Tradicinis sezono uždarymas

Čia skitourinimo sezonas atidaromas, kai Šlernas pasidabina balta kepure. Sezonas uždaromas, kai aplinkui čiulba paukščiai. Svarbu nulipti nuo slidžių tiesiai ant minkštos ir kvepiančios žolės. Taip keičiasi metų laikai. Taip buvo pernai, užpernai ir šiemet. Galbūt bus ir kitamet.

Gelbėjimo Darbai ant Gran Zebru (Koenig Spitze)

Geras skiturinimo sezonas turi pasibaigti bent vienu geru užkopimu. Pernai su James lipom i Weisskugel (3739m), o šiemet bandėm Gran Zebru (3850m). Bet didesni kalnai turi savo charakterį. Dėl nesuveikusio James žadintuvo vėlavom 20 minučių ir tai išgelbėjo mus nuo nelaimės.

Vos tik pamačius kalną man plaukai pasišiaušė. Oh, aukštas bjaurybė, bet gražus - apsuptas ledynų su įspūdingais ledokričiais. Nors papėdėje buvome apie penktą ryto, viršūnę jau apšvietė tekančios saulės spinduliai. Ėjome trise: aš, James ir Davide. Beeidami rinkomės maršrutą. Kadangi vėlavome norėjome eiti statesniu rytiniu kuluaru, o ne standartiniu maršrutu. Bet rytai yra rytai. Ten saulė žiebia nuo pat ryto. Ir nors lavinų pavojaus prognozė buvo 1-2, kažko kankino nerimas.

Priėję nuotraukoje pažymėtą vietą pamatėm grupelę žmonių vaikštinėjančią šlaitu aukštyn ir žemyn. Pamaniau, kad tai gana kvaila vieta treniruotis gelbėjimo darbams. Bet kai viena moteriškė šuktelėjo mums išjungti savo byperius, supratau, kad tai visai ne treniruotė. Nusiėmėm slides ir prisijungėm prie paieškos darbų. Mačiau vieną šoko ištiktą vyriškį, kitą gulintį, o trečią keliese nešė žemyn. Iš paskos driekėsi kraujo takelis. Žiauru. Leidausi kaip galima greičiau žemyn iki vietos, kur dar niekas nebuvo nuėjęs ir vis sau sakiau, kad reikia skubėti, nes nuo to gali priklausyti kažkieno gyvybė. Laimei, visi nukentėję buvo paviršiuje. Ir po pusvalandžio perėjom prie evakuacijos darbų.

Vieta atrodė nepavojingai ir pakartotinos lavinos tikimybė buvo maža. Su James padėjom vienam nukentėjusiam, kurio koja rodė ne į tą pusę. Jis buvo užsidėjęs kates, kurios taip ir liko ant bato, bei išsuko koją. Sakė prisimena tik parsiritančią laviną ir ilgą skrydį žemyn. Žmonės pasivažinėjo greituoju liftu daugiau nei 200m. Kastuvu išlyginom vietą atsigulimui. Paklojom viską ką turėjom, aprengėm sužeistąjį, užklojom šilumą sulaikančia folija. Lūžus tik koją, todėl mūsų padedamas jis pats atsigulė į laukimo vietą. Malūnsparnio teko laukti apie valandą, nes prieš kelias minutes ant Ortlerio žuvo du žmonės. Nu ir dienelė...

Ko išmokom?

1. Daug žmonių trasoje nėra saugumo rodiklis.
2. Spręsk savo galva kur eiti ir per daug nepasitikėk prognozėm.
3. Turėk su savim reikalingų priemonių pirmajai pagalbai (baisu, bet iš 20 žmonių tik aš ir James turėjo bent jau foliją sulaikančią šilumą. Kas būtų jei būtų atviras lūžis?
4. Nejudink žmogaus iš jo vietos, jei nesi įsitikinęs, kad nėra vidinių ar stuburo pažeidimų. Čia kiti darė šią klaidą ir vilko labiausiai nukentėjusį žemyn. Alpėse malūnsparniai gali nusileisti bet kur ir paimti sužeistą irgi beveik iš bet kur.
5. Treniruokis ir ruoškis viskam: pirmoji pagalba, gelbėjimo darbai, paieškos, lavinų įvertinimai. Arba neik iš namų.
6. Pasitikėk nesuveikiančiu žadintuvu.
   

