Apie pirmą sniegą ir šaltą kaminą

Kai labai labai apsiniaukę ir žada lyti, reikia lipti į kalnus, nes ten greičiausiai galima paragauti pirmojo sniego. Svarbu geri batai ir kompanija. Tada dar praverčia galingas žadintuvas iš ryto, neperšlampama striukė, bachilai (gaiters) ir gera nuotaika. Jei važiuojate mašina, nepamirškite grandinių arba žieminių padangų. Jei ne, teks sustoti mažame tyliame kaimelyje, kur jau greitai greitai ateis Kalėdos ir visi senoliai įmigę žiemos miegu. Ten nepamirškite pastatyti senio besmegenio ir pasimėtyt sniegu. Taku reikia eiti tyliai, kad išgirstumėte visą snaigių grožį ir pasidžiaugtumėte pirmomis sniego lavinomis nuo medžių.

Jei netyčia prieisite mažą trobelę miške, ar kur ant kalno šlaito, būtinai užeikite. Dažniausiai ten rasite rankų gamybos įtaisų, kurių genialumu negalima atsižavėti. Kad būtų jaukiau, pabandykite užkurti židinį. Tai miesto vaikams ne taip jau ir paprasta. Vieną naktį mums jau teko šalti, uostyti dūmus ir tuose dūmuose pasilinksminimui žaisti diskoteką su savo lemputėmis. Kad ir jums taip nenutiktų, papasakosiu, kaip šį kartą pasisekė užžiebti ugnį.

Problema tame, kad šaltas oras būna susikaupęs kamine ir todėl nėra jokios traukos. Kuriant ugnį, visi dūmai atsiduria trobelėje. Gal kam ir atrodo keistai, bet tai tikrai didelė problema. Tą šaltą kamštį reikia pramušti. Galima bandyti kūrenti ilgiau, bet tai nelabai malonu. Todėl, reikia draugo, kuris gerai karstosi stogais. Jis pasiima kelis degtukus, popieriaus ir lipa ant stogo. Ten uždega popierių ir metą į kaminą per viršų. Krentant popierius pašildo orą kamine ir viskas pradeda veikti. Tada tuo pat metu, esantys viduje iš karto kuria židinį ir džiaugiasi šiluma.

Jaučiu artėja skiturinimo sezonas. Sniego iki kelių, o žemiau nei 2000m.



View Ganda-hut in a larger map

International Mountain Summit

Vakar su James ir Tadu buvome IMS pasiklausyti ką kalba alpinizmo dievai ir pusdieviai. Sąrašas buvo įspūdingas: Reinhold Messner, Alexander Huber, Ines Papert, Simone Moro, Hans Kammerlander, Stefan Glowacz, Peter Geyer, Georg Simeoni, Prof. Annibale Salsa, Roberto Mantovani. Kai kurie iš šių žmonių žinomi, kaip alpinizmo herojai, kiti, kaip alpinizmo organizatoriai. Pradžia šiek tiek dvelkė pompastika, bet viskas pasitaisė, kai prasidėjo diskusija tema "Alpinizmas vakar, šiandien, ir rytoj". Tiesa pasakius, moderatoriui sunkiai sekėsi nukreipti diskusiją būtent šia tema, tačiau pasiklausyti ką kalba gyvos (išgyvenusios) legendos buvo tikrai įdomu. Vakar James siūlė padaryti "brain dump", bet as nespėjau ir suformatavau visą atmintį alumi. Todėl įsiminė tik kelios pagrindinės temos:

• Infrastruktūros kūrimas kalnuose ir kalnam
  
• Gidavimas
  
• Rizikos valdymas ir pavojai alpinizme
• Kuo skiriasi modernus ir post-modernus alpinizmas

Diskusija buvo labai nestruktūriška, temos buvo paliekamos ir vėl grįžtama prie jų. Pabandysiu viską susisteminti ir dėstysiu mintis ankščiau išvardinta eile. Priminsiu, kad ant scenos sėdėjo keletas elitinių alpinistų. Todėl jų požiūris kartais buvo labai radikalus.

