Warren Miller Balionėliai

Nukopijavau iš čia, nes labai jau linksmai tie balionėliai keliauja po sniegą. Reikia ir mum tokių :) Gal kas žino iš kur gauti senesnių Warren Miller darbų?

3 Veneziaspitze (3355m) arba lediniai kiaušiniai

Nesu užkietėjęs "kalnų nacis", bet man visai patinka, kai kalnuose aplink nėra per daug žmonių. Alpėse tai gana retas reiškinys, nebent papėdėje -17 ir pučia vėjas. Vakar Martel slėnyje buvo tuščia ir šalta - gera treniruotė prieš grįžtant Kalėdoms namo. Lavinų pavojus stipriai sumažėjo, nes visas drėgnas sniegas sustingo į ožio ragą ir net norint buvo sunku jį pajudinti. Jis labai gražiai girgždėjo ir cypavo, primindamas laikus, kai eidavau žiemą į balkoną paimti raugintų kopūstų. Pučiant vėjeliui vis prisimindavau puikų vužk renginio pavadinimą - lediniai kiaušiniai. Ne juokais sušalom rankas, o šiandien pirštų galiukai praradę jautrumą. Užtat vaizdai buvo ne eiliniai - trapus oras ir gražios viršūnės - Grand Zebru, Zebru ir Ortleris.

Visa kelionė šiek tiek užtruko. Visų pirma, tokiame šaltyje nelipo kailiukai. Jie gūžėsi nuo šalčio ir plazdėjo vėjyje, kai nešdavomes slides ant kupros. Gal prie nelipimo prisidėjo faktas, kad mano kailiukams jau 4metai, o Maxo netgi 6ri... Teko stačiausiose vietose kopti be slidžių, o kailiukus šildyti po striuke. Čia toks mažas triukas, kuris šiek tiek padeda apgauti nelimpančius klijus. Kitas pasiteisinęs būdas yra prisabačinti kailiuką prie slidės su lipučkiniais slidžių susegėjais. Veikia neišpasakytai gerai, nes visai nebijo šalčio. Dėje, turėjom tik vieną tokį aparatą. Bandėm dar ir pleistrą, bet tas buvo tiek sušalęs, kad niekur nelipo.
Kita kliūtis buvo vėjo supūsti ir sustingę sniego kauburėliai. Per juos užtrunka laiko perlipti, o pralaužti neišeina. Nors atrodo ėjome visai greitai, į viršų repečkojomės 5h, o žemyn leidomės dar 2. Viršuje sušalo ir mano GPS, kuris pradėjo rodyti nesamones ir galiausiai numirė. Aš dar vis nesuprantu malonumo eiti į tokį šaltį ilgesniam laikui. O kai kas juk eina žymiai žymiai atšiauresnėm sąlygom.

Veneziaspitze (3) at EveryTrail

Silleskogel (2418m) - pirmas sezono slydimas

Praėjo daugiau kaip pusmetis nuo paskutinio skiturinimo (Haute Route). Vakar griebiau į rankas atitarnavusias slides ir patraukėm su Max link Austrijos. Italijoje lijo, Austrijoje švietė saulė ir slėniuose žaliavo žolė. Pradėjom lipimą ties 1500m, kur buvo apie 10cm sniego. Širdyje buvo ramu, kad mano naujos (dar nenupirktos) slidės vis dar stovi kažkur Sportlerio lentynose ir man neteks jų subraižyti. Kuo aukščiau, tuo linksmiau darėsi. Paskaitėm, kad didžiausia grėsmė - šlapios lavinos. Sniegas sunkus, patirpęs, o vienoje vietoje matosi nemažas žolės plotas. Čia sniegas įtrūkęs ir pavažiavęs apie porą metrų žemyn, sukurdamas piktą šypseną.