Snowdays filmukas

Buvo linksma. Ačiū draugams už gerą nuotaiką.

Snowdays 2009 from Teac- on Vimeo.

360 slidėmis ir kiti savaitgalio nuotykiai

Šį savaitgalį į Bolzano įsibrovė pavasaris. +20 ir kvailybės prasideda. Pastovi adrenalino dozė pravalė kraujagysles ir priminė, kad dar esu gyvas. Vakar po keleto keistų apsimiegojimo nesusipratimų atsidūriau Kronplatz sniego parke. Jau seniai turėjau vaikiško noro išmokti 360 slidėmis, bet nebūdavo drąsos ar kvailumo. Pavasaris pridėjo drąsos, o Jan'o kompanija dar ir kvailumo :)

Niekada nesu visos dienos praleidęs sniego parke. Pradžioje tie tramplinai atrodo labai žiauriai. Teko juos visą pusdienį jaukintis, o po pietų galėjau be didesnio streso šokti nuo 1.5m aukščio tramplino ir nusileisti už kokių penkių metrų. Svarbu šokti pakankamai toli ir leistis ant nuokalnės, nes kitaip labai jau stipriai atsitrenki į žemę. Į dienos galą adrenalino ir kvailumo lygis pasiekė reikiamą stadiją ir pabandžiau 180. Manau geriausia bandyti ant tų tokių aukštų tramplinu, kaip kad matosi vogtoje nuotraukytėje, kairėje. Viskas atrodė labai juokingai, nes važiuojant galu pervertini greitį ir praktiškai net nepašoki ant tramplino viršaus. Nusprendžiau daryti 360, nes mokytis 180 reikia slidžių su abiem riestais galais. Visgi pirmo šuolio metu ryžto buvo per mažai ir teko nusileisti ant rampos nuvažiavimo galu į priekį padarius tik 180. Mano skiturinimo slidžių galai įsmigo ir ai ai ai...

Aišku, tai tik pridėjo adrenalino ir tada viskas pavyko. Pasiruošiau suktis per kairį petį. Taigi važiavau persikreipęs šiek tiek, kairiu pečiu į priekį. Suktis reikia atsispyrimo momentu, nes pakilus į orą to nebe padarysi. Bijojau, kad neapsisuksiu visų 360, bet tai pasirodė ne taip jau ir sunku. Tiesa esant, skrendant jau nugara į priekį buvo tokia mintis - "nebespėsiu apsisukti...", o buvau gan gerai pašokęs, bet viskas ok. Pirmą kartą per daug svorio permečiau į galą ir nusileidęs ant kojų, drėbiausi ant nugaros. Pabandžiau dar porą kartų ir tada supratau, kad reikia staigiai persukti galvą, kad matytum kur leistis. Paskutinis šuolis buvo nerealus. Geras greitis, pilnas 360 ir šaunus švelnus nusileidimas.

Supratau, kad visa technika jau yra galvoje. Ir baimė yra galvoje. Tereikia su ja susitvarkyti, neabejoti ir tikrai pavyks. Visgi po kiekvieno šuolio jautėsi didelis adrenalino antplūdis, kuris visą įspūdį dar labiau sustiprino.

O pavasaris prasidėjo šeštadienį, kai po daug laiko vėl užsilipau ant uolos. Ramus ir geras jausmas, kurį vakare praskiedėm dviračių downhill jau ankščiau bandyta trasa. Šį kartą dviratis nesubyrėjo :)

Snowdays 2009

Šių metų didžiausiame Italijos sniego renginyje - Snowdays 2009 beveik visose rungtyse geriausiai pasirodė IUoS (International University of Skitouring) komanda.

