Nors peraukštėjimas ir nėra labai didelis (1700m), visgi pasirinkom nakvoti rifugio Casati (3269m). Iš ryto jau planavome nebelipti, nes matomumas buvo 20metrų, o nusileidimą planavome ledynu, tačiau valandėlę pasnūduriavus oras pasitaisė. Ėjimas su pilna kuprine žygelio nepalengvino. Mes bandom sutilpti į 12kg ant kupros, tačiau įskaičiuojant kates ir rūbus visiems gyvenimo atvejams, tai padaryti nėra labai lengva. Slidinėti (o ne kažkaip nusileisti) su daugiau nei 13kg yra labai sunku ir reikalauja specialių įgūdžių. Tai ypač aktualu, kai sniegas nėra pats geriausias.
Pats lipimas yra labai paprastas ir tik paskutinis peraukštėjimas kiek sudėtingesnis. Čia reikia stabilaus sniego, nes labai jau statu. Mes ėjome, kai lavininio pavojaus prognozė rodė 2. Aišku, kadangi kalnas nėra labai sudėtingas ir gana garsus tarp skiturerių, stačiausioje vietoje grūdosi daugybė žmonių. Pasirodo paskutiniai metrai link keteros yra visiškai apledėję. Gerai, kad daugumas buvom užsidėję kates ant slidžių, nes per mėlyną ledą be jų būtų ne kas. Tiesa teko išsitraukti virvę, nes vienas iš mūsų kačių neturėjo.
Nusileidimas, tikrai pasakiškas. Aišku jis vyksta uždaru ledynu, bet kol kas tiltai laiko ir žmonės gana drąsiai bando nepravažiuotą sniegą. Mes sekėme kažkieno vėžiomis, todėl irgi jautėmės gana drąsiai.
No comments:
Post a Comment