Pirmas kartas buvo gana sunkus. Lipom lipom ir prie viršūnės mano jėgos po truputi išseko. Paskutiniai metrai buvo statūs, todėl nusiėmėm slides ir lipom akmenine ketera aukštyn. Likus 30m iki viršaus mus pasitiko status (apie 50 laipsnių) šlaitas. Ir taip žiūrėjom ir kitaip, bet nusprendėm nekirsti. Ne pirma ir ne paskutinė viršūnė, be to pavadinimas Silleskogel yra gana kvailas :), o lipdami į viršų kitoje slėnio pusėje matėme važiuojančią šlapią laviną. Taigi apsisukome ir leidomės žemyn. Sunkus, šlapias sniegas pridaugino zuikių. Visgi kaip pirmam kartui, džiaugiausi savo kreivokom sinusoidėm.

Šalmas

Pasigvelbtas Ritos pasakojimas, kodėl šalmas yra gėris:

Vasara. Vyksta pasiruošimas žygiui "Žalgiris 600". Visi renkasi įrangą, skolinasi iš draugų, džiovina duoną ir t.t. Rima prašo paskolinti šalmą. Skolinu - negaila gi, sąlyga viena - jei gaus į galvą, grąžins kitą. Žygis įvyksta, visi grįžta laimingi. Rima šypsosi ir siūlo išsirinkti naujo šalmo spalvą. Pasirodo leidžiantis nuo perėjos krentantis akmuo pataikė tiesiai į šalmą. Pasak liudininkų - smūgis buvo neblogas. Pasak Rimos - su žvaigždutėm.

Reziume - (i) geras daiktas tas šalmas; (ii) dar vienas būdas atsinaujinti įrangą?? ;)

Šiaip daug žmonių alpėse į šalmą žiūri atsainiai. Jie mąsto - nu negi į galvą gausiu. O jei gausiu, tai koks šansas, kad šalmas atlaikys, o galva be šalmo neatlaikytų. Bet šis yra ne pirmas pasakojimas, kurį girdžiu iš draugų ir savo tėčio, kad šalmas išgelbėjo kelionę o gal ir daug daugiau.

Pirmo sniego mintys

Kadangi pro langus jau matyti baltuojančios viršūnės, Austė su Vytu savaitgalį išbandė pirmąjį sniegą, o iki mano tezės pirmos versijos liko tik šis savaitgalis, pasidalinsiu keliais minčių šuoliais.

1. Sezonas artėja, o mano slidės kiauros. Ant Haute Route dėl inventoriaus (ir netik) vos nenukaliau kelių žmoniu. Reikia naujos investicijos. Ta proga...
2. šiandien smagiai paskaičiau apie lavininę oro pagalvę. Ir pamąsčiau, kad...
3. jei kas domisi geru slidinėjimu būtinai turi sekti šį blogą http://straightchuter.com/. Aš ieškojau kažko panašaus, bet nelabai ką geresnio radau. Ir aišku...
4. prisiminiau filmą Steep. O tada ir Blizzards of AAHHH's, ir arčiau prie realybės (?)...
5. klasikinių Dolomitų nusileidimų sąrašą. O tada labai labai arti realybės...
6. Atsidariau TeXShop ir vėl pradėjau gražinti savo rašliavą.

Bob Railay

... taigi sėdim mes ant kranto prie viešbutuko ir žiūrim į apsemtą sieną - potvynis, kad jį kur. Visos iš vakaro apmąstytos trasos prasideda pusmetriu po vandeniu. Atsiverčiam knygutę ir bandome susigaudyti kur čia galima palaipioti be didesnio pasinardymo.

Žmonės čia geri - šypsosi, o ypač geras pro šalį linguojantis vietinis rastamanas. Nusišypso, atsainiai pavarto knygelę ir tvirtai sako - reikia eiti į Railay West. Be to pasiūlo prisijungti prie mūsų. Rastamanas neblogas - greičiausiai 5 paskutinius savo metus ant heros sėdėjo. Perdžiūvęs, su daug tatuiruočių ir nerealiais dredais, venos randuotos... Po visų mūsų nuotykių su vietiniais, truputi pristabdom, bet sutinkam.

