Daug kas važiuoja laipioti į įvairias šalis, pasiekia labai atokius kraštus, o aš štai pabandžiau apžiurėti ką gi gali pasiūlyti du didmiesčiai savo gyventojams.
Taigi prieš porą savaičių lankiausi Varšuvoje ir nutariau nueiti palaipioti. Turistų informacijos centras nelabai turėjo ką pasiūlyti, tai teko pasikliauti internetu. Salė paliko neblogą įspūdį. Idomu buvo pamatyti dirbtinius plyšius (crack). Taigi veiksmas vyksta uždarame pavilione, o tiksliau viename jo gale. Siena iki lubų apie 15m matyt. Yra dvi boulderinimo vietelės. Žmonės kaip ir visur. Lipa ir tiek :)
Šiandien buvau nuėjęs i Vienos boulderinimo salę. Tikrai įspūdinga. Turi savo treniruoklių salę, dušą ir kelias boulderinimo sales. Vieta apie 10min nuo centrinės katedros. Nemažai žmonių, ir visi visur lipa. Už nugaros, koridoriuose, salėse, priangiuose ir tt :) Aš per daug nesiplėšiau ir lipau pažymėtas traseles. Kadangin neturėjau per daug laiko neišbuvau nei valandos. Nustebino kaina - sumokėjau mažiau nei du EUR :) išsiaiškinau, kad pilna kaina yra 3.5EUR už valandą. Nerealu ane? Ty čia puodelis arbatos tiek kainuoja. Na aš dar turėjau AVS nario kortelę tai iš viso pigiai gavosi :)
Reikia Lietuvoje sparčiau platinti šitą užsiėmimą.
Tuesday, 25 September 2007
Monday, 10 September 2007
Rock Masters Arco
Po truputį atslėgsta įspūdžiai iš šio savaitgalio, todėl galiu ramiai sėsti ir parašyti "o kaip gi ten buvo..."
O buvo gražu. Į Rock Masters varžybas susirinko keletas žvaigždučių, kurios rodė ką moka. Susėda visa minia laipiotojų po ~trisdešimt metrų sienele ir žiopso, kaip vyrukai aštunkes onsightina. Gražu. Nerealiai visi varo... James sakė, jog tai matyt didžiausia liesų žmonių auditorija ever. :)
Mes vėlavome į pačią varžybų pradžią (mokiausi vandens startą su burlente...), o atėję iš karto išvydome vyrų on-sight varžybas. Na visi laužo tuos kybius... rangosi kaip voriukai... gražu. Tik keletas pasiekė viršų.
Vėliau sekė greitasis lipimas. Trasa maždaug šeškės sudėtingumo, o vyrukai apie dvidešimt metrų per dešimt sekundžių užlipa. Tiesa pasakius užšokuoja. Man greičio varžybos didelio įspūdžio nepaliko.
Po pauzės sekė bouldringo varžybos. Va čia tai buvo ką pažiūrėti. Kažkaip man labai pramušė. Trasos nerealios ir visos skirtingos. Pirma trasa prasideda dviem formom, tada su heel hook pagalba peršoki ant kitos formos, kur kojom nieko. Ten naudodamasis sienos kampą ir tą pačią formą reikia pasiekti topą. Na žodžiu sunku papasakoti. Bet vaizdai nerealūs. Laimėjo toks Gareth Parry, bet vien tik ant taktikos. Paskutinės trasos niekas neįveikė, bet jis būdamas ilgas, pasiekė ir palaikė kampą. To užteko, nes antrą vietą laimėjęs suomis kampą tik prilietė.
Sekmadienio rytą (beje miegojom netoli Masonės, mėtom kvepiančioje alyvuogiu giraitėje) vėl puolėm buriuoti, o popiet atgal į Rock Masters. Kaip tik spėjom ant moterų duelio finalo. UUUUUUUUUU nerealu. Tikrai nerealu. Abi mergaitės varė sinchroniškai ir tik paskutinę sekundę laimėjo baskė. Vėliau seekė vyrų duelis, kurį gan stipriai laimėjo čekas Mrazek.
Va tiek žinių.
O buvo gražu. Į Rock Masters varžybas susirinko keletas žvaigždučių, kurios rodė ką moka. Susėda visa minia laipiotojų po ~trisdešimt metrų sienele ir žiopso, kaip vyrukai aštunkes onsightina. Gražu. Nerealiai visi varo... James sakė, jog tai matyt didžiausia liesų žmonių auditorija ever. :)
Mes vėlavome į pačią varžybų pradžią (mokiausi vandens startą su burlente...), o atėję iš karto išvydome vyrų on-sight varžybas. Na visi laužo tuos kybius... rangosi kaip voriukai... gražu. Tik keletas pasiekė viršų.
Vėliau sekė greitasis lipimas. Trasa maždaug šeškės sudėtingumo, o vyrukai apie dvidešimt metrų per dešimt sekundžių užlipa. Tiesa pasakius užšokuoja. Man greičio varžybos didelio įspūdžio nepaliko.
Po pauzės sekė bouldringo varžybos. Va čia tai buvo ką pažiūrėti. Kažkaip man labai pramušė. Trasos nerealios ir visos skirtingos. Pirma trasa prasideda dviem formom, tada su heel hook pagalba peršoki ant kitos formos, kur kojom nieko. Ten naudodamasis sienos kampą ir tą pačią formą reikia pasiekti topą. Na žodžiu sunku papasakoti. Bet vaizdai nerealūs. Laimėjo toks Gareth Parry, bet vien tik ant taktikos. Paskutinės trasos niekas neįveikė, bet jis būdamas ilgas, pasiekė ir palaikė kampą. To užteko, nes antrą vietą laimėjęs suomis kampą tik prilietė.
Sekmadienio rytą (beje miegojom netoli Masonės, mėtom kvepiančioje alyvuogiu giraitėje) vėl puolėm buriuoti, o popiet atgal į Rock Masters. Kaip tik spėjom ant moterų duelio finalo. UUUUUUUUUU nerealu. Tikrai nerealu. Abi mergaitės varė sinchroniškai ir tik paskutinę sekundę laimėjo baskė. Vėliau seekė vyrų duelis, kurį gan stipriai laimėjo čekas Mrazek.
Va tiek žinių.
Thursday, 6 September 2007
Nelaime laipiojant: ismoktos pamokos
Vakar Sarentino ivyko nelaime. Kaip visada nerupestingai ejome laipioti. Susirinko tikrai nemaza draugu grupe. Dar prisijunge pora nauju pazystamu mediku. Kaip visada laipiojom visas trasas is eiles. Po gero apsilimo bandziau lipti 6c, kur Tadas buvo tik ka pakabines virve. Salia trasos is desines ejo kita trasa, mazdaug 7a. Abi trasos kazkur apie 30-35 metru aukscio. Ta 7a lipo labai patyres 40-50 metu vyras su ne tokiu patyrusiu saugotoju. Nelabai patyres reiskia kad sunkiai lipa 6b. Sioje skaleje mes esam visi labai nepatyre.
Buvau virsuje prie kruxu apie 30m aukstyje, kai laipiotojas salia pradejo leistis. Staiga isgirdau virve svilpiancia per atotampas ir stipru kuno smugi i zeme. Pamaciau apacioje gulinti zmogu. Greitai paprasiau, kad mane nuleistu zemyn. Torsen (vienas is mediku) apziurinejo nukentejusi, as greitai sumasciau kad reikia malunsparnio. Paprasiau, kad Minde nubegtu i rysio zona paskambinti nelaimes telefonu 112 (laipiojimo vieta yra Talveros upes kanjone). Is anksto pasakysiu, kad vyrukui labai pasiseke. Jis per stebukla nesusitrenke galvos ir stuburo, tik matyt susilauze slaunikauli ir skilo dubens kaulas. Pagal Torsen naujienas is ligonines, ji siandien operuos.
