Kas įtakoja lavinas

Po perdėto jausmingumo, sumąsčiau prisiminti teoriją. Dar karta apie lavinas (juk jau yra 10cm sniego), bet šį kartą pateiksiu truputėlį skaičių.

Pradėsiu nuo to, kad lavinos gali būti labai įvairios. Visgi, priešingai nuo serakų griūties, lavinas galima prognozuoti. Dauguma žmonių pakliūna į "slab" lavinas (nuotrauka dešinėje). Alpėse, tai bene vienintelis lavinų tipas, kuris kelia didelę grėsmę ir pasiglemžia daug slidinėtojų.

Tam, kad kiltų sniego lavina, reikia kelių ingridientų. Pats svarbiausias, aišku yra sniegas :) Jei nėra sniego, nėra ir sniego lavinų. Kiti faktoriai yra šlaito statumas, oro sąlygos, pašalinė jėga, kuri veikia sniegą. Šlaito statumas yra vienas iš pagrindinių rodiklių į kurį būtina atsižvelgti ir kuris yra lengvai interpretuojamas. Daugiausia sausų "slab" lavinų kyla ant stačių šlaitų. Prisiminkite, jog lavina, prasidėjusi ant stataus šlaito lengvai gali jus pasiekti, nors jūs ir stovėsite atokiau. Apačioje esančioje diagramoje (duomenys paimti iš knygos "The Avalanche Hanbook" parašytos David McClung ir Peter Schaerer) matote lavinų priklausomybę nuo šlaito statumo, kurioje buvo tiriama 200 lavinų. Visuose mano matytuose tyrimuose, magiškas skaičius yra 38 - statumas laipsniais, kai kyla daugiausia lavinų.

Ar 38 laipsniai yra statu? Pati stačiausia austrijos slidinėjimo trasa yra kaip tik 38 laipnių (78%) statumo (nuotrauka čia). 30 laipsnių yra pats slidinėjimo gerumas (stati raudona trasa). Jei einat su slidėmis (skitouring) į viršų, trisdešimt laipsnių yra riba, kai pradedi traversuoti kalną. Aišku, lavinos gali kilti ir ant mažiau stačių šlaitų, tačiau jei statumas yra 30-45 laipsniai dar karta pagalvokite, ar tikrai norite rizikuoti.


Jei jums kyla klausimas, kodėl lavinos retesnės ant statesnių šlaitų. Atsakymas paprastas - ant stačių šlaitų sniegas neišsilaiko ir pastoviai krenta žemyn. Todėl nesusidaro kritinė masė, kuri galėtų būti pavojinga (ir pavadinta lavina). Visgi, ledo laipiotojai dažnai būna nunešti nuo sienos būtent mažesnių lavinų, kurios esant ant žemės nesukelia didelio pavojaus.

Rudeninis pasivaikščiojimas

Šiemet ruduo ateina nelauktai. Nustebę medžiai ant balto puraus sniego meta ryškiaspalvius lapus, o įkaitęs ežeras paskubomis leidžia rūkus. Tai pats gražiausias metas mėgautis nuostabiais kalnų vaizdais. Lipant takeliu gražu žiūrėti, kaip saulės spinduliai krenta tarp margaspalvių lapų, tirpindami per savaitę iškritusi sniegą. Šis mažais lašeliais krinta ant galvų ir už apykaklių prieš tai nutapydamas gražias vaivorykštes. Aplinkui viskas šlama ir bruzda - ruošiasi ilgam žiemos miegui.

Tokiu metu sunku ką nors susitikti net pačiuose gražiausiuose kampeliuose (Šį kartą aplankėm lago di Tavel, Brenta grupė). O be reikalo. Juk gamta pateikia nepaprastų malonumų griūtį. Būtinai reikia iš gniūžtės pataikyti draugui į nosį. Dar galima jį nustebinti sniego lietumi. Tam reikia gausiai apsnigtų šakų po kuriomis tyliai į kalną puškuoja jūsų draugas. Tiesiog švelniai pajudinkite medžio kamieną savo gremėzdišku batu ir išgirsite nuostabų draugo krykštavimą (šito mane išmokė tėtis). Be abejonės pats didžiausias malonumas tai važiuoti apsnigta žole ant užpakalio žemyn. Tiesiog sėdi ant kuprinės, striukės ar kokio kito įtaiso ir leidiesi žemyn. Juoką pritildo tik šlapias ir nepatenkintas užpakalis. Ko dar norėti? Nebent geros kompanijos!