Po kelių minučių mes jau prie uolų. Rastamans daug nežiūrėjęs kimba į pirmą varveklį ir basas pradeda savo pasirodymą. Jo judesiai nerealūs, pastiški, atrodo šoka ant uolos - tolygiai ir galingai. Aš iš karto galiu įsivaizduoti, kaip jis aštunkes pusryčiams valgo. Tokias prisirpusias, su daug vakariečių riebalų, keiksmų ir vandenyno druska.

Lipam apšilimo traseles. Aišku, kad jam nelabai įdomu, bet šypsosi ir pradeda savo ilgą filosofiją apie laipiojimą. Apie sporto esmę, dažnai rudyjančius kablius, naujas trasas Kho-Phi-Phi, labai sunkų Baksą iš Lietuvos ir jo lengvą panelę, mamuto komandą, ir aišku - "donation". Jah, rastafarai :) Mano širdis atsiveria, aš suprantu, kad gyventi iš "donation" ne taip ir blogai. Pajaučiau, kad sutikau sporto sielą - vieną iš daugiausiai ant sportinio laipiojimo pasinešusių žmonių planetoje.
O jis mus mokė viso, ko. Kaip įsegti karabiną į gri-gri, kaip segti atotampą į virveles ant sienos. Šnekėjo nerealiai daug, o paskui lyg supratęs, kad per daug, atsiprašinėjo. Bet nusileidęs aš vis sakydavau - "respect rasta", ir jis vėl šypsodavosi ir aiškino kaip šarma šalia esančios 7a neužonsightino :) O laipiojimas Thailand, Krabi, Railay tikrai puikus, ypač jei su jumis Bob Railay, kuris kartais užtraukia "no woman, no cry". Man pats lipimas pasirodė gal netgi labai 3D. Reikia žiūrėti, kur kokį varveklį už savęs įsispirti, kurį apkabinti ir kurį meiliai prisiglausti.

PS. apatinę jo foto radau kurtai facebooke. Gal geriau pades suprasti apie ką kalbu.

cinque torri - via della guida

Su Max pajutom, kad reikia tradicinio lipimo. Pervertėm variantus ir nusprendėm, kad pirmam sezono bandymui Cinque Torri yra būtent tai ko reikia. Lengvai pasiekiami, nelabai aukšti ir stotys, bei sunkiausios vietos turi po kelis žiedus. O pirmas maršrutas - klasikinis via della guida. Aišku sunkiausių vietų nelabai buvo :) Tiesa ant pirmo pitčo ilgai žiūrėjau pro kur eiti, bet pamačiau žiedą ir lengviau atsikvėpiau. Visgi visi friendai ir zakladkės man dar saugos jausmo per daug neįpučia. Bet visi tie geležukai gražiai skamba ant kaklo, panašiai kaip alpinių karvių skambalai. Aš nusipirkau kelis metrus kevlaro, kuris kaip tik ir išlaiko maždaug dvi karves, jei gerai pririši už uodegos. Todėl nors ir nelabai jaukiai, lipom į viršų. Ketvirtas pičas labai gražiai vertikalus, su didelėm rankenom ir pora vietų kur sugebėjau įkišti po zakladkę.

O viršuje pradėjo lietutis kauptis. Ir žaibai. Ir baisus griaustinis. Tai nusileidom, apžiūrėjom kelis kitus maršrutus ir teko slėptis nuo krušos mažoje oloje. Iš ten stebėjom, kaip vokietukai bando kažkaip išvengti krušos. Spirgėjo spirgėjo, nes matyt su maikute buvo vėsoka. Šalmai saugojo nuo krušos. Po gero pusvalandžio, kai audra praslinko, jie vis dar kabėjo ant sienos, kažką raišiojo ir ruošėsi leistis žemyn. Tuo tarpu ant Selos bokštų vienam (berods) vengrui žaibų išventi nepavyko...

