Rizikos suvokimas

Šį kartą ne apie kalnus, bet apie rizikos suvokimą. Perskaičiau (iš tiesų perklausiau) Hemingvėjaus "Fiestą" ir nusprendžiau pats sudalyvauti. Prie to prisidėjo ir mano bendradarbiai - labai aistringi bulių bėgimo ir kautynių mėgėjai. Aišku, dalyvavimas neapsiribojo San Fermin vakarėliu Pamplonoje. Įsijautėm į vietinę nuotaika. Apsirengėm baltai, apsijuosėm raudona juosta ir užsirišom raudoną skarą. O tada bėgome tarp bulių... Tiksliau aš tik norėjau bėgti, bet per daug arti prašuoliavusi Miura sutrukdė mano ketinimams. Jei neapsipažinau, tai esu toks ištįsęs jaunuolis staigiai persigalvojęs dėl bėgimo (video 50 pirma ir 50 antra sekundės). Kas nori padiskutuoti dėl moralinės šio renginio pusės, visada prašome :)
O dabar apie riziką. Aš manau šis bėgimas yra gana pokvailis užsiėmimas, bet jis duoda žmogui kažką, ką iš jo atėmė mūsų civilizacijos suteiktas saugumas. O gal apgaulingas saugumo jausmas. Aš užsiimu kitais kvailais dalykais, bet tai daugiau asmeninis išgyvenimas. Čia, stovint minioje ir laukiant bulių, jausmas visai kitas. Tai minios jausmas. Išsigandusios ir laukiančios neišvengiamybės (bulių) minios, kuri bando pati save padrąsinti skanduotėmis ir kitais psichologiniais triukais. Ir tai veikia.

Kas įdomiausia, šis bėgimas (mano nuomone) tik atrodo labai pavojingas. Per +-100 metų tradicijos žuvo 15 žmonių. Užuojauta jų artimiesiems. Paskutinis žmogus žuvo praeitą penktadienį, kai bulius netikėtai apsisukęs pataikė ragu į kaklą. Tik esant minioje tarp barjerų ir matant atšuoliuojančius bulius supranti, kad tai praktiškai stebuklingai mažas skaičius. Manau šiame vakarėlyje per tiek metų daugiau žmonių mirė nuo alkoholio ar kitų narkotikų perdozavimo. Tačiau visos su buliais susijusios mirtys yra stebėtinai žiaurios. Matant nuotraukas (vogta iš BBC nuotrauka kairėje), video ir pasakojimus, šis renginys iškyla kaip kažkas baisaus ir pernelyg pavojingo. Tai žmogaus psichologija, kuri taip pat mums kužda, kad skristi lėktuvu yra labai pavojinga. Nelaimės atveju praktiškai niekas neišgyvena, o kiekviena avarija parodoma per TV. Ir gali sau kalti į galvą statistiką, bet sėdint lėktuve per audrą labiau pasitiki savo klaidinga intuicija. Kiek girdėjau visą reikalą padeda suvokti viena gera knyga: Taleb, Nassim Nicholas (2007). The Black Swan: The Impact of the Highly Improbable. Kaip jūs manote kas yra pavojingiau: pereiti gatvę ar praustis po dušu?

Jaučiu, kad kalnuose viskas yra kiek kitaip, nei bulių bėgime. Čia pavojus yra pasislėpęs. Mes jaučiamės nesaugiai ten, kur jis ne toks jau ir didelis. O tikros nelaimės pasiveja mus nelauktai ir netikėtai. Tik džiugu, kad čia nėra reporterių ir žioplių, kurie labai laukia nelaimės.

Pasivaikščiojimas Kosta Bravoje

Šį savaitgalį žygiavome Kosta Bravos pakrantėmis. Iš vietinio pėsčiųjų klubo pasivogiau reikiamą informaciją ir su grupe bendradarbių pajudėjome. Tiesa pasakius norėjau eiti į kalnus, bet su naujais žmonėmis tai ne taip jau ir lengva. Taigi laukė testinis žygelis pajūriu.

