Tanzbach po 3 metų

Po maždaug trijų metų laipiojimo netyčia atsidūriau prie sienos, prie kurios buvau tik kartą - kai tik pradėjau laipioti. Net keista, bet trasą atsiminiau kuo puikiausiai. Aišku kyla klausimas ar daug pažengiau? :) Ogi nelabai. Na dabar užlipu tą 6a/6a+, kurią teko redpointinti visą dieną, bet kad būtų super lengva nepasakyčiau :) Visgi prisiminti gera. O dar pabandėm ir puikias šalia esančias trasas.

Tik nemaloniai nustebino nukritęs uolos blokas su kabliu :) Tiesiog iš trasos vidurio. Ir toks nemažas... tikiuosi kad nukrito pas savaime, ne kam nors lipant.

O kad būtų linksmiau įdėsiu senų nuotraukų priminimui:

Buržujiškas skitourinimo sezono uždarymas

Na kiek gi galima? Tas sniegas netirpsta ir netirpsta. Vakar pats mačiau, kad tokio patežusio dar bus ir bus. Tai nutarėm su James drastiškai nutraukti skitourinimo sezoną.


View Larger Map

Buržujiškai, iš lėto užsilipom ant Lagazuoi apžvalgos aikštelės, atsisėdom saulutės atokaitoje ir ilgai žiūrėjom į snieguotus kalnus. Tada išsivirėm nerealios pastos. Sėdėjom žiaumojom ir blevyzgojom apie šį bei tą. Nnutariau, kad pats laikas buržujiškumo viršūnei ir ištraukiau mocha - aparatą kavai daryti. Dar turėjom staltiesyčių ir gražių puodelių. Ko ne kaifas. Sėdi sau ant suoliuko prie staliuko. Žmonių nėra, aplinkui gražiausi dolomitų vaizdai.

Iš lėto neskubėdami pradėjom leistis. Sniegas neblogas - jo dar visos marios. Gal kiek patežęs, bet ant nestačių šlaitų gali brėžti gražias sinusoides. Pavažiuoji, atsisuki, pasigėri :) Šiais metais paukščiukai čiulbėti pradėjo tik žemiau.

Simboliškai privažiavom kur baigiasi sniegas ir batu žengėm ant žolės - sezonas uždarytas.

Kopimas i Weisskugel (3739m)

View Larger Map


Vakare ilgai stovėjau po dušu ir žiūrėjau žemyn į pilnaties apšviestus kalnus. Apačioje tyliai riaumojo sniego katės, o kalnų šešėliai po ledynus ganė debesis. Pro milžinišką "Gražaus vaizdo "refugio dušo langą mačiau ledyno kampą, prie kurio dieną treniravomės gelbėjimo darbus. Galva sukosi nuo trijų km aukščio ir minties, kad gali būti taip šaunu :)

Iš ryto kaip ir visi kiti buržujai trasom lėkėm žemyn iki Teuffels Egg keltuvo, o nuo ten kėlėmės aukštyn. Kartu su dar penkiolika skitourerių kilom į perėją, nuo kurios jau matėsi Weisskugel viršūnė. Nuostabūs vaizdai, puikus sniegas ir geras oras žadėjo neišdildomus įspūdžius. Nuo pirmos viršūnėlės visi leidosi su kailiukais, o mes nusprendėm juos nusiimti. Pasinaudojom išties naudingu vienos knygos patarimu ir kailiukus susikišom į šilčiausią vietą už striukės. Taip jie geriau limpa, kai reikia klijuoti atgal prie slidžių. Nuostabiu sniegu brėžėm sinusoides  iki pat ledyno.

Ant ledyno tiek daug sniego, kad net ir norint sunku įkristi į plyšį. Vietiniai mynė vėžias, o mes mėgavomės nuostabiais vaizdais ir sliūkinom iš paskos. Aukštyn aukštyn per perėją ant pietinės kalno pusės. Ten stačiu šlaitu į viršūnę. Mintyse kartojau, kad tai gražiausias skitourinimas, o snieguoti kalnai patvirtino mano mintis. Aplinkui kaupėsi debesiukai. Matėme iš jų išnirusias aukščiausias viršūnes. Prie Weisskugel viršūnės visi gerėjosi vaizdais, o atkakliausi briauna bėgo iki pat aukščiausio taško. Staiga viską aptraukė šikna. Briauna eiti ir taip nebuvo lengva. Vietomis tenka ropštis per uolas, o iš abiejų pusių status skardis paskęsta rūke. Viskas darosi dar įdomiau, jei netyčia reikia prasilenkti.

