Namūdinis filmukas su stiliumi

TAWOCHE 2k10 dispatches #4 from renan ozturk on Vimeo.

TAWOCHE 2k10 dispatches #5 from renan ozturk on Vimeo.

Vyrukai ne tik pavarė lipdami, bet susuko stilingą namūdinį filmuką (būtinai pažiūrėkite ir kitus epizodus). Kiek supratau, viską darė be profų pagalbos, specialių kino kamerų ir didelės komandos. Kurie yra geriausi lietuviški alpinistiniai filmukai? Iš man žinomų tai berods Ąžuolo komandos "kavkaz reiv" ir gal pradžia bei galas apie lipimą į Montblaną žiemą. Yra kitų?

Kaip sukelti mažą laviną

Šiandieną (Sausio 13, 2010) 18:00 Vilniaus keliautojų klube vyks slidininkų, keliaujančių į žiemos žygius, susitikimas ir paskaita apie inventorių, naudojamą lavinomis pavojingose zonose. Visi, kas tik keliaujate žiemą ar snieguotomis vietomis būtinai apsilankykite.

Mano įrašas irgi susijęs su lavinomis. Ar niekada neteko būti tokioje situacijoje, kad sniegas atrodo tuojau nuslinks, bet kelio atgal nelabai yra, arba jis taip pat pavojingas? Man yra. Niekam to nelinkėčiau, bet jei netyčia tektų susidurti su tokia situacija, gal padės šie patarimai:

1. karnizo numušimas,
2. šlaito pakirtimas,
3. saugomas šlaito pakirtimas.
4. perskaitykite visus komentarus po šiais įrašais...

Prisiminkite, kad tai labai labai pavojingi triukai. Kai perskaičiau, netgi nepatikėjau, kad kas apie juos rašo. Italijoje už tai gręsia baudžiamoji atsakomybė ir grotos iki keliolikos metų (jei sukeltumėte netoli pastatų, slidinėjimo trasų, etc.). Linkiu niekada jų nenaudoti. Prisiminkite, kad ne tik pats galite patekti į sniego nuošliaužą, bet ir žemiau (net ir aukščiau) esantys žmonės. Be to sunku nuspėti, kiek toli sieks tavo sukelta lavina ir ar netyčia nesukelsi tikros katastrofos.

Jei kur pamatysiu panašių patarimų, papildysiu šį sąrašą.

Nauji metai ant lavos

Šiemet naujų metų sutikimas buvo labai karštas. Su Mar vaikščiojom po Fuerteventuros ugnikalnius, Lanzarotes lavos laukus ir požemius. Man visada Kanarų salos asocijavosi su matracais, bet pasirodo ten galima ir kitaip pailsėti. Jei patinka ugnikalniai, lava, dykumos ir karštas smėlis, salas galima aplankyti būtent dėl šių dalykų. O be to, tai taip pat puiki vieta burlentėms, aitvarams ir banglentėms.
Tiesa pasakius bandžiau surasti ir vietų palaipioti bei pabandyti deep water solo. Bet A'a tipo lava nelabai tinkama laipioti. Vėliau vienas Ispanijos laipiotojas, kuris ten važiuoja po mėnesiuko (būtent laipioti), sakė, kad be kraujuotų rankų praktiškai negrįši. Matyt nebekyla klausimas, kodėl tai a'a tipo lava :)
Taigi jei atsibodo žiema - ryanair skrenda ir į pietus :P

O dabar pagalvojau, kad keista, jog daug vasarų praleidžiu ant sniego, o dabar žiemą pradėjau vasaros ieškoti...

Sniegžengiais po Pirėnų kalnus

Aš pasirinkau nesirinkti Alpių: aš pasirinkau kažką kito. Kokios priežastys? Nėra jokių priežasčių. Kam reikalingos priežastys jei aplinkui taip gražu. :) Tumpai tariant praeitą savaitgalį išbandžiau sniegžengius (o gal sniegbačius?) Pirėnų kalnuose, Ispanijos pusėje, Katalonijoje. Lipom į Certascan (2853m), o planuose buvo dar ir Pic d'Estats(3143m), bet viską šiek tiek sukomplikavo per didelis kiekis sniego. Visa info apie regioną galima surasti šitame Certascan refugio prižiūrimame puslapyje. Niekada nemaniau, kad važiuosiu į Ispaniją ieškoti sniego. Todėl labai nustebau suradęs bene geriausią matytą lavinų prognozių puslapį. Sniego buvo apie pusantro metro su 3 lavinų pavojaus kategorija. Kad, neklampoti iki juosmens, išsinuomojom TSL firmos sniegžengius.

