2 multipičai per dieną

Jau prieš savaitę suplanavom sekmadienį lipti multi-pičą (multi-pitch). Norėjom kažko gražaus ir nelabai sunkaus. Kadangi Dolomituose jau šalta, be to Markus nepažinojo Torsten, nusprendėm važiuoti į Arco regioną.

Apie dešimtą stovėjom prieš galingą sieną ir bandėm spėlioti, kur gi tas mūsų maršrutas. "Le strane voglie di Amelie" (Keistos Amelie aistros) pavadinimas žadėjo nesunkų romantišką pasilaipiojimą. Aišku rasti maršruto pradžią buvo sunkiausias uždavinys. Prireikė poros paklydimų kol visi keturi stovėjom apačioje. Užsidėjau savo naujus ir patogius La Sportiva scorpion batus, skirtus lengviems maršrutams ir žaidimas prasidėjo. Pirma virvė nepasirodė labai lengva, tačiau prakalimas tiesiog pasakiškas. Kablys kas du metrai o kartais ir dažniau. Kuo aukščiau, tuo darėsi lengviau. Romantišką nuotaiką gadino tik kartkartėmis nuriedantys akmenukai. Kas nors su virve perbraukia per žemę ir gauni saują mažųjų į šalmą.


Užtrukom apie tris valandas. Markus buvo gerokai susinervavęs, nes pasak jo, buvo per lengva ir nevertėjo tokio ilgo kelio iš Bozen. Greitai nutarėme pabandyti kitą maršrutą. Su apraišais sėdom į mašiniuką ir patraukėm prie kitos uolos. Knygutė žadėjo linksmą pasilaipiojimą: nuo 5c iki 6b. HAJA now are the CRUX. Taigi apie 15:00 stovėjom apačioje trasos, kuri prasidėjo 6b. Markus lipo pirmas. Sunkiausoje vietoje teko griebti už atotampos :) Torsten pralipo švariai, o mes su Tadu buvom tiesiog cheatinimo dievai :) Aš griebiau atotampą, o paskui netyčia pamečiau vieną iš kilpų, teko daryti sistemėlę, jai paimti :) Aišku Tadas nieko negirdėjo ir nematė, nes beveik visada saugai nematydamas partnerio.

Toliau viskas ėjosi dar linksmiau. Aišku po visos dienos laipiojimo, 6b nebebuvo jėgų. Aš lipau 6a, kuri yra prieš pat traversavimo dalį, bet virvė pradėjo strigti o aš po truputi nervuotis. Laikaisi su viena ranka, jau įsegi atotampą, bet negali pritraukti virės. :) Supratau, kad kažkur užspaudė. Apsidairau, tikrai: virvė eina zig-zagais, o dar ir kažkokiame plyšyje užspausta. Teko leistis pusė trasos. Leidimasis irgi keistas: beveik užtenka trinties, kad kabėtum nesileisdamas. Gerai, kad Tadas matė kur aš esu. Išsegiau pusė atotampų, bet vis tiek pratraukti buvo gan sunku. Galiausiai prilipom traversavimo vietą. Markus nerado trasos pratęsimo, todėl nuėjo į kairę, o mes ieškojom savo trasos dešinėje. Tadas nuėjo ir pašaukė, kad jau galiu ir aš ateiti. Eidamas, krūmuose pamačiau Garmont batą: "gal Tado?" pagalvojau. Paėmiau dėl viso pikto. Kai abu susitikom, jautėsi sumišimas :) . Pradėjo temti, jėgų buvo ne per daugiausiai, o priešais mus stovėjo apie 20m 6b plyšys. Baisiai gražus saulėlydis. Toli matosi Arco pilis. Saulė paskutiniais spinduliais šildo vakarinį šlaitą. (Saugant yra laiko apsidairyti). Susitarėm, kad Tadas pralips šitą 6a/b, o aš lipsiu viską kas liko. Kaip tarėm taip padarėm. Taigi lipi tokiame kampe ir visada yra kur neblogai pasiimti. Plyšys atstoja nuostabias rankenas. Siena neslidi, tik kad stati. Gražu. Kad tik laiko turėtume daugiau. Po kelių pasiilsėjimų, Tadas pasiekė viršų, o aš iš paskos. Nuo pat lipimo pradžios bandžiau saugoti jėgas, kad užtektų visam maršrutui. Bijojau užkalti nuo pat pradžių. Tai pasiteisino. Galėjau gan lengvai lipti, bet vis dar pailsėdavau kur nors ant atotampos. Paskutinė atkarpa buvo lengvesnė - 6a. Radom knygutę užsirašymui. Parašiau: " 2007-10-14 Linas and Tadas. Getting dark. We are masters of cheating."
Baigiau lipti dar be prožektoriaus. Tadui jau teko įsijungti. Viršuje tikrai šauniai atšventėm savo užlipimą skambiu rankų sumušimu. Atidaviau rastą batą (Tadas nustebo jo neradęs ant apraišų). Džiaugėmės, kad nestrigom nakčiai ant sienos. Supratom, kad buvo truputi per sunku. Ir kad, jei nereiktų skubėti būtų super. Vargais negalais radom takelį žemyn, kur mūsų lauke Torsten su Markus.

Pizza, įspūdžiai ir kelionė namo. "Sono morto" ir į lovą.

Pusė metų laipiojimo

Praeitą savaitę baigėsi mano "ramadanas", kaip jį vadino mano draugai. Ta proga Oktoberfest išragavome DAUG alaus. Bet čia apie tai nutylėsiu... Kas mane neramina, tai mano pusės metų laipiojimo pasiekimai. Jei taip ir toliau, tai iki 7a nedatempsiu.

Vakar ėjom boulderinti su Minde. Kažkokie šaunuoliai išvalė vieną akmenį, todėl atsirado daug naujų ir sudėtingų trasų. Bėda, kad nelabai ką iš jų pralipu :) "Alus slegia" - nutariau. Visgi, pamenu prieš visas konferencijas įsidrąsinau 6c pabandyti - nenusivyliau, bet aišku nepralipau. Hmmm jei per puse metų pralipčiau porą c, tai dar neatsilikčiau nuo plano. Žiurėsim kaip čia bus. :)

Urban climbing: Varšuva ir Viena

Daug kas važiuoja laipioti į įvairias šalis, pasiekia labai atokius kraštus, o aš štai pabandžiau apžiurėti ką gi gali pasiūlyti du didmiesčiai savo gyventojams.
Taigi prieš porą savaičių lankiausi Varšuvoje ir nutariau nueiti palaipioti. Turistų informacijos centras nelabai turėjo ką pasiūlyti, tai teko pasikliauti internetu. Salė paliko neblogą įspūdį. Idomu buvo pamatyti dirbtinius plyšius (crack). Taigi veiksmas vyksta uždarame pavilione, o tiksliau viename jo gale. Siena iki lubų apie 15m matyt. Yra dvi boulderinimo vietelės. Žmonės kaip ir visur. Lipa ir tiek :)
Šiandien buvau nuėjęs i Vienos boulderinimo salę. Tikrai įspūdinga. Turi savo treniruoklių salę, dušą ir kelias boulderinimo sales. Vieta apie 10min nuo centrinės katedros. Nemažai žmonių, ir visi visur lipa. Už nugaros, koridoriuose, salėse, priangiuose ir tt :) Aš per daug nesiplėšiau ir lipau pažymėtas traseles. Kadangin neturėjau per daug laiko neišbuvau nei valandos. Nustebino kaina - sumokėjau mažiau nei du EUR :) išsiaiškinau, kad pilna kaina yra 3.5EUR už valandą. Nerealu ane? Ty čia puodelis arbatos tiek kainuoja. Na aš dar turėjau AVS nario kortelę tai iš viso pigiai gavosi :)

Reikia Lietuvoje sparčiau platinti šitą užsiėmimą.

Rock Masters Arco

Po truputį atslėgsta įspūdžiai iš šio savaitgalio, todėl galiu ramiai sėsti ir parašyti "o kaip gi ten buvo..."

O buvo gražu. Į Rock Masters varžybas susirinko keletas žvaigždučių, kurios rodė ką moka. Susėda visa minia laipiotojų po ~trisdešimt metrų sienele ir žiopso, kaip vyrukai aštunkes onsightina. Gražu. Nerealiai visi varo... James sakė, jog tai matyt didžiausia liesų žmonių auditorija ever. :)

Mes vėlavome į pačią varžybų pradžią (mokiausi vandens startą su burlente...), o atėję iš karto išvydome vyrų on-sight varžybas. Na visi laužo tuos kybius... rangosi kaip voriukai... gražu. Tik keletas pasiekė viršų.

Vėliau sekė greitasis lipimas. Trasa maždaug šeškės sudėtingumo, o vyrukai apie dvidešimt metrų per dešimt sekundžių užlipa. Tiesa pasakius užšokuoja. Man greičio varžybos didelio įspūdžio nepaliko.

Po pauzės sekė bouldringo varžybos. Va čia tai buvo ką pažiūrėti. Kažkaip man labai pramušė. Trasos nerealios ir visos skirtingos. Pirma trasa prasideda dviem formom, tada su heel hook pagalba peršoki ant kitos formos, kur kojom nieko. Ten naudodamasis sienos kampą ir tą pačią formą reikia pasiekti topą. Na žodžiu sunku papasakoti. Bet vaizdai nerealūs. Laimėjo toks Gareth Parry, bet vien tik ant taktikos. Paskutinės trasos niekas neįveikė, bet jis būdamas ilgas, pasiekė ir palaikė kampą. To užteko, nes antrą vietą laimėjęs suomis kampą tik prilietė.

Sekmadienio rytą (beje miegojom netoli Masonės, mėtom kvepiančioje alyvuogiu giraitėje) vėl puolėm buriuoti, o popiet atgal į Rock Masters. Kaip tik spėjom ant moterų duelio finalo. UUUUUUUUUU nerealu. Tikrai nerealu. Abi mergaitės varė sinchroniškai ir tik paskutinę sekundę laimėjo baskė. Vėliau seekė vyrų duelis, kurį gan stipriai laimėjo čekas Mrazek.

Va tiek žinių.

Nelaime laipiojant: ismoktos pamokos

Vakar Sarentino ivyko nelaime. Kaip visada nerupestingai ejome laipioti. Susirinko tikrai nemaza draugu grupe. Dar prisijunge pora nauju pazystamu mediku. Kaip visada laipiojom visas trasas is eiles. Po gero apsilimo bandziau lipti 6c, kur Tadas buvo tik ka pakabines virve. Salia trasos is desines ejo kita trasa, mazdaug 7a. Abi trasos kazkur apie 30-35 metru aukscio. Ta 7a lipo labai patyres 40-50 metu vyras su ne tokiu patyrusiu saugotoju. Nelabai patyres reiskia kad sunkiai lipa 6b. Sioje skaleje mes esam visi labai nepatyre.
Buvau virsuje prie kruxu apie 30m aukstyje, kai laipiotojas salia pradejo leistis. Staiga isgirdau virve svilpiancia per atotampas ir stipru kuno smugi i zeme. Pamaciau apacioje gulinti zmogu. Greitai paprasiau, kad mane nuleistu zemyn. Torsen (vienas is mediku) apziurinejo nukentejusi, as greitai sumasciau kad reikia malunsparnio. Paprasiau, kad Minde nubegtu i rysio zona paskambinti nelaimes telefonu 112 (laipiojimo vieta yra Talveros upes kanjone). Is anksto pasakysiu, kad vyrukui labai pasiseke. Jis per stebukla nesusitrenke galvos ir stuburo, tik matyt susilauze slaunikauli ir skilo dubens kaulas. Pagal Torsen naujienas is ligonines, ji siandien operuos.

Kas atsitiko? Per trumpa virve be mazgo jos gale. 10-15 metru skrydis. Smugi pristabde, trintis sistemoje. Be to pries trenkdamasis i zeme jis nukrito ant pasviros sienos ir slydo kelis metrus. Zeme liete pirma kojomis ir sugere dauguma smugio. Atskrido malunsparnis, supakavo nukentejusi ir iskrido. Visiems pasiliko nemalonus jausmai. Visgi ismokom daug pamoku, kurias dabar isdestysiu:

1. VISADA VIRVES GALE PRIVALO BUTI MAZGAS. Nesvarbu, kad zinai jog jos uzteks. Tai viena is didziausiu neapsiziurejimo klaidu sportiniam laipiojime.
   
2. Pagalbos telefonas 112 veikia, jei tavo mobilus ir nerodo tinklo. Gali buti, kad jis pagauna kita tinkla. Taip atsitiko ir musu atveju. Minde paskambino, nors mobilus nerode tinklo.
   
3. Abi rankos aukstyn - pagalbos sauksmas malunsparniui. Viena aukstyn - pagalbos nereikia.
4. Jei matai malunsparni, nereiskia, kad jis tave mato. Mus pamate tik po 5 ratu. Nors skrido prie pat. Galiausiai as stovejau upeje su ijungtu zibintuveliu ir svieciau i malunsparni.
5. Bandyk kuo tiksliau paaiskinti operatoriui kaip tave pamatyti is virsaus. Ty kokie objektai gali matytis is virsaus, pagal kuriuos galima oreantuotis.
6. Niekada neatsipalaiduok, net ant sportinio laipiojimo sienos. Beda gali buti salia.
7. ISMOK PIRMOSIOS PAGALBOS ABC
   
8. DAR KARTA PAZIUREK AR YRA MAZGAS VIRVES GALE
9. Double Check. Ty ir tu ir tavo partneris.
   

Lipimas i "Kleine Micheluzzi"

Sekmadieni sumastem, kad reikia uzsiropsti ant kokio tradicinio marsruto. Markus negalejo lipti, todel likom tik mes su Tadu. Abu buvom lipe multipitchus, bet daugiausia sportinius. Markus parekomendavo "Kleine Micheluzzi" trasa, kuri yra labai nesudetinga, bet labai grazi.

Kadangi visus aprasymus turejom tik vokiskai, o kelemes gan anksti, visi idomumai prasidejo trasos beieskant. Visu pirma vaziavom kazkaip aplinkui, nes man susisviete, kad bus greiciau. Aisku privaziave apytikslia vieta, bandem nuspresti, kuri gi cia ta musu uola, ant kurios reikia lipti. Nuotraukos kokybe "nenusileido" esanciai mano bloge. Bet kuri uola atrode tinkama :) Aisku po pusvalandzio vazinejimo aplinkui, supratom, kad ziurim ne is sitos puses. Musu siena buvo pietvakariu, o mes ziurejom i siaures vakaru siena. Teko dar pavaziuoti nuostabiais keliais apie Sela grupe. Beje ta musu lipimo vieta ir buvo viena is Sela grupiu sienu.

Privaziave, supratom kad cia. Ant sienos knibzda zmogeliukai. Lipa, rekauja kazka ir siaip linksminasi. Eidami sutikom itala, kuris musu labai klausinejo ka mes cia lipsim ir skundesi, kad su zmona ir vaiku nebeiseina lipti. :) Padrasinom, ji kad ne viskas prarasta ir lipimas prasidejo. Pradzia keista. Kazkoks upeliukas slapina uola, palipi, tada nusileidi truputi ant pritvirtinto repsniurelio ir toliau ieskai kelio. Aisku nuejau truputi ne ten. Po 10min teko apsisukti, nes buvo nebelengva ir saugos tasku nebuvo. Supratau, kad reikia lipti kaminu, o be to ta patvirtino ir marsruto schema (rytas buvo... sunku todel is karto nesusipratau). Aisku saugos tasku irgi nelabai buvo, bet virs kamino lipimas pasidare pasibegiojimu takeliu. Baziniai saugos taskai buvo superiniai pitonai su ziedeliais. Atrode patikimai. Tada bego tadas. Aisku kaip visada pasirinkom sunkesni marsruta :) Tadas toje vietoje padare topini saugos taska su kilpa ant akmens. Lipom pasikeisdami. Toliau viskas daresi aiskiau. Praktiskai jei sudetingmuas yra II tai nereikia ranku. Jei IV+ ranku reikia ir tada pasidaro idomu. Ty labai lengva, bet malonu. Lipi, aukstai. Ziuri kur cia kokia zakladke ikisti, kur koki saugos taska padaryti. Jokio streso.

Taigi pakutines 3 virves buvo idomiausios ir maloniausios. Dar pralenkem italus, kuriem susipainiojo virves. Bet ir taip jie kazka ten labai male. Padarem isvada, kad reikia lipti marsrutus kur visur sudetingumas apie IV+. Reikes paieskoti tokiu marsrutu. O savarankiskai pradziai marsrutas buvo superinis. Kai ko ismokom, kai ka supratom. Be to aplinkui nuostabus vaizdai: Marmolados ledynai, priesais Rustus Sas Long.

Ilgas savaigalis

Šį savaitgalį bandėm iššokti aukščiau bambos:

• Penktadienį boulderinom iki 2 nakties
• Šeštadienį nuo 7 ryto plaukiojome burlentėmis
• Popietų iki nakties, bandėm pasiekti Rifugio Pedroti
• Visą sekmadienį su viršvalandžiais ėjom ferratas ir leidomės žemyn.

Taigi apie viską po truputį. Boulderinti nuvažiavome į St. Giovani perėją netoli Nago. Jau buvo sutemę. Turėjome tris petzl tikka xp prožektoriukus ir vieną leisgyvį nežinomą. To pilnai pakako apšviesti vieną įspūdingą akmenį. Lipom iki dviejų nakties, tačiau įveikėme tik vieną trasą. Lūžome čia pat po akmeniu. Visą naktį švietė didelis mėnulis.

Ryte pradėjo pūsti vėjas. Pūtė jo daug. Matėsi pabaltavusios bangos ir daug lakstančių burlenčių. O čia tik Torbolė. Prie Malcesine vaizdas priminė skruzdėlyną per audrą. Visi laksto ir šokinėja per bangas. Greitai susirinkome savo įrangą. He he gavom 205l lentas, kurių per tokį vėją matyt niekas nėra matęs. Keturių su puse kvadratų burės atrodė kiek per didelės, bet viskas vyko geriau nei įsivaizdavau. Pradžioje trapecijos net nesirįžau segti, tačiau per dešimt minučių užkaliau rankas ir teko pabandyti. Per pirmą planing'ą teko net šoktelėti per bangą. Negalvojau, kad mano storulė lenta sugebės tai padaryti. Vėliau susitvarkiau apraišus ir viskas sekėsi kuo geriausiai. Net "jibe" ir "tack" ėjosi neblogai. Dar vėliau prasidėjo James paieškos. Po 4 valandų atsirado pats :)

Per daug įspūdžių. Lėkėm i Molveno. Ten pradėjom savo kalnų kelionę po Brenta kalnų grupę. Keturios su puse valandos ir mes jau rifugio Pedroti. Neblogai - pusantro km peraukštėjimas po beprotiško galinėjimosi su vėju. Mum padėjo tik žalia linija ir adrenalino likučiai. Karšta sriuba ir begalė sūrio pataisė savijautą. Gražu. Pilnas mėnulis ir prisiminimai apie prieš tai buvusią kelionę. Per daug pavargę lūžom miegoti.

Ryte lengvi pusryčiai ir viena gražiausių dolomitų via-ferrat'ų - Bochette Central. Gražu. Labai gražu. Didelės ir rūsčios sienos. Daug laipiotojų. Pabaigoje mažiukas betirpstantis ledynas. Antra ferrata - Bochette Alta. Taip pat per daug įspūdinga aprašyti... O po jos ilgas ilgas ilgas leidimasis link Molveno ežeriuko. Viso 16h trekinimo per pusantros dienos manau yra per daug.

Patarimas: nebandykit Bochette ferratos įveikti per vieną dieną (nuo apačios iki apačios).

Rafting in Otztaler Ache

Baigiu įgyvendinti savo vasaros planus. Šis savaitgalis buvo neeilinis: išbandėm canyoning ir rafting tikrai puikiose Tyrolio vietose. Kaip jau tapo įprasta, už gerą organizaciją reikia dėkoti James. O dabar tikrai įspūdingos kelionės aprašymas.

Sekmadienį iš pat ryto susirinkom prie mano namų. Sėdom į mašinas ir patraukėm link Vipiteno. Ten susipažinom su savo gidais. Tiesa dauguma iš mūsų jau bandė raftinti, o kiti apsimetėm, kad irgi esam ne naujokai. :) Naujokų niekas neima į Otztaler Ache upę. Tai IV+ - V kategorijos upė, kurioje būtina white water rafting patirtis. Sėdom į mašinas ir patraukėm į Insbruką (Austrija). Kodėl į Austriją? Todėl, kad šiaurės Italijoje nėra tokių sudėtingų maršrutų. Tiesa yra V kategorijos upė, bet kas bandė abi, sakė jog Otztaler Ache buvo daug smagiau. Insbruke buvom apie pietus. Pavažiavome dar apie trisdešimt kilometrų iki maršruto pradžios.
Kaip jau tapo įprasta užsimaukšlinom aptemptus hidro kostiumus. Tada sekė trumpi sutartinių ženklų apmokymai: forward, backwards, all in boat, right backwards, left backwards, stop, back to position. Viskas aišku :) Dar paaiškino, kaip įtraukti vargšą įkritusį draugą iš vandens ir tiek. Mane mieli draugai pasodino priekyje. Sutartinai nusišypsojo ir tepasakė, jog ten daugiausia emocijų. Dar norėjau pasikeisti, nes nepatyręs ir pagal pirmus irkluoja visas laivas. Bet ne.
Adrenalinas pradėjo skirtis tik pamačius pačią upę. Niekada nebūčiau sumąstęs, kad galima su pilnu plaustu "čeinikų" lįsti į tokį putojantį vandenį. Oi Oi Oi. Mintyse kartojau komandas left backwards ir right backwards, nes supratau, kad vis tiek susimaišysiu. Taigi keliuose kvadratiniuose metruose "užutėkio" (niekad tokiam užutėkyje nebandyčiau maudytis) pabandėm pasisukioti. Sekėsi neblogai. Mes plaukėm dviem laivais. Mūsų laive dešimt studentų, o antras laivas buvo pilnas italų.
Dirbti reikėjo nuo pat pradžios. Nedrąsu sėdėti ant krašto. Kojas įkiši į tokias kišenėles, o pats sėdi ant krašto. Irkluoja visi sinchroniškai pagal komandas. Greitai išmokom su Tadu rėkti "one, two, one, two". Sėdėti priekyje pats malonumas: laivas pakyla ant bangos ir neria žemyn. Tėškiesi visu greičiu į kitą banga. Vanduo kartais nublokšdavo į valties vidų. Kartais užpildavo tiek, kad teko prisiryti vandens per nosį.
Greitai supratom, kaip kas veikia ir pirminė mano įtampa atslūgo. Šypsojomės, juokėmės ir šūkavom kai plaukdavom per patį balčiausią vandenį. Nuotaika super. Komandinis darbas. Kartais atsisukdavau pasižiūrėti draugu veido išraiškų :) Nuo baimės, įspūdžių ir viso kito jie būdavo juokingi.
Kadangi pasirodėm tikrai neblogai, mūsų instruktoriai (turėjom du) kreipė laivą per pačias įdomiausias upės vietas. Praplauki galingą slenkstį, susimuši su Tadu rankomis ir varai toliau.
Pusiaukėlėje pamatėme virš tilto pavojaus ženklą: kaukolė ir kiti įspėjimai. Už kokių keturių šimtų metrų teko persinešti laivą. Pasirodo būta galingų krioklių. Vanduo labai sūkuringas ir su plaustu praplaukti neįmanoma. T.y. mum paaiškino, kad gal profesionalai ir pajėgtų, bet rizika per didele. Vanduo paviršiumi grįžta atgal ir reikia labai didelio greičio, kad prašoktum tą vietą. Jei ne, srovė pakištų po kriokliu ir tada "batai".

Sėdom atgal į valtį ir prasidėjo didžiausi slenksčiai. Pagrindinis vadas dialektu pasikalbėjo su mūsų vadu:
-"plaukit dešiniau per tokį ir tokį slenkstį"
-"kas bus jei įplauksim šonu"
-"tikrai apsiversit"

Hmmm na ką. "Forwars. One two, one two. All in the boat." Galingas kritimas i vandens duobę ir skridimas atgal iš jos. Ir taip kelis kartus. Hehe mes jį įveikėm. "Back to the position". Beje, kai irkluoji per slenkstį kartais pagalvoji, "o kodėl nėra komandos all in the boat"? Kartais priekis taip išklyla, kad nebepasieki irklu vandens. Kai smingi žemyn vanduo nubloškia į valtį ir vis tiek irkluoti kokią sekundę negali. "One two One two" girdi niekas nebekartoja :) Akies krašteliu matai visus laivo viduje :)

Kadangi viskas buvo per gerai, vadas norėjo mus išbandyti. Kai vanduo nurimo, liepė stotis ant valties kraštų. :) O paskui tarė: "ok. very good. now play the guitar" :) Aišku išsilaikyti nėra labai lengva. Visi sugriuvom atgal i valtį.

Toliau sekė įdomiausia dalis. Upės užutėkyje susidaro priešpriešinė srovė. Ten stovinčios bangos gan įspūdingos. Pirmoji valtis įplaukė į tą srovę. Mes iš paskos. Toliau jie gan lengvai iš jos išplaukė. Na ką pabandysim ir mes :) "Forwards. One two, one two". Laivas įplaukė į priešpriešinę srovę. Spėjau pamatyti didelę vandens duobe po savimi. Nėrėm į ją. Paskui viskas vyko labai greitai. Pamačiau Tadą kylantį į viršų. Supratau - verčiamės. Šiek tiek užsidengiau, rankomis viršutinę kūno dalį nuo Tado :) Pirma mintis: ištraukti kojas iš kilpų. Srovė nutempė labai giliai. Jaučiau kažkieno kojas virš savęs. Antra mintis: nerti į viršų ir ar virš manęs nėra valties. Trečia mintis: aš labai giliai, bet liemenė turėtų padėti. Bandžiau nerti į viršų. Trys judesiai ir išnėriau. Aišku srovė nešė per slenksčius. Prisirijau šiek tiek vandens. Dar pagalvojau, ot ta liemenė - kažkaip nepadeda. Vėliau pamačiau, kad rankoje turiu irklą. Ir kad priekyje yra ramesnis vanduo. Prisiminiau: reikia plaukti kojomis į priekį ant nugaros. Kai buvo tinkamas laikas pradėjau plaukti į krantą. Mačiau, kad Tadas irgi kapanojasi. Sušukau: "varyk Tadai, varyk". Pats išlipau ant akmenų. Plaustą paėmė instruktoriai, o visi kiti šiaip netaip irgi išsikapanojo. Pirmasi išgąstis praėjo. Supratom, kad buvo nerealu :))) Visi susirinkom ir plaukėm toliau.

Canyoning netoli Sand in Taufers

James kilo idėja pabandyti žygius kanjonais (Canyoning). Kaip tarėm taip ir padarėm :). Pasirinkom vieną iš kompanijų (adresas, nuotraukos ir apytikslė vieta čia) kuri tuo užsiima ir pirmyn. Visu pirma - įranga :). Visus įspraudė į hidro kostiumus, davė šalmus ir netgi apraišus. Manau tai suteikia savotiško žavesio kelionei. Jautiesi lyg skrisdamas į mėnulį.

Atvažiavome prie tilto, kur 40m žemiau tekėjo mūsų upeliukas. Taigi nusileidome virve žemyn ir kelionė prasidėjo. Daugeliui vien jau aukštis padarė įspūdį. Man irgi padarė :) Pirmas potyris pasiekus apačią - šaltas vanduo bėgantis į batus. Vandens temperatūra matyt apie dešimt laipsnių šilumos. Visi susirinkome ir pradėjome leistis upe. Upeliukas toks maždaug kaip Skroblas :)
Pirma kliūtis buvo penkių metrų "bobslėjus". Sėdi ant užpakalio ir žemyn upe. Tiesa, pabaigoje reikia susistabdyti, kad neatsitrenktum į uolą. Vėliau sekė apie penkiolikos metrų krioklys. Prikabino mus prie virvės ir liepė važiuoti ant užpakalio žemyn. Gražu - šalta. Toliau sekė mažiukai vienmetriniai šuoliukai į vandenį ar tiesiog ėjimas gražiu kanjonu.
Vaizdai gražūs bet nebuvo baisiai įspūdingi. Tiesa, daug krioklių ir gražių uolų. Visas malonumas yra leistis virvėmis žemyn arba čiuožti vandens išgraužtais takais. Kartais padarydavo perkėlą, kuria slysdavai iš kelių metrų tiesiai į vandenį. Šaunu!
Galiausiai priėjome visų lauktą vietą - aštuonių metrų nušokimą į gilų vandenį. UUUUU. Didelis krioklys ir apie dvidešimt kvadratų šalto vandens. Ateini, parodo kur šokti. Vokiškai sako "matai kur vanduo juodas o ne baltas (nuo purslų). Šok tiesiai ten. Laikykis tokios ir tokios krypties." Atsikvepiu. Pasižiūriu. Išrėkiu "ALES KLAR". Pliumpt :) Tiesa reikėjo šiek tiek prisiversti. Tadas sakė, kad pirma mintis buvo "nu ir ilgai aš krentu". Aš tai tik spėjau pajausti nesvarumą o po to šaltas vanduo. Net dugną pasiekiau. Hmmm faina. Šokom, dainavom ir kitaip paminėjom šį mažą džiaugsmą. Visada vyravo gera nuotaika.

Bendras įspūdis neblogas. Tačiau norėčiau eiti be gido, nes jaučiausi pakankamai patyręs padaryti viską, ką jis darė. Aišku tik su nušokimu būtų prasčiau. Visgi yra knygutės, kurios viską aprašo. Ar eičiau dar kartą? Tik tada jei atvažiuotų draugai ir norėtų pabandyti. Pats matyt nebeeičiau. Sako yra sudėtingesnių maršrutų ir tt. Bet jaučiu, kad šis užsiėmimas ne man.

Laipiojimas Cekuose

Pakeliui i Bolzano nusprendem palaipioti. Sikart naktinis lenkijos pervaziavimas pasiteisino. 8 ryte buvom Brno prie centre esancios parduotuves - ieskojom knyguciu su trasomis. Ja gavom tik 9:00 Hudy sport. Pasitare su sauniais pardavejais vaziavom i kempinga, o paskui is karto link uolu:

• Pirmas kablys ne zemiau 5m
  
• Apsilimui 5 gali buti ir per daug
  
• Virsuje nera karabinu
• Faina :)
• Cekai gerai lipa