Pasimėgavę viršūne visi suskubo leistis žemyn. Visiška migla. Matosi apie dešimt metrų. Tai ne problema kai esi trasoje, bet leistis nuo kalno, apsupto ledynų, nėra taip paprasta. Puiku, kad buvo gidų, kurie kelią žinojo mintinai. Jie pasileisdavo keletą metrų, o visi kiti jiems iš paskos. Apačioje visi išsiskirstė į savo slėnius. Aš išgelbėjau vieną vokietį, kuris lėkė tiesiai į ledokričio pusę, kurį aš įsidėmėjau lipdamas aukštyn (vogta nuotrauka kairėje). Galiausiai mes likome trise. Aš su James ir vienas pamišęs Italas. Jis žinojo geresnį kelią, kuris žadėjo gerą pasislidinėjimą puriu sniegu. Italas rūke rado savo pasiklydusius draugus, kurie dėl visų išgyvenimų matyt daugiau nebeeis skitourinti.

Žemyn žemyn slėniu per nuostabų sniegą, kuris kartais atrodo toks lengvas baltas ir nekaltas.

Slidėmis per vandenį (Locknfest 2008)

Iš pat pradžių buvo vanduo, o tada kažkas gudriai sumąstė, kad per vandenį galima važiuoti slidėmis. Neįmanoma? Aš irgi taip maniau, kol prieš porą metų nepamačiau to savo akimis. Ir tada kilo dar genialesnė mintis - "ir mes taip sugebėsime" - garsūs paskutiniai žodžiai :)

Blogo oro nebūna, būna tik blogi drabužiai arba labai blogas oras :) Šeštadienį stvėrėm draugus iš Kauno troleibuso parko ir važiavom į Kronplatz treniruotis. Jie baiginėjo savo naujo modelio troleibusą, James gaivaliojosi po vakarykščio gimtadienio, o aš sukau mintis, kaip per tą 20m ilgio balą pralėkus ant slidžių. Nors esu gan chaotiškas, nutariau viską daryti sistematiškai. James į tai tik numojo ranka - jis norėjo vieną kartą pabandyti, išsidrėbti per vidurį balos ir važiuoti namo. Visgi pabandėm mano taktiką. Iš pradžių važiavom per balos kraštelį ir per daug neįsibėgėję. Tada truputi daugiau ir daugiau, kol galų gale visiškai be didesnių pastangų pervažiavom per visą ežerą.

Ką reikia daryti? Įsibėgėji nuo kalno (greitis turi būti kaip raudona trasa tiesiai važiuojant). Tada sulenki kojas kad amortizuotum visus nelygumus ir svorį laikai truputi gale. Bet ne per daug!!! Kas atsitinka jei laikai per daug svorio gale, iliustruota apačioje. Jausmas ant vandens toks neblogas... Garsas gražus ir minkšta. Tiesiog sustingsti ir tik šiek tiek balansuoji. Po kokių 3-4 sėkmingų bandymų nusprendėm, kad tai labai lengva ir nesupratom kodėl gi visi tie žmonės griūna važiuojant.

Vakar stovėjom viršuje drauge su daugeliu kitų pilotų-bandytojų. Net nežinau ko ėmė nervas. Gal tūkstantis žiūrovų yra šiek tiek per daug? Žemyn. Be jokio stabdymo, paraleliai su James. Per greitai... oi kaip per greitai. Suabejojau. Likus pora metrų prieš vandenį susimėčiau, per daug svorio į galą ir supratau, kad nepervažiuosiu, bet per vėlu :) Užpakalis į vandenį, atšokau kaip akmenukas darant varlytes ir vėl tėškiausi atgal. Slidės ant kojų ir pagaliais siekiu dugną. Net nešalta :) Šiaip taip išsikabarojau :) Juokinga - reikia bandyti dar kartą... Abu šlapi, skverbėmės per žmones, kilom į kalną ir laukėm eilutėje. Šį kartą važiavau per lėtai, vėl kažkas blogai ir vėl keberiokšt. Nuotraukėlėje matote kaip mano žaliosios Devil slidės skrodžia žalią ežero vandenį... Na tik viena beskrodžia... :P

Šalta, absintas, sausi rūbai ir daug dešrelių :) Bandysim po poros metų. Reikia gi nors karta pervažiuoti ir miniai stebint :) Bet svarbiausia geri draugai, puiki nuotaika ir nuostabūs prisiminimai. Daugiau nutoraukų čia...

