Laipiojimo Ledais Pradžiamokslis

Savaigalį įvyko superinė ledų laipiojimo mokykla. Ilgai organizuota, planuota ir dabota atrodo ji mūsų nenuvylė. Mūsų gidas buvo Roberto, su kuriuo susipažinau laipiodamas dolomituose. Jis labai šaunus žmogelis, turintis geras didaktines savybes. Todėl daug ir išmokom. Šį kartą stengsiuosi papasakoti daugiau apie lipimą, o kai gausiu nuotraukas, papasakosiu ir apie įrangą (turėjom visą racioną ledo varžtų!!!), bei kuo viena įranga skiriasi nuo kitos.

Taigi, ledo laipiojime svarbiausia turėti kojas ir rankas. :) Be jų būtų labai sunku. Kojos, kaip ir lengvame uolų laipiojime neša visą/daugumą svorio, o rankos naudojamos daugiau balansui. Kates reikia įkalti į ledą taip, kad bato padas būtų horizontaliai. Kulną reikia nuleisti kaip galima žemiau. Per žemai jo nuleisti beveik neįmanoma. Pakeltas kulnas yra didžiausia pradinukų klaida. Pats kojų įsispyrimas priklauso nuo ledo. Jei yra nelabai šalta (iki -7.532) tai viskas lengviau - tiesiog spiri i vietelę kuri patinka ir dažniausiai laiko. Jei šalta, ledas pasidaro trapus. Tada reikia spirti kelis kartus. Du kartus spyris nestiprus ir skirtas numušti viršutinį netvirtą birų sluoksnį, o trečias stipresnis skirtas įsispyrimui.

Kojų balansas panašus į uolų laipiojimo. Jei ledas nėra status, tiesiog dedi kaip patogiau ir tiek. Jei pasidaro statu, tenka balansuoti. Tada kartais gerai stovi tik ant vienos kojos, o kitą balansuoji. Pvz jei nori kirsti dešine ranka, tai gerai įsikerti su kaire ranka, ir stovi daugiau ant dešinės kojos, o kairę koją laikai kairiau. Įsikerti su dešine ir tada persidedi kojas aukščiau. Jei yra kokių nelygumų/laiptelių stojiesi/kerti į juos. Darai mažus žingsniukus. Todėl patogiai įsikirtus dažnai padarai 2-4 judesius kojomis.

Rankų judesiai priklauso nuo ledo įrankių ir pačio ledo. Visgi smūgio užbaigimas nesiskiria ir yra sunkiau išmokstamas. Smūgį pradedi kaip kirviu malkas kapodamas, o užbaigi riešu. Todėl ledo įrankis paišo ore gražų lanką. Jei ledas geras, didelio smūgio nereikia. Tiesiog dirbi subtiliai su riešu. Jei ledas blogas įsikirtimas daromas trimis kartais. Pirmus du kartus kerti nestipriai, kad visas paviršinis ledas nubyrėtų ant saugotojo (praktiškai tai ledo laipiojimo esmė), o trečią kartą kerti stipriau į tą pačią vietą. Jei ledas labai byrus, per stiprus kirtimas tiesiog jį suskaldo. Todėl reikia naudoti vidutinę jėgą ir kirsti labai tiksliai (nepamiršti riešo). Tikslumas dar yra tame, kad kaip ir kapojant malkas, reikia kad kirstum ašmeniu, o ne kirvio šonu. Bet koks mažas nukrypimas skaldo ledą ir įsikirsti nepavyksta. Visai kita istorija yra su ledo įrankiais, kurie priekyje turi pusiau vamzdelius (vietoje normalaus ledkirčio priekio). Juos gali smeigti iš pirmo karto ir jie ne taip skaldo ledą. Tiesiog stipriai kali ir tiek. Visgi, jei su jais pataikysi į virvę, tai nekas, nes liksi be virvės :) Kiek girdėjau nejauku kai ji nukrenta ant žemės, o tu lieki viršuje. Half-tube minusai atsiskleidžia ant sudėtigų maršrutų, kur dažnai ledkirtį naudoji užsikabinimui, o ne įsikirtimui.