Jei kas norit pasivaikščioti Kosta Bravoje, mūsų maršrutas eina vienomis iš gražiausių vietų. Be to žygį galima suderinti su Dali muziejaus ir jo gyventų vietų apžiūrėjimu. Mano manymu geriau pradėti iš Cadaques, nes pradžioje su entuziazmu perlipsite kalniuką, kuris žygio gale tiesiog sunervuotų. Ėjimas labai nesudėtingas, tačiau sekinantis. Turėkite bent po 1.5 litro vandens. Tarpiniuose papludimiuose galima nusipirkti atsigerti ir užkąsti. Mes pradėjome iš Barselonos 7:30 ir grįžom apie 23:00. Viso nuėjome apie 20km. Maudėmės puikiuose paplūdimiuose iš pasakos serijos.

Mūsų draugiją James apibūdino kaip komiksų herojų susirinkimą. Vienas didelis didelis, fainas ir daug šneka. O kai eina į kalniuką tai pukši labai :) Kitas visada už audringus pasilinksminimus, bet pats gyvenime nėra ragavęs nei alkoholio, nei tabako, nei mėsos. Užtat diskusijos su juo būna įdomios. Britas, kaip gražuolis iš filmo "the good the bad and the ugly". Dar vienas indas bijo vandens. Mes jį bandėm mokinti plaukti, bet deja deja. Jis daugiausia iki juostos į vandenį lenda. Apie mane viską ir taip žinote :P





View Roses-Cadaques in a larger map

Transportas: Viską galima pasiekti viešuoju transportu. Važiuojate i Figueres (2h kelio į abi puses 18 EUR) (kur yra žymus Dali muziejus). Iš ten autobusu į Cadaques (1h kelio, 4.7EUR). Autobusai savaitgalį būna kas valandą. Tarp Cadaques ir Roses transporto kaip ir nėra. Taigi pradėjus, reikia baigti maršrutą. Yra tokie traukinukai ant ratų, bet nelabai supratom, kaip jie veikia ir kur stoja. Is Roses yra daug autobusų (40min kelio, 2.7EUR) atgal i Figueres.

Barselonos tunelio sugrįžimas

Aš ir vėl Barselonoje. Šį kartą truputį ilgesniam laikui - keliems mėnesiams. Taigi raportuosiu savo subjektyvią nuomonę apie čia esančius uolų regionus. Jei kas turit noro, kad pažiūrėčiau kokią laipiojimo vietą aplink Barseloną- rašykit. O gal galit ką nors pasiūlyti? Aš pasiruošęs ten nuvykti ir atraportuoti :).

Pradėsiu nuo miesčioniško laipiojimo (urban climbing) vietos - Barselonos tunelio. Kažkada buvau baisiai laimingas jį atradęs, o dabar esu laimingas galėdamas čia sugrįžti. Prisiminimuose jis buvo ilgesnis ir ne tokiom aukštom lubom.

Taigi, po ilgos darbo savaitės išsiruošiau pažiūrėti kaip ir kas. Šeštadienį apie pietus, kai saulė labiausiai degina galvą aš jau buvau tunelyje. Čia neblogai pučia skersvėjis, bet ore vis tiek tvyro skalsus žolės kvapas. Kaip senoliai sako - nors kirvį kabink :) Deja man lipti tai nepadėjo. Nors tunelis nebe toks ilgas, kaip atrodė kažkada, pratraversuoti jį tikrai reikia ištvermės. Kojų kybiukai per daugelį metų nerealiai nutrinti, kas padeda akimirksniu užkalti rankas. Viena pusė dar nieko, bet kitoje yra vietų, kur tenka atidirbinėti kas antrą judesį. Žodžiu yra kur tobulėti :)

Kažkur perskaičiau, kad tunelis apšviestas ir naktį. Taigi tą patį šeštadienį apie vienuoliktą vakaro išsiruošiau pažiūrėti kaip tai atrodo. Einant apėmė abejonės. Einu vienas tuo parku - nelabai jauku. Galvoju, negi nieko ten nebus. O visgi, naktį jis atrodo pasakiškai: vienas rastamanas muša būgną, kitas groja kažkokiu dideliu styginiu instrumentu, dar 10 rūko išdribę aplinkui. Akustika kaip turi būti. Laipioja tik ištvermingiausi. Vienas antžmogio sudėjimo vyrukas sau be saugų lipo iki viršaus ir kart kartėlėmis pasikabindavo ant vienos rankos pasisiūbuoti. Linksminasi matai. Kitas monstriukas atsipūtęs traversavo sunkiąją tunelio pusę. Gal tas dūmas tikrai padeda?

Tai va tokie pirmieji įspūdžiai.