Reikės dar sugrįžti, nes labai jau vilioja va ta nuotraukoje matoma adatėlė.

sportinis laipiojimas Ispanijoje

View Montserat+Siurana in a larger map

Ne kartą esu girdėjęs, kad Europoje, Ispanija yra matyt geriausia šalis sportiniam laipiojimui. Kadangi (kaip dabar pasitaiko :)) buvau Katalonijoje, Siuranos ir Montserat apylinkėse, nusprendžiau aplankyti abi laipiojimo mekas.

Į Siuraną suvažiuoja stiprūs laipiotojai, nes ten pilna sunkių maršrutų. Draugai taip pat pasakojo, kokios puikios ten uolos. Nuvažiavęs nustebau - dzin tos uolos, čia nerealūs vaizdai. Ir niekas man to net nepaminėjo! Nusprendžiau, kad kažkas ne taip su mūsų sportininkais :) Ane? Gal taip stipriai man trinktelėjo būtent todėl, kad nieko nesitikėjau. Išlipau iš mašinos, priėjau prie uolos, o už jos tiesiai žemyn krenta puikūs vaizdai. Ula raitosi tarp medžių iki pat upės, nešančios geltoną smėlį. Takelis veda tarp uolų prisagstytų boltais ir bedugnės, kurios dugne teka minėta upė. O uolos tikrai gražios. Nežinau kiek jos puikios, nes kaip sako Jaunius - "gravitacija visada laimi", bent jau prieš mane.

Kitą dieną jau judėjome į Monserat. Tai daugiau multi-pitch rojus. Mes rinkomės sportinius maršrutus, gėrėjomės konglomerato uolomis ir pavėsyje lipom savo maršrutėlius. Graži vieta laipioti, aplinkui marios įspūdingų uolų.

Visur tuščia, nes karšta. Labai karšta.

Kai švilpia lapeliai

Laipiojant verta labai gerai įsiklausyti. Tyliai tyliai atsistoji vienoje iš stočių, 116 metrų virš miško ir sustingsti. Apsidairai - apačioje ežeriukas ir pilnas slėnis žalio pavasarinio miško. Atrodo, kad ta žaluma liejasi iš slėnio kraštų, lipa ant uolų. Kiek visko vyksta aplinkui... užsimerki ir girdi kaip meiliai uolą glosto vėjas... jis tyliai plaiksto tavo plaukus, o tolumoje išgirsti plėšraus paukščio riksmą...
Bet tai tik pradžia. Širdį ypač maloniai nuteikia grakštūs vokiečių keiksmai. Kokia kita kalba gali taip tiksliai išreikšti nuostabą, kai pro galvą praskrenda tokio pat dydžio rieduliukas? Štai vienas italas rėkia, kad Marco liko tik du metrai virvės ir jam teks leistis žemiau. O koks pasakiškas yra galingas lenktyninio motociklo garsas ten žemai apačioje. Kas gali prilygti tam laisvės ir jėgos proveržiui? Dar labai giliai įstrigo tas malonus, kraują stingdantis dzindziliavimas. Jį suvoki ir išanalizuoji gerokai per vėlai, tik kai krentantis saugojimo lapelis prašvilpia už poros metrų nuo galvos. Tuo momentu pagalvoju, kad reikėtų įsilieti į darnų garsų pasauli, bet tik tyliai susimąstau, paskęstu savianalizėje, prisimenu tris kartus pamestą slidę ir nurimstu...

:) Lengvi maršrutai, reiškia daug žmonių. Savaitgalį buvo graži sezono atidarymo šventė.

Haute Route

Haute Route at EveryTrail


Šį kartą mintys iš išgyvenimo serijos. Jei kam reikia tikslesnės info apie maršrutą, patarimų, knygų, žemėlapių, etc. belskite. Tiems, kas nežinot, Haute Route yra alpinistinis kelias nuo Chamonix iki Zermatt arba atvirkščiai. Originalus kelias buvo nutiestas dar 19 amžiuje, vasarą. Dabar Haute Route yra matyt geriausiai žinomas Europos skiturerių tarpe ir einamas pavasarį. Mūsų su ripu planuose vasaros žygelis buvo nuo pat mokyklos baigimo, o į žiemos variantą perėjo Romkio dėka. Yra daugybė Haute Route variacijų, o mes pasirinkome matyt patį klasiškiausią, bet ne lengviausią alternatyvą. Tai šešių dienų žygis (kai kas praeina ir per 22h), kiekvieną dieną nakvojant kalnų namelyje. Mes ėjome keturiese: Torsten, James, Max ir aš.