Free Riding in Val Mezdi

Po truputuką po truputuką aptingstam ir skitourinimą keičiam pavasariniu free ride'u. Be to šį nuotykį planavom nuo pat žiemos pradžios. Sudarėm mišrią snieglentininkų ir slidininkų komandą ir patraukėm į vieną populiariausių free raido trasų pietų Tirolyje. Slėnio pavadinimas (Val Mezdi) žadėjo gerą sniegą, nes į siaurą slėnį saulė užklysta tik per pačius pietus.

Free ride, tai nusileidimas žemyn nuo kalno natūraliu maršrutu. Čia niekas nesistengia lyginti trasų, apsaugoti nuo lavinų ar kitaip palengvinti gyvenimą. Dažnai nusileidimas nebūna labai paprastas, todėl reikia mokėti neblogai slidinėti prastomis salygomis.

Užsikėlėm keltuvu kartu su pora kitų slidininkų. Iš karto teko gan stačiai leistis žemyn, o paskui pusvalandį pėdinti gerai išmintu takeliu. Vaizdai superiniai - Marmolada, Selos sienos, aplinkiniai dolomitai... Po pusvalandžio užsidedam slides ir leidžiamės žemyn iki Rifugio Boe. Nuo ten ir prasideda tikrasis leidimasis. Pradžia labai stati. Bijau pameluoti, bet kai kuriuose aprašymuose statumas siekia 110%. Ty truputi daugiau nei 45 laipsniai. Palyginimui, stačiausia Austrijos oficiali trasa yra "Harakiri", kurios statumas siekia 78%. Iš tiesų tai tik gąsdinantys skaičiai, o viskas yra daug paprasčiau. Tiesiog šokinėji nuo vieno šono ant kito ir tiek. Aišku keistai atrodo tie žmonės, kurie ta pačia trasa į viršų kopia su katėm :) Pradžioje slėnis dar ir nepaprastai siauras. Na, bet visi laimingai nusileidžiame iki plokštesnės vietos. Super, tai ir buvo pati įspūdingiausia free ride'o dalis :)

Toliau nervuoja nelabai koks sniegas - visgi pavasaris. Kažkur radom neblogą tramplinuką, tai pasišokinėjom ir neskubėdami leidomės toliau. Sniegas kuo toliau tuo blogesnis. Ledas, sumušti nerealūs kalnai. O trasa vėl darosi stati.

Viskas baigėsi plokščiu takeliu, pica ir laipiojimu ant dirbtinės sienelės. Gera savaitgalio pradžia :) O dar sutaupėm 500EUR, kurių prašo gidas už penkis žmones nuleistus tuo pačiu maršrutu... ;) nerealiai ane? Jei kas galvojat pabandyti Val Gardenoje šį malonumą, parašykit - pabandysiu plačiau paaiškinti kas kaip. Beje, reikia nepamiršti, kad tai pavojingas užsiėmimas ir geri slidinėjimo ir lavinų pavojaus įvertinimo įgūdžiai būtini. Daugiau nuotraukų čia...

Alkoholis man ne brolis

Taip jau gavosi, kad gerieji draugai apsigynė savo bakalauro/magistro darbus ir mes šiek tiek užšventėm. "Nušventimas" visiems ne paslaptis, be ėjimas į kalnus po tokių pasilinksminimų įmanomas tik gyvenantiems šalia jų. Niekada to nebandykit, o mes dar pataikėm į tokią vietą, kur ne tai juoktis, ne tai verkt.

Knygutėje puikavosi graži nuotrauka su puikiu skitourinimo kalnu. Keturios valandos ir jau turėjome būti viršūnėje. Švietė saulė ir mes nieko pikto neįtarę pradėjome kopimą. Po valandos vis dar pėdinome kažkokiu keliu, kuriuo retkarčiais pravažiuodavo visureigis prikimštas storų vokiečių turistų. Keliukas plokščias, kaip Kaunas-Klaipėda magistralė. Kartais tenka leistis šiek tiek žemyn. Supratom, kad atgal čiuožti bus ne pyragai, nes teks palypėti į kalniukus.