Kirsti reikia ne per toli. Tai didžiausia uolų laipiotojų klaida. Tiesiog kerti per ištiestą ranką patogiai stovėdamas ant kojų. Niekada nesieki aukščiau (nebent lipi šešiukes, bet tada manau nereikia skaityti šio blogo :) ). Visada kerti kur matai patogią lygesnę vietą. Jei ant ledo auga kalafijorai, tai geriau ten nekirsti, nes jie ištrupės. Dažnai ant statesnių krioklių susidaro ledo stulpeliai, kuriuose lengvai galima rasti kur užkabinti ledkirtį. Tada geriau kabinti, nei kirsti nes sutaupai jėgų. Kuo daugiau laipai, tuo labiau pasitiki ledo įrankiais tuo mažiau kerti, tuo daugiau jėgų išsaugai.

Apie ledo saugą, ledo varžtus ir kaip juos naudoti parašysiu kitą kartą.

Ilga skitourinimo diena

Paskutiniai saulės spinduliai nudažė dangų ryškiomis vakaro spalvomis. Keturiese stovėjom ant perėjos ir žiūrėjom į ilgą kelią žemyn. Gražu ir šiek tiek baugu, kad jau nebespėsim grįžti su šviesa. Jokio garso, tik didinga kalnų ramybė. Laikas leistis. (Daugiau nuotraukų čia... Ačiū Juozui.)

Leistis sekėsi visai neblogai. Po valandėlės sutemo ir teko įžiebti dvi turimas lemputes. Marių nukamavo ėjimas uolomis į perėją todėl leidimasis po truputį lėtėjo. Dažni kritimai visai atėmė jėgas. Svarbu nesusižeisti. O nusileisti ir pėstute galima... Susidėjom slides ant kuprinės ir žingsniavome žemyn. Ramu, nes žinai, kad jau tamsiau nebebus, o sniegas suplūktas ir einasi visai greitai. Nuotaika pakilo, kai pasiekėme slėnio apačią. Vėl ant slidžių ir žemyn.

Mane morališkai išsękino lipimas į pirmąją perėją. Ten retai ką sutiksi, nes ilgas ir plokščias slėnis nepritraukia skitourinimo megėjų. Teko į stačią perėją patiems minti trasą. Ilgai svarstėm ar ne per pavojinga kilti 30-35 laipsniių statumo šlaitu. Kažkaip slėgė atsakomybė. Myniau iš lėto ir klausiausi kiekvieno garso. Sniegas geras ir susigulėjęs. Tik maži kristaliukai kambčiojo slysdami žemyn. Nei vėjelio. Paskutiniai 20 metrų pasitaikė visai statūs (38-40 laipnių). Lipimas uolomis. Tačiau širdyje buvo ramiau, nes čia sniegas stabilus ir lavinų pavojaus nėra.


Nuo viršaus jau matėme savo galutinį tikslą - perėją su mažu kryžiuku. Tik 100m aukščio skirtumas. Nepamačiau, kad teks dar ir nusileisti... Po valandos buvome tenai kur ir pradėjau savo rašymą. Tai kodėl mes pasivėlinom? Nes šeštadienį Val Gardenoje daug turistų, o kamščiai driekiasi per visą slėnį. Šiaip manau nepadarėm labai neteisingų sprendimų, gal tik reikėjo pasivėlinus eiti kitu maršrutu. Viską atpirko gražūs vaizdai ir svarbiausia gera kompanija.


View Larger Map

Laipiojimo ramybė

Prisiminiau, kaip gera laipioti. Ir kad tai labiau meditacija nei sportas. Sėdėjau vakar ant naujai suręsto suoliuko ir saugojau Markus. Saulutė šildė nugarą, aplinkui čiulbėjo paukščiukai. O tyliai skambantys karabinai kažkaip savotiškai ramino. Žvilgčioji į viršų ir lėtai išdavinėji virvę. Ramu.

Gerai kai vadovai išvažiuoja. Tada geriausias laikas laipioti. Po apšilimo perėjom ant Markus prakalto multipičo. Ties antru piču pradėjo vakarėti. Kabėjau vienas ant savisaugos su virve rankose. Paskutiniai saulės spinduliai šildė raudonas dolomitų uolas. Dar šilta ir yra laiko pagalvoti ir susikaupti. Mintyse šmėkščiojo lipimai į Vajolet bokštus. Ten dar žiema.

Skitourinimas kaip sportas

Kaip greitai galima lipti su slidėm į viršų? Aišku viskas priklauso tik nuo pačio lipiko. Vakar su James išbandėm mūsų galimybių ribas. Kam? Kad spėtume viršuje išgerti alaus.

• 650m per 50 min
  
• 400m per pusvalandį. Gaila, kad į kita pusę (780m per valandą) neveikia...

