Wilde Kreuzspitze (3132m)

Tiesiog puiki viršūnė vienam gražiausių skiturinimų apylinkėse. Geriau lipti ne į gražią viršūnę, bet į tą nuo kurios matosi puikūs vaizdai. Meditacijai skonio priduoda ir 1600m peraukštėjimas :) Tiesa iki kryžiaus pritrūko apie 50 ar 100m, nes labai jau status paskutinis šlaitas ir karnizai ilsisi ant keteros.



Wilde Kreutzspitze at EveryTrail

K2 Shuksan

Nuplaukė šių metų didysis slidžių žygis į Finsteraarhorn. Prieš vėją nepa..., o prastu oru į tokį kalną neįsilipsi. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Ruošdamasis žygiui nusipirkau naujas slides K2 Shuksan. Tikra slidžių aplinizmo klasika ir pasak Max viena populiariausių slidžių.
Šveicarijoje lijo, snigo ir pūtė, o prie Bolzano pro debesis švietė saulutė. Čia blogo oro frontas buvo tik ką praėjęs ir turėjom apie pusmetrį naujo sniego, bei 3/4 lavinų pavojų. Knietėjo išbandyti naujas slides. Aišku nepaliko ir savisaugos jausmas. Todėl pasirinkom matyt saugiausią kada nors matytą maršrutą netoli Plosės slidinėjimo kurorto. Tai puikus maršrutas blogom sąlygom arba jei tai yra pirmi bandymai už trasos ribų. Rekomenduoju.

Slidės - nuostabios. Bent jau taip atrodo po mano sutrintų Hagan Devil. Svoris labai panašus į mano senučių, bet 5cm ilgesnės (174cm) ir gerokai platesnės. Dabar gal net žiūrėčiau į 180cm versiją. Technologija žengia į priekį :) Gal pridėjus 300EUR išeitų kas nors dar geresnio/lengvesnio, bet kol kas tikrai džiaugiuosi. Suporavau jas su Diamir Eagle apkaustais. Puiki kombinacija. Nei slidės nei apkaustai nėra lengviausi, bet jaučiasi patikimumas ir kontrolė. Prie lengvesnių slidžių būtų geriau kas nors lengvesnio. O prie free-ride matyt labiau tiktų kiti apkaustai. Pirmi posūkiai nenuvylė. Purus naujas sniegas ir lėkštas kalnas tiesiog pripildė džiaugsmu :)

Easy Ski Tour near Plose at EveryTrail

Fineilspitze (3514m)

Nors turėjom labai seną planą užsilipti į Zukerhuetl, paskutinę minutę nusprendėm keisti planus - per didelis lavinų pavojus. Visą savaitę vyravo stiprus šiaurinis vėjas, o užlipimas ant ledyno kaip tik per statų pietinį šlaitą. Ką daryti, ką daryti? Gerai, kad pas mus Max žino visas viršūnes aplinkui, visus namukus kur galima nakvoti ir šiaip yra šaunus vyrukas :) Tai jis sako "einam į Fineilspitze".

Na aš aišku nieko labai tokio nesitikėjau, viršūnę esu matęs iš Schnalstal slidinėjimo kurorto, o ji neatrodė labai pikta. Pirmas įdomumas pasitiko ant ledyno. Ten nemažai ledokryčių, o statumas ne mažesnis nei 35 laipsniai. Gerai, kad visas naujas sniegas buvo nupūstas, tai žengėm drąsiai senomis vėžiomis iš tolo aplenkdami stačiausias ir baisiausias vietas. Visgi prie viršūnės metėm slides į šalį, traukėm ledkirčius ir kapojomės į viršų. Paskutiniai 40m eina puikia ketera. Dėl triusikų prilaikymo susirišom į virvę ir saugojom vienas kitą naudojant uolas ir koja primintus ledkirčius.


O viršūnėje, puikūs vaizdai: šalia matosi Similaun, Weisskugel ir net Oetzio radimo vieta. Tolumoje stiebiasi dolomitai. Matyt techniškiausia žygio dalis buvo alaus gėrimas trobelėje. Bet tikrai nesitikėjau, kad pats "crux'as" bus lipimas į lovą. Buvom nerezervavę vietų, tai gavau antrą aukštą koridoriuje su labai mažai vietos virš lovos. Pati lova mano pečių aukštyje, o nėra jokių kopetėlių ar kažko panašaus. Po kelių bokalų alaus 3km aukštyje naudojau heel-hooką ir nusibrozdinau visą lešką. Naktį porą valandų kankino troškulys, bet bijojau kad nebeįlipsiu atgal. Troškulys nugalėjo ir netgi visiškoje tamsoje vėl sėkmingai atlikau pratimą. Visgi į tualetą nebėjau ir laukiau ryto.

Čia kažką GPS streikavo. Bet tik į viršų... atgal gerai atrodo rodė. Gal kas žinot kame problema ir gal jį kaip nors reikia specialiai pririšti prie kuprinės?
Fineilspitze at EveryTrail

BCN Bouldering

Barselonoje sekmadienį išsislapstė visos virvės. Žiūrėjom kur gi galima paboulderinti. Visi pagrindiniai regionai yra šiek tiek nutolę nuo Barselonos ir išsimiegojus iki pietų nebeverta ten pusdieniui važiuoti.

