Blogiausias sniegas ever

Manot puikiai slidinėjat? Per sezoną nei karto nenugriūnat, carvinat, šokinėjat ir kitaip išsidirbinėjat? Pabandykit tą primininti kai važiuosit ant "harsch" sniego. Gali visą gyvenimą praslidinėti ir niekada nepamatyti ką reiškia tikrai blogas sniegas. O dar kur ne kur kyšo uolos... tikras pravalas.

Šiandien jau truputį atlėgo. Susiremontavau slides, kuriose žiojėjo skylės iki pat metalo ir medžio sluoksnio. Ačiu, Romki, už paliktas remonto žvakutes. Maniau neprireiks... O kaip nuo jų galva sukasi - super :). Vakar taip gerai vožiausi į pasislėpusią uolą, kad maniau jog kiaurai pramušių slidėje skylę. Galėčiau sau žiūrėti pro ją į saulę - sako laimę nešą. Širdis skauda - gaila naujų gražių žaliųjų "devil" :) Bet, kad jėgų nebebuvo beverkti. Nukrenti - atsikelti sunku - sniego iki pilvo. O prieš tai užlipom 1400m. skirtumą. Ne juokas... galva skauda, gėrimai baigėsi... pravalas2 :D Vienintelis gėris tai vaizdai: guli sau kur parkritęs... vėsu... ramu... Kalnų didybė. Ožkos aplinkui vaikšto. Nei žmogaus. Šypsaisi ir grožiesi snieglentiniku, kuris didele trajektorija neria stačia galva į sniegą - irgi akmuo pasimaišė.

Zuikiai tapo visiškais chamais, kai įvažiavom į tą nežinau kaip tiksliai vadinamą sniego rūšį. Vokiškai lyg ir harsch. Tas sniegas susidaro, kai powder sniegas guli ir šildosi ant saulutės, o vėliau per naktį sušąla. Važiuodamas jį pralauži, o apačioje puru. Kojos kaip įrakintos, skečiasi kur kuri sau. Jei slidžių priekiai panyra - leki "salto mortale", jei guliesi ant galų, negali nieko kontroliuoti. Blogiausia, kad įgyti slidinėjimo refleksai veikia prieš tave. Norėdamas pasukti permeti svorį į vieną pusę ir griūnį ten kur permetei, nes kojos ir liko kur buvusios.

Esu matęs kaip ant jo važiuoti. Tikrąja to žodžio prasme iššoki virš jo, pasisuki ir pralauži sniegą kitoje vietoje, tada vėl pašoki ir ore pasisuki. Na bet kartais kai nusileidi tai taip pralauži, jog sustoji vietoje... o tada prasideda didysis nardimo čempionatas. Girdėjau kad ir Džeimsas po egle itališkus žodžius linksniavo. Rusiškų nemoka, tai ne taip padeda...

Žodžiu reikės išmokti ir tokį sniegą įveikti. Girdėjau, kad tai aukščiausias lygis, jei gali ant jo su malonumu važiuoti. Jaučiu neteks. Why to start with harsh if we have hash?

Kalnų policija

Sekmadienį išbandėm selą rondą - privalomą pasivažinėjimą slidžių ir Dolomitinių Alpių megėjams. Labai labai gražu, bet šis įrašas ne apie tai. Jis apie Policiją aka mentus, agurkus...

Važiavom su pažįstamu slidinėjimo mokytoju. O jis aišku žinojo visus nukirtimus su puikiu milteliniu sniegu :) Kadangi jis mokėsi važiuoti telemarku, tai neprisijungdavo prie mūsų, o laukdavo apačioje. Puiku nuostbu... daug puraus sniego ir dideli riebūs sniego zuikiai...