View Rock Climbing Tunnel, Montjuic in a larger map

Tradicinis sezono uždarymas

Čia skitourinimo sezonas atidaromas, kai Šlernas pasidabina balta kepure. Sezonas uždaromas, kai aplinkui čiulba paukščiai. Svarbu nulipti nuo slidžių tiesiai ant minkštos ir kvepiančios žolės. Taip keičiasi metų laikai. Taip buvo pernai, užpernai ir šiemet. Galbūt bus ir kitamet.

Gelbėjimo Darbai ant Gran Zebru (Koenig Spitze)

Geras skiturinimo sezonas turi pasibaigti bent vienu geru užkopimu. Pernai su James lipom i Weisskugel (3739m), o šiemet bandėm Gran Zebru (3850m). Bet didesni kalnai turi savo charakterį. Dėl nesuveikusio James žadintuvo vėlavom 20 minučių ir tai išgelbėjo mus nuo nelaimės.

Vos tik pamačius kalną man plaukai pasišiaušė. Oh, aukštas bjaurybė, bet gražus - apsuptas ledynų su įspūdingais ledokričiais. Nors papėdėje buvome apie penktą ryto, viršūnę jau apšvietė tekančios saulės spinduliai. Ėjome trise: aš, James ir Davide. Beeidami rinkomės maršrutą. Kadangi vėlavome norėjome eiti statesniu rytiniu kuluaru, o ne standartiniu maršrutu. Bet rytai yra rytai. Ten saulė žiebia nuo pat ryto. Ir nors lavinų pavojaus prognozė buvo 1-2, kažko kankino nerimas.

Priėję nuotraukoje pažymėtą vietą pamatėm grupelę žmonių vaikštinėjančią šlaitu aukštyn ir žemyn. Pamaniau, kad tai gana kvaila vieta treniruotis gelbėjimo darbams. Bet kai viena moteriškė šuktelėjo mums išjungti savo byperius, supratau, kad tai visai ne treniruotė. Nusiėmėm slides ir prisijungėm prie paieškos darbų. Mačiau vieną šoko ištiktą vyriškį, kitą gulintį, o trečią keliese nešė žemyn. Iš paskos driekėsi kraujo takelis. Žiauru. Leidausi kaip galima greičiau žemyn iki vietos, kur dar niekas nebuvo nuėjęs ir vis sau sakiau, kad reikia skubėti, nes nuo to gali priklausyti kažkieno gyvybė. Laimei, visi nukentėję buvo paviršiuje. Ir po pusvalandžio perėjom prie evakuacijos darbų.

Vieta atrodė nepavojingai ir pakartotinos lavinos tikimybė buvo maža. Su James padėjom vienam nukentėjusiam, kurio koja rodė ne į tą pusę. Jis buvo užsidėjęs kates, kurios taip ir liko ant bato, bei išsuko koją. Sakė prisimena tik parsiritančią laviną ir ilgą skrydį žemyn. Žmonės pasivažinėjo greituoju liftu daugiau nei 200m. Kastuvu išlyginom vietą atsigulimui. Paklojom viską ką turėjom, aprengėm sužeistąjį, užklojom šilumą sulaikančia folija. Lūžus tik koją, todėl mūsų padedamas jis pats atsigulė į laukimo vietą. Malūnsparnio teko laukti apie valandą, nes prieš kelias minutes ant Ortlerio žuvo du žmonės. Nu ir dienelė...

Ko išmokom?

1. Daug žmonių trasoje nėra saugumo rodiklis.
2. Spręsk savo galva kur eiti ir per daug nepasitikėk prognozėm.
3. Turėk su savim reikalingų priemonių pirmajai pagalbai (baisu, bet iš 20 žmonių tik aš ir James turėjo bent jau foliją sulaikančią šilumą. Kas būtų jei būtų atviras lūžis?
4. Nejudink žmogaus iš jo vietos, jei nesi įsitikinęs, kad nėra vidinių ar stuburo pažeidimų. Čia kiti darė šią klaidą ir vilko labiausiai nukentėjusį žemyn. Alpėse malūnsparniai gali nusileisti bet kur ir paimti sužeistą irgi beveik iš bet kur.
5. Treniruokis ir ruoškis viskam: pirmoji pagalba, gelbėjimo darbai, paieškos, lavinų įvertinimai. Arba neik iš namų.
6. Pasitikėk nesuveikiančiu žadintuvu.
   

Snowdays filmukas

Buvo linksma. Ačiū draugams už gerą nuotaiką.