Filmukas, kuris valdo

Manau, tai vienas iš kultinių filmukų apie boulderinimą. Būtinai pažiūrėkit...

Navalameca 70's
Uploaded by Petzl-crew

Asmeninė įranga kalnams

Sėkmingai grįžom iš kalnų turizmo žygio po Tian-šanį, Talgaro rajoną. Kol kas tik nuotraukos ir mano asmeninės įrangos sąrašas su kai kuriom pastabom. Gal kam pravers. Raportas, pamokos ir išgyvenimai šiek tiek vėliau, kai viskas nusisėdės...


Alpinistiniai batai: Pagrindiniai ėjimo batai [Scarpa Jorasses(2050g)]

Stovyklos batai: Skirti nešiojimui stovykloje ir bridimui per upes [La Sportiva Exum Ridge. Smirda nerealiai, bet puikus eiti ir lipti uolom. Gan greitai džiūva.(850g)]

Flisas: Šiltas drabužis ėjimui, kai neužtenka vien tik maikutės [Medžiaga: Polartec Power Strech. Dalinai apsaugo nuo vėjo ir gerai garina prakaitą(400g)]

Flisas (šiltas): Naudojamas stovykloje, arba kai labai šalta. [Medžiaga Polartec Thermal Pro. Geras Šilumos/Svorio santykis.(600g)]

Bachilai: Apsaugo, kad sniegas nepatektų į batus. Taip pat praverčia kai šlapia žolė. [Tatonka(220g)]

Kelnės: Pagrindines ėjimo kelnės. [Mellos Marmolada?(500g)]

Pirštinės: Kad ant ledyno/stovykloje nešaltų rankos [Quechua Slidinėjimo pirštinės.(200g)]

Balaklava: Kai šąla galva/veidas arba šiaip šalta [OR(80g)]

Plonos sintetinės pirštinės: Jei einant šąla rankos. Naudojamos beveik visą laiką. [Mountain Equipment(100g)]

Termo kelnės: Kai šalta, užsivilkti po pagrindinėm kelnėm. Nei karto nepanaudojau. [Bask (Polartec power dry)(200g)]

Termo maikutė (2 vnt.): Ėjimui ir stovykloje. Labai labai geras dalykas. Truputi smirda, bet nieko. [Bask (Polartec power dry)(420g)]

Kojinės (3 poros): Kojinės ėjimui. Čia reikia nepagailėti investuoti. [Įvairios pagerintos.(350g)]

Striukė (Hard Shell): Kai pučia vėjas, lyja ar sninga. Praktiškai pragulėjo kuprinėje. [Plonytė Lowe Alpine su Goretex light pack. Atrodo veikia...(350g)]

Apatiniai (3 poros): Tokie paprasti visai. [Matyt Utenos Trikotažas :)(300g)]

Peilis: Maisto gamybai ir pjaustyti virvėms [Victorinox Rucksack(100g)]

Akiniai nuo saulės: Būtina ant ledyno. [Polaroid 4 kat. (50g)]

Žibintuvėlis: Naudojamas pasišviesti keliui ir palapinėje [Petzl Tikka XP (iki šiol geriausia bandyta lempa ant žemės)(100g)]

Kuprinė: Sena 100 litrų kuprinė [Irbis(2200g)]

Apatiniai apraišai: Naudojami virvei prikabinti prie kūno. [Black Diamond vulgaris...(410g)]

Šalmas: Apsaugo galvą nuo krentančių akmenų ir jei pats kur netyčia įkrenti. [Petzl Eliot(380g)]

Katės: Naudojamos ant ledo arba kieto sniego. [Grivel G12(1100g)]

Saugojimo/Nusileidimo įrenginys: Saugoti draugą arba leistis virve žemyn [ATC XP - galima iš karto naudoti 2 virves(100g)]

