Vakar lauzem via-ferratos taisykles. Tiksliau jas lauze Markus, nes ejo be jokiu saugos apraisku. Del to vire daug gincu ir pykcio, bet nieko negalejom padaryti - tai ne musu pasirinkimas. Visgi ir ferrata pavadinta Che Guevaros vardu.
Taip jau gavosi, kad Markus eina viena karta per metus i kokia nors via-ferrata. Jis labai didziuojasi, kad eina visada be apsaugu. Ir visada pabrezia, kad tik vokieciu turistai eina prisege. Siemet jis pasirinko via-ferrata Che Guevara - viena ilgiausiu ferratu apylinkese.
Is tiesu "vertejo" segtis tik gal kokiose 5se vietose. Vertejo, tai reiskia kad jei kristum tai tikrai baigtusi liudnai. Visur kitur, kristum tik apie 5-15m. Na kaip kas sau leidzia rizika. Bet as matyt niekada nesuprasiu kam taip bereikalingai rizikuoti tokiose situacijose, kai jos lengva isvengti.
Dabar supratau viena toki patarima: geriausia eiti su kompanija, kuri leidzia sau mazdaug vienoda rizikos lygi ir turi panasius sugebejimus. Hmmm jau viena karta maciau cia free solo pralipimu ant uolu, ar tik musu draugas Markus tokiu kvailysciu nepraktikuoja?
Viskas baigesi laimingai, ir su pasimegavimu Trento valgem skania pica. Zodziu dar viena kalnu diena
Pati ferrata nera sudetinga, bet sekinanti. Vaizdai pusetini, nes po kojom yra skaldos karjeras. Uzlipus kitas reikalas. Ant virsaus yra didele pieva. Dabar zydi lauko geles, o tolumoje matosi Ortlerio sniegynas ir Brentos grupe. Pasaka...
Subscribe to:
Post Comments (Atom)
Posts
No comments:
Post a Comment