Vieną kartą tik nusileidus nepavojingu miltelių šlaitu mus sustabdė keistai apsivilkęs jaunuolis. Prisitatė kaip kareivis prižiūrintis tvarką. Pasirodo, jokiu būdu negalima išvažiuoti iš trasų. Toks malonumas gresia ne administracine, bet baudžiamąja byla priklausomai nuo lavinų tikimybės ant to šlaito. Ne juokais išsigandom. Atima slidinėjimo pasus, bauda apie trisdešimt eurų už slidinėjimo taisyklių pažeidimą ir teismas... Bauda tai bauda, bet kažkaip nesinori baudžiamojo įrašo.

Viena iš minčių - "reikia sprukti". Mes buvom keturi nelaimėliai, o jis tik vienas. Bet gerai, kad taip nepadarėm, būtų liūdnai baigęsi, nes apačioje buvo daug policijos :))) Jis liepė mum stovėti ir per raciją iškvietė pastiprinimą. Tipo pats negali nieko daryti, nes jis kareivis, o ne policininkas. Atvažiavo pora kalnų policijos pareigūnų. Padėkojo kareiviui ir liepė pasišalinti. Tada griežtai pareikalavo dokumentų ir slidinėjimo pasų. Supratau, kad dokumento geriau neduoti, bet pasakyti, kad palikom mašinoje. Slidinėjimo pasus atidavėm. Tada sekė pokalbis. James aiškino, kad čia kur mes čiuožėme yra nepavojinga (lavinų pamokėlės atsipirko). Policininkas matėsi esas dar ir neblogas alpinistas :) Nenorom jis sutiko. Mes visi buvom su skitourinimo slidėm, o vienas vyrukas ne iš mūsų turėjo net ir lavininį pypsį ir kastuvą bei zondą - žodžiu lengvai nepaimsi su išsigalvotais lavinų pavojais ant tokio šlaito. Visgi policinikas teisingai paaiškino - "jūs tai žinot kur nepavojinga, o kiti seks jumis - patiks ir važiuos kur pavojinga. Lavinų tikimybė 3. Lavina ir daug žuvusių ant trasos." Galiausiai nusišypsojo ir pasaskė - "ok ok aš irgi norėčiau važiuoti už trasų ribų, bet matote pas mane ant nugaros parašyta "POLICIA"" Atidavė slidinėjimo pasus, ir paprašė važiuoti po vieną ir negreitai, kad apačioje policija ir mus pagavęs kariškis nieko nesužinotų.

Taip tarę jie dar pagavo vieną labai greitai važiuojantį pilietį skambiu šukiu: "HEY STOP KILLER". Tas nustebo sustojo ir išklausė kito pamokslo apie užmuštus vaikus ir tt. :)) Geri tie alpinistiniai mentai. Daugiau už trasos ribų nebevažiavom.

O pasirodo Sela ronda yra keliuose regionuose, o Belungo uždrausta net šiaip ant sniego eiti pasivaikščioti už trasos ribų. Pasakodamas šią istoriją išgirdau ne tokių sėkmingų pokalbių su policininkais. Kai kam teko ir pasedėti ir 16K EUR baudos sumokėti. Tiesa jie sukėlė laviną. Ir vienas iš jų buvo guida alpina. Vat taip.

Slidinėjimas milteliais (powder skiing)

Rittnerhorne ganyklos puikaus nepaliesto sniego. Ritmišku "aukštyn-žemyn-aukštyn" plauki per baltus miltelius. Judesiai mikšti kaip ir pats sniegas. Štai kur didysis slidinėjimas - "White dreams".

Sekmadienį 11h ryto miltelių automatinis raportuotojas pranešė, kad Rittnerhorne 80cm naujo puraus sniego. Į Reinswaldą kelias buvo užblokuotas, todėl kito pasirinkimo kaip ir nebuvo. Pirmu nusileidimu išsiskyrėm su snieglentininkais ir pradėjom pudros pamokas. Nėra lengva pagauti tą subtilų judesį. Kai kieno nors klausi kaip tai daryti, atsakymas dažniausiai būna - "na, yra toks jausmas...". O dabar ir aš galiu panašiai pasakyti. Tiesiog sau minkštai šokčioji aukštyn žemyn aukštyn žemyn ir aukščiausioje vietoje pakeiti kryptį. Nesipriešini sniegui. Jis tave išmeta ir pristabdo, o dar labai mielai gurgžda po kojom.