Normaliame skitourinime vidutinis lipimas yra 300m (vertikale) per valandą, o greitas apie 400m per valandą. Taigi pirmą valandą įmanoma ištemti enant dvigubai greitesniu tempu. Beje, einant su najokais ar šiaip neskubant mes toje trasoje užtrunkame apie 1:40. Varžybų maksimumas yra 36minutės vyrams ir 42 moterims.

Ar įmanoma mum būtų pasiekti tokių rezultatų? Aš manau speciali įranga pagreitintų mus penkiom minutėm, o dar pasistengus gal ir pasiektume moterų rekordą. Čia žmonės visai rimtai tam treniruojasi. Kas antrą dieną jie tokiu greičiu subėgioja du kartus į kokią nors viršūnėlę. Man užlipus/užbėgus tokia mintis, kad galima būtų tai pakartoti net nekilo.

Tiesą pasakius pabandėm ir užteks. Tai arklių sportas. Viskas prasidėjo tuo, kad važiavom su traukiniu pasiimti James mašinos. Stovėjimo aikštelėje už Bolzano ribų jos neradome. Aišku tada James prisiminė, kad mašina centre (paliko ten kad negaišti laiko). Teko ieškoti būdų grįžti į Bolzano. Galiausia trasoje buvome pusė vienuolikos ir žut būt norėjom išgerti viršūnėje alaus. Spėjom iki uždarant (11:30), bet alaus nedavė. Teko leistis iki apatinio restoranėlio...

Kaip žinant savo greitį kalnuose įvertinti maršruto laiką (geriau namie su žemėlapiu)? Idėja yra susumuoti vertikalų ir horizontalų laiką:

1. Pasižiūri peraukštėjimą ir paskaičiuoji kiek laiko tau reikia įveiktį tą peraukštėjimą. Sakysim 1200m reikia 4 valandų.
   
2. Pasižiūri atstumą plokštumoje. Sakysim maršrutas yra 15km ilgio. Plokštumoje tu eini 5km/h = 3h.
3. Dabar imi didesnį laiką ir prie jo pridedi pusė kito laiko: 4h+3h/2=5h 30min.
   

Kiek bandžiau tai šis metodas veikia gan tiksliai einant alpiniais keliukais. Gal kas turi kokių kitų gersnių būdų?

Blogiausias sniegas ever

Manot puikiai slidinėjat? Per sezoną nei karto nenugriūnat, carvinat, šokinėjat ir kitaip išsidirbinėjat? Pabandykit tą primininti kai važiuosit ant "harsch" sniego. Gali visą gyvenimą praslidinėti ir niekada nepamatyti ką reiškia tikrai blogas sniegas. O dar kur ne kur kyšo uolos... tikras pravalas.

Šiandien jau truputį atlėgo. Susiremontavau slides, kuriose žiojėjo skylės iki pat metalo ir medžio sluoksnio. Ačiu, Romki, už paliktas remonto žvakutes. Maniau neprireiks... O kaip nuo jų galva sukasi - super :). Vakar taip gerai vožiausi į pasislėpusią uolą, kad maniau jog kiaurai pramušių slidėje skylę. Galėčiau sau žiūrėti pro ją į saulę - sako laimę nešą. Širdis skauda - gaila naujų gražių žaliųjų "devil" :) Bet, kad jėgų nebebuvo beverkti. Nukrenti - atsikelti sunku - sniego iki pilvo. O prieš tai užlipom 1400m. skirtumą. Ne juokas... galva skauda, gėrimai baigėsi... pravalas2 :D Vienintelis gėris tai vaizdai: guli sau kur parkritęs... vėsu... ramu... Kalnų didybė. Ožkos aplinkui vaikšto. Nei žmogaus. Šypsaisi ir grožiesi snieglentiniku, kuris didele trajektorija neria stačia galva į sniegą - irgi akmuo pasimaišė.

Zuikiai tapo visiškais chamais, kai įvažiavom į tą nežinau kaip tiksliai vadinamą sniego rūšį. Vokiškai lyg ir harsch. Tas sniegas susidaro, kai powder sniegas guli ir šildosi ant saulutės, o vėliau per naktį sušąla. Važiuodamas jį pralauži, o apačioje puru. Kojos kaip įrakintos, skečiasi kur kuri sau. Jei slidžių priekiai panyra - leki "salto mortale", jei guliesi ant galų, negali nieko kontroliuoti. Blogiausia, kad įgyti slidinėjimo refleksai veikia prieš tave. Norėdamas pasukti permeti svorį į vieną pusę ir griūnį ten kur permetei, nes kojos ir liko kur buvusios.