Prieš eidamas, viską įsivaizdavau kiek kitaip. Galvojau, kad bus daugiau sudėtingų, stačių nusileidimų. O išėjo taip, kad sudėtingiausia buvo lipti į viršų. Turiu galvoje techninį sudėtingumą. Beveik kas dieną reikėjo dėtis kates ant batų ir imti į rankas ledkirtį. Slydimas žemyn yra daugiausiai lėkštas, kertant ledynus, neskaitant keletos statesnių nusileidimų. Visgi 10kg ant kupros ir patirpęs sniegas darė savo. Virvę panaudojom tik porą kartų, nors esant blogam orui, matyt tektų naudoti pastoviai.

Reikia pripažinti, kad mums labai labai sekėsi. Oras buvo pasakiškas (balandžio 23-29), ir tikrai nebūdingas rajonui. Visas dienas švietė saulė, o šiknoje teko lipti tik vieną kartą. Tas pats maršrutas rūke būtų žymiai sudėtingesnis ir niekam nelinkėčiau tada bandyti rasti kelią tarp ledokričių. Lavinų pavojaus prognozės taip pat buvo labai palankios. Ryte visada buvo žemiausias (1) lygis, o popiet pereidavo iki 3. Todėl sėdint ant saulutės prie namelio galima buvo ne tik pasideginti, bet ir stebėti šlapių lavinų šokį. Kiti nuobodulio sportai buvo "watten" ir stebėjimasis vėluojančių slidininkų drąsa, sėkme ir kvailumu. Aišku niekada negali žinoti, kodėl jie taip pasivėlindavo.

Rajonas yra labai populiarus tarp skiturerių, ekstremalių slidininkų ir alpinistų. Todėl kam trukdo gaujos žmonių, čia eiti nepatarčiau. Eina visokio plauko atstovai. Vidutinis amžius jaučiu apie 40 ir mes buvom kone vienintelė grupė be gido. Daug kas velkasi, kiti bėga apsitempę spandex ir išdegę akis. Visgi vaizdai yra matyt įspūdingiausi Europoje. Ledynai su milžiniškais ledokričiais ir aišku Montblanas su Materhornu. Pavasarį, ledynai nenušiktai balti ir todėl maloniai džiugina akį.

Žygyje kaip visada nemažai išmokom. Mes nusprendėm, kad tai buvo University of Skitouring magistro laipsnis :) Torsten dalinosi savo patirtimi apie mediciną, saugų darymą, vadovavimą ir tt. Pamačiau gražiausius rajono kalnus ir gimė keletas naujų planų. Kaip visada, bene svarbiausia žygiuose yra žmonės. Nuo jų priklauso visa žygio nuotaika ir atsiminimai. Reikia iš anksto suprasti kas ir kodėl eina į tokius žygius, o tai nėra savaime aišku.

Geriau pamąsčius aš buvau didžiausias žygio nevykėlis. Pirmą dieną tris kartus pamečiau slidę ant stačiausios dalies (nepatirtis, žioplumas, apkaustas). Tris kartus teko lipti žemyn jos pasiimti. Kas matė, po antro karto jau nebesišypsojo. Slidė nors ir su kailiuku, gali tapti pavojingu ginklu. Gerai, kad ten plyšių nebuvo, todėl viskas atsipirko keiksmažodžiais ir iššvaistyta energija. Kita klaidelė buvo, kai nusiverčiau, o sustojau tik kalno apačioje...

Keletas kitų nuotraukų čia...