Jau noriu kur jo daugiau ir nesimato liftų - plotai nepaliesto baltumo.

Old School ir sniego spastai

Bolzano lijo, puskilometriu aukščiau lijo, kilometru aukščiau irgi lijo. O vat apie dviejų km aukštyje pradėjo snigti. Dar aukščiau pradėjo pustyti, kad net kelias sunkiai matėsi. O aš ėjau su sena rusiška brezentine šturmuote ir galvojau "kaip sunku būdavo ką nors šturmuoti".

Šturmuotė nauja, o ant nugaros didelėm raidėm užrašyta OLD SCHOOL. Pradžioje atrodė ji nepraleidžia vandens ir didelės snaigės virsdavo lašiukais ant žąsies plunksnų, bet galiausiai pradėjo ledėti ir tapo nebelanksti. Galiausiai vėl atšilo ir tapo šlaputėlė. Va tai tau. Per naktį jaučiu sušaltų į skydą ir ryte tiktų tik apsiginti nuo kačių.

Snigo dideliais kąsniais. Didelis vėjas blaškė vargšes snaiges. Stengėmės lipti kartu, bet žiogelis ant sniegbačių beviltiškai stabdė. Paskutinė įkalnė vos netapo didele klaida. Per vidurį kalno buvo slėniukas - vieta, per kurią patogu lipti, bet reikia vengti. Aš bandžiau laukti žiogelio, bet tolumoje mačiau James einant ta griova. Vėjas pūtė į veidą ir slėniukas greičiausiai buvo pilnas keliaujančio sniego - užtaisyti spastai. Pasivijau, bet jie jau buvo per vidurį kalno. Aš pradėjau eiti kairiau per akmenis ir žoles, kur mažiau sniego. Viršuje mane sėkmingai pasivijo James, o aš tuo tarpu analizavau atsiradusį sniego plyšį, kuris žadėjo nemažą laviną. Pradėjau komanduoti, o kiti nesuprato kas darosi. :))) Šaukiu "eik ten", o man sako, "ne nenoriu ten, eisiu kur James". Rėkiu ir mosuoju pagaliais. Atrodžiau kaip susinervavęs ufonautas su didelėm antenom. Žiogelis apačioje pasimetė ir tiesiog ėjo savo keliu. Galiausiai per stiprų vėją susikalbėjom. Man vėliau pasakojo, kad visi viską girdėjo ir tik aš vienas rėkavau kaip beprotis. Žodžiu nusprendėm suktis atgal. Dar netoli žiogelio nuvažiavo maža sniego nuošliauža (~10m)...

Leidomės šauniai. Daug juokėmės, nes buvo apie metrą naujo sniego ant kurio buvo smagu pagauti zuikį. Mišku mišku tarp medžių arba šlaitais per cukraus kalnus. Uch... nuotykiai :)

Sniego kačių baimė

Myliu kačiukus. Tokie juodi kaip smala arba raini. Murkia sau ant krūtinės kai miegi. Bet nekenčiu sniego kačių. Klausiat kodėl? Visų pirma jos klastingos ir žiaurios. Jos medžioja grupėmis ir puola kai jų mažiausiai lauki. Tik neapsižiūrėk ir jau šoka keletas iš už kalnelio. Jei nebūčiau įvaldęs "toro toro" tai bemat papjautų.