Esu matęs kaip ant jo važiuoti. Tikrąja to žodžio prasme iššoki virš jo, pasisuki ir pralauži sniegą kitoje vietoje, tada vėl pašoki ir ore pasisuki. Na bet kartais kai nusileidi tai taip pralauži, jog sustoji vietoje... o tada prasideda didysis nardimo čempionatas. Girdėjau kad ir Džeimsas po egle itališkus žodžius linksniavo. Rusiškų nemoka, tai ne taip padeda...

Žodžiu reikės išmokti ir tokį sniegą įveikti. Girdėjau, kad tai aukščiausias lygis, jei gali ant jo su malonumu važiuoti. Jaučiu neteks. Why to start with harsh if we have hash?

Kalnų policija

Sekmadienį išbandėm selą rondą - privalomą pasivažinėjimą slidžių ir Dolomitinių Alpių megėjams. Labai labai gražu, bet šis įrašas ne apie tai. Jis apie Policiją aka mentus, agurkus...

Važiavom su pažįstamu slidinėjimo mokytoju. O jis aišku žinojo visus nukirtimus su puikiu milteliniu sniegu :) Kadangi jis mokėsi važiuoti telemarku, tai neprisijungdavo prie mūsų, o laukdavo apačioje. Puiku nuostbu... daug puraus sniego ir dideli riebūs sniego zuikiai...

Vieną kartą tik nusileidus nepavojingu miltelių šlaitu mus sustabdė keistai apsivilkęs jaunuolis. Prisitatė kaip kareivis prižiūrintis tvarką. Pasirodo, jokiu būdu negalima išvažiuoti iš trasų. Toks malonumas gresia ne administracine, bet baudžiamąja byla priklausomai nuo lavinų tikimybės ant to šlaito. Ne juokais išsigandom. Atima slidinėjimo pasus, bauda apie trisdešimt eurų už slidinėjimo taisyklių pažeidimą ir teismas... Bauda tai bauda, bet kažkaip nesinori baudžiamojo įrašo.

Viena iš minčių - "reikia sprukti". Mes buvom keturi nelaimėliai, o jis tik vienas. Bet gerai, kad taip nepadarėm, būtų liūdnai baigęsi, nes apačioje buvo daug policijos :))) Jis liepė mum stovėti ir per raciją iškvietė pastiprinimą. Tipo pats negali nieko daryti, nes jis kareivis, o ne policininkas. Atvažiavo pora kalnų policijos pareigūnų. Padėkojo kareiviui ir liepė pasišalinti. Tada griežtai pareikalavo dokumentų ir slidinėjimo pasų. Supratau, kad dokumento geriau neduoti, bet pasakyti, kad palikom mašinoje. Slidinėjimo pasus atidavėm. Tada sekė pokalbis. James aiškino, kad čia kur mes čiuožėme yra nepavojinga (lavinų pamokėlės atsipirko). Policininkas matėsi esas dar ir neblogas alpinistas :) Nenorom jis sutiko. Mes visi buvom su skitourinimo slidėm, o vienas vyrukas ne iš mūsų turėjo net ir lavininį pypsį ir kastuvą bei zondą - žodžiu lengvai nepaimsi su išsigalvotais lavinų pavojais ant tokio šlaito. Visgi policinikas teisingai paaiškino - "jūs tai žinot kur nepavojinga, o kiti seks jumis - patiks ir važiuos kur pavojinga. Lavinų tikimybė 3. Lavina ir daug žuvusių ant trasos." Galiausiai nusišypsojo ir pasaskė - "ok ok aš irgi norėčiau važiuoti už trasų ribų, bet matote pas mane ant nugaros parašyta "POLICIA"" Atidavė slidinėjimo pasus, ir paprašė važiuoti po vieną ir negreitai, kad apačioje policija ir mus pagavęs kariškis nieko nesužinotų.

Taip tarę jie dar pagavo vieną labai greitai važiuojantį pilietį skambiu šukiu: "HEY STOP KILLER". Tas nustebo sustojo ir išklausė kito pamokslo apie užmuštus vaikus ir tt. :)) Geri tie alpinistiniai mentai. Daugiau už trasos ribų nebevažiavom.

