kalnai kalnai

Barselona, Pirėnai ir Pedraforka

2011-11-27T19:15:00.007+01:00

Jau beveik prieš porą mėnesių palikau Bolzano miestelį, o kartu ir Dolomitų alpes. Gyvenimas pasisuko kitu kampu. Vietoje kalnų kasdien matau jūrą, o aukščio poreikį dažniausiai slopinu stovėdamas prie dangoraižio langų. Vis dar kultivuoju savo įrangos kampelį, todėl tikiuosi bent jau apie tai galėsiu ką nors retkarčiais pablevyzgoti.

Visgi paskutinius porą savaitgalių praleidau Pirėnų kalnuose žvalgydamasis, ką čia gero nuveikus. Viena iš Katalonijos ikoninių viršūnėlių yra Pedraforka, į kurią bandėm užsilipti vakar. Kaip pastaruoju metu dažnai pasitaiko - pasimaišė sniegas, kurio tikrai nesitikėjau. Keistas jausmas, kai Barselonoje ant saulutės gali sėdėti su maikute, o jau po poros valandų sportbačiai baikščiai slysčioja katėmis išmintuose pėdsakuose.

Pedraforka-fail of snow at EveryTrail

Dreiherrenspitze (3499m)

2011-08-29T14:07:00.014+02:00

Trijų ponaičių viršūnė (Picco dei Tre Signori) guli labai atokiai, ant Austrijos ir Italijos sienos, tiesiai ant trijų regionų susikirtimo (Salzburgo, Pietų Tirolio ir Rytinio Tirolio). Norėjosi nelabai sunkaus maršruto ir šiek tiek žiemos. Žiemos tai gavom visai nemažai, o ir maršrutas pasirodė ne iš lengvųjų. Šeštadienį snigo ir lijo, todėl uolos apaugo gražiais varvekliais, o išlipant iš mašinos rodė tik +3. Tiesa, prieš išlipant teko šiek tiek nusnūsti, kol baigėsi šlapdriba. Nuo pat slėnio apačios matėsi mūsų tikslas - graži viršūnė, apsupta ledynų.
Jei kas norit pasivaikščioti apsupti gražių vaizdų, suplanuokit nakvynę Tridentina namelyje. Iš ten matosi daug ledynų ir gražios pavasarinės pievos su arkliukais, avytėm ir alpinėm karvutėm. Iki namuko nėra net keltuvo maistui tik gan platus akmenimis grįstas takelis.
Pats maršrutas į Dreiherrenspitze viršūnę yra apie PD sudėtingumo. Bet kadangi ledynai tirpsta, uolinės atkarpos vis aukštėja ir maršrutas savaime sudėtingėja. Aš duočiau bent PD+, o kadangi buvo apledėjusios uolos, gal ir daugiau. Sekmadienio pasivaikščiojimas užtruko apie 11h, vietoje planuotų 7. O dar mano puikieji batai visai susidėvėjo ir pradėjo trinti kulnus ir spausti pirštus. Tai kiekvienas žingsnis buvo ne pyragas. Fainiausia buvo pasiklysti ledyno plyšių labirinte. Be mūsų dar ėjo pora grupių su gidais, kuriems sekėsi rasti kelią ne kiek ne geriau nei mums. Vėliau, pamatę mūsų laipiojimo ant apledėjusių uolų spektaklį abi grupės apsisuko ir nusileido žemyn. Mes jiems siūlėm ir virvę ir ranką, bet niekaip neįkalbėjom. Likom dviese apsupti stačių sniego šlaitų. Ant viršūnės vietoje kryžiaus stūkso keista piramidė. Blaškomi vėjo, bandėm į skrandžius prisikišti dešros, bet nelabai lindo. Todėl šiek tiek atsipūtę patraukėm žemyn. Daugiau nuotraukų čia...

Dreiherrenspitze 3499 m at EveryTrail

Pirmas Sella Bokštas. Fail

2011-08-06T15:30:00.007+02:00

Sella pilna vokiečių. Gal Vokietijoje atostogos? Italijoje tai atostogos, bet mes dirbam (Itališkais tempais) ir tik kartais nusimuilinam įlipti į kokį kalną. Tai ir vakar nuo 6:30 ryto pakavausi užkištukes?, draugus? ir kitą tradicinio laipiojimo įrangą. Planavom lipti kažką ant Sellos pirmo bokšto.

Aišku kam reikia maršruto nuotraukos jeigu bulvės žydi? Per pievas, per pievas prislinkom iki bokšto sienos ir griebėm pirmą pasitaikiusį maršrutą, tvirtai tikėdami, kad jis mūsų. O ką? Bokštas tas, pusė lyg ir šiaurinė ar bent jau be saulės ir iš maršruto schemos "lyg ir matome" savo kelią. O mus dar padrąsino iš toliau matyta bazė. Pirmyn!

Lipo Max, o aš slėpiausi po savo šalmu nuo akmenukų ir vienos įkyrios bitės. Aš klausiu, kaip bazė, Max sako - nelabai faina, geriau nekrisk... Nu čia kaip visi supranta yra labai rimtas pareiškimas ant tradicinio maršruto, į kurį vertą atkreipti dėmesį! Sudėtingumas turėjo būti IV-V, o rankos sunkiai suranda nelūžtančią uolą. Kai lūžo kojos kybis visai nejauku pasidarė. Prilipau stotį - o ten du pitonai nuo XXa pradžios... Kad juos kur. Aprudyję bjaurybės su tokiais žiedeliais kurie matyt mano svorio nelabai laikytu. Aišku aš greitai skipinau ir bandžiau surasti kur čia kokią zakladkę įkišt. Radau gal 5m aukščiau. Įdėjau tokią, kad po atominio karo liktų.

Nusiraminau ir lipu aukščiau. Kažkaip reikalai sunkėja, bet minčių ramybę saugo vienintelė zakladkė. Nu bl... Rankos prakaituoja, viskas lūžta. Galvoju - ne šiandien man lipti. Pagal maršruto aprašymą turi būti vienas pitonas...Yra (bet surudyjęs ir mano bombinė zakladkė rimčiau atrodo). Tada turi būti nugludinta uola...Nėra... V+...Apytikriai tiek. Ir vienas įgręžtas boltas...Nėra. Tada turi būti daug pitonų...Nėra. Aiškėja, kad ne čia nuėjom. O pralipau tokią vietą, kur žemyn lipti nesinori.