Po poros valandų kantrybė pradėjo sekti. Karšta, plokščia, nėra jėgų, o dar pabandėm nukirsti kampą... Kaip dažnai būna grįžom iš kur pradėjom kirtimą. Ir vėl keliuku tolyn, koja už kojos. Galiausiai priėjom "Fanų" kalnų trobelę - visiškai turistinė prabangi vieta. Palipę aukščiau pamatėm ir savo kalną. Gražus bjaurybė, bet jau per vėlu. Per daug saulės, o laikas pasirodo skaičiuojamas nuo šitos trobelės. Dar keturios valandos būtų mus pribaigę. Palipom šiaip kažkur kur akys vedė... pasėdėjom, padejavom ir mišku leidomės žemyn. Gero sniego buvo tik penkiom minutėm... vėliau per statu, per daug medžių ir ištižęs sniegas. Kaip jautėmės eidami atgal tuo keliuku geriau ir neklauskit.

Manau teks vėl rišti su alkoholiu arba su bent jau su nesaikingu vartojimu... Liūdnai čia man gavosi...

Apatiniai kalnams

Šiandien suradau šiek tiek teorijos apie apatinį rūbų sluoksnį (base layer) ir manau verta pasidalinti su jumis:

"Apatinis rūbų sluoksnis būna įvairaus storumo, lyg rūbų sluoksniavimo teorija ir taip nebūtų paini. Pabandykim viską supaprastinti. [...]
Jei vilkėsi apatinį sluoksnį daugelį dienų ir greitas džiovinimas nėra labai svarbu, vertėtų pabandyti merino vilnos produktus - būsite sužavėti komfortu ir atsparumu blogam kvapui. Jeigu žadate daug judėti ir greitas džiūstamumas yra svarbu, sunku aplenkti sintetinius apatinius. [...]
Vilna yra viena iš daugiausiai kalnuose naudojamų natūralių medžiagų, kuri buvo išstumta sintetikos, bet vėl atgauna savo populiarumą. Žmonės baiminosi niežėjimo ir šlapio šuns kvapo, bet merino vilna išsprendė šias problemas. Merino vilna yra smulkesnė, todėl rūbai yra švelnesni. Nauja vilna yra patogesnė nei sintetiniai drabužiai ir tekstilės inžinieriai pripažįsta, kad ją sunku pralenkti.
Vilna turi nuostabias termines savybes net kai yra šlapia. Vienintelis minusas, tai ilgas džiuvimo laikas ir abejotinas ilgaamžiškumas. Vilnos ir sintetikos mišinys prailgina ilgaamžiškumą ir sutrumpina džiuvimo laiką." Išversta iš Iš Backountry Skiing: Skills for Ski touring and ski mountaineering. psl 56-57

IMHO: aš pats naudoju sintetinius apatinius, kuriais labai džiaugiuosi. Vienintelis minusas tai kvapas :) Jie tikrai puikiai šildo (net kai šlapi), ilgai tarnauja, greitai džiūna. Parašykit kas bandė merino vilną, ar tikrai ji tokia puiki?

Teorija

Sumąsčiau pasidalinti su jumis trumpomis teorinėmis žiniomis. Kadangi aš dažnai paskaitau kokią knygelę apie kalnų techniką, įdomesnes ištraukas pabandysiu išversti. Ne visi turi tiek laiko, kiek studentai, o gal ir knygų nemėgsta skaityti, todėl tikiuosi, kad kai kurios sukramtytos žinios pagelbės. Kad nebūtų viskas laužta iš piršto, bandysiu visur dėti nuorodas į originalius šaltinius, be to verstas tekstas visur bus pateiktas italic šriftu, o pateikdmas savo nuomonę paminėsiu, kad tai tik mano kukli nuomonė (IMHO).

Taigi šiandien gavau atrodo labai puikią knygelę: "Backcountry Skiing: Skills for Ski Touring and Ski Mountaineering". Kadangi šiandieną eksperimentavimo diena, tai turiu minutėlę paskaityti.

"Galvos apdangalai
Galvos pavišius yra stebėtinai didelis [...], todėl galvos apdangalas yra ypač svarbus kūno temperatūros reguliavimui. Kepurė gali padėti nesušalti, tačiau gali sąlygoti ir perkaitimą. Kaip visada reikia ieškoti auksinio viduriuko. Visoms situacijoms vienos kepurė tikriausiai neužteks. Jei turi kapišoną, gali pakakti plonesnės kepurės. Taip pat paeksperimentuok su kepurės mūvėjimu. Gali atrodyti juokinga, bet tai iš tiesų padeda: gali būti, kad be kepurės baigi sušalti, o su kepure per karšta. Tokiu atveju užsidėk ją palaidai ant viršugalvio kaip senas geras (old-school) šveicarų kaimietis. Būsi nustebintas." (Iš Backountry Skiing: Skills for Ski touring and ski mountaineering")

IMHO: Jau ne pirmą kartą patikimuose šaltiniuose perskaitau apie kepurės svarbą. Kiek pamenu, visur siūlo turėti porą kepurių, nes jos mažai sveria, palyginus kiek šilumos gali išsaugoti. Taigi einant į rimtesnius žygelius ar šaltą žiemos dieną nepamirškite šio patarimo.