Tik nepagalvokite kad šneku apie baltus minkštus gyvunėlius. Ne. Tai dideli ir beširdžiai ateities robotai. Čia Suedtirolyje juos treniruoja kaip žudikes mašinas ir niekas to nežino. Išleidžia po kelias gaudyti vargšų skitourerių. Jos dar kvailos, nemoka važiuoti už trasų ribų, bet greitai jos išmoks ir tai. Jau dabar kai kur jas išleidžia tik vėliau, kai mūsų mažiau ir surasti sunkiau. Treniruoja sunkiomis salygomis. Teks imtis naujų gudrybių. Ir tik mes, kurie žino jų silpnybes, galėsim kovoti su jom ateityje, kai gausybė jų sukils prieš žmoniją. (Terminatorius)

Va ir vakar ėjom ėjom sau ramiai ir tik jaučiam kad tapo šviesiau. Dideli prožektoriai nukreipti į mus. Ar jos jau mus pamatė? Bėgam kuo greičiau iš trasos ir kaip tik trys didelės katės praskrenda pro šalį. Šiek tiek pristabdo ir apsižvalgo. Prožektoriai ieško mažų mūsų žibintuvėlių. Susigūžiam. Milžinišku greičiu jos nuriaumoja toliau. Matyt pamatė auką priekyje. Tenka sprukti. Renkamės akmenuoją statų šlaitą. Slidės jau nebesvarbu. O vėliau siauru rogių keliuku žemyn. Joms čia per siaura. Jos dar kvailos. Yra vilties kad mes jas įveiksim.

Manau reikia atidaryti slaptą anti sniego kačių frontą. Kaip jas įveikti? Kaip jų išvengti?

Naktinis skitouringas

Valio valio! Pradejom šių metų naktinį skitourinimą. Ir ne tik skitourinimą, ėmėm ir snieglentininką Tadą už čiupros ir vilkom į kalną su sniegbačiais. Kadangi prie mūsų prisijungė ir sportininkas Markus, viskas ilgai neužtruko. O gaila - tokios gražios buvo žvaigždės.

Po truputi šyla. Vakar ant šlaito apačioje buvo minus pusė, o viršuje spėju apie minus keturis ir postipris vėjas. Eilinį sykį pasidžiaugiau savo nauju Polartec Power Stretch viršumi. Jei ką, visiems labai rekomenduoju vietoje fliso: kaina panaši, o šildo, garina, apsaugo nuo vėjo žymiai geriau. Einant tokiu tempu nepasiteisina jokie neperšlampami dalykai sušlampi iš vidaus. Net ir softshel'as neišgarina tokio kiekio drėgmės. Einant lėčiau, su softshelu James liko sausas.

Kadangi į viršų beveik bėgom, neuztrukom ilgai. Tiesa pasakius aš tuo nelabai apsidžiaugiau, nes snieglentininkas Tadas su James ėjo lėčiau, o išardyta grupė mane slegia. Na bet sportas yra sportas (naktinis pasibėgiojimas). Paaiškėjo, kad su sniegbačiais eiti nelengva: neši sunkią snieglentę, stačiu šlaitu negali traversuoti, o giliame sniege važiuoji atgal (Tadai papasakok daugiau).

Virš miško zonos grožis neišpasakytas. Aplink kalnai ir tyla. Likau vienas, nes Markus nubėgo iki kažkokios viršūnėlės. Aš lipau aukščiau be žibintuvėlio. Žvaigždutės sposkojo į mane ir mirksėjo mažomis akutėmis. Nuo per didelio krūvio viskas pagražėjo. Akytės ieškojo pažystamų žvaigždynų ("tam gdė krutica bolšaja mėdvėdica" Kin Dza-Dza), o kojos žengė aukštyn.

Klik klik, šliur ir jau gali leistis žemyn. Puikus, tik mum vieniem paruoštas sniegas. Tylu ramu. Keturi žiburiukai skrieja žemyn. Smagus slydimas. O veliau bokalas alaus ir puikūs sumuštiniai.