Labai daug iš jų nesitikėjau, nes ne kartą mačiau Tadą klampojantį per pusnis. Iš karto pasakysiu - tikėjausi visgi per daug. Mano tvirta nuomone, skitourinimo slidės yra žymiai geresnis išradimas. Todėl visiems, kam patinka leistis nuo kalno ir pasivaikščioti žiema, patariu mesti lauk snieglentes ir sniegžengius ir stotis ant slidžių.

• Sniegžengių paviršius yra mažesnis nei slidžių (bent jau bandytų modelių), todėl ant puraus sniego grimzti giliau nei su slidėm. Tai labai apsunkina lipimą stačiu šlaitu, puriu sniegu į viršų.
  
• Sniegžengiais labai sunku traversuoti išilgai kalno, nes krypsta koja.
• Romkis kažkur skaitė, kad net į viršų su sniegbačiais einasi lėčiau. Beje turi eiti praktiškai statmenai į kalną.
  
• Lipti žemyn stačiu šlaitu net nebandykite. Jei lipant be sniegbačių galima besti kulną i sniegą, tai su šiais gražuoliais to padaryti nepavyks. Tenka pirštus nuleisti žemyn ir kažkaip tai, kaip ant kablukų keberiotis. Nors smigom iki kelių, einant žemyn juos nusiėmėm.
• Einant tenka gan išsiskėsti, o jei einat pramintu takeliu, kojos krypinėja. Galiausiai sniegžengiai nukrenta nuo kojų.
  
• Su sniegbačiais negali slysti žemyn kaip su slidėm.

Aišku yra ir keli pliusai: jie pigesni, mažiau sveria, lengviau transportuojami nei slidės. Be to nereikia specialių batų, kas gali būti didelė problema, jai skitourus naudojate prisikasti iki rimtesnio lipimo. Kai kas gali manyti, kad su sniegžengiais galima lengviau perlipti trumpas uolų atkarpas, kur tektų nusiimti slides. Visgi, tokių atkarpų beveik nepasitaiko, o ir su sniegžengiais jas įveikti labai sunku. Nesupraskit neteisingai, tai vis tiek geresnis variantas nei klampoti per sniegą be jų. Vienas tvirtas vyrukas išėjo į viršūnę valanda ankščiau ir mes jį gale maršruto prisivijom, nors ėjom atsipalaidavę.

Manau, Tadas gali apie šią transporto priemonę papasakoti daugiau.

Similaun (3606m) - ate ate, žiogeli

Kaip jau buvo įprasta atėjus savaitgaliui, daug nekalbėję, susimetę šmutkes, aš su Tadu patraukėm link James. Šį kartą šmutkių buvo daug, todėl jos lipo per mano kuprinės viršų ir kabarojo pakibusios ant visokių šniūrelių. Dienos tikslas buvo pasiekti Similaun namelį, o nuo jo kitą dieną paimprovizuoti link punta di Finale (Fineilspitze 3516m) viršūnės. Dar norėjosi pamatyti Otzi radimo vietą. Iš karto pasakysiu, kad tikra nesamonė, jog Otzi rado būtent ten kur jį rado. Visu pirma, ten nėra kur ramiai prigulti, o visų antra, numirtum iš nuobodulio šimtmečius belaukdamas ateinančių turistų. Traukinyje policija patikrino dokumentus ir paklausė, kur važiuojam. Kadangi pamiršau mūsų pradinį tikslą, atsakiau kad į Similaun. Taip vat ir gimė mūsų naujas tikslas.

Similaun namelio savininkai sakė, kad namelis uždarytas, o kambariuko pernakvojimui nėra. Todėl tempėm palapinę ir kilimėlius su miegmaišiais. Pietų šlaitas visai nutirpęs, tik pačiame viršuje prie namelio teko bristi sniegingu stačiu šlaitu. Beje, čia kadaise su Torsten matėm gražią laviną. Užlipę radom puikų žiemos kambariuką su 20 lovų. Šiek tiek įsiskaudėjo galvą - gal dėl aukščio (3018m), o gal dėl vandens trūkumo. Išsivirėm spagečių, kuriuos labai įdomiai teko valgyti su šaukštais. Kadangi ryšio nebuvo - telefonus naudojom pagal tikrą jų paskirtį - leidom muziką. Prožektoriukus įjungėm į mirksėjimo rėžimą ir naudojom diskono apšvietimui. Šokom pastos dievui.