Snowdays 2009 from Teac- on Vimeo.

360 slidėmis ir kiti savaitgalio nuotykiai

Šį savaitgalį į Bolzano įsibrovė pavasaris. +20 ir kvailybės prasideda. Pastovi adrenalino dozė pravalė kraujagysles ir priminė, kad dar esu gyvas. Vakar po keleto keistų apsimiegojimo nesusipratimų atsidūriau Kronplatz sniego parke. Jau seniai turėjau vaikiško noro išmokti 360 slidėmis, bet nebūdavo drąsos ar kvailumo. Pavasaris pridėjo drąsos, o Jan'o kompanija dar ir kvailumo :)

Niekada nesu visos dienos praleidęs sniego parke. Pradžioje tie tramplinai atrodo labai žiauriai. Teko juos visą pusdienį jaukintis, o po pietų galėjau be didesnio streso šokti nuo 1.5m aukščio tramplino ir nusileisti už kokių penkių metrų. Svarbu šokti pakankamai toli ir leistis ant nuokalnės, nes kitaip labai jau stipriai atsitrenki į žemę. Į dienos galą adrenalino ir kvailumo lygis pasiekė reikiamą stadiją ir pabandžiau 180. Manau geriausia bandyti ant tų tokių aukštų tramplinu, kaip kad matosi vogtoje nuotraukytėje, kairėje. Viskas atrodė labai juokingai, nes važiuojant galu pervertini greitį ir praktiškai net nepašoki ant tramplino viršaus. Nusprendžiau daryti 360, nes mokytis 180 reikia slidžių su abiem riestais galais. Visgi pirmo šuolio metu ryžto buvo per mažai ir teko nusileisti ant rampos nuvažiavimo galu į priekį padarius tik 180. Mano skiturinimo slidžių galai įsmigo ir ai ai ai...

Aišku, tai tik pridėjo adrenalino ir tada viskas pavyko. Pasiruošiau suktis per kairį petį. Taigi važiavau persikreipęs šiek tiek, kairiu pečiu į priekį. Suktis reikia atsispyrimo momentu, nes pakilus į orą to nebe padarysi. Bijojau, kad neapsisuksiu visų 360, bet tai pasirodė ne taip jau ir sunku. Tiesa esant, skrendant jau nugara į priekį buvo tokia mintis - "nebespėsiu apsisukti...", o buvau gan gerai pašokęs, bet viskas ok. Pirmą kartą per daug svorio permečiau į galą ir nusileidęs ant kojų, drėbiausi ant nugaros. Pabandžiau dar porą kartų ir tada supratau, kad reikia staigiai persukti galvą, kad matytum kur leistis. Paskutinis šuolis buvo nerealus. Geras greitis, pilnas 360 ir šaunus švelnus nusileidimas.

Supratau, kad visa technika jau yra galvoje. Ir baimė yra galvoje. Tereikia su ja susitvarkyti, neabejoti ir tikrai pavyks. Visgi po kiekvieno šuolio jautėsi didelis adrenalino antplūdis, kuris visą įspūdį dar labiau sustiprino.

O pavasaris prasidėjo šeštadienį, kai po daug laiko vėl užsilipau ant uolos. Ramus ir geras jausmas, kurį vakare praskiedėm dviračių downhill jau ankščiau bandyta trasa. Šį kartą dviratis nesubyrėjo :)

Snowdays 2009

Šių metų didžiausiame Italijos sniego renginyje - Snowdays 2009 beveik visose rungtyse geriausiai pasirodė IUoS (International University of Skitouring) komanda.

IUoS atletai nepralenkiami buvo sinchroninio šuolio į pusnį (užfiksuotas nusipelniusio režisieriaus G. Tumo filmo pradžioje), aukščiausio besmegenio statymo ir apšalusių makaronų kabinimo rungtyse.

IUoS atsiliko tik nuo SCUB komandos, kuri, laimėjusi sniego tinklinio varžybose, iškovojo Snowdays 2009 čempionų titulą.

Snowdays 2009 - Trailer from Teac- on Vimeo.