Taigi stoviu aš 4-5m virš zakladkės, žemiau jos - bazė su dviem surudijusiais pitonais. Maršrutas ne mūsų ir aplink lūžinėjanti uola. Nusprenžiam leistis, o tai reiškiasi vėl pralipti sunkesnę vietą, tik šį kartą žemyn. Žinau, kad ta zakladkė laikys, jei net ir krisčiau. Aišku niekas niekur nekrito, kaip kad dažniausiai nutinka su tais, kurie paskui gali ką nors papasakoti :) Pitonais nepasitikėjom net leistis žemyn. Palikom mano trigubo ilgio kilpą ir karabinuką ant didelio bloko netoliese ir nusileidom žemyn. Susinervinę grįžom iki mašinos, kur buvom palikę nuotrauką. Pavažiavom iš kur matėsi siena ir ilgai žiūrėjom kur gi tas mūsų maršrutas. Bokštas nuotraukoje atrodė visai nepanašus į tai ką matėm prieš save. Aišku - atėjom prie reikiamo bokšto bet truputi ne iš tos pusės. FAIL.

Tai gal bandysim ryt, poryt ar šiom dienom. Buvo gera pamoka, kad smegenys labai greitai pritempia bet kokį maršrutą iki to, kuris yra tavo atmintyje. Ir kad malonus rytas su klegančiais vokietukais ir alpinėm karvutėm gali greitai pavirsti bauginančiu nuotykiu. Net kai žydi pievos ir šviečia saulė. Einu pirkti naujos kilpos ir karabino :)

X-Alps 2011

2011-07-23T15:58:00.005+02:00

Jau kelias dienas prilipęs prie X-alps žemėlapio. Vakar stebėjom nerealų Maurer pasirodymą. Atletai kaip tik juda netoli Bolzano. Kadangi visos vietos aplink yra iššniukštinėtos, pastoviai isivaizduoju, kuriuo takeliu jie kops į kalną ir nuo kur sklęs žemyn. Čia tai varžybos!

Daugiadieniai slidžių alpinizmo/turizmo maršrutai

2011-07-05T10:04:00.015+02:00

Prieš pusantrų metų slidėmis praėjom nuo Chamonix iki Zermatt. Tai vienas iš populiariausių slidžių alpinizmo/turizmo maršrutų pasaulyje. Geriau pasidairius galima rasti mažiau populiarių bet lygiai taip pat įspūdingų maršrutų. Prie tokių mane dabar ir traukia.

Venter Skirunde

Rytinių alpių klasika yra Venter Skirunde (Vent Loop). Daugiau info galima rasti čia. Aš esu pabuvojęs beveik visose (Similaun, Fineilspitze, Weisskugel, Wildspitze) iš maršrtuo viršūnių, bet norėčiau praeiti visą maršrutą kartu. Didžiausias šio maršruto minusas yra aplinkui esančios slidinėjimo trasos. Praktiškai visada matai bent vieną iš jų.

Skiroute Hoch Tirol

Kitas mažiau garsus maršrutas yra Aukštasis Tirolio maršrutas. Jis greitai populiarėja dėl gražių vaizdų, sudėtingų įkopimų ir ištvermės reikalaujančių užlipimų. Sutikau porą gidų kuriems šis maršrutas žymiai labiau patiko nei Haute Route.

Taigi tepkit slides kitam sezonui!

Brochkogel š. siena ir Wildspitze (3772m)

2011-07-04T11:41:00.012+02:00

Savaitgalį su Max kopinėjom Austrijoje. Norėjom pasitreniruoti lipti sniegu ir ledu, todėl šiaurinė Wildspitze siena atrodė puikus pasirinkimas. Visgi savo planus pakeitėm, kai susėdom vakarieniauti su būriu naujai iškeptų gidų. Nors buvau visiškai miręs po dieninio pasivaikščiojimo negalėjau nesišypsoti. Nuotaika buvo super. Tarp dainų, gitaros ir armonikos pasikalbėjom ir apie maršrutus. Jie mums pasiūlė (įsivaizduokit pokalbį su gerai įgėrusiais gidais :) ) geriau lipti Brochkogel, nes jis mažiau apžmonėjęs. Jau planavimo metu buvau nusižiūrėjęs šią sieną, kuri knygoje atrodė panašiai kaip vogtoje nuotraukėlėje viršuje.Turėjom tik 6 ledsriegius ir 2 tikrus seno modelio ledo įrankius, o 2 givel air tech evo. Maršrutas 250m, iki 55 laipsnių statumo, AD sunkumo. Lipant per nosį, apie D sunkumo ir iki 80 laipsnių. Kadangi nebuvom super pasiruošę, lipom lengvesnį variantą. Du trečdalius pralipom be saugos, nes buvo apie 15cm kieto firno. Kai prasidėjo ledas padarėm 3 bazes (kas 60m). Nulipimas gražia ketera. Nuotraukoje aš saugau Max ant išlipimo į viršūnę.
Nusileidę, sumąstėm dar subėgioti iki Wildspitze viršūnės normaliu keliu. Aplinkui buvo visiška šikna, todėl orientavomės tik dėka išminto takelio. Max yra užsivaręs nesveiką ištvermę, o aš vilkausi vos kojas dėliodamas. Visgi po valandėlės pasiekėm kryžių, nuo kurios nieko nesimatė. Dabar turiu labai raudoną nosį (nes aišku kam debesyse reikalingas kremas nuo saulės...), pavargusias kojas ir gražius prisiminimus.

Multi-easy

2011-06-13T15:01:00.009+02:00

Blogas oras - geras blogas. Vakar buvo geras oras, Romkis skundės, kad blogas blogas.
Rimuojasi ir tiesa - retai nutinka :)

Su Max, kuris tik ką grįžo išilgai pervažiavęs dviračiais Pirėnus, lipom lengvus multi-pitchus. Nuotraukų neturim, nes pamiršom fotikus. Taigi pradėjom nuo puikiu pavadinimu lengvo maršruto "Donne...in cerca di guai" (moterys... ieškančios bėdos), o baigėm labai gražiu Orizzonti Dolomitici. (prie pat Sarche miestelio).