IUoS atletai nepralenkiami buvo sinchroninio šuolio į pusnį (užfiksuotas nusipelniusio režisieriaus G. Tumo filmo pradžioje), aukščiausio besmegenio statymo ir apšalusių makaronų kabinimo rungtyse.

IUoS atsiliko tik nuo SCUB komandos, kuri, laimėjusi sniego tinklinio varžybose, iškovojo Snowdays 2009 čempionų titulą.

Snowdays 2009 - Trailer from Teac- on Vimeo.

Eilinis sekmadienis pietų Tyrolyje

Pavasaris čia ateina labai greitai. Visada šviečia saulė, o sekmadienio rytas prasideda kopimu į vietinę viršūnėlę. Tada trumpam prisėdam išgerti obuolių sulčių vietinių herojų (Andreas Hofer) gimtuosiuose namuose, o prie gretimo stalelio alų geria pats Reinhold Messner. Slenka lėtas eilinis sekmadienis.

f
View Larger Map

Extreme Alpinism

Vakar naktį pabaigiau skaityti jau šiek tiek aptartą knygą "Extreme Alpinism". Mano nuomone, tai labai savotiškas instrukcijų, asmeninių išgyvenimų ir (per) tvirtų nuomonių rinkinys. Jaučiausi lyg neleistinai skaitydamas modernų samurajų vadovėlį, parašytą vieno iš didžiųjų mokytojų, kuris savo žinias paveldėjo iš kitų mokytojų. Tai užburiantis kūrinys. Kažkuo žavus ir tuo pačiu labai tolimas. Dėl nelabai aiškių priežasčių autorius tvirtai apsisprendė visą savo gyvenimą paskirti alpinizmui. Ir atrodo daugiau nebekelia klausimo vardan ko rizikuoja, kodėl turi stebėti kaip žūsta draugai ir kodėl vos likęs gyvas vėl iš naujo kopia savo keliu. Tai kitas supratimo, rizikos ir pasišventimo lygis. Kai žmogus dienom kopia be virvės vertikaliu ledu, tam kad būtų saugiau.

Parašysiu keletą keistesnių ar man patikusių citatų. Aišku aš dabar sunkiai surasiu labiausiai patikusias. Beje nesupraskit klaidingai. Tai knyga su daug labai vertingų instrukcijų apie techniką, pasiruošimą ir tt, tačiau mane ji sužavėjo ne tik šiuo aspektu.

"Strategy is beyond the techniques. Technique is beyond the tools" (Preface)

"Beware of accidentally succeeding on a route above your ability. Success tends to breed ambition. The next time, a route of similar difficulty and danger may deliver the hard lesson that a single success at a high level may represent luck and not skill." (p. 21)

"Nobody controls a situation in the mountains. It is vanity to imagine one can. Instead, grow comfortable with giving up control and acting within chaos and uncertainty. Attempting to dominate constantly changing circumstances in the mountains or to fight the loss of control serves only to increase fear and multiply its effects. Embrace the inherent lack of control and focus on applying skills and ideals to the situation." (p. 22)

"One goal of this chapter is to debunk the marketing hype that created a consensual reality called the "layering system" - a reality that doesn't exist in the world of extreme alpinism. [...] To address al the variables, the outdoor industry develops materials, systems, and combinations of clothing marketed as the next great miracle fabric or idea, which may or may not work in practice. Miracles aside, no item of clothing or fabric choice will cause failure on a route. Reflect on the difficult climbs undertaken in bad weather by climbers from the former Soviet Union and East Block nations using what Westerners consider hopelessly antiquated clothing and gear. More often than not, they succeed." (p. 82)

"I say this is beautiful because the greatest human act is the act of survival" (p. 150)

"Even after many years of climbing together, the partnership will experience conflict in the mountains. It's the nature of the stress involved, where skin wears thin and souls are bared" (p. 151)

