Old School ir sniego spastai

Bolzano lijo, puskilometriu aukščiau lijo, kilometru aukščiau irgi lijo. O vat apie dviejų km aukštyje pradėjo snigti. Dar aukščiau pradėjo pustyti, kad net kelias sunkiai matėsi. O aš ėjau su sena rusiška brezentine šturmuote ir galvojau "kaip sunku būdavo ką nors šturmuoti".

Šturmuotė nauja, o ant nugaros didelėm raidėm užrašyta OLD SCHOOL. Pradžioje atrodė ji nepraleidžia vandens ir didelės snaigės virsdavo lašiukais ant žąsies plunksnų, bet galiausiai pradėjo ledėti ir tapo nebelanksti. Galiausiai vėl atšilo ir tapo šlaputėlė. Va tai tau. Per naktį jaučiu sušaltų į skydą ir ryte tiktų tik apsiginti nuo kačių.

Snigo dideliais kąsniais. Didelis vėjas blaškė vargšes snaiges. Stengėmės lipti kartu, bet žiogelis ant sniegbačių beviltiškai stabdė. Paskutinė įkalnė vos netapo didele klaida. Per vidurį kalno buvo slėniukas - vieta, per kurią patogu lipti, bet reikia vengti. Aš bandžiau laukti žiogelio, bet tolumoje mačiau James einant ta griova. Vėjas pūtė į veidą ir slėniukas greičiausiai buvo pilnas keliaujančio sniego - užtaisyti spastai. Pasivijau, bet jie jau buvo per vidurį kalno. Aš pradėjau eiti kairiau per akmenis ir žoles, kur mažiau sniego. Viršuje mane sėkmingai pasivijo James, o aš tuo tarpu analizavau atsiradusį sniego plyšį, kuris žadėjo nemažą laviną. Pradėjau komanduoti, o kiti nesuprato kas darosi. :))) Šaukiu "eik ten", o man sako, "ne nenoriu ten, eisiu kur James". Rėkiu ir mosuoju pagaliais. Atrodžiau kaip susinervavęs ufonautas su didelėm antenom. Žiogelis apačioje pasimetė ir tiesiog ėjo savo keliu. Galiausiai per stiprų vėją susikalbėjom. Man vėliau pasakojo, kad visi viską girdėjo ir tik aš vienas rėkavau kaip beprotis. Žodžiu nusprendėm suktis atgal. Dar netoli žiogelio nuvažiavo maža sniego nuošliauža (~10m)...

Leidomės šauniai. Daug juokėmės, nes buvo apie metrą naujo sniego ant kurio buvo smagu pagauti zuikį. Mišku mišku tarp medžių arba šlaitais per cukraus kalnus. Uch... nuotykiai :)