Parete Zebrate laipiojimo siena yra žiauriai teigiama, todėl dauguma maršrutų lengvi. Viršutinė dalis vertikali ir puikia tinka base-jumping. Šį kartą base šokinėtojų buvo net keli, visi šauniai nusileido netoliese esančioje pievelėje.

O popietei persikėlėm į Orizzonti Dolomitici (raudonas maršrutas). Ten yra net keli puikūs maršrutėliai (kitą kartą bandysim Amazonia). Žymiai vertikalesni nei Zebrate, su gražiais pralipimais ir lengvu priėjimu. Rekomenduoju mūsų lygio draugams. Sunkesnėse vietose siena puikiai (kas 50cm!!! :) ) naujai prakalta. Tik būtinai visur turėkit šalmus, nes labai jau buvom apšaudyti akmenim. Ypač, jei virš jūsų kas nors lipa. Apačioje teka upė, kurioje šalo mūsų alus, o vėliau kojos ir pilvai.

Balto voro (The White Spider) knyga

2011-06-07T13:59:00.004+02:00

Neseniai baigiau skaityti The White Spider. Šiurpiai gražios ataskaitos apie Eigerio šiaurinės sienos įlipimus, bandymus ir tragedijas. Tikra alpinizmo klasika. Iki kaulų smegenų senosios mokyklos darbas.

Stilius ir kruopštumas daro visą skaitymą nerealiai įdomų. Žinai, kai buvo laikai jog į gyvenimą žmonės žiūrėjo be galo rimtai. Ant nosies kabėjo antras pasaulinis karas, įranga tik žengė į modernybės erą ir tvyrojo nacizmo rūkas. Išgyvenimo/tragedijų istorijos yra tikra klasika ir prilygsta "Touching the Void", o kartais ją ir lenkia. Neabejingiems alpinizmo istorijai būtinas skaitinys parašytas pirmosios sėkmingos ekspedicijos dalyvio ir "7 metai Tibete" autoriaus.

Lažybos

2011-04-18T19:28:00.002+02:00

Seniai seniai susilažinom su Romans kad pralipsim 7a. Žodžių po daug daug metų - pasiekimai neįtikėtini. Sveriu 90-92kg, lipu 6a. Tokie vat ir pasikeitimai :)

Nemokamos Kalymnos nuplaukė - reikės kažkada važiuoti už savo pinigus, tik reikia nusipirkti hamaką, kuris 100kg atlaikytų. Atrodo Romans'ui irgi nereikės apmokėti kelionės. Is it true Romans? Visgi nėra taip viskas blogai. Vilimantas prasporino man dėžę alaus. Jis savo ruožtu turėjo 9a iki trečiadienio pralipti. Visi š mala savo lygyje.

O 7a taip ir lieka storų senių svajone. Gal kada nors :)

Wilde Kreuzspitze (3132m)

2011-03-29T09:36:00.003+02:00

Tiesiog puiki viršūnė vienam gražiausių skiturinimų apylinkėse. Geriau lipti ne į gražią viršūnę, bet į tą nuo kurios matosi puikūs vaizdai. Meditacijai skonio priduoda ir 1600m peraukštėjimas :) Tiesa iki kryžiaus pritrūko apie 50 ar 100m, nes labai jau status paskutinis šlaitas ir karnizai ilsisi ant keteros.

Wilde Kreutzspitze at EveryTrail

K2 Shuksan

2011-03-21T11:24:00.004+01:00

Nuplaukė šių metų didysis slidžių žygis į Finsteraarhorn. Prieš vėją nepa..., o prastu oru į tokį kalną neįsilipsi. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Ruošdamasis žygiui nusipirkau naujas slides K2 Shuksan. Tikra slidžių aplinizmo klasika ir pasak Max viena populiariausių slidžių.
Šveicarijoje lijo, snigo ir pūtė, o prie Bolzano pro debesis švietė saulutė. Čia blogo oro frontas buvo tik ką praėjęs ir turėjom apie pusmetrį naujo sniego, bei 3/4 lavinų pavojų. Knietėjo išbandyti naujas slides. Aišku nepaliko ir savisaugos jausmas. Todėl pasirinkom matyt saugiausią kada nors matytą maršrutą netoli Plosės slidinėjimo kurorto. Tai puikus maršrutas blogom sąlygom arba jei tai yra pirmi bandymai už trasos ribų. Rekomenduoju.

Slidės - nuostabios. Bent jau taip atrodo po mano sutrintų Hagan Devil. Svoris labai panašus į mano senučių, bet 5cm ilgesnės (174cm) ir gerokai platesnės. Dabar gal net žiūrėčiau į 180cm versiją. Technologija žengia į priekį :) Gal pridėjus 300EUR išeitų kas nors dar geresnio/lengvesnio, bet kol kas tikrai džiaugiuosi. Suporavau jas su Diamir Eagle apkaustais. Puiki kombinacija. Nei slidės nei apkaustai nėra lengviausi, bet jaučiasi patikimumas ir kontrolė. Prie lengvesnių slidžių būtų geriau kas nors lengvesnio. O prie free-ride matyt labiau tiktų kiti apkaustai. Pirmi posūkiai nenuvylė. Purus naujas sniegas ir lėkštas kalnas tiesiog pripildė džiaugsmu :)

Easy Ski Tour near Plose at EveryTrail

Fineilspitze (3514m)

2011-02-28T13:22:00.011+01:00

Nors turėjom labai seną planą užsilipti į Zukerhuetl, paskutinę minutę nusprendėm keisti planus - per didelis lavinų pavojus. Visą savaitę vyravo stiprus šiaurinis vėjas, o užlipimas ant ledyno kaip tik per statų pietinį šlaitą. Ką daryti, ką daryti? Gerai, kad pas mus Max žino visas viršūnes aplinkui, visus namukus kur galima nakvoti ir šiaip yra šaunus vyrukas :) Tai jis sako "einam į Fineilspitze".