Kas atsitiko? Per trumpa virve be mazgo jos gale. 10-15 metru skrydis. Smugi pristabde, trintis sistemoje. Be to pries trenkdamasis i zeme jis nukrito ant pasviros sienos ir slydo kelis metrus. Zeme liete pirma kojomis ir sugere dauguma smugio. Atskrido malunsparnis, supakavo nukentejusi ir iskrido. Visiems pasiliko nemalonus jausmai. Visgi ismokom daug pamoku, kurias dabar isdestysiu:
Buvau virsuje prie kruxu apie 30m aukstyje, kai laipiotojas salia pradejo leistis. Staiga isgirdau virve svilpiancia per atotampas ir stipru kuno smugi i zeme. Pamaciau apacioje gulinti zmogu. Greitai paprasiau, kad mane nuleistu zemyn. Torsen (vienas is mediku) apziurinejo nukentejusi, as greitai sumasciau kad reikia malunsparnio. Paprasiau, kad Minde nubegtu i rysio zona paskambinti nelaimes telefonu 112 (laipiojimo vieta yra Talveros upes kanjone). Is anksto pasakysiu, kad vyrukui labai pasiseke. Jis per stebukla nesusitrenke galvos ir stuburo, tik matyt susilauze slaunikauli ir skilo dubens kaulas. Pagal Torsen naujienas is ligonines, ji siandien operuos.
Kas atsitiko? Per trumpa virve be mazgo jos gale. 10-15 metru skrydis. Smugi pristabde, trintis sistemoje. Be to pries trenkdamasis i zeme jis nukrito ant pasviros sienos ir slydo kelis metrus. Zeme liete pirma kojomis ir sugere dauguma smugio. Atskrido malunsparnis, supakavo nukentejusi ir iskrido. Visiems pasiliko nemalonus jausmai. Visgi ismokom daug pamoku, kurias dabar isdestysiu:
- VISADA VIRVES GALE PRIVALO BUTI MAZGAS. Nesvarbu, kad zinai jog jos uzteks. Tai viena is didziausiu neapsiziurejimo klaidu sportiniam laipiojime.
- Pagalbos telefonas 112 veikia, jei tavo mobilus ir nerodo tinklo. Gali buti, kad jis pagauna kita tinkla. Taip atsitiko ir musu atveju. Minde paskambino, nors mobilus nerode tinklo.
- Abi rankos aukstyn - pagalbos sauksmas malunsparniui. Viena aukstyn - pagalbos nereikia.
- Jei matai malunsparni, nereiskia, kad jis tave mato. Mus pamate tik po 5 ratu. Nors skrido prie pat. Galiausiai as stovejau upeje su ijungtu zibintuveliu ir svieciau i malunsparni.
- Bandyk kuo tiksliau paaiskinti operatoriui kaip tave pamatyti is virsaus. Ty kokie objektai gali matytis is virsaus, pagal kuriuos galima oreantuotis.
- Niekada neatsipalaiduok, net ant sportinio laipiojimo sienos. Beda gali buti salia.
- ISMOK PIRMOSIOS PAGALBOS ABC
- DAR KARTA PAZIUREK AR YRA MAZGAS VIRVES GALE
- Double Check. Ty ir tu ir tavo partneris.
Wednesday, 5 September 2007
Lipimas i "Kleine Micheluzzi"
Sekmadieni sumastem, kad reikia uzsiropsti ant kokio tradicinio marsruto. Markus negalejo lipti, todel likom tik mes su Tadu. Abu buvom lipe multipitchus, bet daugiausia sportinius. Markus parekomendavo "Kleine Micheluzzi" trasa, kuri yra labai nesudetinga, bet labai grazi.
Kadangi visus aprasymus turejom tik vokiskai, o kelemes gan anksti, visi idomumai prasidejo trasos beieskant. Visu pirma vaziavom kazkaip aplinkui, nes man susisviete, kad bus greiciau. Aisku privaziave apytikslia vieta, bandem nuspresti, kuri gi cia ta musu uola, ant kurios reikia lipti. Nuotraukos kokybe "nenusileido" esanciai mano bloge. Bet kuri uola atrode tinkama :) Aisku po pusvalandzio vazinejimo aplinkui, supratom, kad ziurim ne is sitos puses. Musu siena buvo pietvakariu, o mes ziurejom i siaures vakaru siena. Teko dar pavaziuoti nuostabiais keliais apie Sela grupe. Beje ta musu lipimo vieta ir buvo viena is Sela grupiu sienu.
Privaziave, supratom kad cia. Ant sienos knibzda zmogeliukai. Lipa, rekauja kazka ir siaip linksminasi. Eidami sutikom itala, kuris musu labai klausinejo ka mes cia lipsim ir skundesi, kad su zmona ir vaiku nebeiseina lipti. :) Padrasinom, ji kad ne viskas prarasta ir lipimas prasidejo. Pradzia keista. Kazkoks upeliukas slapina uola, palipi, tada nusileidi truputi ant pritvirtinto repsniurelio ir toliau ieskai kelio. Aisku nuejau truputi ne ten. Po 10min teko apsisukti, nes buvo nebelengva ir saugos tasku nebuvo. Supratau, kad reikia lipti kaminu, o be to ta patvirtino ir marsruto schema (rytas buvo... sunku todel is karto nesusipratau). Aisku saugos tasku irgi nelabai buvo, bet virs kamino lipimas pasidare pasibegiojimu takeliu. Baziniai saugos taskai buvo superiniai pitonai su ziedeliais. Atrode patikimai. Tada bego tadas. Aisku kaip visada pasirinkom sunkesni marsruta :) Tadas toje vietoje padare topini saugos taska su kilpa ant akmens. Lipom pasikeisdami. Toliau viskas daresi aiskiau. Praktiskai jei sudetingmuas yra II tai nereikia ranku. Jei IV+ ranku reikia ir tada pasidaro idomu. Ty labai lengva, bet malonu. Lipi, aukstai. Ziuri kur cia kokia zakladke ikisti, kur koki saugos taska padaryti. Jokio streso.
Taigi pakutines 3 virves buvo idomiausios ir maloniausios. Dar pralenkem italus, kuriem susipainiojo virves. Bet ir taip jie kazka ten labai male. Padarem isvada, kad reikia lipti marsrutus kur visur sudetingumas apie IV+. Reikes paieskoti tokiu marsrutu. O savarankiskai pradziai marsrutas buvo superinis. Kai ko ismokom, kai ka supratom. Be to aplinkui nuostabus vaizdai: Marmolados ledynai, priesais Rustus Sas Long.
