Tuesday, 28 April 2009

Gelbėjimo Darbai ant Gran Zebru (Koenig Spitze)

Geras skiturinimo sezonas turi pasibaigti bent vienu geru užkopimu. Pernai su James lipom i Weisskugel (3739m), o šiemet bandėm Gran Zebru (3850m). Bet didesni kalnai turi savo charakterį. Dėl nesuveikusio James žadintuvo vėlavom 20 minučių ir tai išgelbėjo mus nuo nelaimės.

Vos tik pamačius kalną man plaukai pasišiaušė. Oh, aukštas bjaurybė, bet gražus - apsuptas ledynų su įspūdingais ledokričiais. Nors papėdėje buvome apie penktą ryto, viršūnę jau apšvietė tekančios saulės spinduliai. Ėjome trise: aš, James ir Davide. Beeidami rinkomės maršrutą. Kadangi vėlavome norėjome eiti statesniu rytiniu kuluaru, o ne standartiniu maršrutu. Bet rytai yra rytai. Ten saulė žiebia nuo pat ryto. Ir nors lavinų pavojaus prognozė buvo 1-2, kažko kankino nerimas.

Priėję nuotraukoje pažymėtą vietą pamatėm grupelę žmonių vaikštinėjančią šlaitu aukštyn ir žemyn. Pamaniau, kad tai gana kvaila vieta treniruotis gelbėjimo darbams. Bet kai viena moteriškė šuktelėjo mums išjungti savo byperius, supratau, kad tai visai ne treniruotė. Nusiėmėm slides ir prisijungėm prie paieškos darbų. Mačiau vieną šoko ištiktą vyriškį, kitą gulintį, o trečią keliese nešė žemyn. Iš paskos driekėsi kraujo takelis. Žiauru. Leidausi kaip galima greičiau žemyn iki vietos, kur dar niekas nebuvo nuėjęs ir vis sau sakiau, kad reikia skubėti, nes nuo to gali priklausyti kažkieno gyvybė. Laimei, visi nukentėję buvo paviršiuje. Ir po pusvalandžio perėjom prie evakuacijos darbų.

Vieta atrodė nepavojingai ir pakartotinos lavinos tikimybė buvo maža. Su James padėjom vienam nukentėjusiam, kurio koja rodė ne į tą pusę. Jis buvo užsidėjęs kates, kurios taip ir liko ant bato, bei išsuko koją. Sakė prisimena tik parsiritančią laviną ir ilgą skrydį žemyn. Žmonės pasivažinėjo greituoju liftu daugiau nei 200m. Kastuvu išlyginom vietą atsigulimui. Paklojom viską ką turėjom, aprengėm sužeistąjį, užklojom šilumą sulaikančia folija. Lūžus tik koją, todėl mūsų padedamas jis pats atsigulė į laukimo vietą. Malūnsparnio teko laukti apie valandą, nes prieš kelias minutes ant Ortlerio žuvo du žmonės. Nu ir dienelė...

Ko išmokom?
  1. Daug žmonių trasoje nėra saugumo rodiklis.
  2. Spręsk savo galva kur eiti ir per daug nepasitikėk prognozėm.
  3. Turėk su savim reikalingų priemonių pirmajai pagalbai (baisu, bet iš 20 žmonių tik aš ir James turėjo bent jau foliją sulaikančią šilumą. Kas būtų jei būtų atviras lūžis?
  4. Nejudink žmogaus iš jo vietos, jei nesi įsitikinęs, kad nėra vidinių ar stuburo pažeidimų. Čia kiti darė šią klaidą ir vilko labiausiai nukentėjusį žemyn. Alpėse malūnsparniai gali nusileisti bet kur ir paimti sužeistą irgi beveik iš bet kur.
  5. Treniruokis ir ruoškis viskam: pirmoji pagalba, gelbėjimo darbai, paieškos, lavinų įvertinimai. Arba neik iš namų.
  6. Pasitikėk nesuveikiančiu žadintuvu.

5 comments:

rips said...

"neik iš namų" yra blogiausias patarimas ever! netgi žinant tavo rizikos vengimą ;)

Linas Baltrunas said...

Kuo jis blogas? Juk yra TV, telefonas, net Internetas su visokiais Facebook ir blogais ir wikipedijom. Gali visa gyvenima informacija ryti ir nebus nuobodu. Ir akmenys su sniegu ant galvos nekrenta. Nesk zmonems nauda neiseidamas is namu - stai kur geras sukis.

Ir valgyti uzsisakyti gali i namus. Ir Alus i namus. Gerai. Niekur nebeisiu. Bent jau sia savaite :)

b-dashke said...

negaliu patikėt

Linas Baltrunas said...

taip viskas ir buvo... tik alaus i namus nebuvo.

Vytenis said...

Pavėluotas klausimas : ka dar be folijos nešatės iš pirmosios pagalbos vaistinėles trumpose skitourinimo iškylose?