Pavyzdžiui, Mesneris labai griežtai pasisakė apie naujų prakaltų maršrutų, naujų liftų ir kitų pribumbasų kūrimą alpėse. Jo nuomone, virš 3000m ne visiems lemta būti, o kam nelemta, tai net neturi ten nosies kišti. Visi kalbėję šiek tiek šaipėsi iš Vokietijos alpinizmo klubo, kuris pritaria visokiems "dysneileindiškiems" projektams (pvz., stiklinė apžvalgos platforma ant viršūnės) ir bando visais įmanomais būdais minimizuoti alpinistų riziką. Man keistai nuskambėjo išdidus Italijos akademinio klubo pasisakymas, kad jie nekeičia kablių ant laipiojimo sienų. Tai gal tada geriau juos visai nuimti, o ne palikti kam nors nusidaužti? Visi priėjo prie išvados, kad atsargumas daugiau priklauso nuo mūsų, o ne nuo naudojamos įrangos ir saugos. Britai sugebėjo išsaugoti uolų autentiką, o Alpėse ji dingsta. Aišku, požiūris kur ir kiek reikia infrastruktūros priklauso nuo kiekvieno žmogaus.

Man patiko radikaliai kitoks AVS prezidento pasisakymas. Jis pasižiūrėjo į alpinistus ir pasakė, kad į kalnus jis eina pasivaikščioti, išgerti taurės vyno ir pavalgyti špeko su kniodeliais. AVS per paskutinius metus išsiplėtė dvigubai. Visi alpinistai (taip pat Mesneris) pradeda kalnų gyvenimą alpinizmo klube. Tai yra platforma, nuo kurios galima pradėti asmeninę karjerą. Tai puiki treniruote jaunuoliams, kad jie būtų saugūs kol atsiranda įgūdžiai. AVS nėra sukurtas elitiniams alpinistams, bet jis auklėja žmones. Svarbiausia niekada nesustoti.

Kita pasikartojusi tema buvo gidavimas. Gidai, tai dalis kalnų infrastruktūros. CAI prezidentas išsakė labai įdomią nuomonę apie skirtumus tarp gidavimo ankščiau ir dabar. Ankščiau gidas buvo vienvaldis žygio vadas. Jis sakė ką daryti, ko nedaryti, tyliai priimdavo sprendimus ir prisiimdavo pilną atsakomybę. Dabar daug kas pasikeitė. Dabar žmonės kalba apie riziką ir niekam nėra tabu, kad iš kalnų galima ir nebegrįžti. Dabar ne tik gidas, bet ir žmonės ekspedicijoje turi žinoti ką daro. Visi tampa atsakingi. Gidas, turėdamas daugiau žinių ar patirties paaiškina visiems savo sprendimo motyvaciją, išaiškina pavojus, bet ir kiti gali prisidėti prie žygio eigos ar prieštarauti gido nuomonei. Iš blogos pusės, gidai tempia žmones į viršūnes, nors kai kurie žmonės iš vis neturėtų būti kalnuose. Geras pavyzdys - Monblanas. Ten gidai veda bet kokius žmones, kurie yra visiškai neatsakingi nepriaugę tam kalnui ir turėtų sėdėti namie. Jo nuomone, gidai taip pat turi gerbti kalnus ir suprasti, kad kai kuriems žmonėms ne vieta ten, kur juos gali užtempti gidas. Nereikia skatinti takelinio (ėjimo autostradom) alpinizmo ir iš to pelnytis.

Etikos aspektą labiausiai pabrėžė Mantovani. Jis teigė, kad etika turi būti pirmoje vietoje. Visi alpinistai turi gerbti bendras taisykles ir kalnus. Pavyzdžiui, klasikiniai maršrutai turi būti tik įsivaizduojamos linijos uoloje, be kablių, be žymių. Ar yra vietos tokiems maršrutams Alpėse? Be to, nereikia sureikšminti Everesto įvykių (kurie nepuošia alpinizmo) - tai juodoji skylė alpinizmo istorijoje, ten vyksta viskas kas blogiausia alpinizme. Ten nėra pagarbos kalnams ir kolegoms.