Monday, 27 August 2007
Ilgas savaigalis
Šį savaitgalį bandėm iššokti aukščiau bambos:
Ryte pradėjo pūsti vėjas. Pūtė jo daug. Matėsi pabaltavusios bangos ir daug lakstančių burlenčių. O čia tik Torbolė. Prie Malcesine vaizdas priminė skruzdėlyną per audrą. Visi laksto ir šokinėja per bangas. Greitai susirinkome savo įrangą. He he gavom 205l lentas, kurių per tokį vėją matyt niekas nėra matęs. Keturių su puse kvadratų burės atrodė kiek per didelės, bet viskas vyko geriau nei įsivaizdavau. Pradžioje trapecijos net nesirįžau segti, tačiau per dešimt minučių užkaliau rankas ir teko pabandyti. Per pirmą planing'ą teko net šoktelėti per bangą. Negalvojau, kad mano storulė lenta sugebės tai padaryti. Vėliau susitvarkiau apraišus ir viskas sekėsi kuo geriausiai. Net "jibe" ir "tack" ėjosi neblogai. Dar vėliau prasidėjo James paieškos. Po 4 valandų atsirado pats :)
Per daug įspūdžių. Lėkėm i Molveno. Ten pradėjom savo kalnų kelionę po Brenta kalnų grupę. Keturios su puse valandos ir mes jau rifugio Pedroti. Neblogai - pusantro km peraukštėjimas po beprotiško galinėjimosi su vėju. Mum padėjo tik žalia linija ir adrenalino likučiai. Karšta sriuba ir begalė sūrio pataisė savijautą. Gražu. Pilnas mėnulis ir prisiminimai apie prieš tai buvusią kelionę. Per daug pavargę lūžom miegoti.
Ryte lengvi pusryčiai ir viena gražiausių dolomitų via-ferrat'ų - Bochette Central. Gražu. Labai gražu. Didelės ir rūsčios sienos. Daug laipiotojų. Pabaigoje mažiukas betirpstantis ledynas. Antra ferrata - Bochette Alta. Taip pat per daug įspūdinga aprašyti... O po jos ilgas ilgas ilgas leidimasis link Molveno ežeriuko. Viso 16h trekinimo per pusantros dienos manau yra per daug.
Patarimas: nebandykit Bochette ferratos įveikti per vieną dieną (nuo apačios iki apačios).
- Penktadienį boulderinom iki 2 nakties
- Šeštadienį nuo 7 ryto plaukiojome burlentėmis
- Popietų iki nakties, bandėm pasiekti Rifugio Pedroti
- Visą sekmadienį su viršvalandžiais ėjom ferratas ir leidomės žemyn.
Ryte pradėjo pūsti vėjas. Pūtė jo daug. Matėsi pabaltavusios bangos ir daug lakstančių burlenčių. O čia tik Torbolė. Prie Malcesine vaizdas priminė skruzdėlyną per audrą. Visi laksto ir šokinėja per bangas. Greitai susirinkome savo įrangą. He he gavom 205l lentas, kurių per tokį vėją matyt niekas nėra matęs. Keturių su puse kvadratų burės atrodė kiek per didelės, bet viskas vyko geriau nei įsivaizdavau. Pradžioje trapecijos net nesirįžau segti, tačiau per dešimt minučių užkaliau rankas ir teko pabandyti. Per pirmą planing'ą teko net šoktelėti per bangą. Negalvojau, kad mano storulė lenta sugebės tai padaryti. Vėliau susitvarkiau apraišus ir viskas sekėsi kuo geriausiai. Net "jibe" ir "tack" ėjosi neblogai. Dar vėliau prasidėjo James paieškos. Po 4 valandų atsirado pats :)
Per daug įspūdžių. Lėkėm i Molveno. Ten pradėjom savo kalnų kelionę po Brenta kalnų grupę. Keturios su puse valandos ir mes jau rifugio Pedroti. Neblogai - pusantro km peraukštėjimas po beprotiško galinėjimosi su vėju. Mum padėjo tik žalia linija ir adrenalino likučiai. Karšta sriuba ir begalė sūrio pataisė savijautą. Gražu. Pilnas mėnulis ir prisiminimai apie prieš tai buvusią kelionę. Per daug pavargę lūžom miegoti.
Ryte lengvi pusryčiai ir viena gražiausių dolomitų via-ferrat'ų - Bochette Central. Gražu. Labai gražu. Didelės ir rūsčios sienos. Daug laipiotojų. Pabaigoje mažiukas betirpstantis ledynas. Antra ferrata - Bochette Alta. Taip pat per daug įspūdinga aprašyti... O po jos ilgas ilgas ilgas leidimasis link Molveno ežeriuko. Viso 16h trekinimo per pusantros dienos manau yra per daug.
Patarimas: nebandykit Bochette ferratos įveikti per vieną dieną (nuo apačios iki apačios).
Monday, 20 August 2007
Rafting in Otztaler Ache
Baigiu įgyvendinti savo vasaros planus. Šis savaitgalis buvo neeilinis: išbandėm canyoning ir rafting tikrai puikiose Tyrolio vietose. Kaip jau tapo įprasta, už gerą organizaciją reikia dėkoti James. O dabar tikrai įspūdingos kelionės aprašymas.
Sekmadienį iš pat ryto susirinkom prie mano namų. Sėdom į mašinas ir patraukėm link Vipiteno. Ten susipažinom su savo gidais. Tiesa dauguma iš mūsų jau bandė raftinti, o kiti apsimetėm, kad irgi esam ne naujokai. :) Naujokų niekas neima į Otztaler Ache upę. Tai IV+ - V kategorijos upė, kurioje būtina white water rafting patirtis. Sėdom į mašinas ir patraukėm į Insbruką (Austrija). Kodėl į Austriją? Todėl, kad šiaurės Italijoje nėra tokių sudėtingų maršrutų. Tiesa yra V kategorijos upė, bet kas bandė abi, sakė jog Otztaler Ache buvo daug smagiau. Insbruke buvom apie pietus. Pavažiavome dar apie trisdešimt kilometrų iki maršruto pradžios.
Kaip jau tapo įprasta užsimaukšlinom aptemptus hidro kostiumus. Tada sekė trumpi sutartinių ženklų apmokymai: forward, backwards, all in boat, right backwards, left backwards, stop, back to position. Viskas aišku :) Dar paaiškino, kaip įtraukti vargšą įkritusį draugą iš vandens ir tiek. Mane mieli draugai pasodino priekyje. Sutartinai nusišypsojo ir tepasakė, jog ten daugiausia emocijų. Dar norėjau pasikeisti, nes nepatyręs ir pagal pirmus irkluoja visas laivas. Bet ne.
Adrenalinas pradėjo skirtis tik pamačius pačią upę. Niekada nebūčiau sumąstęs, kad galima su pilnu plaustu "čeinikų" lįsti į tokį putojantį vandenį. Oi Oi Oi. Mintyse kartojau komandas left backwards ir right backwards, nes supratau, kad vis tiek susimaišysiu. Taigi keliuose kvadratiniuose metruose "užutėkio" (niekad tokiam užutėkyje nebandyčiau maudytis) pabandėm pasisukioti. Sekėsi neblogai. Mes plaukėm dviem laivais. Mūsų laive dešimt studentų, o antras laivas buvo pilnas italų.
Dirbti reikėjo nuo pat pradžios. Nedrąsu sėdėti ant krašto. Kojas įkiši į tokias kišenėles, o pats sėdi ant krašto. Irkluoja visi sinchroniškai pagal komandas. Greitai išmokom su Tadu rėkti "one, two, one, two". Sėdėti priekyje pats malonumas: laivas pakyla ant bangos ir neria žemyn. Tėškiesi visu greičiu į kitą banga. Vanduo kartais nublokšdavo į valties vidų. Kartais užpildavo tiek, kad teko prisiryti vandens per nosį.
Greitai supratom, kaip kas veikia ir pirminė mano įtampa atslūgo. Šypsojomės, juokėmės ir šūkavom kai plaukdavom per patį balčiausią vandenį. Nuotaika super. Komandinis darbas. Kartais atsisukdavau pasižiūrėti draugu veido išraiškų :) Nuo baimės, įspūdžių ir viso kito jie būdavo juokingi.
Kadangi pasirodėm tikrai neblogai, mūsų instruktoriai (turėjom du) kreipė laivą per pačias įdomiausias upės vietas. Praplauki galingą slenkstį, susimuši su Tadu rankomis ir varai toliau.