Web2.0 pasiūlė Can Boquet PDF (14.1MB). Nerealus atradimas - nuostabus pušynėlis su puikiais vaizdai į jūrą ir į Barseloną.

Warren Miller Balionėliai

Nukopijavau iš čia, nes labai jau linksmai tie balionėliai keliauja po sniegą. Reikia ir mum tokių :) Gal kas žino iš kur gauti senesnių Warren Miller darbų?

3 Veneziaspitze (3355m) arba lediniai kiaušiniai

Nesu užkietėjęs "kalnų nacis", bet man visai patinka, kai kalnuose aplink nėra per daug žmonių. Alpėse tai gana retas reiškinys, nebent papėdėje -17 ir pučia vėjas. Vakar Martel slėnyje buvo tuščia ir šalta - gera treniruotė prieš grįžtant Kalėdoms namo. Lavinų pavojus stipriai sumažėjo, nes visas drėgnas sniegas sustingo į ožio ragą ir net norint buvo sunku jį pajudinti. Jis labai gražiai girgždėjo ir cypavo, primindamas laikus, kai eidavau žiemą į balkoną paimti raugintų kopūstų. Pučiant vėjeliui vis prisimindavau puikų vužk renginio pavadinimą - lediniai kiaušiniai. Ne juokais sušalom rankas, o šiandien pirštų galiukai praradę jautrumą. Užtat vaizdai buvo ne eiliniai - trapus oras ir gražios viršūnės - Grand Zebru, Zebru ir Ortleris.

Visa kelionė šiek tiek užtruko. Visų pirma, tokiame šaltyje nelipo kailiukai. Jie gūžėsi nuo šalčio ir plazdėjo vėjyje, kai nešdavomes slides ant kupros. Gal prie nelipimo prisidėjo faktas, kad mano kailiukams jau 4metai, o Maxo netgi 6ri... Teko stačiausiose vietose kopti be slidžių, o kailiukus šildyti po striuke. Čia toks mažas triukas, kuris šiek tiek padeda apgauti nelimpančius klijus. Kitas pasiteisinęs būdas yra prisabačinti kailiuką prie slidės su lipučkiniais slidžių susegėjais. Veikia neišpasakytai gerai, nes visai nebijo šalčio. Dėje, turėjom tik vieną tokį aparatą. Bandėm dar ir pleistrą, bet tas buvo tiek sušalęs, kad niekur nelipo.
Kita kliūtis buvo vėjo supūsti ir sustingę sniego kauburėliai. Per juos užtrunka laiko perlipti, o pralaužti neišeina. Nors atrodo ėjome visai greitai, į viršų repečkojomės 5h, o žemyn leidomės dar 2. Viršuje sušalo ir mano GPS, kuris pradėjo rodyti nesamones ir galiausiai numirė. Aš dar vis nesuprantu malonumo eiti į tokį šaltį ilgesniam laikui. O kai kas juk eina žymiai žymiai atšiauresnėm sąlygom.

Veneziaspitze (3) at EveryTrail

Silleskogel (2418m) - pirmas sezono slydimas

Praėjo daugiau kaip pusmetis nuo paskutinio skiturinimo (Haute Route). Vakar griebiau į rankas atitarnavusias slides ir patraukėm su Max link Austrijos. Italijoje lijo, Austrijoje švietė saulė ir slėniuose žaliavo žolė. Pradėjom lipimą ties 1500m, kur buvo apie 10cm sniego. Širdyje buvo ramu, kad mano naujos (dar nenupirktos) slidės vis dar stovi kažkur Sportlerio lentynose ir man neteks jų subraižyti. Kuo aukščiau, tuo linksmiau darėsi. Paskaitėm, kad didžiausia grėsmė - šlapios lavinos. Sniegas sunkus, patirpęs, o vienoje vietoje matosi nemažas žolės plotas. Čia sniegas įtrūkęs ir pavažiavęs apie porą metrų žemyn, sukurdamas piktą šypseną.

Pirmas kartas buvo gana sunkus. Lipom lipom ir prie viršūnės mano jėgos po truputi išseko. Paskutiniai metrai buvo statūs, todėl nusiėmėm slides ir lipom akmenine ketera aukštyn. Likus 30m iki viršaus mus pasitiko status (apie 50 laipsnių) šlaitas. Ir taip žiūrėjom ir kitaip, bet nusprendėm nekirsti. Ne pirma ir ne paskutinė viršūnė, be to pavadinimas Silleskogel yra gana kvailas :), o lipdami į viršų kitoje slėnio pusėje matėme važiuojančią šlapią laviną. Taigi apsisukome ir leidomės žemyn. Sunkus, šlapias sniegas pridaugino zuikių. Visgi kaip pirmam kartui, džiaugiausi savo kreivokom sinusoidėm.