Jeezus party ir kiti keistumai

Turim mes tokį keistą užsiėmimą kiekvieną antradienio vakarą - važiuojam į "Jeezus Party". Po ilgos, mokslo nukamuotos dienos, rašau James išsamią žinutę - "7:00?". Sutartu laiku sėdam į mašinytę ir patraukiam į vieną iš užmirštų slėnių. Slidės. Batai. Lėtu žingsniu kylam į mėnulio apšviestus kalnus. Tylu ir ramu. Po geros valandėlės tamsoje pasigirsta žemų dažnių ritmas. Vis dar tamsu, bet atmintyje iškyla praeitą savaitę matyti vaizdai - "Jeezus party".

Ant kalno stovi trobelė, iš kurios sklinda tik duslus bumčikas. Jokios melodijos. Iš kalnų tylumos įsibrauni į beorę erdvę - kosmosas. Lazeriai, dūmai, girtas jaunimas ir daug vatų muzikos - šokiruojanti priešingybė kalnams. O kas labiausiai įstringa, kad virš durų kaba žmogaus dydžio Nukryžiuotasis, turintis kęsti tokią aplinką. Kažkaip sukyla daug prieštaringų jausmų žiūrint į jo nukamuotą veidą, kurį kartais supjausto lazerio šviesa. Jis išpildo dar vieną, visų taip laukiamą stebuklą - iš po kojų pasklinda dūmai ir visa tikrovė ištirpsta. KOSMOSAS...

Visada norisi dar kartą patirti tą patį šoką, visada gera ištrūkti iš tos vietos į gryną orą. O vakar mus pradžiugino dar ir geriausios šiais metais pudros kalnai. NEREALIAI. Lengvučio sniego iki kelių. Per daug nemąstydami nulėkėm po keltuvais, kur dar buvo likę nepaliesto sniego. Kiekvienas posūkis suteikė begalinės laimės :))) Sunku net paaiškinti. Važiavom žemyn pasišūkčiodami ir išsišiepę iki ausų. Vėliau sukom į mišką ir skrodėm ten esančias pusnis...

Negana... Greedy or Parsimonious klausė savęs Juozas, kai lipom per miške tekančią upę. Aš to paties klausiau (tik lietuviškai), kai žemyn galva griuvau po kažkokia apsaugine tvorele. Apsiėjome tik mažais įbrėžimais (ant slidžių ir mano rankų) ir gerdami Xan juokėmės iš savo nuotykių.

Jah...

Skitourinimas piene su ledkirciu

Po truputį prasideda pavasarinis skitourinimo sezonas. Keltis tenka ankščiau ir iki sniego sliūkinti ilgiau. Va ir vakar, išlipom visų užmirštame slėnyje, apsidairėm - vien pievos išnykstančios į baltą pieno rūką (nuotraukos čia...). Nei sniego nei saulės, tik karvių betrūksta. Užsimetėm slides ant pečių ir topinom kaip ežiukai rūke. Gerai, kad kompasą turėjom, tai bent pasukom į reikiamą pusę. Vėliau lipom stačiu stačiu šlaitu. O kadangi skendom rūke, tai labai ir neskubėjom - visvien nieko gero nepamatysim. Jau antrą kartą bandau į Texel viršūnę užsikabaroti, bet vis tenka pasukti atgal.

Radom šiek tiek mėlyno ledo. Man vis dar neaišku iš kur ta sintetinė ryškiai mėlyna spalva atsiranda? Gal kalnų laumės skalbimo miltelius naudoti pradėjo? Sumąsčiau aš savo Grivel Air Tech Evo išbandyti ant ledo (vien pavadinimas ko vertas). Ir ką jūs manot? Visai nieko. Jaučiu galėčiau net vertikaliu ledu lipti, tik kad vibruoja truputį ir lengvokas palyginus su ledo įrankiais. Vėliau dar pačiuožinėjau šlaitu ir bandžiau susistabdyti (self - arrest). Irgi veikia :) Reikės daugiau pasipraktikuoti...