Pusiaukėlėje pamatėme virš tilto pavojaus ženklą: kaukolė ir kiti įspėjimai. Už kokių keturių šimtų metrų teko persinešti laivą. Pasirodo būta galingų krioklių. Vanduo labai sūkuringas ir su plaustu praplaukti neįmanoma. T.y. mum paaiškino, kad gal profesionalai ir pajėgtų, bet rizika per didele. Vanduo paviršiumi grįžta atgal ir reikia labai didelio greičio, kad prašoktum tą vietą. Jei ne, srovė pakištų po kriokliu ir tada "batai".
Sėdom atgal į valtį ir prasidėjo didžiausi slenksčiai. Pagrindinis vadas dialektu pasikalbėjo su mūsų vadu:
-"plaukit dešiniau per tokį ir tokį slenkstį"
-"kas bus jei įplauksim šonu"
-"tikrai apsiversit"
Hmmm na ką. "Forwars. One two, one two. All in the boat." Galingas kritimas i vandens duobę ir skridimas atgal iš jos. Ir taip kelis kartus. Hehe mes jį įveikėm. "Back to the position". Beje, kai irkluoji per slenkstį kartais pagalvoji, "o kodėl nėra komandos all in the boat"? Kartais priekis taip išklyla, kad nebepasieki irklu vandens. Kai smingi žemyn vanduo nubloškia į valtį ir vis tiek irkluoti kokią sekundę negali. "One two One two" girdi niekas nebekartoja :) Akies krašteliu matai visus laivo viduje :)
Kadangi viskas buvo per gerai, vadas norėjo mus išbandyti. Kai vanduo nurimo, liepė stotis ant valties kraštų. :) O paskui tarė: "ok. very good. now play the guitar" :) Aišku išsilaikyti nėra labai lengva. Visi sugriuvom atgal i valtį.
Toliau sekė įdomiausia dalis. Upės užutėkyje susidaro priešpriešinė srovė. Ten stovinčios bangos gan įspūdingos. Pirmoji valtis įplaukė į tą srovę. Mes iš paskos. Toliau jie gan lengvai iš jos išplaukė. Na ką pabandysim ir mes :) "Forwards. One two, one two". Laivas įplaukė į priešpriešinę srovę. Spėjau pamatyti didelę vandens duobe po savimi. Nėrėm į ją. Paskui viskas vyko labai greitai. Pamačiau Tadą kylantį į viršų. Supratau - verčiamės. Šiek tiek užsidengiau, rankomis viršutinę kūno dalį nuo Tado :) Pirma mintis: ištraukti kojas iš kilpų. Srovė nutempė labai giliai. Jaučiau kažkieno kojas virš savęs. Antra mintis: nerti į viršų ir ar virš manęs nėra valties. Trečia mintis: aš labai giliai, bet liemenė turėtų padėti. Bandžiau nerti į viršų. Trys judesiai ir išnėriau. Aišku srovė nešė per slenksčius. Prisirijau šiek tiek vandens. Dar pagalvojau, ot ta liemenė - kažkaip nepadeda. Vėliau pamačiau, kad rankoje turiu irklą. Ir kad priekyje yra ramesnis vanduo. Prisiminiau: reikia plaukti kojomis į priekį ant nugaros. Kai buvo tinkamas laikas pradėjau plaukti į krantą. Mačiau, kad Tadas irgi kapanojasi. Sušukau: "varyk Tadai, varyk". Pats išlipau ant akmenų. Plaustą paėmė instruktoriai, o visi kiti šiaip netaip irgi išsikapanojo. Pirmasi išgąstis praėjo. Supratom, kad buvo nerealu :))) Visi susirinkom ir plaukėm toliau.
Sekmadienį iš pat ryto susirinkom prie mano namų. Sėdom į mašinas ir patraukėm link Vipiteno. Ten susipažinom su savo gidais. Tiesa dauguma iš mūsų jau bandė raftinti, o kiti apsimetėm, kad irgi esam ne naujokai. :) Naujokų niekas neima į Otztaler Ache upę. Tai IV+ - V kategorijos upė, kurioje būtina white water rafting patirtis. Sėdom į mašinas ir patraukėm į Insbruką (Austrija). Kodėl į Austriją? Todėl, kad šiaurės Italijoje nėra tokių sudėtingų maršrutų. Tiesa yra V kategorijos upė, bet kas bandė abi, sakė jog Otztaler Ache buvo daug smagiau. Insbruke buvom apie pietus. Pavažiavome dar apie trisdešimt kilometrų iki maršruto pradžios.
Kaip jau tapo įprasta užsimaukšlinom aptemptus hidro kostiumus. Tada sekė trumpi sutartinių ženklų apmokymai: forward, backwards, all in boat, right backwards, left backwards, stop, back to position. Viskas aišku :) Dar paaiškino, kaip įtraukti vargšą įkritusį draugą iš vandens ir tiek. Mane mieli draugai pasodino priekyje. Sutartinai nusišypsojo ir tepasakė, jog ten daugiausia emocijų. Dar norėjau pasikeisti, nes nepatyręs ir pagal pirmus irkluoja visas laivas. Bet ne.
Adrenalinas pradėjo skirtis tik pamačius pačią upę. Niekada nebūčiau sumąstęs, kad galima su pilnu plaustu "čeinikų" lįsti į tokį putojantį vandenį. Oi Oi Oi. Mintyse kartojau komandas left backwards ir right backwards, nes supratau, kad vis tiek susimaišysiu. Taigi keliuose kvadratiniuose metruose "užutėkio" (niekad tokiam užutėkyje nebandyčiau maudytis) pabandėm pasisukioti. Sekėsi neblogai. Mes plaukėm dviem laivais. Mūsų laive dešimt studentų, o antras laivas buvo pilnas italų.
Dirbti reikėjo nuo pat pradžios. Nedrąsu sėdėti ant krašto. Kojas įkiši į tokias kišenėles, o pats sėdi ant krašto. Irkluoja visi sinchroniškai pagal komandas. Greitai išmokom su Tadu rėkti "one, two, one, two". Sėdėti priekyje pats malonumas: laivas pakyla ant bangos ir neria žemyn. Tėškiesi visu greičiu į kitą banga. Vanduo kartais nublokšdavo į valties vidų. Kartais užpildavo tiek, kad teko prisiryti vandens per nosį.
Greitai supratom, kaip kas veikia ir pirminė mano įtampa atslūgo. Šypsojomės, juokėmės ir šūkavom kai plaukdavom per patį balčiausią vandenį. Nuotaika super. Komandinis darbas. Kartais atsisukdavau pasižiūrėti draugu veido išraiškų :) Nuo baimės, įspūdžių ir viso kito jie būdavo juokingi.
Kadangi pasirodėm tikrai neblogai, mūsų instruktoriai (turėjom du) kreipė laivą per pačias įdomiausias upės vietas. Praplauki galingą slenkstį, susimuši su Tadu rankomis ir varai toliau.
Pusiaukėlėje pamatėme virš tilto pavojaus ženklą: kaukolė ir kiti įspėjimai. Už kokių keturių šimtų metrų teko persinešti laivą. Pasirodo būta galingų krioklių. Vanduo labai sūkuringas ir su plaustu praplaukti neįmanoma. T.y. mum paaiškino, kad gal profesionalai ir pajėgtų, bet rizika per didele. Vanduo paviršiumi grįžta atgal ir reikia labai didelio greičio, kad prašoktum tą vietą. Jei ne, srovė pakištų po kriokliu ir tada "batai".