Kalėdines pamokėlės apie lavinas

Gavau pirmą Kalėdinę dovaną - pamokėles apie lavinas!!! Ačiū James! O, kad dovana būtų dar prasmingesnė, papasakosiu kaip kas buvo ir ką naujo išmokau. Visų pirma reikia pasakyti, kad žinant daugiau apie lavinas turėtų pagelbėti išvengti pavojų. Visgi, kad ir kiek mokinsiesi, nereikia pamiršti: "lavinos nežino, kad tu esi ekspertas".

Kaip dažnai nutinka, viskas prasidėjo savaitgalio planavimu penktadienio popietę. Sprendėm kur važiuoti skiturinti, žvalgėmės Internete ką galime pamatyti. Nusprenėm, kad reikia eilinį sykį prisiminti lavinų saugumo taisykles. Po kelių minučių James pranešė, kad kažkur jau prasidėjo trijų dienų kursai ir mes galim prisijungti prie grupės šiek tiek pavėlavę. Po poros valandų susipakavom mantą ir patraukėm į Pustertal užkampį - slėnį kažkur prie pat Austrijos sienos. Aišku pakeliui aplankėm draugus...

Taigi kaip Alpėse išvengti lavinų:

1. Vakare prieš žygį gerai suplanuok maršrutą. Atsižvelg į tris svarbiausius dalykus: Bendrą oro/sniego būklę regione (lavinų tikimybė, vėjas, sniegas), grupės pajėgumą, maršrutą.
2. Iš ryto prieš pat žygį pažiurėk, ar niekas nepasikeitė ir ar prognozės galioja maršruto vietovei.
3. Žygio metu elkis pagal situaciją. Visada įvertink grupės jėgas, pavojus ir tt. Prisimink, kad viršūnė tėra pusė žygio (leidžiantis nutinka daugiau nelaimių nei kylant)

Apie kiekviną punktą galima prirašyti labai daug. Visgi, manau, kad geriausia būtų kiekvienam pasiskaityti gerą knygą visais klausimais, o paskui išeiti į žygį su ekspertu ir visko jo išklausinėti. Beje, taip mes ir padarėm. Čia panašiai, kaip mokintis iš knygų, ar paskaitose. Per paskaitas viskas aiškiau, pabrėžiamos svarbios detalės, knygose daugiau ir išsamesnės informacijos.

Taigi mokėmės mokėmės ir viskas vyko realiom salygom (tik lavinų neturėjom). Aišku pamokas praskiedėme geru skiturinimu :) O man didžiausią įspūdį paliko nusileidimas mišku ir nusileidimas nuo viršūnės 40 laipsnių "siena".

Miške daug daug kupstų ir pilna sniego. Šlaitas apie dvimpenkių laipsnių su pusantro metro šviežiu sniegeliu (aišku, kas gi kvailas per mišką leisis? :)) ). Važiuoji ir tik žvalgaisi, kad neatsitrenktum į medį ar į kokį akmenį. Nerealu. Kas geriau mokėjo šokinėjo per kupstus ar kitaip išsidirbinėjo. Aš vis dar nemoku važiuoti per purų sniegą. Ty moku, bet ne tiek, kad gerai jausčiausi. :))) vienas vyrukas padarė gerą salto. Aišku jis to nenorėjo...

O vakar kilom į fainą viršūnę. Kadangi moteriškės liko apačioje (nebebuvo jėgų), mūsų mokytojas pasiūlė leistis tiesiai nuo viršūnės žemny. Opapa. Statu nerealiai. Sniego apie pusantro metro. Aišku ties puse kalno padariau porą kulversčių ir teko ieškoti slidės :) Ne taip lengva repečkotis atgal per gilų sniegą. Aplink uolos... gražu :) Be gido net nebūtų minties ten leistis, nors kelias žemyn ketera su slidėm irgi nevilioja: visada reikia rinktis kuri koja Austrijoje, kuri Italijoje.

Tai tiek nuotykiu. Manau pamokėles apie lavinas išskaidysiu į tris dalis ir aprašysiu per keletą dienų.