Iš ryto Similaun (3606 m) pasirodė visai nebloga idėja. Neturėjom nei virvės, nei kačių, tik neblogą nuotaiką. Tai užsidėjom bachilus (gaiters) ir pradėjom bristi per ledyną. Radom senas skiturinimo vėžias, kurios labai palengvino lipimą, nes jos apledėjusios ir galėjom eiti paviršiumi. Vasarą ėjimas užimtų 1.5 valandos, o per sniegą, du kart kertant ledyną užėmė apie 2h. Nuo viršūnės - puikūs vaizdai. Matėm Weisskugel ir kitas aplinkines viršūnes. Guoda minėjo, kad ir Matterhornas turėtų matytis. Na mes tiek daug nesitikėjom tai ir nedažlibinom. Nors dabar va po viso ko, tikrai prisimenu vieną labai Materhornišką viršūnę :).

Šiaip maršrutas paprastas, tik gana aukštai ir kitą kartą eičiau su virve. Gal plyšiai toje vietoje kur ėjom ir nelabai gilūs, bet dėl visa ko.

O liūdnai pabaigai supratom, kad tai bene paskutinis mūsų trio spontaninis išėjimas. Tadas palieka gimtąjį Bolzano ir neaišku kada grįš atgal. Šiek tiek liūdna, bet jei bus labai liūdna Tadas pažadėjo sugrįžti...


View Larger Map

Apie pirmą sniegą ir šaltą kaminą

Kai labai labai apsiniaukę ir žada lyti, reikia lipti į kalnus, nes ten greičiausiai galima paragauti pirmojo sniego. Svarbu geri batai ir kompanija. Tada dar praverčia galingas žadintuvas iš ryto, neperšlampama striukė, bachilai (gaiters) ir gera nuotaika. Jei važiuojate mašina, nepamirškite grandinių arba žieminių padangų. Jei ne, teks sustoti mažame tyliame kaimelyje, kur jau greitai greitai ateis Kalėdos ir visi senoliai įmigę žiemos miegu. Ten nepamirškite pastatyti senio besmegenio ir pasimėtyt sniegu. Taku reikia eiti tyliai, kad išgirstumėte visą snaigių grožį ir pasidžiaugtumėte pirmomis sniego lavinomis nuo medžių.

Jei netyčia prieisite mažą trobelę miške, ar kur ant kalno šlaito, būtinai užeikite. Dažniausiai ten rasite rankų gamybos įtaisų, kurių genialumu negalima atsižavėti. Kad būtų jaukiau, pabandykite užkurti židinį. Tai miesto vaikams ne taip jau ir paprasta. Vieną naktį mums jau teko šalti, uostyti dūmus ir tuose dūmuose pasilinksminimui žaisti diskoteką su savo lemputėmis. Kad ir jums taip nenutiktų, papasakosiu, kaip šį kartą pasisekė užžiebti ugnį.

Problema tame, kad šaltas oras būna susikaupęs kamine ir todėl nėra jokios traukos. Kuriant ugnį, visi dūmai atsiduria trobelėje. Gal kam ir atrodo keistai, bet tai tikrai didelė problema. Tą šaltą kamštį reikia pramušti. Galima bandyti kūrenti ilgiau, bet tai nelabai malonu. Todėl, reikia draugo, kuris gerai karstosi stogais. Jis pasiima kelis degtukus, popieriaus ir lipa ant stogo. Ten uždega popierių ir metą į kaminą per viršų. Krentant popierius pašildo orą kamine ir viskas pradeda veikti. Tada tuo pat metu, esantys viduje iš karto kuria židinį ir džiaugiasi šiluma.

Jaučiu artėja skiturinimo sezonas. Sniego iki kelių, o žemiau nei 2000m.