Karabinai (4 vnt.): Naudojami sujungti įvairias virvių sistemas [Lowe Alpine(380g)]

Ledkirtis: Saugotis ant ledo ir sniego. [Grivel Air Tech Evo(400g)]

Ledsriegiai (vidutinis ir ilgas): Daryti saugos tašką ant ledo. [Grivel 360(400 (2x200)g)]

Miegmaišis: Šiltas miegmaišis iki -5C. [Baltarusiškas Turion(2200g)]

Kilimėlis: Pasikloti po miegmaišiu arba palapine. [Thermarest Ridgerest Regular(400g)]

Šikniukas: Mažas kilimėlis skirtas apsaugoti užpakaliui [Samadielka(100g)]

Viršutiniai apraišai: Apsaugo stuburą kai krenti į plyšį einant ledynu su labai sunkia kuprine. [Rock Empire(210g)]

Čiuptukas: Trinties mazgas. Naudojamas savisaugai arba lipti virve i viršų [6mm Beal virvės gabaliukas(50g)]

Ilgas čiuptukas: Jei reikia išlipti is plyšio. [6mm Beal virvės gabaliukas(100g)]

Lazdos: Praverčia, kai reikia perbristi per upę.Taip pat einant. [Leki(500g)]

Virvė apraišams blokuoti: Kitą kartą imčiau sintetinę juostą. [Beal(350g)]

Rankšluostis: Rankšluostis ir tiek. [MSR packtowel ultra light XL.(100g)]

Tualetinis popierius: Šikpopieris [Clever pink :P(100g)]

Asmeninė higiena: Dantų pasta, muilas [(200g)]


Gal ką pamiršau?

Įrangos testavimas - Ortler (3905m)

Tik ką užmigom, o žadintuvas be gailesčio primena, kad laikas keltis - 3:30. Šios dienos planas Ortleris (3905m) - aukščiausia Suedtirolio viršūnė. Visi keturi pašokam ant kojų, greitai papusryčiaujam ir daug nekalbėdami judam link Payerhuete.

Vakar kaip be galvos skubėjau nusipirkti naujus batus, nes pastebėjau, kad mano nebe atlaikys jokios kelionės. O juk dar reikia juos ištestuoti prieš žygį į šiaurinį Tian-Šanį (Kazachstanas). Taigi paskubom nuvažiavau iki Arco, per pusvalandį išleidau milijoną ir lėkėm iki Sulden. Ten buvom 9 vakaro ir supratom, kad iki Payerhuete nebespėsim. Įsiprašėm į refugio Tabaretta. Todėl ir kėlėmės taip anksti ir dar miegodami pradėjome lipimą.

Tyliai tyliai žingsnis po žingsnio kopiam naktyje. Iš už kalnų pateka pilnas mėnulis. Jo šviesoje dunkso didinga Ortlerio viršūnė. Šiaurinė siena gąsdina savo didybe. Po geros valandos pasivejame vakar dienos planą - Payerhuete. Čia žmonės taip pat ruošiasi kopimui, dedasi apraišus ir grupelėmis juda link ledokričių. Bandžiau įžvelgti kur ir kaip jie randa kelią tarp tų ledo labirintų, tačiau iš toli kalnas atrodė neįveikiamas. Neatsiliekam ir mes. Aukštyn žemyn, su lengvais pasilaipiojimais judam tolyn. Naudojam slenkančia saugą. Štai mes jau ir ant ledyno. Daug sniego, todėl kačių net nesidedam. Batai tiesiog puikiai tinka mano kojai, o polarteco powerdry ir powerstrech burtažodžiai irgi daro savo. Tiesa batai gal kiek per šilti, bet ant ledyno truputi atvėsta ir atrodo, jog koja nebeprakaituoja. Susirišę, be didesnių nuotykių pasiekiam viršūnę. Ir linksmai susėdę valgom sūrį su pomidorais. Pomidorai aukštyje turi nepakartojamą skonį :)

Žemyn kelias kur kas sunkesnis. Nors ledynu labai greitai judame žemyn, ilgam stringam ant uolų. Čia žmonės susigrūda prie sunkiausio etapo. Sėdim gal valandą ir žiūrim, kaip rengiami diulferiai ir žmonės iš lėto juda žemyn. Tai pati pavojingiausia vieta, kur dažnai įvyksta nelaimės. Toliau vėl naudojam slenkančią saugą ir iš lėto leidžiamės žemyn. Apačioje prie mašinos buvome apie šeštą vakaro.