Daugiausiai plėtota tema buvo susijusi su rizikos valdymu. Pasak Mesnerio, 30 metų atgal įvyko revoliucija kalnų įrangoje ir žiniose. Naujos technikos, naujos žinios, naujos galimybės. Post-modernus alpinizmas pilnas rizikos valdymo. Žmonės žino daugiau, gali lipti maršrutus, kurie ankščiau buvo per pavojingi. Ankščiau žmonės tiesiog treniruodavosi, užsimerkdavo prieš pavojus tarsi jų nebūtų ir eidavo į viršūnę. Dabar viskas kitaip. Kiekvienas žingsnis pasveriamas, einama labai pavojingais maršrutais, bet minimizuojant nelaimės galimybę. Visi žino apie riziką ir neužsimerkia prieš ją. Laipiojimo technika taip pat patobulėjo. Dabar telieka boulderinimą perkelti į alpinizmą. Hubert manymu, geriausias alpinizmo stilius yra pavojaus suvokimas ir toleravimas maksimaliame lygyje. Todėl visiškai švarus stilius yra free-solo. Man asmeniškai ši vieta visai nepatiko. Mano manymu, free-solo yra blogas rizikos valdymo pavyzdys. Pasak jo, reikia susilyginti su pirmaisiais auksinio amžiaus alpinistais. Pavyzdžiui, pirmi Montblano lipimai. Dabar viskas kitaip, bet mes turime toleruoti tiek pat pavojų, kiek tais laikais žmonės toleravo lipant į paprastesnes viršūnes. Pasak alpinisto, žmogus susijęs su pavojais, kaip kad ir visi gyvūnai. Tai natūralu ir žmogui tai yra būtina. Jei tikslingai ir pasvertai save atiduodi pavojams, tai bus gryniausias ir stipriausias dvasinis išgyvenimas. Kammerlander pridėjo, kad jam pradėjus laipioti, jis nesuprato pavojų. Ir tik dabar, po daug metų, jis suprato koks laimės kūdikis jis buvo... Kažkas pridūrė, kad jei 3 metus išgyvenai lipdamas į sudėtingas viršūnes, tai turi daugiau šansų išgyventi visai ilgai. Jei ne, nesėdėtum šioje salėje.

Įdomu išgirsti, ką jūs manote šiomis temomis.

Via Ferrata, Centelles, BCN

Savaitgalį prasiėjom seniai nusižiūrėta via-ferrata, esančią Centelles miestelyje. Daugiau oficialios info čia... Visi, kas mėgsta sportines ferratas ar ilgus kabančius tiltus - tai tikrai verta dėmesio vieta. Poroje vietų pagalvojau, kad antrą kartą nelabai norėtųsi lipti, nes kopėčios eina tokiu neblogu neigiamuku.

Esu kvailas ir nepaklausiau James patarimo - į šią ferratą pasiėmiau nepatyrusių draugų. Dar pasiėmiau 8mm virvę ir keletą karabinų bei slingų. Visas sudėtingas vietas galima apeiti. Visgi apkerėtas žavingos Mar šypsenos vietomis kabinau virvę ir saugojau/padėjau jai pralipti sudėtingiausias vietas. Reikalai tapo baisiai juokingi, kai tryse tempėm Alejandro. 2:1 skridinių sistema pasirodė ne tokia jau ir efektyvi :)

View Larger Map

Alpinistinis draudimas

Šiuo įrašu noriu pasidalinti man žinoma informacija apie draudimą kalnams. Ši info yra surinkta iš poros draudimo kompanijų, draugų, ir žmonių parašiusių į LAA konferenciją. Manau ji gali būti įdomi ir kitiems keliautojams. Noriu pabrėžti, kad viskas, kas čia parašyta, yra daugiau gandų lygyje. Aš pabandysiu viską sutrumpinti ir nerašysiu originalaus šaltinio, jei jis yra iš LAA ar draugų.

Kiekvienas save, savo draugus ir šeimą gerbiantis žmogus einant į kalnus turėtų apsidrausti. To nepadarius jis/ji gali labai apsunkinti ne tik savo, bet ir savo artimųjų gyvenimą. Yra daug bendrovių, kurios suteikia tokį draudimą. Draudimo pasirinkimas labai skiriasi priklausomai nuo kelionės tikslo ir pasaulio šalies. Šiame įraše daugiausia info bus apie draudimą Europos Alpėse. Kiek man žinoma yra kelios pagrindinės draudimosi galimybės:

1. Draustis komerciniu draudimu Lietuvoje - tai pats populiariausias variantas. Apie šį draudimą papasakosiu daugiausiai.
   
2. Draustis vietoje - ten, kur vyksti. Šis būdas dažnai naudojamas, vykstant už Europos ribų, kartu su komerciniu draudimu. Vykstant į Alpes neteko girdėti, kad kas naudotųsi šiuo variantu.
   
3. Turėti alpinizmo klubo ar kokio raudonojo kryžiaus draudimą. Pvz., AVS arba CAI italijoje. AVS kainuoja 30EUR/metams ir padengia iki 15000 EUR gelbėjimo ir paieškos darbams ir 2000EUR gydimui (ne Italijoje). Kombinuojant su Europos draudimo kortele, gaunasi visai geras variantas, tačiau daugumai jis nėra aktualus.
4. Turėti Europos draudimo kortelę. Daugiau info čia... Man pačiam teko pasinaudoti šia kortele. Visgi išlaidų padengimas labai priklauso nuo šalies. Taip pat pargabenimo namo paslaugos nėra įskaičiuotos.