View Ganda-hut in a larger map

International Mountain Summit

Vakar su James ir Tadu buvome IMS pasiklausyti ką kalba alpinizmo dievai ir pusdieviai. Sąrašas buvo įspūdingas: Reinhold Messner, Alexander Huber, Ines Papert, Simone Moro, Hans Kammerlander, Stefan Glowacz, Peter Geyer, Georg Simeoni, Prof. Annibale Salsa, Roberto Mantovani. Kai kurie iš šių žmonių žinomi, kaip alpinizmo herojai, kiti, kaip alpinizmo organizatoriai. Pradžia šiek tiek dvelkė pompastika, bet viskas pasitaisė, kai prasidėjo diskusija tema "Alpinizmas vakar, šiandien, ir rytoj". Tiesa pasakius, moderatoriui sunkiai sekėsi nukreipti diskusiją būtent šia tema, tačiau pasiklausyti ką kalba gyvos (išgyvenusios) legendos buvo tikrai įdomu. Vakar James siūlė padaryti "brain dump", bet as nespėjau ir suformatavau visą atmintį alumi. Todėl įsiminė tik kelios pagrindinės temos:

• Infrastruktūros kūrimas kalnuose ir kalnam
  
• Gidavimas
  
• Rizikos valdymas ir pavojai alpinizme
• Kuo skiriasi modernus ir post-modernus alpinizmas

Diskusija buvo labai nestruktūriška, temos buvo paliekamos ir vėl grįžtama prie jų. Pabandysiu viską susisteminti ir dėstysiu mintis ankščiau išvardinta eile. Priminsiu, kad ant scenos sėdėjo keletas elitinių alpinistų. Todėl jų požiūris kartais buvo labai radikalus.

Pavyzdžiui, Mesneris labai griežtai pasisakė apie naujų prakaltų maršrutų, naujų liftų ir kitų pribumbasų kūrimą alpėse. Jo nuomone, virš 3000m ne visiems lemta būti, o kam nelemta, tai net neturi ten nosies kišti. Visi kalbėję šiek tiek šaipėsi iš Vokietijos alpinizmo klubo, kuris pritaria visokiems "dysneileindiškiems" projektams (pvz., stiklinė apžvalgos platforma ant viršūnės) ir bando visais įmanomais būdais minimizuoti alpinistų riziką. Man keistai nuskambėjo išdidus Italijos akademinio klubo pasisakymas, kad jie nekeičia kablių ant laipiojimo sienų. Tai gal tada geriau juos visai nuimti, o ne palikti kam nors nusidaužti? Visi priėjo prie išvados, kad atsargumas daugiau priklauso nuo mūsų, o ne nuo naudojamos įrangos ir saugos. Britai sugebėjo išsaugoti uolų autentiką, o Alpėse ji dingsta. Aišku, požiūris kur ir kiek reikia infrastruktūros priklauso nuo kiekvieno žmogaus.

Man patiko radikaliai kitoks AVS prezidento pasisakymas. Jis pasižiūrėjo į alpinistus ir pasakė, kad į kalnus jis eina pasivaikščioti, išgerti taurės vyno ir pavalgyti špeko su kniodeliais. AVS per paskutinius metus išsiplėtė dvigubai. Visi alpinistai (taip pat Mesneris) pradeda kalnų gyvenimą alpinizmo klube. Tai yra platforma, nuo kurios galima pradėti asmeninę karjerą. Tai puiki treniruote jaunuoliams, kad jie būtų saugūs kol atsiranda įgūdžiai. AVS nėra sukurtas elitiniams alpinistams, bet jis auklėja žmones. Svarbiausia niekada nesustoti.

Kita pasikartojusi tema buvo gidavimas. Gidai, tai dalis kalnų infrastruktūros. CAI prezidentas išsakė labai įdomią nuomonę apie skirtumus tarp gidavimo ankščiau ir dabar. Ankščiau gidas buvo vienvaldis žygio vadas. Jis sakė ką daryti, ko nedaryti, tyliai priimdavo sprendimus ir prisiimdavo pilną atsakomybę. Dabar daug kas pasikeitė. Dabar žmonės kalba apie riziką ir niekam nėra tabu, kad iš kalnų galima ir nebegrįžti. Dabar ne tik gidas, bet ir žmonės ekspedicijoje turi žinoti ką daro. Visi tampa atsakingi. Gidas, turėdamas daugiau žinių ar patirties paaiškina visiems savo sprendimo motyvaciją, išaiškina pavojus, bet ir kiti gali prisidėti prie žygio eigos ar prieštarauti gido nuomonei. Iš blogos pusės, gidai tempia žmones į viršūnes, nors kai kurie žmonės iš vis neturėtų būti kalnuose. Geras pavyzdys - Monblanas. Ten gidai veda bet kokius žmones, kurie yra visiškai neatsakingi nepriaugę tam kalnui ir turėtų sėdėti namie. Jo nuomone, gidai taip pat turi gerbti kalnus ir suprasti, kad kai kuriems žmonėms ne vieta ten, kur juos gali užtempti gidas. Nereikia skatinti takelinio (ėjimo autostradom) alpinizmo ir iš to pelnytis.