Sėdom atgal į valtį ir prasidėjo didžiausi slenksčiai. Pagrindinis vadas dialektu pasikalbėjo su mūsų vadu:
-"plaukit dešiniau per tokį ir tokį slenkstį"
-"kas bus jei įplauksim šonu"
-"tikrai apsiversit"
Hmmm na ką. "Forwars. One two, one two. All in the boat." Galingas kritimas i vandens duobę ir skridimas atgal iš jos. Ir taip kelis kartus. Hehe mes jį įveikėm. "Back to the position". Beje, kai irkluoji per slenkstį kartais pagalvoji, "o kodėl nėra komandos all in the boat"? Kartais priekis taip išklyla, kad nebepasieki irklu vandens. Kai smingi žemyn vanduo nubloškia į valtį ir vis tiek irkluoti kokią sekundę negali. "One two One two" girdi niekas nebekartoja :) Akies krašteliu matai visus laivo viduje :)
Kadangi viskas buvo per gerai, vadas norėjo mus išbandyti. Kai vanduo nurimo, liepė stotis ant valties kraštų. :) O paskui tarė: "ok. very good. now play the guitar" :) Aišku išsilaikyti nėra labai lengva. Visi sugriuvom atgal i valtį.
Toliau sekė įdomiausia dalis. Upės užutėkyje susidaro priešpriešinė srovė. Ten stovinčios bangos gan įspūdingos. Pirmoji valtis įplaukė į tą srovę. Mes iš paskos. Toliau jie gan lengvai iš jos išplaukė. Na ką pabandysim ir mes :) "Forwards. One two, one two". Laivas įplaukė į priešpriešinę srovę. Spėjau pamatyti didelę vandens duobe po savimi. Nėrėm į ją. Paskui viskas vyko labai greitai. Pamačiau Tadą kylantį į viršų. Supratau - verčiamės. Šiek tiek užsidengiau, rankomis viršutinę kūno dalį nuo Tado :) Pirma mintis: ištraukti kojas iš kilpų. Srovė nutempė labai giliai. Jaučiau kažkieno kojas virš savęs. Antra mintis: nerti į viršų ir ar virš manęs nėra valties. Trečia mintis: aš labai giliai, bet liemenė turėtų padėti. Bandžiau nerti į viršų. Trys judesiai ir išnėriau. Aišku srovė nešė per slenksčius. Prisirijau šiek tiek vandens. Dar pagalvojau, ot ta liemenė - kažkaip nepadeda. Vėliau pamačiau, kad rankoje turiu irklą. Ir kad priekyje yra ramesnis vanduo. Prisiminiau: reikia plaukti kojomis į priekį ant nugaros. Kai buvo tinkamas laikas pradėjau plaukti į krantą. Mačiau, kad Tadas irgi kapanojasi. Sušukau: "varyk Tadai, varyk". Pats išlipau ant akmenų. Plaustą paėmė instruktoriai, o visi kiti šiaip netaip irgi išsikapanojo. Pirmasi išgąstis praėjo. Supratom, kad buvo nerealu :))) Visi susirinkom ir plaukėm toliau.
Canyoning netoli Sand in Taufers
James kilo idėja pabandyti žygius kanjonais (Canyoning). Kaip tarėm taip ir padarėm :). Pasirinkom vieną iš kompanijų (adresas, nuotraukos ir apytikslė vieta čia) kuri tuo užsiima ir pirmyn. Visu pirma - įranga :). Visus įspraudė į hidro kostiumus, davė šalmus ir netgi apraišus. Manau tai suteikia savotiško žavesio kelionei. Jautiesi lyg skrisdamas į mėnulį.
Atvažiavome prie tilto, kur 40m žemiau tekėjo mūsų upeliukas. Taigi nusileidome virve žemyn ir kelionė prasidėjo. Daugeliui vien jau aukštis padarė įspūdį. Man irgi padarė :) Pirmas potyris pasiekus apačią - šaltas vanduo bėgantis į batus. Vandens temperatūra matyt apie dešimt laipsnių šilumos. Visi susirinkome ir pradėjome leistis upe. Upeliukas toks maždaug kaip Skroblas :)
Pirma kliūtis buvo penkių metrų "bobslėjus". Sėdi ant užpakalio ir žemyn upe. Tiesa, pabaigoje reikia susistabdyti, kad neatsitrenktum į uolą. Vėliau sekė apie penkiolikos metrų krioklys. Prikabino mus prie virvės ir liepė važiuoti ant užpakalio žemyn. Gražu - šalta. Toliau sekė mažiukai vienmetriniai šuoliukai į vandenį ar tiesiog ėjimas gražiu kanjonu.
Vaizdai gražūs bet nebuvo baisiai įspūdingi. Tiesa, daug krioklių ir gražių uolų. Visas malonumas yra leistis virvėmis žemyn arba čiuožti vandens išgraužtais takais. Kartais padarydavo perkėlą, kuria slysdavai iš kelių metrų tiesiai į vandenį. Šaunu!
Galiausiai priėjome visų lauktą vietą - aštuonių metrų nušokimą į gilų vandenį. UUUUU. Didelis krioklys ir apie dvidešimt kvadratų šalto vandens. Ateini, parodo kur šokti. Vokiškai sako "matai kur vanduo juodas o ne baltas (nuo purslų). Šok tiesiai ten. Laikykis tokios ir tokios krypties." Atsikvepiu. Pasižiūriu. Išrėkiu "ALES KLAR". Pliumpt :) Tiesa reikėjo šiek tiek prisiversti. Tadas sakė, kad pirma mintis buvo "nu ir ilgai aš krentu". Aš tai tik spėjau pajausti nesvarumą o po to šaltas vanduo. Net dugną pasiekiau. Hmmm faina. Šokom, dainavom ir kitaip paminėjom šį mažą džiaugsmą. Visada vyravo gera nuotaika.
Bendras įspūdis neblogas. Tačiau norėčiau eiti be gido, nes jaučiausi pakankamai patyręs padaryti viską, ką jis darė. Aišku tik su nušokimu būtų prasčiau. Visgi yra knygutės, kurios viską aprašo. Ar eičiau dar kartą? Tik tada jei atvažiuotų draugai ir norėtų pabandyti. Pats matyt nebeeičiau. Sako yra sudėtingesnių maršrutų ir tt. Bet jaučiu, kad šis užsiėmimas ne man.
Atvažiavome prie tilto, kur 40m žemiau tekėjo mūsų upeliukas. Taigi nusileidome virve žemyn ir kelionė prasidėjo. Daugeliui vien jau aukštis padarė įspūdį. Man irgi padarė :) Pirmas potyris pasiekus apačią - šaltas vanduo bėgantis į batus. Vandens temperatūra matyt apie dešimt laipsnių šilumos. Visi susirinkome ir pradėjome leistis upe. Upeliukas toks maždaug kaip Skroblas :)
Pirma kliūtis buvo penkių metrų "bobslėjus". Sėdi ant užpakalio ir žemyn upe. Tiesa, pabaigoje reikia susistabdyti, kad neatsitrenktum į uolą. Vėliau sekė apie penkiolikos metrų krioklys. Prikabino mus prie virvės ir liepė važiuoti ant užpakalio žemyn. Gražu - šalta. Toliau sekė mažiukai vienmetriniai šuoliukai į vandenį ar tiesiog ėjimas gražiu kanjonu.
Vaizdai gražūs bet nebuvo baisiai įspūdingi. Tiesa, daug krioklių ir gražių uolų. Visas malonumas yra leistis virvėmis žemyn arba čiuožti vandens išgraužtais takais. Kartais padarydavo perkėlą, kuria slysdavai iš kelių metrų tiesiai į vandenį. Šaunu!