Na aš aišku nieko labai tokio nesitikėjau, viršūnę esu matęs iš Schnalstal slidinėjimo kurorto, o ji neatrodė labai pikta. Pirmas įdomumas pasitiko ant ledyno. Ten nemažai ledokryčių, o statumas ne mažesnis nei 35 laipsniai. Gerai, kad visas naujas sniegas buvo nupūstas, tai žengėm drąsiai senomis vėžiomis iš tolo aplenkdami stačiausias ir baisiausias vietas. Visgi prie viršūnės metėm slides į šalį, traukėm ledkirčius ir kapojomės į viršų. Paskutiniai 40m eina puikia ketera. Dėl triusikų prilaikymo susirišom į virvę ir saugojom vienas kitą naudojant uolas ir koja primintus ledkirčius.

O viršūnėje, puikūs vaizdai: šalia matosi Similaun, Weisskugel ir net Oetzio radimo vieta. Tolumoje stiebiasi dolomitai. Matyt techniškiausia žygio dalis buvo alaus gėrimas trobelėje. Bet tikrai nesitikėjau, kad pats "crux'as" bus lipimas į lovą. Buvom nerezervavę vietų, tai gavau antrą aukštą koridoriuje su labai mažai vietos virš lovos. Pati lova mano pečių aukštyje, o nėra jokių kopetėlių ar kažko panašaus. Po kelių bokalų alaus 3km aukštyje naudojau heel-hooką ir nusibrozdinau visą lešką. Naktį porą valandų kankino troškulys, bet bijojau kad nebeįlipsiu atgal. Troškulys nugalėjo ir netgi visiškoje tamsoje vėl sėkmingai atlikau pratimą. Visgi į tualetą nebėjau ir laukiau ryto.

Čia kažką GPS streikavo. Bet tik į viršų... atgal gerai atrodo rodė. Gal kas žinot kame problema ir gal jį kaip nors reikia specialiai pririšti prie kuprinės?
Fineilspitze at EveryTrail

BCN Bouldering

2011-02-02T16:27:00.004+01:00

Barselonoje sekmadienį išsislapstė visos virvės. Žiūrėjom kur gi galima paboulderinti. Visi pagrindiniai regionai yra šiek tiek nutolę nuo Barselonos ir išsimiegojus iki pietų nebeverta ten pusdieniui važiuoti.

Web2.0 pasiūlė Can Boquet PDF (14.1MB). Nerealus atradimas - nuostabus pušynėlis su puikiais vaizdai į jūrą ir į Barseloną.

Warren Miller Balionėliai

2010-12-21T11:22:00.003+01:00

Nukopijavau iš čia, nes labai jau linksmai tie balionėliai keliauja po sniegą. Reikia ir mum tokių :) Gal kas žino iš kur gauti senesnių Warren Miller darbų?

3 Veneziaspitze (3355m) arba lediniai kiaušiniai

2010-12-19T11:53:00.014+01:00

Nesu užkietėjęs "kalnų nacis", bet man visai patinka, kai kalnuose aplink nėra per daug žmonių. Alpėse tai gana retas reiškinys, nebent papėdėje -17 ir pučia vėjas. Vakar Martel slėnyje buvo tuščia ir šalta - gera treniruotė prieš grįžtant Kalėdoms namo. Lavinų pavojus stipriai sumažėjo, nes visas drėgnas sniegas sustingo į ožio ragą ir net norint buvo sunku jį pajudinti. Jis labai gražiai girgždėjo ir cypavo, primindamas laikus, kai eidavau žiemą į balkoną paimti raugintų kopūstų. Pučiant vėjeliui vis prisimindavau puikų vužk renginio pavadinimą - lediniai kiaušiniai. Ne juokais sušalom rankas, o šiandien pirštų galiukai praradę jautrumą. Užtat vaizdai buvo ne eiliniai - trapus oras ir gražios viršūnės - Grand Zebru, Zebru ir Ortleris.

Visa kelionė šiek tiek užtruko. Visų pirma, tokiame šaltyje nelipo kailiukai. Jie gūžėsi nuo šalčio ir plazdėjo vėjyje, kai nešdavomes slides ant kupros. Gal prie nelipimo prisidėjo faktas, kad mano kailiukams jau 4metai, o Maxo netgi 6ri... Teko stačiausiose vietose kopti be slidžių, o kailiukus šildyti po striuke. Čia toks mažas triukas, kuris šiek tiek padeda apgauti nelimpančius klijus. Kitas pasiteisinęs būdas yra prisabačinti kailiuką prie slidės su lipučkiniais slidžių susegėjais. Veikia neišpasakytai gerai, nes visai nebijo šalčio. Dėje, turėjom tik vieną tokį aparatą. Bandėm dar ir pleistrą, bet tas buvo tiek sušalęs, kad niekur nelipo.
Kita kliūtis buvo vėjo supūsti ir sustingę sniego kauburėliai. Per juos užtrunka laiko perlipti, o pralaužti neišeina. Nors atrodo ėjome visai greitai, į viršų repečkojomės 5h, o žemyn leidomės dar 2. Viršuje sušalo ir mano GPS, kuris pradėjo rodyti nesamones ir galiausiai numirė. Aš dar vis nesuprantu malonumo eiti į tokį šaltį ilgesniam laikui. O kai kas juk eina žymiai žymiai atšiauresnėm sąlygom.

Veneziaspitze (3) at EveryTrail

Silleskogel (2418m) - pirmas sezono slydimas

2010-12-09T10:20:00.008+01:00

Praėjo daugiau kaip pusmetis nuo paskutinio skiturinimo (Haute Route). Vakar griebiau į rankas atitarnavusias slides ir patraukėm su Max link Austrijos. Italijoje lijo, Austrijoje švietė saulė ir slėniuose žaliavo žolė. Pradėjom lipimą ties 1500m, kur buvo apie 10cm sniego. Širdyje buvo ramu, kad mano naujos (dar nenupirktos) slidės vis dar stovi kažkur Sportlerio lentynose ir man neteks jų subraižyti. Kuo aukščiau, tuo linksmiau darėsi. Paskaitėm, kad didžiausia grėsmė - šlapios lavinos. Sniegas sunkus, patirpęs, o vienoje vietoje matosi nemažas žolės plotas. Čia sniegas įtrūkęs ir pavažiavęs apie porą metrų žemyn, sukurdamas piktą šypseną.