Etikos aspektą labiausiai pabrėžė Mantovani. Jis teigė, kad etika turi būti pirmoje vietoje. Visi alpinistai turi gerbti bendras taisykles ir kalnus. Pavyzdžiui, klasikiniai maršrutai turi būti tik įsivaizduojamos linijos uoloje, be kablių, be žymių. Ar yra vietos tokiems maršrutams Alpėse? Be to, nereikia sureikšminti Everesto įvykių (kurie nepuošia alpinizmo) - tai juodoji skylė alpinizmo istorijoje, ten vyksta viskas kas blogiausia alpinizme. Ten nėra pagarbos kalnams ir kolegoms.

Daugiausiai plėtota tema buvo susijusi su rizikos valdymu. Pasak Mesnerio, 30 metų atgal įvyko revoliucija kalnų įrangoje ir žiniose. Naujos technikos, naujos žinios, naujos galimybės. Post-modernus alpinizmas pilnas rizikos valdymo. Žmonės žino daugiau, gali lipti maršrutus, kurie ankščiau buvo per pavojingi. Ankščiau žmonės tiesiog treniruodavosi, užsimerkdavo prieš pavojus tarsi jų nebūtų ir eidavo į viršūnę. Dabar viskas kitaip. Kiekvienas žingsnis pasveriamas, einama labai pavojingais maršrutais, bet minimizuojant nelaimės galimybę. Visi žino apie riziką ir neužsimerkia prieš ją. Laipiojimo technika taip pat patobulėjo. Dabar telieka boulderinimą perkelti į alpinizmą. Hubert manymu, geriausias alpinizmo stilius yra pavojaus suvokimas ir toleravimas maksimaliame lygyje. Todėl visiškai švarus stilius yra free-solo. Man asmeniškai ši vieta visai nepatiko. Mano manymu, free-solo yra blogas rizikos valdymo pavyzdys. Pasak jo, reikia susilyginti su pirmaisiais auksinio amžiaus alpinistais. Pavyzdžiui, pirmi Montblano lipimai. Dabar viskas kitaip, bet mes turime toleruoti tiek pat pavojų, kiek tais laikais žmonės toleravo lipant į paprastesnes viršūnes. Pasak alpinisto, žmogus susijęs su pavojais, kaip kad ir visi gyvūnai. Tai natūralu ir žmogui tai yra būtina. Jei tikslingai ir pasvertai save atiduodi pavojams, tai bus gryniausias ir stipriausias dvasinis išgyvenimas. Kammerlander pridėjo, kad jam pradėjus laipioti, jis nesuprato pavojų. Ir tik dabar, po daug metų, jis suprato koks laimės kūdikis jis buvo... Kažkas pridūrė, kad jei 3 metus išgyvenai lipdamas į sudėtingas viršūnes, tai turi daugiau šansų išgyventi visai ilgai. Jei ne, nesėdėtum šioje salėje.

Įdomu išgirsti, ką jūs manote šiomis temomis.

Via Ferrata, Centelles, BCN

Savaitgalį prasiėjom seniai nusižiūrėta via-ferrata, esančią Centelles miestelyje. Daugiau oficialios info čia... Visi, kas mėgsta sportines ferratas ar ilgus kabančius tiltus - tai tikrai verta dėmesio vieta. Poroje vietų pagalvojau, kad antrą kartą nelabai norėtųsi lipti, nes kopėčios eina tokiu neblogu neigiamuku.