Įrangos Kalė

Kartais, kai į galvą stuksi vakarykščio vakarėlio prisiminimai imi ir susimąstai. O aš susimąsčiau ar tik aš nebūsiu Įrangos Kalė (angl. Gear Whore)? Išsimiegojau iki pietų ir lėtai lėtai ėmiau tvarkyti savo kalnų įrangos skyrelį. Tiesiog šiaip sau. Na kad nemąstyti apie skaudančią galvą ir niekais nuėjusio savaitgalio: "Sera de leone, mattina de colione".

Ko tik ten nėra. Nuo naujausio lavininio Mammut Pulse Barryvox pypsio iki šilkinio įklotėlio į miegmaišį :). Kas blogiausia visi šie žaisliukai mane kažkaip žavi. Na vieni mėgsta žvejybos įrangą, peilius, ginklus arba batus, o man patinka alpinistinė įranga. Žavi nuostabus funkcionalus dizainas, jokio nereikalingo blizgučio ar šiaip pribumbaso. Žavėtų ir peiliai ar ginklai, bet aš myliu drugelius.

Tai kas gi mane daro įrangos kaliniu (Kalė->Kalinas->Kalinys?)? O gi tas, kad savo ledkirtį panaudojau tik vieną kartą, o kai jo labiausiai reikėjo neturėjau su savimi. Jis kaba tik tam, kad būtų gražu. Na arba šeštadienį - nuvažiavau į Trento ir prisipirkau visokių techninių drabužių. Nusipirkom net ir bivakzak maišą... :))) Manot jo kada nors prireiks? Išleidau milijoną, net daugiau. Tą patį šeštadienį išbandžiau viską simuliaciniame naktiniame žygelyje su rogutėm. Dar iki dabar galvą skauda... Žodžiu nupušau truputį. Arba amerikėje prisipirkau CAM'u... ne tiek daug... aišku gražu kai supasi spintoje ant specialių kalbiukų, bet ar tikrai man jų reikės? Nekalbant, kad vis dar administruoju rocklimbing.com, skaitau apie įrangą, kas bus naujo kitais metais. Neslėpsiu, kad jau žinau kur galėčiau suinvestuoti visą savo metų stipendiją :)

Ar nesijaučiat panašiai? Paguoskit mane...

Pokalbis su kalnais

Vuf. Giliai giliai atsidūsta kalnai, prispausti sunkaus sniego. Atrodo, kad jie visada nori nusikratyti sunkios naštos. Šis garsas palieka neišdildomą įspūdį. Stebiu kaip aukštai pradeda tekėti sniego upė. Mes stovim akmenų šešėly, šiek tiek aukščiau kuluaro. Viskas prasideda mažu lūžiu ir jau po kelių sekundžių sniego upė plečias, greitėja. Čia pat, už penkiolikos metrų pro šalį gurguliuoja sniegas. Švari balta jėga šluoja tamsius akmenis. Mes stovim pakerėti grožio. Jokios baimės. Upė sutoja taip pat netikėtai kaip ir prasidėjo. Stiprus vėjas neša sniegą ir po kelių minučių lavina atrodo sena ir netikra - 300 metrų šalto ir gilaus sniego.

Vakar gavau neįkainuojamos patirties. Tikiuosi sukauptos žinios padės išvengti negandų ir ateityje. Su Torsten išsiruošėm skitourinti. Jau prieš kelias dienas suplanavom maršrutą. Jis mane mokino įvairių saugos triukų: 3x3 sistema, lavinų pavojų išvengimo strategijos, šlaito statumo matavimai, lavinų tikimybės priklausomybė nuo statumo ir sniego stovio, sniego profilio tyrimai, laiko planavimas, lavininių pypsių naudojimas, zondo naudojimas, kasimas... reikėtų viską užsirašyti... bet visa teorija yra daugiau mažiau bevertė jei visko nepabandai lauko salygom.