Pirmas kartas buvo gana sunkus. Lipom lipom ir prie viršūnės mano jėgos po truputi išseko. Paskutiniai metrai buvo statūs, todėl nusiėmėm slides ir lipom akmenine ketera aukštyn. Likus 30m iki viršaus mus pasitiko status (apie 50 laipsnių) šlaitas. Ir taip žiūrėjom ir kitaip, bet nusprendėm nekirsti. Ne pirma ir ne paskutinė viršūnė, be to pavadinimas Silleskogel yra gana kvailas :), o lipdami į viršų kitoje slėnio pusėje matėme važiuojančią šlapią laviną. Taigi apsisukome ir leidomės žemyn. Sunkus, šlapias sniegas pridaugino zuikių. Visgi kaip pirmam kartui, džiaugiausi savo kreivokom sinusoidėm.

Šalmas

2010-11-29T20:14:00.008+01:00

Pasigvelbtas Ritos pasakojimas, kodėl šalmas yra gėris:

Vasara. Vyksta pasiruošimas žygiui "Žalgiris 600". Visi renkasi įrangą, skolinasi iš draugų, džiovina duoną ir t.t. Rima prašo paskolinti šalmą. Skolinu - negaila gi, sąlyga viena - jei gaus į galvą, grąžins kitą. Žygis įvyksta, visi grįžta laimingi. Rima šypsosi ir siūlo išsirinkti naujo šalmo spalvą. Pasirodo leidžiantis nuo perėjos krentantis akmuo pataikė tiesiai į šalmą. Pasak liudininkų - smūgis buvo neblogas. Pasak Rimos - su žvaigždutėm.

Reziume - (i) geras daiktas tas šalmas; (ii) dar vienas būdas atsinaujinti įrangą?? ;)

Šiaip daug žmonių alpėse į šalmą žiūri atsainiai. Jie mąsto - nu negi į galvą gausiu. O jei gausiu, tai koks šansas, kad šalmas atlaikys, o galva be šalmo neatlaikytų. Bet šis yra ne pirmas pasakojimas, kurį girdžiu iš draugų ir savo tėčio, kad šalmas išgelbėjo kelionę o gal ir daug daugiau.

Pirmo sniego mintys

2010-11-12T14:09:00.005+01:00

Kadangi pro langus jau matyti baltuojančios viršūnės, Austė su Vytu savaitgalį išbandė pirmąjį sniegą, o iki mano tezės pirmos versijos liko tik šis savaitgalis, pasidalinsiu keliais minčių šuoliais.

Sezonas artėja, o mano slidės kiauros. Ant Haute Route dėl inventoriaus (ir netik) vos nenukaliau kelių žmoniu. Reikia naujos investicijos. Ta proga...
šiandien smagiai paskaičiau apie lavininę oro pagalvę. Ir pamąsčiau, kad...
jei kas domisi geru slidinėjimu būtinai turi sekti šį blogą http://straightchuter.com/. Aš ieškojau kažko panašaus, bet nelabai ką geresnio radau. Ir aišku...
prisiminiau filmą Steep. O tada ir Blizzards of AAHHH's, ir arčiau prie realybės (?)...
klasikinių Dolomitų nusileidimų sąrašą. O tada labai labai arti realybės...
Atsidariau TeXShop ir vėl pradėjau gražinti savo rašliavą.

Bob Railay

2010-09-20T11:30:00.011+02:00

... taigi sėdim mes ant kranto prie viešbutuko ir žiūrim į apsemtą sieną - potvynis, kad jį kur. Visos iš vakaro apmąstytos trasos prasideda pusmetriu po vandeniu. Atsiverčiam knygutę ir bandome susigaudyti kur čia galima palaipioti be didesnio pasinardymo.

Žmonės čia geri - šypsosi, o ypač geras pro šalį linguojantis vietinis rastamanas. Nusišypso, atsainiai pavarto knygelę ir tvirtai sako - reikia eiti į Railay West. Be to pasiūlo prisijungti prie mūsų. Rastamanas neblogas - greičiausiai 5 paskutinius savo metus ant heros sėdėjo. Perdžiūvęs, su daug tatuiruočių ir nerealiais dredais, venos randuotos... Po visų mūsų nuotykių su vietiniais, truputi pristabdom, bet sutinkam.

Po kelių minučių mes jau prie uolų. Rastamans daug nežiūrėjęs kimba į pirmą varveklį ir basas pradeda savo pasirodymą. Jo judesiai nerealūs, pastiški, atrodo šoka ant uolos - tolygiai ir galingai. Aš iš karto galiu įsivaizduoti, kaip jis aštunkes pusryčiams valgo. Tokias prisirpusias, su daug vakariečių riebalų, keiksmų ir vandenyno druska.

Lipam apšilimo traseles. Aišku, kad jam nelabai įdomu, bet šypsosi ir pradeda savo ilgą filosofiją apie laipiojimą. Apie sporto esmę, dažnai rudyjančius kablius, naujas trasas Kho-Phi-Phi, labai sunkų Baksą iš Lietuvos ir jo lengvą panelę, mamuto komandą, ir aišku - "donation". Jah, rastafarai :) Mano širdis atsiveria, aš suprantu, kad gyventi iš "donation" ne taip ir blogai. Pajaučiau, kad sutikau sporto sielą - vieną iš daugiausiai ant sportinio laipiojimo pasinešusių žmonių planetoje.
O jis mus mokė viso, ko. Kaip įsegti karabiną į gri-gri, kaip segti atotampą į virveles ant sienos. Šnekėjo nerealiai daug, o paskui lyg supratęs, kad per daug, atsiprašinėjo. Bet nusileidęs aš vis sakydavau - "respect rasta", ir jis vėl šypsodavosi ir aiškino kaip šarma šalia esančios 7a neužonsightino :) O laipiojimas Thailand, Krabi, Railay tikrai puikus, ypač jei su jumis Bob Railay, kuris kartais užtraukia "no woman, no cry". Man pats lipimas pasirodė gal netgi labai 3D. Reikia žiūrėti, kur kokį varveklį už savęs įsispirti, kurį apkabinti ir kurį meiliai prisiglausti.