Apie komercinį draudimą.
Kaip minėjau, populiariausia draustis komerciniu draudimu. Lietuvoje yra keleta draudimo kompanijų. Sklinda gandai, kad visos draudimo kompanijos perdraudžia Lietuvos Draudime arba PZU, kurios savaime perdraudžia didesnėse pasaulio kompanijose. Draudimo kaina labai priklauso nuo bendrovės. Visgi visur vyrauja magiškas koeficientas 4 - kuris pasako, kad draudimo kaina alpinizmui yra keturguba lyginant su paprastu sveikatos draudimu. Pabandysiu palyginti Lietuvos draudimą ir PZU. Ši informacija yra gauta tiesiai iš šių draudimų kompanijų. Aš klausiau apie alpinistinį draudimą, nežinau ar jie gerai suprato, ko aš noriu. Taigi:

• Draudimo kaina savaitei, draudžiantis 100000 EUR sveikatos draudimu. LD 88Lt, PZU 48.45Lt (su 15% nuolaida, jei draustis on-line).
• Apmokėjimo tvarka:
  LD parašė: Draudžiamojo įvykio atveju per 1 parą būtina pranešti draudimo bendrovei. Apmokėjimas už suteiktas gydymo paslaugas priklauso nuo gydymo įstaigos. Ji gali reikalauti susimokėti patiems už paslaugas, tuomet grįžus į Lietuvą pagal pateiktus mokėjimo kvitus, grąžiname pinigus. Arba gydymo įstaiga ir AB Lietuvos draudimas iškart bendradarbiauja ir Jums patiems nereikia nieko mokėti.
  PZU parašė: Atsitikus draudiminiam įvykiui, gydymo įstaigai parodote draudimo polisą, kuriame yra nurodyti visi mūsų kontaktai. Gydymo įstaiga susisiekia su mūsų bendrove ir mes atsiskaitome.
• Abi įmonės galiausiai užmoka už gydimo išlaidas, repatriaciją ir gabenimą iki ligoninės.
  

Taigi, teoriškai viskas lyg ir aišku. Visgi praktikoje iškyla daugiau klausimų, apie kuriuos verta pagalvoti. Pvz., kas nutinka, jei nebegali nulipti ir tenka kviesti malūnsparnį, bet niekas nėra sužeistas? Kiek supratau iš LAA susirašinėjimo, komercinės draudimo kompanijos nelabai žino pačios, kas tuo metu nutinka. Jei kas yra sužeistas - viskas paprasčiau ir Europoje, neturėtų būti problema.

Žmonės kalba, kad gelbėjimo darbų greitis Europoje greičiausia bus toks pat, nepriklausomai nuo gelbėjimo bendrovės. Verta skambinti tiesiai gelbėtojams arba atstovui, tokiam kaip SOS International ar Coris - jie gelbėja, o ne draudimo įmonė.

Iš geros pusės, PZU ir LD jau turi nemažai patirties su alpinizmo įvykiais. Tačiau neverta pamiršti, kad nei viena nėra patikima iki galo, t.y. tuo atveju, jei reikės, kad draudimas būtų patvirtintas tuojau pat. Abi užsienyje veikia per partnerius (skirtingus) ir su jais derina savo sprendimus. Vieni keikia PZU, kiti sako, kad PZU veikė puikiai tiek gelbėjimo darbams tiek paslaugoms ligoninėje, nors iš pradžių teko susimokėti patiems (paskui grąžino).

Kitas klausimas - ar lengva atgauti pinigus iš draudimo kompanijų. Žmonės turi visokių nuomonių. Kai kas lengvai atgavo pinigus, kitiems sekėsi sunkiau. Čia taip pat yra gandų, kad buvo problemų su PZU. Visų patarimas - kaip galima mažiau mokėti patiems ir bandyti priversti draudimo įmonę užmokėti už visas paslaugas.

Kita istorija apie draudimą Azijoje.
Čia viskas dar painiau,. Pats asmeniškai nesu susidūręs su draudimu čia, todėl perrašysių tik keletą nuomonių.

Visu pirma, dažnai būtina garantuoti gelbėtojams apmokėjimą - ir apie viską informuoti draudikus. Deja tai tenka garantuoti savo lėšomis. Tai turėtu padaryti draudimo kompanija, bet dažnai konkrečiu atveju ji pavėluotų... Vėliau draudimo kompanija už šiuos dalykus privalo apmokėti. Apmoka, pagal pateiktus dokumentus.

Konkreti gydymo įstaiga dirba su konkrečiomis draudimo kompanijomis - taigi į bet kurią tau patinkančia gydymo įstaiga nukentėjusio nenuvesi. Draudimo kompanijos pačios nieko nedaro nesitardamas su tais, pas ką persidraudžia. Tie savo ruožtu irgi per daug neskuba. Dėl operacijos reikalingumo tariasi trys šalys - gydytojai, draudikai ir nukentėjusio atstovai. Padeda spaudimas iš Lietuvos. Satelitinis telefonas ar geri atstovai apačioje labai padeda tokiais atvejais.

Kiti naudingi patarimai:

• Esant Azijoje, patarimas buvo kreiptis į SOS Internationale (ar kitą tarpautinę kompaniją), o ne į draudimo įmonę Lietuvoje. Šie vėliau atsiskaito patys su draudimu.
• Išvykstant į kalnus būtina palikti draudimo polisų kopijas savo artimiesiems. Tai iš esmės padėtų bet kokios nelaimės atveju.
• "Yra tokia nerašyta taisyklė - blogų žinių neperdavinėti greičiau nei 24 val arba kol nėra įsitikinta dėl informacijos tikrumo."

Jei kas turit ką pridėti, nesivaržykite - bet kokia info būtų labai naudinga.

Rock Masters 2009

Šį savaitgalį (nuo penktadienio iki sekmadienio) susitinkam Rock Masters. Renginio programa čia... Manau pažiopsosim ir palaipiosim kur aplinkui. Nakvosim po uolom ar virš uolų.

Montblanc 2009 - Trijų kalnų traversas (techninis raportas)

Santrauka:

Viršūnė: Montblanc (4810m), Alpės, Prancūzija-Italija.

Maršrutas: Trijų kalnų traversas pradedant ir baigiant Col du Midi

Sudėtingumas: PD+ (not very difficult)

Žygio data: nuo 2009-08-06 iki 2009-08-16.

Kopimo data: 2009-08-14

Oro sąlygos: giedra

Maršruto laikas: 11 valandų

Grupės nariai: Linas Baltrūnas, Tadas Makčinskas, Manuel Kirschner

• 2009-08-07: Pasivaikščiojom nuo Baltojo iki Juodojo ežerų. Puikus oras. Maksimalus aukštis apie 2300m. Labai gražūs vaizdai, matosi trijų kalnų maršrutas. Viso gal 8h.
  
• 2009-08-08: Pasivaikščiojimas iki ledyno. Oras prastėja.
• 2009-08-09: Sportinis kelių virvių uolų maršrutas virš Mar de Glass ledyno. Iki ten kur veža traukinukas sparčiu žingsniu nuėjom per porą valandų. Tadas ir Manuel lipa su alpinistiniais batais (su viršutine sauga). Maksimalus sudėtingumas 5c.
• 2009-08-11: Blogas oras, sėdim Chamonix. Vakare keliamės iki tarpinės keltuvo stotelės link Aiguille du Midi ir nakvojam Chalet du plan de l'Aguille trobelėje. Baisiai gera vakarienė.
• 2009-08-12: Keliamės keltuvu iki Aiguille du Midi. Ėjimas iki stovyklos. Stovyklos įsirengimas žemiau Cosmique viešbučio. Poros virvių firno maršrutas (iki 70 laipsnių). Ėjimas nuo keltuvo link stovyklavietės prasideda sniego ketera. Esant geroms sniego sąlygoms, be vėjo tai neturėtų sudaryti problemų. Mes ėjome ryšyje. Vietomis teko prasilenkti su priešinga linkme judančiais alpinistais, kas nesudarė per daug problemų. Vėjuotą diena būtų sunkiau. Stovyklavietė įsikūrėm žemiau Cosmique viešbučio. Mes buvom ne vieninteliai. Čia visą vasarą yra apie 10 palapinių. Ledynas gana apšiktas. Į tualetą rimtam reikalui reikėtų subėgioti iki Cosmique arba išsikasti bent jau metro gylio duobę.
  