Važiuodami per vėjuotus vasariškus slėnius vis žvalgėmės į snieguotą ledokričiais pasidabinusią viršūnę. Du kilometrai žemyn kerta per kojas todėl tyliai nulūžau ant priekinės sėdynės.

Maršruto aprašymas viršuje paimtas iš http://www.bergsteigen.at Ačiu James už vertima :) Daugiau nuotraukų čia...

Ožka, kuri onsightino 6b

Lipam mes su James gražų multipičą, ogi žiūrim ant gretimos sienos stovi ožka. Stovi. Nejuda. Ne juokas - ožka pralipo 6b sportinį maršrutą - matyt ilsisi dabar. Mes sau patyliukais toliau drožiam savo pitiorkę ir vis nejaukiai žvalgomės į ožką. Ką gali žinoti, gal ji juokiasi iš mūsų, kad tokias vaikiškas trasas lipam? Iš pradžių dar tikėjausi, kad kas nors juokauja ir vidury trasos padėjo iškamšą. Bet ta sau stovi ir žvalgosi aplinkui, o kartais net gailiai subliauna. Visa balta juodų uolų fone.

Ta progra prisiminiau puikų eilėraštuką:

Sopra la panca la capra campa,

sotto la panca la capra crepa.

O trasa buvo superinė. Jei kas norit gražaus multipičo - būtinai išbandykit. Vadinasi "Aspettando Martino" (maršruto aprašymą įdėsiu vėliau) ir yra prie pat Arco miestelio. Ne per sudėtinga (pagrinde pitiorkės), labai gražios uolos ir judesiai :) Tiesa prieš mus lipo grupė vaikų, kurie kaip ir ožka keistai žiūrėjo į vos bejudančius "dėdes"...

Kaip mes ėjome via-ferrata Trincee

Gražų šeštadienio rytą tryse šturmavom Trincee via-ferrata. Derekas ir Liva pirmą kartą gyvenime matė geležinį kelią, kuris aiškiai pirmam kartui buvo per sunkus. Apsiginklavęs virve ir daug įtaisiukų (skridinys, t-block ir tt) traukiau juos vieną po kito į kalnų aukštumas. Ne tik juos, bet ir porą įtalų užstrigusių ant pat ferratos pradžios.

Viršuje labai aštri ketera, kur galima nuleisti dešinią koją į vieną pasaulio pusę, o kairę į kitą. Taip patabalavus nusprendžiau, kad tai viena gražiausiu ferratu apylinkėse.

via Claudia

Užsilipti ant Klaudijos visai nesunku, tik kad baisiai karšta. Sudėtinga tik apatinė dalis (5c), kuri yra visiškai nutrinta. Be to pripratus prie geros saugos iš pradžių nedrąsu. Kai šešėlyje virš trisdešimt, o galva prakaituoja po šalmu - svarbu turėti daug vandens. Aišku mes šito gero neturėjom. Du litrai baigėsi kai prilipom gal ketvirtą virvę iš keturiolikos. Optimizmo šiuo klausimu Tado balse irgi neaptikau. Minde atrodė visas nepatenkintas, tai pasilinksminimui lipo su šlepetėmis. James kiekvienoje bazėje klausdavo kodėl mes neburlenčiuojam. Logiškai atsakiau - "nes šiandien mes lipam". To pasekoje pradėjau praleidinėti bazes, kad greičiau atsirastume viršuje.

Nusileidę smagiu takeliu išgėrėm po tris litrus vandens. Tada dar po litrą. O tada važiavom į Arco išgerti po porą bokalų alaus. Visą vakarą tą tik ir veikėm - gėrėm skysčius visokiais pavidalais. Galiausiai nusprendėm (gal daugiau aš), kad maršrutas buvo gal kiek per ilgas ir jį reikia lipti vakare arba ne per tokius karščius.