PS. apatinę jo foto radau kurtai facebooke. Gal geriau pades suprasti apie ką kalbu.

cinque torri - via della guida

2010-07-20T11:46:00.009+02:00

Su Max pajutom, kad reikia tradicinio lipimo. Pervertėm variantus ir nusprendėm, kad pirmam sezono bandymui Cinque Torri yra būtent tai ko reikia. Lengvai pasiekiami, nelabai aukšti ir stotys, bei sunkiausios vietos turi po kelis žiedus. O pirmas maršrutas - klasikinis via della guida. Aišku sunkiausių vietų nelabai buvo :) Tiesa ant pirmo pitčo ilgai žiūrėjau pro kur eiti, bet pamačiau žiedą ir lengviau atsikvėpiau. Visgi visi friendai ir zakladkės man dar saugos jausmo per daug neįpučia. Bet visi tie geležukai gražiai skamba ant kaklo, panašiai kaip alpinių karvių skambalai. Aš nusipirkau kelis metrus kevlaro, kuris kaip tik ir išlaiko maždaug dvi karves, jei gerai pririši už uodegos. Todėl nors ir nelabai jaukiai, lipom į viršų. Ketvirtas pičas labai gražiai vertikalus, su didelėm rankenom ir pora vietų kur sugebėjau įkišti po zakladkę.

O viršuje pradėjo lietutis kauptis. Ir žaibai. Ir baisus griaustinis. Tai nusileidom, apžiūrėjom kelis kitus maršrutus ir teko slėptis nuo krušos mažoje oloje. Iš ten stebėjom, kaip vokietukai bando kažkaip išvengti krušos. Spirgėjo spirgėjo, nes matyt su maikute buvo vėsoka. Šalmai saugojo nuo krušos. Po gero pusvalandžio, kai audra praslinko, jie vis dar kabėjo ant sienos, kažką raišiojo ir ruošėsi leistis žemyn. Tuo tarpu ant Selos bokštų vienam (berods) vengrui žaibų išventi nepavyko...

Reikės dar sugrįžti, nes labai jau vilioja va ta nuotraukoje matoma adatėlė.

sportinis laipiojimas Ispanijoje

2010-06-29T10:30:00.006+02:00

View Montserat+Siurana in a larger map

Ne kartą esu girdėjęs, kad Europoje, Ispanija yra matyt geriausia šalis sportiniam laipiojimui. Kadangi (kaip dabar pasitaiko :)) buvau Katalonijoje, Siuranos ir Montserat apylinkėse, nusprendžiau aplankyti abi laipiojimo mekas.

Į Siuraną suvažiuoja stiprūs laipiotojai, nes ten pilna sunkių maršrutų. Draugai taip pat pasakojo, kokios puikios ten uolos. Nuvažiavęs nustebau - dzin tos uolos, čia nerealūs vaizdai. Ir niekas man to net nepaminėjo! Nusprendžiau, kad kažkas ne taip su mūsų sportininkais :) Ane? Gal taip stipriai man trinktelėjo būtent todėl, kad nieko nesitikėjau. Išlipau iš mašinos, priėjau prie uolos, o už jos tiesiai žemyn krenta puikūs vaizdai. Ula raitosi tarp medžių iki pat upės, nešančios geltoną smėlį. Takelis veda tarp uolų prisagstytų boltais ir bedugnės, kurios dugne teka minėta upė. O uolos tikrai gražios. Nežinau kiek jos puikios, nes kaip sako Jaunius - "gravitacija visada laimi", bent jau prieš mane.

Kitą dieną jau judėjome į Monserat. Tai daugiau multi-pitch rojus. Mes rinkomės sportinius maršrutus, gėrėjomės konglomerato uolomis ir pavėsyje lipom savo maršrutėlius. Graži vieta laipioti, aplinkui marios įspūdingų uolų.

Visur tuščia, nes karšta. Labai karšta.

Kai švilpia lapeliai

2010-05-17T17:16:00.009+02:00

Laipiojant verta labai gerai įsiklausyti. Tyliai tyliai atsistoji vienoje iš stočių, 116 metrų virš miško ir sustingsti. Apsidairai - apačioje ežeriukas ir pilnas slėnis žalio pavasarinio miško. Atrodo, kad ta žaluma liejasi iš slėnio kraštų, lipa ant uolų. Kiek visko vyksta aplinkui... užsimerki ir girdi kaip meiliai uolą glosto vėjas... jis tyliai plaiksto tavo plaukus, o tolumoje išgirsti plėšraus paukščio riksmą...
Bet tai tik pradžia. Širdį ypač maloniai nuteikia grakštūs vokiečių keiksmai. Kokia kita kalba gali taip tiksliai išreikšti nuostabą, kai pro galvą praskrenda tokio pat dydžio rieduliukas? Štai vienas italas rėkia, kad Marco liko tik du metrai virvės ir jam teks leistis žemiau. O koks pasakiškas yra galingas lenktyninio motociklo garsas ten žemai apačioje. Kas gali prilygti tam laisvės ir jėgos proveržiui? Dar labai giliai įstrigo tas malonus, kraują stingdantis dzindziliavimas. Jį suvoki ir išanalizuoji gerokai per vėlai, tik kai krentantis saugojimo lapelis prašvilpia už poros metrų nuo galvos. Tuo momentu pagalvoju, kad reikėtų įsilieti į darnų garsų pasauli, bet tik tyliai susimąstau, paskęstu savianalizėje, prisimenu tris kartus pamestą slidę ir nurimstu...

:) Lengvi maršrutai, reiškia daug žmonių. Savaitgalį buvo graži sezono atidarymo šventė.

Haute Route

2010-05-05T13:10:00.008+02:00

Haute Route at EveryTrail

Šį kartą mintys iš išgyvenimo serijos. Jei kam reikia tikslesnės info apie maršrutą, patarimų, knygų, žemėlapių, etc. belskite. Tiems, kas nežinot, Haute Route yra alpinistinis kelias nuo Chamonix iki Zermatt arba atvirkščiai. Originalus kelias buvo nutiestas dar 19 amžiuje, vasarą. Dabar Haute Route yra matyt geriausiai žinomas Europos skiturerių tarpe ir einamas pavasarį. Mūsų su ripu planuose vasaros žygelis buvo nuo pat mokyklos baigimo, o į žiemos variantą perėjo Romkio dėka. Yra daugybė Haute Route variacijų, o mes pasirinkome matyt patį klasiškiausią, bet ne lengviausią alternatyvą. Tai šešių dienų žygis (kai kas praeina ir per 22h), kiekvieną dieną nakvojant kalnų namelyje. Mes ėjome keturiese: Torsten, James, Max ir aš.