• 2009-08-13: Pasivaikščiojimas ledynu iki Italijos pusės. Kavos gėrimas. Savisaugos, saugos, stabdymasis ledkirčiu ir kitos treniruotės. Ėjimas iki Italijos keltuvo užėmė dvi valandas (greitu tempu). Žemiausioje vietoje yra didelių plyšių. Lipant žemyn ir aukštyn atskiros saugos nedarėm.
• 2009-08-14: Kopimas į viršūnę (aprašytas žemiau)
• 2009-08-15,16: Atsigavimas ir ruošimasis namams. Dar buvo suorganizuotos trumpos užkyštukių (zakladkių) kišimo dirbtuvės. Atidarėm naują laipiojimo rūšį - aid bouldering :)

Kopimą pradėjom 1:50. Antrą nakties iš Cosmique pajuda didžiausias žmonių skaičius. Visur ėjome susirišę 3-4m atstumu. Maršrutas prasideda kopimu į Mont Blanc du Tacul (nuotrauka kairėje). Tai statokas kopimas apeinant bergšrundus. Ledkirčio praktiškai neprireikia. Sniegas pašalęs, todėl būtina turėti kates. Netoli viršūnės praėjimas po įspūdingais serakais. Mano vertinimu, lavinų pavojus vasaros naktį nedidelis (aišku visko gali būti). Į dienos pabaigą kartais krenta atskilę ledo luitai. Tai šiaurės vakarų šlaitas, todėl saugiausia maršrutą pabaigti iki ankstyvos popietės.

Antras maršruto etapas - kopimas į Mont Maudit. Pakilus ant Tacul tenka prarasti šiek tiek aukščio (nedaug, iki 100m). Maudit šlaitas šiek tiek statesnis. Mes ėjome tiesiai aukštyn (netraversuojant) todėl naktį, jis pasirodė itin status. Čia atramai naudojom ledkirtį. Pats kopimas į Maudit užsibaigia techniška 70 metrų atkarpa (pats viršus nuotraukoje). Čia dažniausiai yra įšaldyta virvė, kurioje kas kažkiek metrų yrą po mazgą. Mes kopėme slenkančia sauga. Atramai naudojomės pagalbine virve. Saugą apačioje segėm tiesiai į virvę, o vėliau sukom tris ledsukius. Po ±40 metrų yra uolos, kur pilna kilpų į kurias galima įsisegti. Čia su Tadu pasikeitėm lyderiavimu. Viršutinė atkarpa iki keteros mažiau sudėtinga, yra šiek tiek uolų. Pačiame viršuje buvo saugos taškas (įšaldyta? virvė ir karabinas). Problema su šia atkarpa tikrai ne jos sudėtingumas. Tai yra maršruto lėčiausia vieta, kur susigrūda visi gidai su klientais. Jie nori kaip galima greičiau praeiti šią atkarpą ir nelabai žiūri į kitus. Visada yra nuotaika skubėti, todėl vieta gan pavojinga. Būtinas šalmas. Manuelis gavo gerą ledo luitą į galvą, kuris šiek tiek įlenkė puta plastinį (Petzl Meteor tipo) šalmą.

Po Maudit vėl prarandame šiek tiek aukščio (iki 150m). Paskutinis etapas prasideda postačiu traversu, kuris po pirmo pakilimo išsilygina ir tampa nestačiu (iki 35 laipsnių) šlaitu. Šioje vietoje man asmeniškai stipriai pasijautė aklimatizacijos trūkumas. Pati viršūnė - tai sniego ketera, nuo kurios atsiveria gražūs vaizdai.

Grįžtant mes nulipom žemyn nuo Maudit naudojant slenkantį mazgą (čiuptuką) ir viršuje bei per vidurį esantį tašką. Tiesa, mes nešėmės dar vieną papildomą virvę, kuri pravertė, tačiau nebuvo būtina. Prie palapinių buvom apie antrą dienos. Viso 11h ėjimo.

Google maps:

View MontBlanc in a larger map

Dalinė kainų išklotinė:
Road toll Bolzano(BZ) -> Courmayeur 36EUR

Gas BZ -> Chamonix (5.28km * 7l * 1.35 EUR) 50EUR

Mt Blanc Tunnel IT -> FR 33.20EUR

Lift pass Aiguille du Midi 20/person (normal price is ±40EUR)

Drinks Cosmiques hut (0.33 beer I think was 3.7EUR)

Camping Les Arolles, (10 days (-climbing days), 2 tents, 4 persons, 1 car) 216EUR

Road toll Courmayeur -> BZ 37EUR

Mt Blanc Tunnel FR -> IT 33.20 EUR

Lift bellow index 12.50EUR

Gass (8EUR+8EUR+5EUR)

Chalet du plan de l'Aguille Hut 37EUR/person with very good dinner and breakfast.

Cosmique hut - was 50EUR with dinner included but we choose tents.

Mont Blanc

Seniai seniai su tėčiu turėjom svajonę kartu užsilipti į Mont Blanc (4810m). Ir tik po trijų metų kalbų šiemet susitikome Chamonix. Prie mūsų prisijungė ir Tadas su Manuel. Simbolinė alpinizmo sostinė užbūrė savo vaizdais ir atmosfera. Apsistojom Arolles kempinge. Tai nykstanti kempingų rūšis, kur apsistoja beveik vien kalniečiai su savo mažomis palapinėmis. Ten pat bazavosi ir Juras su Kuru ir co.