Taigi niekur toli nėjom. Po lavinos apsisukom, apžiurėjom ar negali būti daugiau lavinų ir pradėjom treniruotę. Kaip vaikai kasinėjomės sniege, ieškojom paslėptų kuprinių. Tyrėm sniegą. Kaip puiku, kai kas nors moka ir nori paaiškinti kaip viską reikia daryti. O kiek daug dar reikia išmokti, kad keliavimas taptų dar saugesnis.

Sunkus skitouring'o sezono atidarymas

Sezonas atidarytas!!! Viskas vyko spontaniškai. Šeštadienį su James išsiruošėm pasižmonėti į BZ klubus. Galiausiai atsiradom Šeradoje. Kažkaip šį kartą nereikėjo klubo kortelės, kuri per metus kainuoja 50cnt... Grojo drum'n'bass ir pilstė per stiprius kokteilius. Po 3 gimė nelauktas planas: ryt iš pat ryto skitouring sezono atidarymas. Aišku James po trijų neproporcingų kokteilių namo nebevažiavo, ir ilgai mūsų bute ieškojo tualeto. Kadangi atidarius duris pasipildavo dulkių siurbliai ir šluotos, galiausiai nusprendė, kad mes pakeitėm tualeto buvimo vietą... Tokie va stebuklai ir tokia štai priešistorė, kuri dažniausiai būna praleidžiama mano bloge...

Taigi sekmadienį iš pat ankstyvo ryto (apie 12:30) stovėjom Shnalstal apačioje. Nelabai puiki savijauta reikalavo tumpo įžanginio skitourinimo. Keltuvai buvo atidaryti tik į vieną pusę, o tai reiškė, kad greitai namuko su alumi ir kitom gėrybėm pasiekti nepavyks (kitoje pusėje jis arčiau). James užsiklijavo antrą odą, kad tikrosios nepratrintų. Čia tikrai toks stebuklingas daiktas yra. Sunkiai, visų stebimi, užsiklijavom kailiukus ir pradėjom sunkų kopimą.

Aš iš anksto džiaugiausi, kad tik pradžioje sunku, bet baisiai klydau. Priėję pirmą namuką supratom, kad kelionę reikės tęsti, nes jis uždarytas. Pailsėjom ir žengėm toliau. Visiškai negyvi užsirioglinom iki vietos, kur matosi antras namukas. Ir jis uždarytas... Aplinkui daug daug snowboarder'iu su pižamom (Burton praeito sezono kolekcija). Rimtai, vienas iš trijų su snieglente. Per daug. Ir spalvų keistumas tų pižamų... Sniegas toks pusėtinas. Tik nusileidimo trasoje yra. Kai kur yra akmenukų - žodžiu nekas. Pasukom iki viršutinio kabako.

Paskutiniai metrai buvo visiškai nekokie. Mes net geroje formoje nelipam iki pat viršaus, nes 1.2Km peraukštėjimas greitu tempu nėra labai lengva pramoga. Likus pusvaldanžiui iki viršaus taikėm labai puikų, laiko išbandytą motyvavimosi apgaulę: užsižymi tikslą 20m atstumu nuo esamos vietos ir sutari, kad ten vėl pailsėsim. Kalorijų nebuvimas ir vakarykštis vakarėlis darė savo. Vargais negalais stovėjom prie namuko. Aišku restoranėlis buvo uždarytas, todėl bare gavom tik vakarykščių sumuštinių. Ir tų tik tris, nes lenkų snowborderiai viską suvalgė prieš mus... Purtė šaltis ir man nuo aukščio/nuovargio truputį skaudėjo galvą (3200m).

Leidomės jau temstant. Ant paruoštų trasų buvo ypač faina, o gale teko šokinėti kauburiukais. Prie pat trasos galo dar nusiverčiau - buvo tikras sezono atidarymas :)