Galiausiai priėjome visų lauktą vietą - aštuonių metrų nušokimą į gilų vandenį. UUUUU. Didelis krioklys ir apie dvidešimt kvadratų šalto vandens. Ateini, parodo kur šokti. Vokiškai sako "matai kur vanduo juodas o ne baltas (nuo purslų). Šok tiesiai ten. Laikykis tokios ir tokios krypties." Atsikvepiu. Pasižiūriu. Išrėkiu "ALES KLAR". Pliumpt :) Tiesa reikėjo šiek tiek prisiversti. Tadas sakė, kad pirma mintis buvo "nu ir ilgai aš krentu". Aš tai tik spėjau pajausti nesvarumą o po to šaltas vanduo. Net dugną pasiekiau. Hmmm faina. Šokom, dainavom ir kitaip paminėjom šį mažą džiaugsmą. Visada vyravo gera nuotaika.
Bendras įspūdis neblogas. Tačiau norėčiau eiti be gido, nes jaučiausi pakankamai patyręs padaryti viską, ką jis darė. Aišku tik su nušokimu būtų prasčiau. Visgi yra knygutės, kurios viską aprašo. Ar eičiau dar kartą? Tik tada jei atvažiuotų draugai ir norėtų pabandyti. Pats matyt nebeeičiau. Sako yra sudėtingesnių maršrutų ir tt. Bet jaučiu, kad šis užsiėmimas ne man.
Monday, 13 August 2007
Laipiojimas Cekuose
Pakeliui i Bolzano nusprendem palaipioti. Sikart naktinis lenkijos pervaziavimas pasiteisino. 8 ryte buvom Brno prie centre esancios parduotuves - ieskojom knyguciu su trasomis. Ja gavom tik 9:00 Hudy sport. Pasitare su sauniais pardavejais vaziavom i kempinga, o paskui is karto link uolu:
- Pirmas kablys ne zemiau 5m
- Apsilimui 5 gali buti ir per daug
- Virsuje nera karabinu
- Faina :)
- Cekai gerai lipa
Friday, 13 July 2007
Vajolet bokstai
Jahhhh.
Daugiau nelabai ka iseina pasakyti :) Taigi, siandiena ta diena, kai uzlipom i Vajolet bokstus. Kol neisbleso pirmieji ir neteisingi ispudziai pradesiu pasakoti. Matyt reikia praleisti visas ikilipimines istorijas, nes paskui nebeuzteks jegu pabaigti rasyti, po geros valandos vonioje ir skaniu salotu su tunu (daugiau nelabai ko yra namie) akytes merkiasi merkiasi.
Pradejom lipti nuo kairiausio boksto :) Ty nuo vakarinio "Delago" boksto. Ten yra 4 normalus pitchai ir vienas trumputis puspitchis. Sudetingumas apie IV/IV+ UIAA, kas butu paprasciausi laiptai ant sportiniu trasu, taciau, kai paskutine sauga 7m po kojom viskas atrodo kiek kitaip.
Pirma virve lipau as, nes 2 virve turejo buti sudetingesne. Na aisku nepatyres, nusukau kazkur i sona, radau "pitona" ir sau laimingas lipau toliau. Toliau buvo sudetinga ir pitonu daugiau nebebuvo :) grizau. Mane pataise is paskos lipantis Markus draugas Roberto. Jis yra alpinizmo gidas ir siaip labai fainas zmogus. Tiesa Roberto lipo su savo sunumi. Sunui gal 8-9 metai. Vaikas eina tecio pedomis. Nors atrode, kad siek tiek prisibijo.
Stotys ant Delago boksto buvo tokios, kad su bomba neissprogdinsi (tiesioginis vertimas). Tiesa, ir pitoniukai buvo gan daznai, kas 4-5 metrus. Tik vienam pitche pagailejo, tai markus uzlipo su 3 saugom visa 40m :)
Lipom atsipalaidave. Snekuciavomes su gidu, dairemes aplinkui, siaip juokavom po truputi. Po antro pitcho prasideda idomumas. Is kaires atsiveria labai fainas vaizdas. Ty tiesiai po kojom apie 800m vertikalios/neigiamos sienos. Jahhhh Grazu ir siurpuliukai begioja. Lipi tokiu astriu kampu ir gali sau laybackinti ant TV boksto antenos :)
Beje mes lipom su 2 pusinem virvem (1/2), tai jautemes saugus :) Trintis irgi gal siek tiek mazesne, nors realiai tai visada ten vertikaliai lipi. Virsuneje (2790m) kaip visada "heil Berge" (net ir italai pasako :) ) ir paspoksoje i turistu knybzdelyna apacioje, pradejome leistis. 2 virves ne viena. Is sesiu stociu panaudojome tik 3. Siaip diulferiuoti reikejo superiskai, daznai nelieciant kojom nieko. Ech.... Beje mano reverso susidevejo per 2 metus lipimu ir as ji pasiryzau ismesti. Vis leidausi ir galvojau, kad tik virves nenupjautu (cia tik mintys, bet siaip visada tikrinkit reverso :) ) Visas lipimas uzeme net nezinau kiek. Gal kokias 3h?
Na aisku, mes is karto prie antro "Stabeler" boksto. Ir jauciu kad nepataikem i marsruta. As pradejau lipti, gerai kad turejau 2 friendus :) Na radau pirmus 2 isegimus per rep-shniureli. Tada pradejau eiti kairiau kairiau ir daugiau isegimu nebemaciau. Po kokiu 7m nusprendziau, kad reikia frienda kur nors ikisti. Radau, kur, gavosi zig-zagas virve. Pratraukti nelabai galiu. Bandziau permesti per kampa. Na as ir taip ir taip ir niekaip. nusprenziau truputi pasileisti ir permesti... aisku buvau uzsiemes gyvenimo apmastymais ir luzo mano kybis. O jis buvo didelis. Dalis nuleke zemyn, o kita netycia spejau prispausti su koja. Stoviu as ant kazkokiu kybiuku o su koja spaudziu luiteli nebloga. Na toks kaip puse futbolo kamuolio. Standartas :) Apacioje Markus. Spaudziu as ta akmeni su koja, friendas toks nepatikimas pradejo atrodyti. Sakau Markui slepkis kur nors nes turiu po koja dideli luita. Markus aisku greitai suregavo :) As paleidau, o akmuo nuleke saugiu atstumu. Ech... nu ka... toliau... tik pradejau lipti, is virsaus pasigirdo frrrrrrrrrrrrrrrrrrr bach. Dar vienas egzempliorius praskrido :) Teskesi kazkur zemai i uola ir subyrejo. Garsas geras, salmas matyt negelbetu. Daresi nejauku truputi. Ai zodziu visgi pasinaudojes 2 friendu po kokiu 15m pasiekiau stoti, o pasirdo ten mieli pytoniukai sukalti, matyt nuo pirmo lipimo 1960 :) Vienas garantuotai dar Stabelio (pirmas pralipimas) ikaltas - surudyjes visiskai, daugiau muziejine nuolauza nei saugos taskas. Panaudojau visas savo zinias is "Freedom of the hills" Surenciau puikia stoti ir viskas gan puikiai pavyko :)
Toliau lipo Markus, tada vel as. Teko ismokti naudotis friendais. Markus sake kas blogai ir kas gerai su tom saugom. Matyt pradejom lipti ne trasa, nes po 3 pitcho radom gera stoti. Tikra mieloji-metaline :) Na toliau viskas buvo nebe taip ashtru. Pasiekem virsu ir nusileidom zemyn. Supratau pasakyma "leader must NOT fall". Ansciau galvojau, kad gramatikos klaida...