Esu kvailas ir nepaklausiau James patarimo - į šią ferratą pasiėmiau nepatyrusių draugų. Dar pasiėmiau 8mm virvę ir keletą karabinų bei slingų. Visas sudėtingas vietas galima apeiti. Visgi apkerėtas žavingos Mar šypsenos vietomis kabinau virvę ir saugojau/padėjau jai pralipti sudėtingiausias vietas. Reikalai tapo baisiai juokingi, kai tryse tempėm Alejandro. 2:1 skridinių sistema pasirodė ne tokia jau ir efektyvi :)

View Larger Map

Alpinistinis draudimas

Šiuo įrašu noriu pasidalinti man žinoma informacija apie draudimą kalnams. Ši info yra surinkta iš poros draudimo kompanijų, draugų, ir žmonių parašiusių į LAA konferenciją. Manau ji gali būti įdomi ir kitiems keliautojams. Noriu pabrėžti, kad viskas, kas čia parašyta, yra daugiau gandų lygyje. Aš pabandysiu viską sutrumpinti ir nerašysiu originalaus šaltinio, jei jis yra iš LAA ar draugų.

Kiekvienas save, savo draugus ir šeimą gerbiantis žmogus einant į kalnus turėtų apsidrausti. To nepadarius jis/ji gali labai apsunkinti ne tik savo, bet ir savo artimųjų gyvenimą. Yra daug bendrovių, kurios suteikia tokį draudimą. Draudimo pasirinkimas labai skiriasi priklausomai nuo kelionės tikslo ir pasaulio šalies. Šiame įraše daugiausia info bus apie draudimą Europos Alpėse. Kiek man žinoma yra kelios pagrindinės draudimosi galimybės:

1. Draustis komerciniu draudimu Lietuvoje - tai pats populiariausias variantas. Apie šį draudimą papasakosiu daugiausiai.
   
2. Draustis vietoje - ten, kur vyksti. Šis būdas dažnai naudojamas, vykstant už Europos ribų, kartu su komerciniu draudimu. Vykstant į Alpes neteko girdėti, kad kas naudotųsi šiuo variantu.
   
3. Turėti alpinizmo klubo ar kokio raudonojo kryžiaus draudimą. Pvz., AVS arba CAI italijoje. AVS kainuoja 30EUR/metams ir padengia iki 15000 EUR gelbėjimo ir paieškos darbams ir 2000EUR gydimui (ne Italijoje). Kombinuojant su Europos draudimo kortele, gaunasi visai geras variantas, tačiau daugumai jis nėra aktualus.
4. Turėti Europos draudimo kortelę. Daugiau info čia... Man pačiam teko pasinaudoti šia kortele. Visgi išlaidų padengimas labai priklauso nuo šalies. Taip pat pargabenimo namo paslaugos nėra įskaičiuotos.

Apie komercinį draudimą.
Kaip minėjau, populiariausia draustis komerciniu draudimu. Lietuvoje yra keleta draudimo kompanijų. Sklinda gandai, kad visos draudimo kompanijos perdraudžia Lietuvos Draudime arba PZU, kurios savaime perdraudžia didesnėse pasaulio kompanijose. Draudimo kaina labai priklauso nuo bendrovės. Visgi visur vyrauja magiškas koeficientas 4 - kuris pasako, kad draudimo kaina alpinizmui yra keturguba lyginant su paprastu sveikatos draudimu. Pabandysiu palyginti Lietuvos draudimą ir PZU. Ši informacija yra gauta tiesiai iš šių draudimų kompanijų. Aš klausiau apie alpinistinį draudimą, nežinau ar jie gerai suprato, ko aš noriu. Taigi:

• Draudimo kaina savaitei, draudžiantis 100000 EUR sveikatos draudimu. LD 88Lt, PZU 48.45Lt (su 15% nuolaida, jei draustis on-line).
• Apmokėjimo tvarka:
  LD parašė: Draudžiamojo įvykio atveju per 1 parą būtina pranešti draudimo bendrovei. Apmokėjimas už suteiktas gydymo paslaugas priklauso nuo gydymo įstaigos. Ji gali reikalauti susimokėti patiems už paslaugas, tuomet grįžus į Lietuvą pagal pateiktus mokėjimo kvitus, grąžiname pinigus. Arba gydymo įstaiga ir AB Lietuvos draudimas iškart bendradarbiauja ir Jums patiems nereikia nieko mokėti.
  PZU parašė: Atsitikus draudiminiam įvykiui, gydymo įstaigai parodote draudimo polisą, kuriame yra nurodyti visi mūsų kontaktai. Gydymo įstaiga susisiekia su mūsų bendrove ir mes atsiskaitome.
• Abi įmonės galiausiai užmoka už gydimo išlaidas, repatriaciją ir gabenimą iki ligoninės.
  