Eilinis sekmadienis pietų Tyrolyje

Pavasaris čia ateina labai greitai. Visada šviečia saulė, o sekmadienio rytas prasideda kopimu į vietinę viršūnėlę. Tada trumpam prisėdam išgerti obuolių sulčių vietinių herojų (Andreas Hofer) gimtuosiuose namuose, o prie gretimo stalelio alų geria pats Reinhold Messner. Slenka lėtas eilinis sekmadienis.

f
View Larger Map

Extreme Alpinism

Vakar naktį pabaigiau skaityti jau šiek tiek aptartą knygą "Extreme Alpinism". Mano nuomone, tai labai savotiškas instrukcijų, asmeninių išgyvenimų ir (per) tvirtų nuomonių rinkinys. Jaučiausi lyg neleistinai skaitydamas modernų samurajų vadovėlį, parašytą vieno iš didžiųjų mokytojų, kuris savo žinias paveldėjo iš kitų mokytojų. Tai užburiantis kūrinys. Kažkuo žavus ir tuo pačiu labai tolimas. Dėl nelabai aiškių priežasčių autorius tvirtai apsisprendė visą savo gyvenimą paskirti alpinizmui. Ir atrodo daugiau nebekelia klausimo vardan ko rizikuoja, kodėl turi stebėti kaip žūsta draugai ir kodėl vos likęs gyvas vėl iš naujo kopia savo keliu. Tai kitas supratimo, rizikos ir pasišventimo lygis. Kai žmogus dienom kopia be virvės vertikaliu ledu, tam kad būtų saugiau.

Parašysiu keletą keistesnių ar man patikusių citatų. Aišku aš dabar sunkiai surasiu labiausiai patikusias. Beje nesupraskit klaidingai. Tai knyga su daug labai vertingų instrukcijų apie techniką, pasiruošimą ir tt, tačiau mane ji sužavėjo ne tik šiuo aspektu.

"Strategy is beyond the techniques. Technique is beyond the tools" (Preface)

"Beware of accidentally succeeding on a route above your ability. Success tends to breed ambition. The next time, a route of similar difficulty and danger may deliver the hard lesson that a single success at a high level may represent luck and not skill." (p. 21)

"Nobody controls a situation in the mountains. It is vanity to imagine one can. Instead, grow comfortable with giving up control and acting within chaos and uncertainty. Attempting to dominate constantly changing circumstances in the mountains or to fight the loss of control serves only to increase fear and multiply its effects. Embrace the inherent lack of control and focus on applying skills and ideals to the situation." (p. 22)

"One goal of this chapter is to debunk the marketing hype that created a consensual reality called the "layering system" - a reality that doesn't exist in the world of extreme alpinism. [...] To address al the variables, the outdoor industry develops materials, systems, and combinations of clothing marketed as the next great miracle fabric or idea, which may or may not work in practice. Miracles aside, no item of clothing or fabric choice will cause failure on a route. Reflect on the difficult climbs undertaken in bad weather by climbers from the former Soviet Union and East Block nations using what Westerners consider hopelessly antiquated clothing and gear. More often than not, they succeed." (p. 82)

"I say this is beautiful because the greatest human act is the act of survival" (p. 150)

"Even after many years of climbing together, the partnership will experience conflict in the mountains. It's the nature of the stress involved, where skin wears thin and souls are bared" (p. 151)

"While democracy is attractive, it is unwieldy and slow in times of crisis. Better that one climber should just take over, make the decisions, and take the responsibility than to let the team pause for discussion, votes, and confrontation." (p. 154)

"I assumed our similarities indicated that our motivations and methods would be alike as well. But we all know the old wordplay: that to "assume" something makes and "ass" out of "u" and "me" both" (p. 155)

"Before deciding which rope system suits a route, consider whether to use a rope at all." (p. 158)

"The massive stretch in the system pushes the imagination into high gear. The more exposure, the thinner the rope looks. It's disagreeable, but works" (p. 164)

"Open your mind to moving at all hours, in all situations. Don't plan on stopping. Count on climbing thought. [...] Route finding at night is hard enough when you know what you're looking for. If you don't... just sit down, tie in, and suffer silently. [...] And as a friend of mine once said, "There's no point in practicing for a bad night's sleep." (p. 185)

"The pee bottle [...] Mark the bottle clearly with a skull and crossbones so no one confuses it with a beverage, although urine won't hurt you a bit. The weight-conscious will share one bottle. Etiquette demands that one empty the bottle and let it cool of before handing it over to your partner." (p. 195)

"If it's impossible to down climb and you cannot climb back up and descend another way, remain clipped to the station while others rappel. If the anchor fails, you will die quickly, which is better than slowly freezing to death or dying from renal failure once you dehydrate" (p. 208)