Pasižiūri peraukštėjimą ir paskaičiuoji kiek laiko tau reikia įveiktį tą peraukštėjimą. Sakysim 1200m reikia 4 valandų.
   
2. Pasižiūri atstumą plokštumoje. Sakysim maršrutas yra 15km ilgio. Plokštumoje tu eini 5km/h = 3h.
3. Dabar imi didesnį laiką ir prie jo pridedi pusė kito laiko: 4h+3h/2=5h 30min.
   

Kiek bandžiau tai šis metodas veikia gan tiksliai einant alpiniais keliukais. Gal kas turi kokių kitų gersnių būdų?