Oras biuro, o su juo ir mūsų nuotaika. Vieną dieną pasivaikščiojom gražiais maršrutais nuo baltojo iki juodojo ežeriukų. Kitą dieną aš gydžiausi gerklę, o tėčiui kažkas nutiko su klubu ir koja. Supratom, kad kopimas kartu į viršūnę atidedamas geresniems laikams. Kad nebūtų taip liūdna, kartu pasikėlėm į Chalet du plan de l'Aguille namuką, iš kurio žemai matosi visas Chamonix. Antradienio ryte pasikėlėm liftu iki Aiguille du Midi. Čia baisiai gražūs vaizdai ir matosi trijų kalnų maršrutas iki pat Montblano. Atsibučiavom su tėčiu ir briauna leidomės iki stovyklavietės po Comique. Pasistatėm palapinę ir įsirengėme nerealią stovyklavietę.

Tą pačią dieną pasitreniravome lipti firnu ir ledu. Kitą rytą baisiai reikėjo kavos, tai nutarėm nubėgti iki Italijos pusės. Po poros valandų greito ėjimo gavom brangaus cappuccino ir grįžom atgal. Dar beeidami nutarėme pasitreniruoti stabdymąsi ledkirčiu, įvairias saugas ir tt. Šalia mūsų treniruočių lauko ėjo takelis. Žmonės su nuostaba žiūrėdavo, kaip po nepavykusios saugos bandymo mes čiuožiame stačiu šlaitu žemyn, susipainioję virvėse ir garsiai juokiamės.

Kadangi oro prognozės buvo nelabai kokios, nutarėm lipti pasukutinę giedrą dieną. Žinojom, kad per mažai aklimatizacijos (viena nakvynė), tačiau jautėmės puikiai, todėl 1:50am pradėjom. Su mumis pajudėjo ir visa armija giduotų žmonių. Kaip jonvabaliai ropštėmės stačiais šlaitais, o aplinkui krito žvaigždės. Lipant į patį Montblaną tekėjo saulė. Kartu su saule ištirpo ir mano jėgos. Taip silpna seniai nebuvo. Bet iš lėto, padedant Tado ir Manuelio pasiekėm viršūnę. Ilgai nelaukę leidomės žemyn, nes galvoje blaškėsi patirpusio sniego lavinos. 1 pm (11h ėjimo) jau buvome prie palapinės, kur smagiai nusnaudėm. Vėliau sekė alus, kebabai ir kvailiavimas Chamonix. Kitos nuotaukos čia...

Kitame poste parašysiu žygio technines detales ir kainas.

Lietuvos psichologė apie kalnus

Interviu su psichologe Genovaite Petroniene. Kodėl žmonės eina į kalnus, kas yra kalnų liga ir tt.

Val de Nuria ir Puigmal

Vakar grįžau iš gražaus pasivaikščiojimo Val de Nuria. Tai viena iš populiarių vietų Katalonijoje, kur lengvai ir patogiai galima pasiekti kalnus. Vieta tikrai nuostabi (nuotraukos kiek vėliau), o susisiekimas su Barselona irgi patogus. Sėdi į traukinį link Visp, o po geros valandos persėdi į traukinį link Nurios. Visa reikalinga info yra čia... Išlipi dviejų kilometrų aukštyje, kur stovi senos statybos kalnų fortas. Gražu ir šalta.

Važiavom su linksma ir spalvinga Telefonikos internų kompanija. Kaip visada daug juoko, nesusipratimų ir kvailybių. Su šiais žmonėm lengva. Surašiau, ko reikia ir jie nusipirko visą įrangą vieninteliam žygiui. Turėjom vieną škotę, kuri nei karto nemiegojo palapinėje. Tai ji Decathlon apsirengė nuo kojų iki galvos. Aišku netikėjo, kad reikės fliso, bet atvažiavus į kalnus gavom lengvą šoką +9. Po Barselonos +33 toks pokytis lengvai nustebino. Ta proga forto/viešbučio kavinėje radom teisingos airiškos kavos. Dvigubas viskio su viengubu kavos ir kremo. Trys tokie ir už lango siaučianti audra nebebuvo baisi. Per pertrauką tarp lietaus šuorų nusikasėm iki palapinių (tamsoje orientavomės tik dėka žaibų), kur susėdę pasakojom visokias istorijas. Žaibai, pagarsintas perkūnas ir kruša smagiai nuteikė rytdienos žygeliui.

