Laipiojimo Ledais Pradžiamokslis

Savaigalį įvyko superinė ledų laipiojimo mokykla. Ilgai organizuota, planuota ir dabota atrodo ji mūsų nenuvylė. Mūsų gidas buvo Roberto, su kuriuo susipažinau laipiodamas dolomituose. Jis labai šaunus žmogelis, turintis geras didaktines savybes. Todėl daug ir išmokom. Šį kartą stengsiuosi papasakoti daugiau apie lipimą, o kai gausiu nuotraukas, papasakosiu ir apie įrangą (turėjom visą racioną ledo varžtų!!!), bei kuo viena įranga skiriasi nuo kitos.

Taigi, ledo laipiojime svarbiausia turėti kojas ir rankas. :) Be jų būtų labai sunku. Kojos, kaip ir lengvame uolų laipiojime neša visą/daugumą svorio, o rankos naudojamos daugiau balansui. Kates reikia įkalti į ledą taip, kad bato padas būtų horizontaliai. Kulną reikia nuleisti kaip galima žemiau. Per žemai jo nuleisti beveik neįmanoma. Pakeltas kulnas yra didžiausia pradinukų klaida. Pats kojų įsispyrimas priklauso nuo ledo. Jei yra nelabai šalta (iki -7.532) tai viskas lengviau - tiesiog spiri i vietelę kuri patinka ir dažniausiai laiko. Jei šalta, ledas pasidaro trapus. Tada reikia spirti kelis kartus. Du kartus spyris nestiprus ir skirtas numušti viršutinį netvirtą birų sluoksnį, o trečias stipresnis skirtas įsispyrimui.

Kojų balansas panašus į uolų laipiojimo. Jei ledas nėra status, tiesiog dedi kaip patogiau ir tiek. Jei pasidaro statu, tenka balansuoti. Tada kartais gerai stovi tik ant vienos kojos, o kitą balansuoji. Pvz jei nori kirsti dešine ranka, tai gerai įsikerti su kaire ranka, ir stovi daugiau ant dešinės kojos, o kairę koją laikai kairiau. Įsikerti su dešine ir tada persidedi kojas aukščiau. Jei yra kokių nelygumų/laiptelių stojiesi/kerti į juos. Darai mažus žingsniukus. Todėl patogiai įsikirtus dažnai padarai 2-4 judesius kojomis.

Rankų judesiai priklauso nuo ledo įrankių ir pačio ledo. Visgi smūgio užbaigimas nesiskiria ir yra sunkiau išmokstamas. Smūgį pradedi kaip kirviu malkas kapodamas, o užbaigi riešu. Todėl ledo įrankis paišo ore gražų lanką. Jei ledas geras, didelio smūgio nereikia. Tiesiog dirbi subtiliai su riešu. Jei ledas blogas įsikirtimas daromas trimis kartais. Pirmus du kartus kerti nestipriai, kad visas paviršinis ledas nubyrėtų ant saugotojo (praktiškai tai ledo laipiojimo esmė), o trečią kartą kerti stipriau į tą pačią vietą. Jei ledas labai byrus, per stiprus kirtimas tiesiog jį suskaldo. Todėl reikia naudoti vidutinę jėgą ir kirsti labai tiksliai (nepamiršti riešo). Tikslumas dar yra tame, kad kaip ir kapojant malkas, reikia kad kirstum ašmeniu, o ne kirvio šonu. Bet koks mažas nukrypimas skaldo ledą ir įsikirsti nepavyksta. Visai kita istorija yra su ledo įrankiais, kurie priekyje turi pusiau vamzdelius (vietoje normalaus ledkirčio priekio). Juos gali smeigti iš pirmo karto ir jie ne taip skaldo ledą. Tiesiog stipriai kali ir tiek. Visgi, jei su jais pataikysi į virvę, tai nekas, nes liksi be virvės :) Kiek girdėjau nejauku kai ji nukrenta ant žemės, o tu lieki viršuje. Half-tube minusai atsiskleidžia ant sudėtigų maršrutų, kur dažnai ledkirtį naudoji užsikabinimui, o ne įsikirtimui.

Kirsti reikia ne per toli. Tai didžiausia uolų laipiotojų klaida. Tiesiog kerti per ištiestą ranką patogiai stovėdamas ant kojų. Niekada nesieki aukščiau (nebent lipi šešiukes, bet tada manau nereikia skaityti šio blogo :) ). Visada kerti kur matai patogią lygesnę vietą. Jei ant ledo auga kalafijorai, tai geriau ten nekirsti, nes jie ištrupės. Dažnai ant statesnių krioklių susidaro ledo stulpeliai, kuriuose lengvai galima rasti kur užkabinti ledkirtį. Tada geriau kabinti, nei kirsti nes sutaupai jėgų. Kuo daugiau laipai, tuo labiau pasitiki ledo įrankiais tuo mažiau kerti, tuo daugiau jėgų išsaugai.

Apie ledo saugą, ledo varžtus ir kaip juos naudoti parašysiu kitą kartą.