Buvom laimingi ir turejom 1h iki keltuvo zemyn. Niekas nebandykit to pakartoti. Maratonas... begom begom ejom, skubejom ir..... spejom... keltuvai uzdaryti, bet senukas suprato, kad mes nusibaige ir norim zemyn. Ileido. Isitiesem mes stovejimo aiksteleje su sumustiniais pavesyje ir megavomes puikia dienos pabaiga.
Daugiau nelabai ka iseina pasakyti :) Taigi, siandiena ta diena, kai uzlipom i Vajolet bokstus. Kol neisbleso pirmieji ir neteisingi ispudziai pradesiu pasakoti. Matyt reikia praleisti visas ikilipimines istorijas, nes paskui nebeuzteks jegu pabaigti rasyti, po geros valandos vonioje ir skaniu salotu su tunu (daugiau nelabai ko yra namie) akytes merkiasi merkiasi.
Pradejom lipti nuo kairiausio boksto :) Ty nuo vakarinio "Delago" boksto. Ten yra 4 normalus pitchai ir vienas trumputis puspitchis. Sudetingumas apie IV/IV+ UIAA, kas butu paprasciausi laiptai ant sportiniu trasu, taciau, kai paskutine sauga 7m po kojom viskas atrodo kiek kitaip.
Pirma virve lipau as, nes 2 virve turejo buti sudetingesne. Na aisku nepatyres, nusukau kazkur i sona, radau "pitona" ir sau laimingas lipau toliau. Toliau buvo sudetinga ir pitonu daugiau nebebuvo :) grizau. Mane pataise is paskos lipantis Markus draugas Roberto. Jis yra alpinizmo gidas ir siaip labai fainas zmogus. Tiesa Roberto lipo su savo sunumi. Sunui gal 8-9 metai. Vaikas eina tecio pedomis. Nors atrode, kad siek tiek prisibijo.
Stotys ant Delago boksto buvo tokios, kad su bomba neissprogdinsi (tiesioginis vertimas). Tiesa, ir pitoniukai buvo gan daznai, kas 4-5 metrus. Tik vienam pitche pagailejo, tai markus uzlipo su 3 saugom visa 40m :)
Lipom atsipalaidave. Snekuciavomes su gidu, dairemes aplinkui, siaip juokavom po truputi. Po antro pitcho prasideda idomumas. Is kaires atsiveria labai fainas vaizdas. Ty tiesiai po kojom apie 800m vertikalios/neigiamos sienos. Jahhhh Grazu ir siurpuliukai begioja. Lipi tokiu astriu kampu ir gali sau laybackinti ant TV boksto antenos :)
Beje mes lipom su 2 pusinem virvem (1/2), tai jautemes saugus :) Trintis irgi gal siek tiek mazesne, nors realiai tai visada ten vertikaliai lipi. Virsuneje (2790m) kaip visada "heil Berge" (net ir italai pasako :) ) ir paspoksoje i turistu knybzdelyna apacioje, pradejome leistis. 2 virves ne viena. Is sesiu stociu panaudojome tik 3. Siaip diulferiuoti reikejo superiskai, daznai nelieciant kojom nieko. Ech.... Beje mano reverso susidevejo per 2 metus lipimu ir as ji pasiryzau ismesti. Vis leidausi ir galvojau, kad tik virves nenupjautu (cia tik mintys, bet siaip visada tikrinkit reverso :) ) Visas lipimas uzeme net nezinau kiek. Gal kokias 3h?
Na aisku, mes is karto prie antro "Stabeler" boksto. Ir jauciu kad nepataikem i marsruta. As pradejau lipti, gerai kad turejau 2 friendus :) Na radau pirmus 2 isegimus per rep-shniureli. Tada pradejau eiti kairiau kairiau ir daugiau isegimu nebemaciau. Po kokiu 7m nusprendziau, kad reikia frienda kur nors ikisti. Radau, kur, gavosi zig-zagas virve. Pratraukti nelabai galiu. Bandziau permesti per kampa. Na as ir taip ir taip ir niekaip. nusprenziau truputi pasileisti ir permesti... aisku buvau uzsiemes gyvenimo apmastymais ir luzo mano kybis. O jis buvo didelis. Dalis nuleke zemyn, o kita netycia spejau prispausti su koja. Stoviu as ant kazkokiu kybiuku o su koja spaudziu luiteli nebloga. Na toks kaip puse futbolo kamuolio. Standartas :) Apacioje Markus. Spaudziu as ta akmeni su koja, friendas toks nepatikimas pradejo atrodyti. Sakau Markui slepkis kur nors nes turiu po koja dideli luita. Markus aisku greitai suregavo :) As paleidau, o akmuo nuleke saugiu atstumu. Ech... nu ka... toliau... tik pradejau lipti, is virsaus pasigirdo frrrrrrrrrrrrrrrrrrr bach. Dar vienas egzempliorius praskrido :) Teskesi kazkur zemai i uola ir subyrejo. Garsas geras, salmas matyt negelbetu. Daresi nejauku truputi. Ai zodziu visgi pasinaudojes 2 friendu po kokiu 15m pasiekiau stoti, o pasirdo ten mieli pytoniukai sukalti, matyt nuo pirmo lipimo 1960 :) Vienas garantuotai dar Stabelio (pirmas pralipimas) ikaltas - surudyjes visiskai, daugiau muziejine nuolauza nei saugos taskas. Panaudojau visas savo zinias is "Freedom of the hills" Surenciau puikia stoti ir viskas gan puikiai pavyko :)
Toliau lipo Markus, tada vel as. Teko ismokti naudotis friendais. Markus sake kas blogai ir kas gerai su tom saugom. Matyt pradejom lipti ne trasa, nes po 3 pitcho radom gera stoti. Tikra mieloji-metaline :) Na toliau viskas buvo nebe taip ashtru. Pasiekem virsu ir nusileidom zemyn. Supratau pasakyma "leader must NOT fall". Ansciau galvojau, kad gramatikos klaida...
Buvom laimingi ir turejom 1h iki keltuvo zemyn. Niekas nebandykit to pakartoti. Maratonas... begom begom ejom, skubejom ir..... spejom... keltuvai uzdaryti, bet senukas suprato, kad mes nusibaige ir norim zemyn. Ileido. Isitiesem mes stovejimo aiksteleje su sumustiniais pavesyje ir megavomes puikia dienos pabaiga.
Monday, 9 July 2007
4d lipimo
Pasibaige visi dead-line ir atsirado laiko kalnams. 4dienos laipiojimo ir nei vienos formules... tiesa problemas reikejo spresti... bet jos kur kas saunesnes nei lokalaus minimumo isvengimas Pearsono koreliacijos koficiento tarp dvieju vektoriu naudojant gradiento kilimo metodus... pats nesuprantu.
Ketvirtadieni, po ilgo laiko nuejom pas Markus ant uolu. Vis dziaugiames savo prakalta tarsa. Kadangi ji buvo planuota kaip apsilimo trasa, tai mes vis downgradinam ja. Dabar nusprendem kad ji yra 5c+ :) Na as tiesa pasakius duociau 6a ar 6a+. Visgi, trasa nusisekusi ir pirma jos puse idomi su ilgais judesiais... o antra puse nelabai idomi ir nelabai tinka apsilimui, nes baisiai pompuoja. Nusprendem ta diena lipti tik Markus prakaltas trasas. Ju buvo nedaug tai ir pirma diena po 2savaicius lasiniu auginimo praejo visai neblogai. Tiesa jutau kaip smegenyse per 2 savaites prisikaupe vandens ir svorio centras pasikeite :))) Aisku del to svorio centro buvo sunku lipti pirmam... nes vis ateidavo mintis... nu dabar tai teksiuosi kur nors...
Penktadieni pabegom is univeros anksciau. Jau 6:30 buvom ant uolu prie Arco. Siaip vaziavimas prie Gardos ir Arco dabar reiskia laipiojima kai nera vejo ir burlentiavima kai jis yra. Beje nusipirkom Arco laipiojimo knygute tokia Balta praeitu metu leidimo. Jei kam reikia atskanuoti koki regiona nesivarzykite... bus padaryta. Issirinkom vietele(Muro del Asino) tokia kur yra 5kiu, 6 ir 7. Na tiko ir pagal pavadinima (asilo siena :) ) Tokiu vietu nera labai labai daug Arco. Dazniausiai uolu sudetingumai prasideda nuo 6ab. Lipti 2 diena kur kas geriau. Vanduo nutekejo is galvos kazkur zemiau ir per daug nemastant lipom viska kas atrode grazu. Lipti 2 diena daug lengviau.
Beje Arco greidinimas yra labai keistas. Nuvaziuoji i viena vieta (Passo Giovani pvz) ir ten 5c yra kaip 4, o Nago pacios pirmos trasos 5b (apsilimui) yra kaip 6a+. Tiesa prie tos trasos yra parasyta 5b++++. :))) Nauja sistema?
Vakare hostelyje netiketai sutikau savo bendramokslius, kurie atostogauja Italijoje :) Geras ane? Na bandem mes su jais pasitusinti - neileido i viena kluba... magnezijus ant rubu ir sortukai laipiojimo nelabai tinkamas stilius :)
Sestadieni vel nebuvo rytinio vejo. Lekem i trasas aukstai aukstai kalnuose. Labai grazi vieta. Dabar pavadinimo nepamenu. 3 diena buvo pats gerumas. Lipom onsightinom 6kes ir siaip gerai pasitusinom. Tiesa pradzioje nepataikem i trasas tai teko per dilgeles, akacijas ir rozynus brautis per miska :) Vakare po geros buriavimo dienos visi mire ejom gasdinti zmoniu. Si karta Riva del Garda miestelyje kur visi vokieciai leidzia ramu vakara ant ezero kranto nusprendem isimaudyti. Vladas greitai nere i vandeni, o mes jam padavem ledu. Konfortas aukstumoje. Norejo nerti ir paragauti ju po vandeniu, bes mes atkalbejom.
7dieni kelem 6 ryto, nes turejo buti free style burlenciu varzybos ant mazu lentu. Aisku eilin karta nebuvo vejo. Varem i Passo Giovani laipioti. Smigom pamiegoti po uolom, o paskui bandem naujus marsrutus. Tiesa 4diena lipimo yra sunki. Apsilom, tada bandziau onsightinti 6a+. Pralipau kruxa. Imi pirstais toki luita is abieju pusiu, atsistoji ir tada peremi auksciau esanti kybiuka. Siaip visai fainai... tik po to nebeliko jegu uzbaigti ne tokia sunkia pabaiga. Pailsejes dalipau ir nusprendziau kad 4d is eiles yra per daug. Varem burlenciauti.
Siandien esu mires ir laimingas. Laukiu 4dienio. Pavaliau varysim i Violet bokstus. Reikia gerai pailseti.
Ketvirtadieni, po ilgo laiko nuejom pas Markus ant uolu. Vis dziaugiames savo prakalta tarsa. Kadangi ji buvo planuota kaip apsilimo trasa, tai mes vis downgradinam ja. Dabar nusprendem kad ji yra 5c+ :) Na as tiesa pasakius duociau 6a ar 6a+. Visgi, trasa nusisekusi ir pirma jos puse idomi su ilgais judesiais... o antra puse nelabai idomi ir nelabai tinka apsilimui, nes baisiai pompuoja. Nusprendem ta diena lipti tik Markus prakaltas trasas. Ju buvo nedaug tai ir pirma diena po 2savaicius lasiniu auginimo praejo visai neblogai. Tiesa jutau kaip smegenyse per 2 savaites prisikaupe vandens ir svorio centras pasikeite :))) Aisku del to svorio centro buvo sunku lipti pirmam... nes vis ateidavo mintis... nu dabar tai teksiuosi kur nors...
Penktadieni pabegom is univeros anksciau. Jau 6:30 buvom ant uolu prie Arco. Siaip vaziavimas prie Gardos ir Arco dabar reiskia laipiojima kai nera vejo ir burlentiavima kai jis yra. Beje nusipirkom Arco laipiojimo knygute tokia Balta praeitu metu leidimo. Jei kam reikia atskanuoti koki regiona nesivarzykite... bus padaryta. Issirinkom vietele(Muro del Asino) tokia kur yra 5kiu, 6 ir 7. Na tiko ir pagal pavadinima (asilo siena :) ) Tokiu vietu nera labai labai daug Arco. Dazniausiai uolu sudetingumai prasideda nuo 6ab. Lipti 2 diena kur kas geriau. Vanduo nutekejo is galvos kazkur zemiau ir per daug nemastant lipom viska kas atrode grazu. Lipti 2 diena daug lengviau.
Beje Arco greidinimas yra labai keistas. Nuvaziuoji i viena vieta (Passo Giovani pvz) ir ten 5c yra kaip 4, o Nago pacios pirmos trasos 5b (apsilimui) yra kaip 6a+. Tiesa prie tos trasos yra parasyta 5b++++. :))) Nauja sistema?
Vakare hostelyje netiketai sutikau savo bendramokslius, kurie atostogauja Italijoje :) Geras ane? Na bandem mes su jais pasitusinti - neileido i viena kluba... magnezijus ant rubu ir sortukai laipiojimo nelabai tinkamas stilius :)
Sestadieni vel nebuvo rytinio vejo. Lekem i trasas aukstai aukstai kalnuose. Labai grazi vieta. Dabar pavadinimo nepamenu. 3 diena buvo pats gerumas. Lipom onsightinom 6kes ir siaip gerai pasitusinom. Tiesa pradzioje nepataikem i trasas tai teko per dilgeles, akacijas ir rozynus brautis per miska :) Vakare po geros buriavimo dienos visi mire ejom gasdinti zmoniu. Si karta Riva del Garda miestelyje kur visi vokieciai leidzia ramu vakara ant ezero kranto nusprendem isimaudyti. Vladas greitai nere i vandeni, o mes jam padavem ledu. Konfortas aukstumoje. Norejo nerti ir paragauti ju po vandeniu, bes mes atkalbejom.
7dieni kelem 6 ryto, nes turejo buti free style burlenciu varzybos ant mazu lentu. Aisku eilin karta nebuvo vejo. Varem i Passo Giovani laipioti. Smigom pamiegoti po uolom, o paskui bandem naujus marsrutus. Tiesa 4diena lipimo yra sunki. Apsilom, tada bandziau onsightinti 6a+. Pralipau kruxa. Imi pirstais toki luita is abieju pusiu, atsistoji ir tada peremi auksciau esanti kybiuka. Siaip visai fainai... tik po to nebeliko jegu uzbaigti ne tokia sunkia pabaiga. Pailsejes dalipau ir nusprendziau kad 4d is eiles yra per daug. Varem burlenciauti.
Siandien esu mires ir laimingas. Laukiu 4dienio. Pavaliau varysim i Violet bokstus. Reikia gerai pailseti.
Subscribe to:
Posts (Atom)
Posts