"While democracy is attractive, it is unwieldy and slow in times of crisis. Better that one climber should just take over, make the decisions, and take the responsibility than to let the team pause for discussion, votes, and confrontation." (p. 154)

"I assumed our similarities indicated that our motivations and methods would be alike as well. But we all know the old wordplay: that to "assume" something makes and "ass" out of "u" and "me" both" (p. 155)

"Before deciding which rope system suits a route, consider whether to use a rope at all." (p. 158)

"The massive stretch in the system pushes the imagination into high gear. The more exposure, the thinner the rope looks. It's disagreeable, but works" (p. 164)

"Open your mind to moving at all hours, in all situations. Don't plan on stopping. Count on climbing thought. [...] Route finding at night is hard enough when you know what you're looking for. If you don't... just sit down, tie in, and suffer silently. [...] And as a friend of mine once said, "There's no point in practicing for a bad night's sleep." (p. 185)

"The pee bottle [...] Mark the bottle clearly with a skull and crossbones so no one confuses it with a beverage, although urine won't hurt you a bit. The weight-conscious will share one bottle. Etiquette demands that one empty the bottle and let it cool of before handing it over to your partner." (p. 195)

"If it's impossible to down climb and you cannot climb back up and descend another way, remain clipped to the station while others rappel. If the anchor fails, you will die quickly, which is better than slowly freezing to death or dying from renal failure once you dehydrate" (p. 208)

Freeride diena Seloje

Sellos grupė garsėja legendinėmis freeride trasom: val Mezdi, Canale Holzer, val Lasties... tereikia pasirinkti. Variantų ir apsvarstymų buvo daug, o tikrasis pasirinkimas vyko, kaip visada, paskutinę minutę. Taigi sumoje nuvažiavom keturias trasas: Canale d'col d'altonn + Val Lasties, Canale del ghiacciaio + Val Mezdi.

Nuotraukoje matosi mobilaus dėka nutrauktas D'Altonn (rudens) kuluaras. Miklios rankelės spaudė photoshopo mygelius, kad išryškinti visą momento grožį (nieko neišėjo, tik žalias dėmes nuėmiau). Galiausiai priėjom prie išvados, kad reikia pirkti ne mobilius su fotikais, o fotikus su mobiliais. Kuluaras postatis ir siauras. Kartais nėra vietos padaryti posūkiui.

Val Lasties buvo baisiai sušilus, suprakaitavus ir apledėjus. Pasijautė negaląsti kantai. Apačioje pravažiavimas mišku, kur slidės pasirodė žymiai geresnis variantas nei snowboardas :) (ane Tadai?).

Šiek tiek pavargom, bet mūsų bendražygiai (iš kurių du buvo slidinėjimo instruktoriai ir vienas kalnų gidas) nusprendė, kad tai tik apšilimas. Pradėjo niaukstytis, o mes kopėm i pitz Boe. Pirmą kartą ėjau via-ferrata su slidėmis... Nuo viršūnės visa Sella po kojom. Vakarėjo, bet mums nutaiką kėlė pilnos slidinėjimo trasos žmogeliuku. Tikrai neperdėsiu pasakydamas, kad iš toli atrodė kaip skruzdėliukai.

Kelionė link canale del ghiacciaio prasideda nuo pitz Boe viršūnės. Traversuoji briauna šiaurės vakarų kryptimi ir leidiesi stačiu šlaitu žemyn (rytų kryptimi). Po kelių šimtų metrų vėl traversuoji šiaurės link ir vėliau lipi stačiu (40-45 laipsnių) šlaitu (vakarų kryptimi) iki pačio ghiacciaio kuluaro pradžios. Persiverti per keterą nuo kurios matai val Mezdi slėnį. Kuluaras status, puikus sniegas, nes niekada nebūna saulės. Tikrai vertas dėmesio nusileidimas. Tik būtina puikios sniego sąlygos, nes šlaitai gana statoki (ypač prisitraukimo). Apačioje atsidūrėm val Mezdi. Čia atsipalaidavom. Ilgas puikus nuvažiavimas su labai geru sniegu.