Prieš eidamas, viską įsivaizdavau kiek kitaip. Galvojau, kad bus daugiau sudėtingų, stačių nusileidimų. O išėjo taip, kad sudėtingiausia buvo lipti į viršų. Turiu galvoje techninį sudėtingumą. Beveik kas dieną reikėjo dėtis kates ant batų ir imti į rankas ledkirtį. Slydimas žemyn yra daugiausiai lėkštas, kertant ledynus, neskaitant keletos statesnių nusileidimų. Visgi 10kg ant kupros ir patirpęs sniegas darė savo. Virvę panaudojom tik porą kartų, nors esant blogam orui, matyt tektų naudoti pastoviai.

Reikia pripažinti, kad mums labai labai sekėsi. Oras buvo pasakiškas (balandžio 23-29), ir tikrai nebūdingas rajonui. Visas dienas švietė saulė, o šiknoje teko lipti tik vieną kartą. Tas pats maršrutas rūke būtų žymiai sudėtingesnis ir niekam nelinkėčiau tada bandyti rasti kelią tarp ledokričių. Lavinų pavojaus prognozės taip pat buvo labai palankios. Ryte visada buvo žemiausias (1) lygis, o popiet pereidavo iki 3. Todėl sėdint ant saulutės prie namelio galima buvo ne tik pasideginti, bet ir stebėti šlapių lavinų šokį. Kiti nuobodulio sportai buvo "watten" ir stebėjimasis vėluojančių slidininkų drąsa, sėkme ir kvailumu. Aišku niekada negali žinoti, kodėl jie taip pasivėlindavo.

Rajonas yra labai populiarus tarp skiturerių, ekstremalių slidininkų ir alpinistų. Todėl kam trukdo gaujos žmonių, čia eiti nepatarčiau. Eina visokio plauko atstovai. Vidutinis amžius jaučiu apie 40 ir mes buvom kone vienintelė grupė be gido. Daug kas velkasi, kiti bėga apsitempę spandex ir išdegę akis. Visgi vaizdai yra matyt įspūdingiausi Europoje. Ledynai su milžiniškais ledokričiais ir aišku Montblanas su Materhornu. Pavasarį, ledynai nenušiktai balti ir todėl maloniai džiugina akį.

Žygyje kaip visada nemažai išmokom. Mes nusprendėm, kad tai buvo University of Skitouring magistro laipsnis :) Torsten dalinosi savo patirtimi apie mediciną, saugų darymą, vadovavimą ir tt. Pamačiau gražiausius rajono kalnus ir gimė keletas naujų planų. Kaip visada, bene svarbiausia žygiuose yra žmonės. Nuo jų priklauso visa žygio nuotaika ir atsiminimai. Reikia iš anksto suprasti kas ir kodėl eina į tokius žygius, o tai nėra savaime aišku.

Geriau pamąsčius aš buvau didžiausias žygio nevykėlis. Pirmą dieną tris kartus pamečiau slidę ant stačiausios dalies (nepatirtis, žioplumas, apkaustas). Tris kartus teko lipti žemyn jos pasiimti. Kas matė, po antro karto jau nebesišypsojo. Slidė nors ir su kailiuku, gali tapti pavojingu ginklu. Gerai, kad ten plyšių nebuvo, todėl viskas atsipirko keiksmažodžiais ir iššvaistyta energija. Kita klaidelė buvo, kai nusiverčiau, o sustojau tik kalno apačioje...

Keletas kitų nuotraukų čia...

Didelės sienos netoli Bolzano

2010-04-14T10:37:00.015+02:00

Praeitais metais Lietuviai daug ir nerealiai lipo ant didelių sienų. Stogą nurovė Gedo ir Saulės pasirodymas. Jų neatšalusius įspūdžius galite paskaityti čia... Yosemite nors ir "labailabai", bet ir toli. Aišku aš net nesiruošiu bandyti ką nors didesnio, bet Juras uždavė natūralų klausimą - "o ką gi galima lipti netoli Bolzano". "Na, daug ką galima lipti", pamaniau, bet kadangi aš pats tik kelis trumpus maršrutus esu lipęs, tai paklausiau mūsų alpine stiliau maniako Markus. Šis per daug negalvojęs išpyškino kelis pavadinimus, apie kuriuos aš čia ir parašysiu. Dar noriu pridėti, kad jo nuomone geriau važiuoti į Šveicariją ar Prancūziją jei tikrai norisi kažko didesnio. Bet jei norite aplankyti mane, tai ir čia yra ką veikti :) Žodžiu, jei ką lipsit iš šių sienų, būtinai praneškite ir liberoflat hostelis bus jūsų paslaugoms :)

1) Via del gran diedro. 1350m. VI+, A1 (VII+ laisvu). Pirmoms virvėms yra saugos taškai. Daugiausia lipama Liepą. Užtrunka 2 dienas. Knyga: Pale di San Lucano. Luca visentini. 262 psl.

2) Via Vertigine. 1000m (30 virvių). VI, A2/R1/V. Visos stotys prakaltos. Knyga: Pareti del Sarca, edizioni versante sud. Diego Filippi. p. 220

3) Il grande Incubo. 1200m (32 virvės) VI, A3/R3/V. Daugiau aid lipimas. Knyga: Pareti del Sarca, edizioni versante sud. Diego Filippi. p. 221. Yra detalesnis topo, bet patingėjau skenuoti. Jei reikia parašykit.

4) Monte Agner. Yra daug maršrutų. Igliausias: Spigolo Nord, Gilberti - Soravito (N arête). 1600m I-/V+, V. Tai viena didžiausių klasikų dolomituose. Knyga (turėtų būti): Pale di San Martino. Luca Visentini.

5) Marmolada. Yra daug maršrutų. Yra alpine, yra ir sportinių multi pičų. Vienas iš įspūdingų: Tempi moderni. 850m, 7+.

Netikslios šių sienų būvimo vietos.

View big walls near Bolzano in a larger map

Taigi laukiam...