O pasirodo Sela ronda yra keliuose regionuose, o Belungo uždrausta net šiaip ant sniego eiti pasivaikščioti už trasos ribų. Pasakodamas šią istoriją išgirdau ne tokių sėkmingų pokalbių su policininkais. Kai kam teko ir pasedėti ir 16K EUR baudos sumokėti. Tiesa jie sukėlė laviną. Ir vienas iš jų buvo guida alpina. Vat taip.

Slidinėjimas milteliais (powder skiing)

Rittnerhorne ganyklos puikaus nepaliesto sniego. Ritmišku "aukštyn-žemyn-aukštyn" plauki per baltus miltelius. Judesiai mikšti kaip ir pats sniegas. Štai kur didysis slidinėjimas - "White dreams".

Sekmadienį 11h ryto miltelių automatinis raportuotojas pranešė, kad Rittnerhorne 80cm naujo puraus sniego. Į Reinswaldą kelias buvo užblokuotas, todėl kito pasirinkimo kaip ir nebuvo. Pirmu nusileidimu išsiskyrėm su snieglentininkais ir pradėjom pudros pamokas. Nėra lengva pagauti tą subtilų judesį. Kai kieno nors klausi kaip tai daryti, atsakymas dažniausiai būna - "na, yra toks jausmas...". O dabar ir aš galiu panašiai pasakyti. Tiesiog sau minkštai šokčioji aukštyn žemyn aukštyn žemyn ir aukščiausioje vietoje pakeiti kryptį. Nesipriešini sniegui. Jis tave išmeta ir pristabdo, o dar labai mielai gurgžda po kojom.

Jau noriu kur jo daugiau ir nesimato liftų - plotai nepaliesto baltumo.

Old School ir sniego spastai

Bolzano lijo, puskilometriu aukščiau lijo, kilometru aukščiau irgi lijo. O vat apie dviejų km aukštyje pradėjo snigti. Dar aukščiau pradėjo pustyti, kad net kelias sunkiai matėsi. O aš ėjau su sena rusiška brezentine šturmuote ir galvojau "kaip sunku būdavo ką nors šturmuoti".

Šturmuotė nauja, o ant nugaros didelėm raidėm užrašyta OLD SCHOOL. Pradžioje atrodė ji nepraleidžia vandens ir didelės snaigės virsdavo lašiukais ant žąsies plunksnų, bet galiausiai pradėjo ledėti ir tapo nebelanksti. Galiausiai vėl atšilo ir tapo šlaputėlė. Va tai tau. Per naktį jaučiu sušaltų į skydą ir ryte tiktų tik apsiginti nuo kačių.

Snigo dideliais kąsniais. Didelis vėjas blaškė vargšes snaiges. Stengėmės lipti kartu, bet žiogelis ant sniegbačių beviltiškai stabdė. Paskutinė įkalnė vos netapo didele klaida. Per vidurį kalno buvo slėniukas - vieta, per kurią patogu lipti, bet reikia vengti. Aš bandžiau laukti žiogelio, bet tolumoje mačiau James einant ta griova. Vėjas pūtė į veidą ir slėniukas greičiausiai buvo pilnas keliaujančio sniego - užtaisyti spastai. Pasivijau, bet jie jau buvo per vidurį kalno. Aš pradėjau eiti kairiau per akmenis ir žoles, kur mažiau sniego. Viršuje mane sėkmingai pasivijo James, o aš tuo tarpu analizavau atsiradusį sniego plyšį, kuris žadėjo nemažą laviną. Pradėjau komanduoti, o kiti nesuprato kas darosi. :))) Šaukiu "eik ten", o man sako, "ne nenoriu ten, eisiu kur James". Rėkiu ir mosuoju pagaliais. Atrodžiau kaip susinervavęs ufonautas su didelėm antenom. Žiogelis apačioje pasimetė ir tiesiog ėjo savo keliu. Galiausiai per stiprų vėją susikalbėjom. Man vėliau pasakojo, kad visi viską girdėjo ir tik aš vienas rėkavau kaip beprotis. Žodžiu nusprendėm suktis atgal. Dar netoli žiogelio nuvažiavo maža sniego nuošliauža (~10m)...