View Larger Map

Geros kalnų turizmo tradicijos

Skaitau labai įdomią Mark Twight knygą pavadinimu Extreme Alpinism, kurią daug kas gyrė ir rekomendavo. Trumpai tariant, tai knyga parašyta daugiau profesionalams, o ne mirtingiesiems, bet kiekviename puslapyje atrandu kažką svarbaus ar įdomaus. Siūlau paskaityti visiems, kam įdomus modernus alpinizmas. Šį vakarą išversiu ne patį didžiausią minties perlą, bet šiaip kažkuo man užkliuvusią (ar artimą) pastraipą apie mitybą. Aš vis galvojau, ko tose kalnų ekspedicijose nuo seno visi kemša lašinius su česnakais. O pasirodo...

"Pastovus ištvermės treniravimas užprogramuoja tavo kūną naudoti riebalus, kurie yra efektyvesnis kuras nei karbohydratai. Šešių kilogramų kūno riebalų užtektų prabėgti dvylikai maratonų (42000 kalorijų (Kilo kalorijų)).

[...]

Aš pastebėjau, kad suvalgius riebalų, kūnas sau praneša, jog atkeliauja daugiau energijos ir tuojau pat pradeda skaidyti kūno riebalus. Nesvarbu ar šie riebalai iš šoninės (mano mėgstamiausi) ar iš Spam sumuštinio, kūnas išmeta į sistemą naujos energijos pliūpsnį, nepraėjus nei dvidešimt minučių. Tai per daug greitai, kad ši energija galėtų atsirasti iš suvirškinto maisto."

[...]

Esant šaltam orui, būtina vartoti česnakus. Tai geresnis anti-krešulinis (angl. antti-clotting) preparatas nei aspirinas. Jis pagerina bendrą kraujo cirkuliavimą. Reinhold Messner naudojo česnako pakaitalus aukštuminiams įkopimams, nes jie taip pat pageriną kraujagyslių elastiškumą. Česnakas ar jo pakaitalai taip pat stiprina imuninę sistemą.

[...]

Galų gale, laipiojimas tai anarchija. Gali daryti ką nori ir valgyti ką nori. Gelen Porzak iš kolorado valgė Pringls bulvių traškučius iki pat Makalu viršūnės."

Gal kas žinot, kodėl ir svogūnai naudojami tokiais dideliais kiekiais?

Šeimyninis skiturinimas Cortinoje

LiberoFlat gyvena daug linksmų plaučių žmonių. Vienas iš jų Dino (oho wikipedijos linkas..., nerealiai), kuris turi labai mielą šeimą ir taip pat mėgsta skiturinti. Ir kaip gi jūs įsivaizduojate šeimynini sekmadienio skiturinimą? Ogi jo numylėtinė bėga priekyje, Dino bando ją pagauti (bet sunkiai sekasi), o tokie paliegę draugai kaip aš, Pancia ir James mato, kad liežuviai jau žeme velkasi. Gerai, kad sniegas naujas, tai visai neblogo skonio. Dino tik pasiguodžia, kad būdavo dar blogiau. Jo draugė du metus nesportavo, nes pagimdė gražią dukrytę, todėl dabar "greitai nelipa".

Kirtom milžinišką lavininį lauką, kur medžiai kaip degtukai išvartyti. Šiurpu vienok. O užsilipę and Pomagagnon, pamatėm nerealų vaizdą į Cortinos d'Ampezzo pusę. Nuotraukos viduryje matosi ir mūsų nusileidimas. Gaila, sniegas patirpęs buvo. Mano slidinėjimo stilius prilygo nuliui... O kai jau prarasdavau kontrolę tekdavo rėkti "banzai" arba "salto". Kamikadze style rulezzzz...