View Larger Map

Susakralintas Alpinizmas

Šiandien skaičiau porą blogų apie kalnus. Mano nuomone dauguma žmonių per daug sureikšmina potyrius kalnuose. Aišku tai darau ir aš pats, bet žiūrint iš šalies tai kartais atrodo kaip spekuliacija. Vieni spekuliuoja daugiau, kiti mažiau. Kartais pasiekiamas lygis, kai darosi juokinga... O eiti į kalnus skatina daug dalyku: vieniems tai poilsis, kitiems sportas ir iššūkis, tretiems būdas pasirodyti. Ilgainiui tai tampa gyvenimo būdu.

Man labai patiko nesusireikšminimas vienoje nerealiausiu alpinizmo išgyvenimo istorijų - "Touching the Void". Ten Joe Simpson pasako, kad mes lipam, nes tai yra faina (angl. fun). Dar vienas straipsnis pastatantis dauguma ant žemės yra čia... (deja ne pilnas). Išversiu porą pastraipų, kad ir jus sudominčiau:

"Adomas ir Ieva, Laurel ir Hardy [...] Rock and Ice .. tikrai nepritrūksim duetų, kurie visada būna kartu - panašiai kaip kokoso pienas ir curry pasta. Kai pradedam kalbėti apie komandas, nėra vandeningesnės trydos nei alpinizmo dueto susakralinimas. [...] Tapti geru sekso arba laipiojimo partneriu reikalauja metų praktikos. Vien dėl to, kad žinai, kaip užrišti aštunkę nereiškia, kad gali daryti bet ką. [...] Paimkim pačius žinomiausius laipiojimo partnerius - Joe Simpson and Simon Yetes. [...] Ar žinant, kad tavo partneris yra negyvas galima nupjauti virvę? "Touching the Void" - šokiruoja todėl, kad mes slaptai norime nupjauti virvę kiekvieną kartą, kai mes einam laipioti ir mūsų partneris valandomis nesėkmingai bando nelemtą maršrutą, kuris jam aiškiai per sunkus. Gerai, kad tai niekad neįvyksta, nes mes bijom mažos žmogžudystės. [...] Virvė tampa pasitikėjimo, susijungimo ir atsidavimo ženklu. Man slogu skaityti, kaip du žmonės garbina vienas kitą vien todėl, kad jie susirišę viena virve. Dešrelės irgi yra surištos kartu, bet čia nėra jokios aukštesnės prasmės." Andrew Bisharat.

Mano nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus nuomone :) Bet tame yra tiesos...

Su Crocs'ais po Pietų Tirolį

Mes vis sprendėm, kada gi Crocs'ai taps tokie kasdieniški, kad visi pradės juos pirkti. Jei matai šiuos iššaukiančius "batus" iš pradžių pagalvoji "ir kas gi juos gali prikti". O vat atvažiavo manes aplankyti tėvai ir mama avėjo ne ką kitą, o baltulius crocs'us!!!

Visą savaitę lijo, o dar man užgriuvo mokslai ant galvos. Tai penktadienį pagaliau atsilaisvinau ir nutarėm apžiūrėti apylinkes. Kai tik pasiekėm Ober-Bozen pradėjo lyti. Na ir lijo iki pat mes grįžom namo. Ėjom kokias 7 valandas ir dar ne bet kaip - teko įveikti keturias kliūtis: Pereiti patvinusį upelį, per kurį kėlėm buomą. Nusileisti slidžia uola iki kopėtėlių. Žąsele praropoti prie pat ūžiančios upės ir penkioliką metrų nusileisti kopėčiom per užtvanką. Ir visą tai mano mama įveikė su CROCS'ais. Nerealiai...

O šeštadienį jų laukė dar didesnis išbandymas - via ferrata Fausto Sussati. James į visą šį reikalą žiūrėjo skeptiškai, bet aš apsiginklavęs virvėmis nusprendžiau kad įmanoma. Ir ką jūs manote - nepabūgę lietaus įveikėme dar vieną kliūtį. Šaunuolė mama, šaunuolis tėtis ir aišku crocsai.

Įkeliu senesnių nuotraukų iš tos pačios ferratos: