Warren Miller Balionėliai

Nukopijavau iš čia, nes labai jau linksmai tie balionėliai keliauja po sniegą. Reikia ir mum tokių :) Gal kas žino iš kur gauti senesnių Warren Miller darbų?

3 Veneziaspitze (3355m) arba lediniai kiaušiniai

Nesu užkietėjęs "kalnų nacis", bet man visai patinka, kai kalnuose aplink nėra per daug žmonių. Alpėse tai gana retas reiškinys, nebent papėdėje -17 ir pučia vėjas. Vakar Martel slėnyje buvo tuščia ir šalta - gera treniruotė prieš grįžtant Kalėdoms namo. Lavinų pavojus stipriai sumažėjo, nes visas drėgnas sniegas sustingo į ožio ragą ir net norint buvo sunku jį pajudinti. Jis labai gražiai girgždėjo ir cypavo, primindamas laikus, kai eidavau žiemą į balkoną paimti raugintų kopūstų. Pučiant vėjeliui vis prisimindavau puikų vužk renginio pavadinimą - lediniai kiaušiniai. Ne juokais sušalom rankas, o šiandien pirštų galiukai praradę jautrumą. Užtat vaizdai buvo ne eiliniai - trapus oras ir gražios viršūnės - Grand Zebru, Zebru ir Ortleris.

Visa kelionė šiek tiek užtruko. Visų pirma, tokiame šaltyje nelipo kailiukai. Jie gūžėsi nuo šalčio ir plazdėjo vėjyje, kai nešdavomes slides ant kupros. Gal prie nelipimo prisidėjo faktas, kad mano kailiukams jau 4metai, o Maxo netgi 6ri... Teko stačiausiose vietose kopti be slidžių, o kailiukus šildyti po striuke. Čia toks mažas triukas, kuris šiek tiek padeda apgauti nelimpančius klijus. Kitas pasiteisinęs būdas yra prisabačinti kailiuką prie slidės su lipučkiniais slidžių susegėjais. Veikia neišpasakytai gerai, nes visai nebijo šalčio. Dėje, turėjom tik vieną tokį aparatą. Bandėm dar ir pleistrą, bet tas buvo tiek sušalęs, kad niekur nelipo.
Kita kliūtis buvo vėjo supūsti ir sustingę sniego kauburėliai. Per juos užtrunka laiko perlipti, o pralaužti neišeina. Nors atrodo ėjome visai greitai, į viršų repečkojomės 5h, o žemyn leidomės dar 2. Viršuje sušalo ir mano GPS, kuris pradėjo rodyti nesamones ir galiausiai numirė. Aš dar vis nesuprantu malonumo eiti į tokį šaltį ilgesniam laikui. O kai kas juk eina žymiai žymiai atšiauresnėm sąlygom.

Veneziaspitze (3) at EveryTrail

Silleskogel (2418m) - pirmas sezono slydimas

Praėjo daugiau kaip pusmetis nuo paskutinio skiturinimo (Haute Route). Vakar griebiau į rankas atitarnavusias slides ir patraukėm su Max link Austrijos. Italijoje lijo, Austrijoje švietė saulė ir slėniuose žaliavo žolė. Pradėjom lipimą ties 1500m, kur buvo apie 10cm sniego. Širdyje buvo ramu, kad mano naujos (dar nenupirktos) slidės vis dar stovi kažkur Sportlerio lentynose ir man neteks jų subraižyti. Kuo aukščiau, tuo linksmiau darėsi. Paskaitėm, kad didžiausia grėsmė - šlapios lavinos. Sniegas sunkus, patirpęs, o vienoje vietoje matosi nemažas žolės plotas. Čia sniegas įtrūkęs ir pavažiavęs apie porą metrų žemyn, sukurdamas piktą šypseną.

Pirmas kartas buvo gana sunkus. Lipom lipom ir prie viršūnės mano jėgos po truputi išseko. Paskutiniai metrai buvo statūs, todėl nusiėmėm slides ir lipom akmenine ketera aukštyn. Likus 30m iki viršaus mus pasitiko status (apie 50 laipsnių) šlaitas. Ir taip žiūrėjom ir kitaip, bet nusprendėm nekirsti. Ne pirma ir ne paskutinė viršūnė, be to pavadinimas Silleskogel yra gana kvailas :), o lipdami į viršų kitoje slėnio pusėje matėme važiuojančią šlapią laviną. Taigi apsisukome ir leidomės žemyn. Sunkus, šlapias sniegas pridaugino zuikių. Visgi kaip pirmam kartui, džiaugiausi savo kreivokom sinusoidėm.