Baigiu įgyvendinti savo
vasaros planus. Šis savaitgalis buvo neeilinis: išbandėm
canyoning ir rafting tikrai puikiose Tyrolio vietose. Kaip jau tapo įprasta, už gerą organizaciją reikia dėkoti James. O dabar tikrai įspūdingos kelionės aprašymas.
Sekmadienį iš pat ryto susirinkom prie mano namų. Sėdom į mašinas ir patraukėm link Vipiteno. Ten susipažinom su savo gidais. Tiesa dauguma iš mūsų jau bandė raftinti, o kiti apsimetėm, kad irgi esam ne naujokai. :) Naujokų niekas neima į
Otztaler Ache upę. Tai IV+ - V kategorijos upė, kurioje būtina white water rafting patirtis. Sėdom į mašinas ir patraukėm į Insbruką (Austrija). Kodėl į Austriją? Todėl, kad šiaurės Italijoje nėra tokių sudėtingų maršrutų. Tiesa yra V kategorijos upė, bet kas bandė abi, sakė jog Otztaler Ache buvo daug smagiau. Insbruke buvom apie pietus. Pavažiavome dar apie trisdešimt kilometrų iki maršruto pradžios.
Kaip jau tapo įprasta užsimaukšlinom aptemptus hidro kostiumus. Tada sekė trumpi sutartinių ženklų apmokymai: forward, backwards, all in boat, right backwards, left backwards, stop, back to position. Viskas aišku :) Dar paaiškino, kaip įtraukti vargšą įkritusį draugą iš vandens ir tiek. Mane mieli draugai pasodino priekyje. Sutartinai nusišypsojo ir tepasakė, jog ten daugiausia emocijų. Dar norėjau pasikeisti, nes nepatyręs ir pagal pirmus irkluoja visas laivas. Bet ne.
Adrenalinas pradėjo skirtis tik pamačius pačią upę. Niekada nebūčiau sumąstęs, kad galima su pilnu plaustu "čeinikų" lįsti į tokį putojantį vandenį. Oi Oi Oi. Mintyse kartojau komandas left backwards ir right backwards, nes supratau, kad vis tiek susimaišysiu. Taigi keliuose kvadratiniuose metruose "užutėkio" (niekad tokiam užutėkyje nebandyčiau maudytis) pabandėm pasisukioti. Sekėsi neblogai. Mes plaukėm dviem laivais. Mūsų laive dešimt studentų, o antras laivas buvo pilnas italų.
Dirbti reikėjo nuo pat pradžios. Nedrąsu sėdėti ant krašto. Kojas įkiši į tokias kišenėles, o pats sėdi ant krašto. Irkluoja visi sinchroniškai pagal komandas. Greitai išmokom su Tadu rėkti "one, two, one, two". Sėdėti priekyje pats malonumas: laivas pakyla ant bangos ir neria žemyn. Tėškiesi visu greičiu į kitą banga. Vanduo kartais nublokšdavo į valties vidų. Kartais užpildavo tiek, kad teko prisiryti vandens per nosį.
Greitai supratom, kaip kas veikia ir pirminė mano įtampa atslūgo. Šypsojomės, juokėmės ir šūkavom kai plaukdavom per patį balčiausią vandenį. Nuotaika super. Komandinis darbas. Kartais atsisukdavau pasižiūrėti draugu veido išraiškų :) Nuo baimės, įspūdžių ir viso kito jie būdavo juokingi.
Kadangi pasirodėm tikrai neblogai, mūsų instruktoriai (turėjom du) kreipė laivą per pačias įdomiausias upės vietas. Praplauki galingą slenkstį, susimuši su Tadu rankomis ir varai toliau.
Pusiaukėlėje pamatėme virš tilto pavojaus ženklą: kaukolė ir kiti įspėjimai. Už kokių keturių šimtų metrų teko persinešti laivą. Pasirodo būta galingų krioklių. Vanduo labai sūkuringas ir su plaustu praplaukti neįmanoma. T.y. mum paaiškino, kad gal profesionalai ir pajėgtų, bet rizika per didele. Vanduo paviršiumi grįžta atgal ir reikia labai didelio greičio, kad prašoktum tą vietą. Jei ne, srovė pakištų po kriokliu ir tada "batai".
Sėdom atgal į valtį ir prasidėjo didžiausi slenksčiai. Pagrindinis vadas dialektu pasikalbėjo su mūsų vadu:
-"plaukit dešiniau per tokį ir tokį slenkstį"
-"kas bus jei įplauksim šonu"
-"tikrai apsiversit"
Hmmm na ką. "Forwars. One two, one two. All in the boat." Galingas kritimas i vandens duobę ir skridimas atgal iš jos. Ir taip kelis kartus. Hehe mes jį įveikėm. "Back to the position". Beje, kai irkluoji per slenkstį kartais pagalvoji, "o kodėl nėra komandos all in the boat"? Kartais priekis taip išklyla, kad nebepasieki irklu vandens. Kai smingi žemyn vanduo nubloškia į valtį ir vis tiek irkluoti kokią sekundę negali. "One two One two" girdi niekas nebekartoja :) Akies krašteliu matai visus laivo viduje :)
Kadangi viskas buvo per gerai, vadas norėjo mus išbandyti. Kai vanduo nurimo, liepė stotis ant valties kraštų. :) O paskui tarė: "ok. very good. now play the guitar" :) Aišku išsilaikyti nėra labai lengva. Visi sugriuvom atgal i valtį.
Toliau sekė įdomiausia dalis. Upės užutėkyje susidaro priešpriešinė srovė. Ten stovinčios bangos gan įspūdingos. Pirmoji valtis įplaukė į tą srovę. Mes iš paskos. Toliau jie gan lengvai iš jos išplaukė. Na ką pabandysim ir mes :) "Forwards. One two, one two". Laivas įplaukė į priešpriešinę srovę. Spėjau pamatyti didelę vandens duobe po savimi. Nėrėm į ją. Paskui viskas vyko labai greitai. Pamačiau Tadą kylantį į viršų. Supratau - verčiamės. Šiek tiek užsidengiau, rankomis viršutinę kūno dalį nuo Tado :) Pirma mintis: ištraukti kojas iš kilpų. Srovė nutempė labai giliai. Jaučiau kažkieno kojas virš savęs. Antra mintis: nerti į viršų ir ar virš manęs nėra valties. Trečia mintis: aš labai giliai, bet liemenė turėtų padėti. Bandžiau nerti į viršų. Trys judesiai ir išnėriau. Aišku srovė nešė per slenksčius. Prisirijau šiek tiek vandens. Dar pagalvojau, ot ta liemenė - kažkaip nepadeda. Vėliau pamačiau, kad rankoje turiu irklą. Ir kad priekyje yra ramesnis vanduo. Prisiminiau: reikia plaukti kojomis į priekį ant nugaros. Kai buvo tinkamas laikas pradėjau plaukti į krantą. Mačiau, kad Tadas irgi kapanojasi. Sušukau: "varyk Tadai, varyk". Pats išlipau ant akmenų. Plaustą paėmė instruktoriai, o visi kiti šiaip netaip irgi išsikapanojo. Pirmasi išgąstis praėjo. Supratom, kad buvo nerealu :))) Visi susirinkom ir plaukėm toliau.
Posts