Taigi, teoriškai viskas lyg ir aišku. Visgi praktikoje iškyla daugiau klausimų, apie kuriuos verta pagalvoti. Pvz., kas nutinka, jei nebegali nulipti ir tenka kviesti malūnsparnį, bet niekas nėra sužeistas? Kiek supratau iš LAA susirašinėjimo, komercinės draudimo kompanijos nelabai žino pačios, kas tuo metu nutinka. Jei kas yra sužeistas - viskas paprasčiau ir Europoje, neturėtų būti problema.

Žmonės kalba, kad gelbėjimo darbų greitis Europoje greičiausia bus toks pat, nepriklausomai nuo gelbėjimo bendrovės. Verta skambinti tiesiai gelbėtojams arba atstovui, tokiam kaip SOS International ar Coris - jie gelbėja, o ne draudimo įmonė.

Iš geros pusės, PZU ir LD jau turi nemažai patirties su alpinizmo įvykiais. Tačiau neverta pamiršti, kad nei viena nėra patikima iki galo, t.y. tuo atveju, jei reikės, kad draudimas būtų patvirtintas tuojau pat. Abi užsienyje veikia per partnerius (skirtingus) ir su jais derina savo sprendimus. Vieni keikia PZU, kiti sako, kad PZU veikė puikiai tiek gelbėjimo darbams tiek paslaugoms ligoninėje, nors iš pradžių teko susimokėti patiems (paskui grąžino).

Kitas klausimas - ar lengva atgauti pinigus iš draudimo kompanijų. Žmonės turi visokių nuomonių. Kai kas lengvai atgavo pinigus, kitiems sekėsi sunkiau. Čia taip pat yra gandų, kad buvo problemų su PZU. Visų patarimas - kaip galima mažiau mokėti patiems ir bandyti priversti draudimo įmonę užmokėti už visas paslaugas.

Kita istorija apie draudimą Azijoje.
Čia viskas dar painiau,. Pats asmeniškai nesu susidūręs su draudimu čia, todėl perrašysių tik keletą nuomonių.

Visu pirma, dažnai būtina garantuoti gelbėtojams apmokėjimą - ir apie viską informuoti draudikus. Deja tai tenka garantuoti savo lėšomis. Tai turėtu padaryti draudimo kompanija, bet dažnai konkrečiu atveju ji pavėluotų... Vėliau draudimo kompanija už šiuos dalykus privalo apmokėti. Apmoka, pagal pateiktus dokumentus.

Konkreti gydymo įstaiga dirba su konkrečiomis draudimo kompanijomis - taigi į bet kurią tau patinkančia gydymo įstaiga nukentėjusio nenuvesi. Draudimo kompanijos pačios nieko nedaro nesitardamas su tais, pas ką persidraudžia. Tie savo ruožtu irgi per daug neskuba. Dėl operacijos reikalingumo tariasi trys šalys - gydytojai, draudikai ir nukentėjusio atstovai. Padeda spaudimas iš Lietuvos. Satelitinis telefonas ar geri atstovai apačioje labai padeda tokiais atvejais.

Kiti naudingi patarimai:

• Esant Azijoje, patarimas buvo kreiptis į SOS Internationale (ar kitą tarpautinę kompaniją), o ne į draudimo įmonę Lietuvoje. Šie vėliau atsiskaito patys su draudimu.
• Išvykstant į kalnus būtina palikti draudimo polisų kopijas savo artimiesiems. Tai iš esmės padėtų bet kokios nelaimės atveju.
• "Yra tokia nerašyta taisyklė - blogų žinių neperdavinėti greičiau nei 24 val arba kol nėra įsitikinta dėl informacijos tikrumo."

Jei kas turit ką pridėti, nesivaržykite - bet kokia info būtų labai naudinga.

Rock Masters 2009

Šį savaitgalį (nuo penktadienio iki sekmadienio) susitinkam Rock Masters. Renginio programa čia... Manau pažiopsosim ir palaipiosim kur aplinkui. Nakvosim po uolom ar virš uolų.