O sekmadienį iš pat ryto traukėm į Puigmal (2910m). Tai faina viršūnėlė ant Ispanijos ir Prancūzijos sienos. Ją pasiekėm po kokių 3.5h. Nuo ten pasivaikščiojom įspūdinga ketera. Iš vienos pusės saulėta Prancūzija, iš kitos debesuota Ispanija. Džiaugiausi savo striukele ir ilgom kelnėm. Debesyse ne taip jau ir šilta... Beeinant gimė legendos apie raganas, akmenų žmogelius ir riedančias karves, kurios skabė žolę ant pavojingai stačių šlaitų.

Visi buvo labai patenkinti kad ir nelabai lengvu žygeliu. Barselonoje atsisveikinom su Jason, kuris suvisam paliko mūsų kompaniją ir tiesiai iš vieno traukinio persėdo į kitą, kiek ilgesnei kelionei namo. Ryt ir aš traukiu link didesnių kalnų.

View Puigmal in a larger map

Rizikos suvokimas

Šį kartą ne apie kalnus, bet apie rizikos suvokimą. Perskaičiau (iš tiesų perklausiau) Hemingvėjaus "Fiestą" ir nusprendžiau pats sudalyvauti. Prie to prisidėjo ir mano bendradarbiai - labai aistringi bulių bėgimo ir kautynių mėgėjai. Aišku, dalyvavimas neapsiribojo San Fermin vakarėliu Pamplonoje. Įsijautėm į vietinę nuotaika. Apsirengėm baltai, apsijuosėm raudona juosta ir užsirišom raudoną skarą. O tada bėgome tarp bulių... Tiksliau aš tik norėjau bėgti, bet per daug arti prašuoliavusi Miura sutrukdė mano ketinimams. Jei neapsipažinau, tai esu toks ištįsęs jaunuolis staigiai persigalvojęs dėl bėgimo (video 50 pirma ir 50 antra sekundės). Kas nori padiskutuoti dėl moralinės šio renginio pusės, visada prašome :)
O dabar apie riziką. Aš manau šis bėgimas yra gana pokvailis užsiėmimas, bet jis duoda žmogui kažką, ką iš jo atėmė mūsų civilizacijos suteiktas saugumas. O gal apgaulingas saugumo jausmas. Aš užsiimu kitais kvailais dalykais, bet tai daugiau asmeninis išgyvenimas. Čia, stovint minioje ir laukiant bulių, jausmas visai kitas. Tai minios jausmas. Išsigandusios ir laukiančios neišvengiamybės (bulių) minios, kuri bando pati save padrąsinti skanduotėmis ir kitais psichologiniais triukais. Ir tai veikia.

Kas įdomiausia, šis bėgimas (mano nuomone) tik atrodo labai pavojingas. Per +-100 metų tradicijos žuvo 15 žmonių. Užuojauta jų artimiesiems. Paskutinis žmogus žuvo praeitą penktadienį, kai bulius netikėtai apsisukęs pataikė ragu į kaklą. Tik esant minioje tarp barjerų ir matant atšuoliuojančius bulius supranti, kad tai praktiškai stebuklingai mažas skaičius. Manau šiame vakarėlyje per tiek metų daugiau žmonių mirė nuo alkoholio ar kitų narkotikų perdozavimo. Tačiau visos su buliais susijusios mirtys yra stebėtinai žiaurios. Matant nuotraukas (vogta iš BBC nuotrauka kairėje), video ir pasakojimus, šis renginys iškyla kaip kažkas baisaus ir pernelyg pavojingo. Tai žmogaus psichologija, kuri taip pat mums kužda, kad skristi lėktuvu yra labai pavojinga. Nelaimės atveju praktiškai niekas neišgyvena, o kiekviena avarija parodoma per TV. Ir gali sau kalti į galvą statistiką, bet sėdint lėktuve per audrą labiau pasitiki savo klaidinga intuicija. Kiek girdėjau visą reikalą padeda suvokti viena gera knyga: Taleb, Nassim Nicholas (2007). The Black Swan: The Impact of the Highly Improbable. Kaip jūs manote kas yra pavojingiau: pereiti gatvę ar praustis po dušu?

Jaučiu, kad kalnuose viskas yra kiek kitaip, nei bulių bėgime. Čia pavojus yra pasislėpęs. Mes jaučiamės nesaugiai ten, kur jis ne toks jau ir didelis. O tikros nelaimės pasiveja mus nelauktai ir netikėtai. Tik džiugu, kad čia nėra reporterių ir žioplių, kurie labai laukia nelaimės.