Leidomės šauniai. Daug juokėmės, nes buvo apie metrą naujo sniego ant kurio buvo smagu pagauti zuikį. Mišku mišku tarp medžių arba šlaitais per cukraus kalnus. Uch... nuotykiai :)

Sniego kačių baimė

Myliu kačiukus. Tokie juodi kaip smala arba raini. Murkia sau ant krūtinės kai miegi. Bet nekenčiu sniego kačių. Klausiat kodėl? Visų pirma jos klastingos ir žiaurios. Jos medžioja grupėmis ir puola kai jų mažiausiai lauki. Tik neapsižiūrėk ir jau šoka keletas iš už kalnelio. Jei nebūčiau įvaldęs "toro toro" tai bemat papjautų.

Tik nepagalvokite kad šneku apie baltus minkštus gyvunėlius. Ne. Tai dideli ir beširdžiai ateities robotai. Čia Suedtirolyje juos treniruoja kaip žudikes mašinas ir niekas to nežino. Išleidžia po kelias gaudyti vargšų skitourerių. Jos dar kvailos, nemoka važiuoti už trasų ribų, bet greitai jos išmoks ir tai. Jau dabar kai kur jas išleidžia tik vėliau, kai mūsų mažiau ir surasti sunkiau. Treniruoja sunkiomis salygomis. Teks imtis naujų gudrybių. Ir tik mes, kurie žino jų silpnybes, galėsim kovoti su jom ateityje, kai gausybė jų sukils prieš žmoniją. (Terminatorius)

Va ir vakar ėjom ėjom sau ramiai ir tik jaučiam kad tapo šviesiau. Dideli prožektoriai nukreipti į mus. Ar jos jau mus pamatė? Bėgam kuo greičiau iš trasos ir kaip tik trys didelės katės praskrenda pro šalį. Šiek tiek pristabdo ir apsižvalgo. Prožektoriai ieško mažų mūsų žibintuvėlių. Susigūžiam. Milžinišku greičiu jos nuriaumoja toliau. Matyt pamatė auką priekyje. Tenka sprukti. Renkamės akmenuoją statų šlaitą. Slidės jau nebesvarbu. O vėliau siauru rogių keliuku žemyn. Joms čia per siaura. Jos dar kvailos. Yra vilties kad mes jas įveiksim.

Manau reikia atidaryti slaptą anti sniego kačių frontą. Kaip jas įveikti? Kaip jų išvengti?

Naktinis skitouringas

Valio valio! Pradejom šių metų naktinį skitourinimą. Ir ne tik skitourinimą, ėmėm ir snieglentininką Tadą už čiupros ir vilkom į kalną su sniegbačiais. Kadangi prie mūsų prisijungė ir sportininkas Markus, viskas ilgai neužtruko. O gaila - tokios gražios buvo žvaigždės.

Po truputi šyla. Vakar ant šlaito apačioje buvo minus pusė, o viršuje spėju apie minus keturis ir postipris vėjas. Eilinį sykį pasidžiaugiau savo nauju Polartec Power Stretch viršumi. Jei ką, visiems labai rekomenduoju vietoje fliso: kaina panaši, o šildo, garina, apsaugo nuo vėjo žymiai geriau. Einant tokiu tempu nepasiteisina jokie neperšlampami dalykai sušlampi iš vidaus. Net ir softshel'as neišgarina tokio kiekio drėgmės. Einant lėčiau, su softshelu James liko sausas.

Kadangi į viršų beveik bėgom, neuztrukom ilgai. Tiesa pasakius aš tuo nelabai apsidžiaugiau, nes snieglentininkas Tadas su James ėjo lėčiau, o išardyta grupė mane slegia. Na bet sportas yra sportas (naktinis pasibėgiojimas). Paaiškėjo, kad su sniegbačiais eiti nelengva: neši sunkią snieglentę, stačiu šlaitu negali traversuoti, o giliame sniege važiuoji atgal (Tadai papasakok daugiau).

Virš miško zonos grožis neišpasakytas. Aplink kalnai ir tyla. Likau vienas, nes Markus nubėgo iki kažkokios viršūnėlės. Aš lipau aukščiau be žibintuvėlio. Žvaigždutės sposkojo į mane ir mirksėjo mažomis akutėmis. Nuo per didelio krūvio viskas pagražėjo. Akytės ieškojo pažystamų žvaigždynų ("tam gdė krutica bolšaja mėdvėdica" Kin Dza-Dza), o kojos žengė aukštyn.

Klik klik, šliur ir jau gali leistis žemyn. Puikus, tik mum vieniem paruoštas sniegas. Tylu ramu. Keturi žiburiukai skrieja žemyn. Smagus slydimas. O veliau bokalas alaus ir puikūs sumuštiniai.