Šalmas

Pasigvelbtas Ritos pasakojimas, kodėl šalmas yra gėris:

Vasara. Vyksta pasiruošimas žygiui "Žalgiris 600". Visi renkasi įrangą, skolinasi iš draugų, džiovina duoną ir t.t. Rima prašo paskolinti šalmą. Skolinu - negaila gi, sąlyga viena - jei gaus į galvą, grąžins kitą. Žygis įvyksta, visi grįžta laimingi. Rima šypsosi ir siūlo išsirinkti naujo šalmo spalvą. Pasirodo leidžiantis nuo perėjos krentantis akmuo pataikė tiesiai į šalmą. Pasak liudininkų - smūgis buvo neblogas. Pasak Rimos - su žvaigždutėm.

Reziume - (i) geras daiktas tas šalmas; (ii) dar vienas būdas atsinaujinti įrangą?? ;)

Šiaip daug žmonių alpėse į šalmą žiūri atsainiai. Jie mąsto - nu negi į galvą gausiu. O jei gausiu, tai koks šansas, kad šalmas atlaikys, o galva be šalmo neatlaikytų. Bet šis yra ne pirmas pasakojimas, kurį girdžiu iš draugų ir savo tėčio, kad šalmas išgelbėjo kelionę o gal ir daug daugiau.

Pirmo sniego mintys

Kadangi pro langus jau matyti baltuojančios viršūnės, Austė su Vytu savaitgalį išbandė pirmąjį sniegą, o iki mano tezės pirmos versijos liko tik šis savaitgalis, pasidalinsiu keliais minčių šuoliais.

1. Sezonas artėja, o mano slidės kiauros. Ant Haute Route dėl inventoriaus (ir netik) vos nenukaliau kelių žmoniu. Reikia naujos investicijos. Ta proga...
2. šiandien smagiai paskaičiau apie lavininę oro pagalvę. Ir pamąsčiau, kad...
3. jei kas domisi geru slidinėjimu būtinai turi sekti šį blogą http://straightchuter.com/. Aš ieškojau kažko panašaus, bet nelabai ką geresnio radau. Ir aišku...
4. prisiminiau filmą Steep. O tada ir Blizzards of AAHHH's, ir arčiau prie realybės (?)...
5. klasikinių Dolomitų nusileidimų sąrašą. O tada labai labai arti realybės...
6. Atsidariau TeXShop ir vėl pradėjau gražinti savo rašliavą.

Bob Railay

... taigi sėdim mes ant kranto prie viešbutuko ir žiūrim į apsemtą sieną - potvynis, kad jį kur. Visos iš vakaro apmąstytos trasos prasideda pusmetriu po vandeniu. Atsiverčiam knygutę ir bandome susigaudyti kur čia galima palaipioti be didesnio pasinardymo.

Žmonės čia geri - šypsosi, o ypač geras pro šalį linguojantis vietinis rastamanas. Nusišypso, atsainiai pavarto knygelę ir tvirtai sako - reikia eiti į Railay West. Be to pasiūlo prisijungti prie mūsų. Rastamanas neblogas - greičiausiai 5 paskutinius savo metus ant heros sėdėjo. Perdžiūvęs, su daug tatuiruočių ir nerealiais dredais, venos randuotos... Po visų mūsų nuotykių su vietiniais, truputi pristabdom, bet sutinkam.

Po kelių minučių mes jau prie uolų. Rastamans daug nežiūrėjęs kimba į pirmą varveklį ir basas pradeda savo pasirodymą. Jo judesiai nerealūs, pastiški, atrodo šoka ant uolos - tolygiai ir galingai. Aš iš karto galiu įsivaizduoti, kaip jis aštunkes pusryčiams valgo. Tokias prisirpusias, su daug vakariečių riebalų, keiksmų ir vandenyno druska.

Lipam apšilimo traseles. Aišku, kad jam nelabai įdomu, bet šypsosi ir pradeda savo ilgą filosofiją apie laipiojimą. Apie sporto esmę, dažnai rudyjančius kablius, naujas trasas Kho-Phi-Phi, labai sunkų Baksą iš Lietuvos ir jo lengvą panelę, mamuto komandą, ir aišku - "donation". Jah, rastafarai :) Mano širdis atsiveria, aš suprantu, kad gyventi iš "donation" ne taip ir blogai. Pajaučiau, kad sutikau sporto sielą - vieną iš daugiausiai ant sportinio laipiojimo pasinešusių žmonių planetoje.
O jis mus mokė viso, ko. Kaip įsegti karabiną į gri-gri, kaip segti atotampą į virveles ant sienos. Šnekėjo nerealiai daug, o paskui lyg supratęs, kad per daug, atsiprašinėjo. Bet nusileidęs aš vis sakydavau - "respect rasta", ir jis vėl šypsodavosi ir aiškino kaip šarma šalia esančios 7a neužonsightino :) O laipiojimas Thailand, Krabi, Railay tikrai puikus, ypač jei su jumis Bob Railay, kuris kartais užtraukia "no woman, no cry". Man pats lipimas pasirodė gal netgi labai 3D. Reikia žiūrėti, kur kokį varveklį už savęs įsispirti, kurį apkabinti ir kurį meiliai prisiglausti.

PS. apatinę jo foto radau kurtai facebooke. Gal geriau pades suprasti apie ką kalbu.