Cevedale

2010-04-12T09:33:00.013+02:00

Šį savaitgalį ėjom treniruotis ant Čevedalės (3769m) kalno. Tai vienas aukščiausių regiono kalnų (o gal ir pats aukščiausias), į kurį galima užsirepečkoti nenusiėmus slidžių. Į šį kalną veda keletas maršrutų. Mes pasirinkome ilgesnį ir ne tokį statų, be to keletas kitų maršrutų prasideda Sulden slidinėjimo arenoje, kas grožio neprideda. Nuo viršūnės matosi aukščiausi regiono kalnai (nuotrauka kairėje): Ortleris (3905m , lipimo aprašymas) ir Gran Zebru (Koenig spitze 3850m, nebaigto lipimo aprašymas ).

Nors peraukštėjimas ir nėra labai didelis (1700m), visgi pasirinkom nakvoti rifugio Casati (3269m). Iš ryto jau planavome nebelipti, nes matomumas buvo 20metrų, o nusileidimą planavome ledynu, tačiau valandėlę pasnūduriavus oras pasitaisė. Ėjimas su pilna kuprine žygelio nepalengvino. Mes bandom sutilpti į 12kg ant kupros, tačiau įskaičiuojant kates ir rūbus visiems gyvenimo atvejams, tai padaryti nėra labai lengva. Slidinėti (o ne kažkaip nusileisti) su daugiau nei 13kg yra labai sunku ir reikalauja specialių įgūdžių. Tai ypač aktualu, kai sniegas nėra pats geriausias.

Pats lipimas yra labai paprastas ir tik paskutinis peraukštėjimas kiek sudėtingesnis. Čia reikia stabilaus sniego, nes labai jau statu. Mes ėjome, kai lavininio pavojaus prognozė rodė 2. Aišku, kadangi kalnas nėra labai sudėtingas ir gana garsus tarp skiturerių, stačiausioje vietoje grūdosi daugybė žmonių. Pasirodo paskutiniai metrai link keteros yra visiškai apledėję. Gerai, kad daugumas buvom užsidėję kates ant slidžių, nes per mėlyną ledą be jų būtų ne kas. Tiesa teko išsitraukti virvę, nes vienas iš mūsų kačių neturėjo.

Nusileidimas, tikrai pasakiškas. Aišku jis vyksta uždaru ledynu, bet kol kas tiltai laiko ir žmonės gana drąsiai bando nepravažiuotą sniegą. Mes sekėme kažkieno vėžiomis, todėl irgi jautėmės gana drąsiai.

Cevedale 2 days trip

Apie slenkančius mazgus

2010-04-09T23:22:00.013+02:00

Internetas pilnas informacijos apie slenkančius mazgus. Čia pabandysiu plačiau paaiškinti vieno iš mazgo (prusiko) naudojimo pavyzdžių.

Visu pirma, slenkančius mazgus ruošiuosi naudoti gelbėjimo darbams. Kadangi ryt žadame judėti ant ledyno, panorau prisiminti slenkančių mazgų naudojimą. Kaip užrišti mazgą, kaip lipti virve aukštyn. Tiesą pasakius buvau lipęs tik žmaro pagalba, todėl norėjau išbandyti lipimą 2 prusikais, namų sąlygomis. Namų tai namų. Laiptinėje puikūs laiptai, tik kad kaimynai ir butokai nelabai suprato kam gi aš tą virvę kabinu ant tų laiptų, lipu aukštyn, kažką matuoju, pjaustau raišioju... Beje, jei bandysite treniruotis, nepamirškite kad kažkaip reikia ir žemyn nusileisti...

Pradėsiu apie prusikams naudojamą virvę. Taigi, dažniausiai yra naudojama 5-7mm virvutė. Plonesnė virvutė yra silpnesnė, tačiau geriau "kimba" prie virvės, kuria lipi. Žmonės kalba, kad prusiko virvutė turi būti 3mm plonesnė nei pagrindinė virvė. Pvz mes savo kelionėje naudosime Beal Ice line virvę, kuri yra 8.1mm, todėl mūsų šniūrelis yra 5mm storio ir laiko 580kg statinio svorio. Mes bandėm naudoti 7mm ir 6mm virvutes, tačiau net esant sausai pagrindiniai virvei trintis buvo per maža. Papildoma informacija apie virvelių charakteristikas galite rasti čia... Aš nepatarčiau naudoti dyneemos, nes jos baisiai kaista ir bent jau mano turimos turi mažesnę trintį.
Virvelę geriausia surišti naudojant dvigubą žvejo mazgą. Niekada neriškite naudojant aštunkės, tokiu būdu, kai abu virvutės galai yra vienoje mazgo pusėje.
Dar vienas klausimas yra prusikų ilgis. Aš žadu naudoti du prusikus. Ilgesnis, skirtas kojai yra 90cm (dvigubos virvės), o trumpesnis 40 cm (irgi dvigubos). Galbūt 1m ir 50cm ilgiai būtų šiek tiek geriau, tačiau tai per daug reikalo nekeičia. Kelionių ledynais kursuose James buvo išmokintas naudoti žymiai ilgesnius (4, 5m) prusikus. Tam aišku yra privalumų, bet yra ir minusų. Aš šiandien išbandžiau su minėtais ilgiais, ir viskas veikė puikiai. Prisiminkite, kad mažąją virvutę segsite prie apraišų karabinu. Kabant apraišuose, šie pakyla aukščiau, todėl net ir 40cm ilgio pakanka.

Vienas iš praktinių klausimų iškyla, kai reikia susipakuoti šias virvutes. Jas nešamės ant apraišų, arba tiesiai pririšę prie pagrindinės virvės. Aš pasisakau už nešimąsi ant apraišų, prisegant karabinais. Vienas iš markiravimo būdų pavaizduotas šalia esančioje nuotraukoje. Tai labai paprastas ir veiksmingas būdas, kadangi labai paprastai ir greitai galima virvutes išrišti, jos nesipainioja ir yra kompaktiškos. Markiravimo pavyzdį galite rasti šio puslapio apačioje. Jei turite ilgesnius šniurgalius (pvz cordelete) verta pasižiūrėti šitą keistą youtube filmuką. Beje, nors vyruko jumoras savotiškas, jis yra pridaręs daug gerų filmukų.

Paskutinis klausimas yra, kaip visgi lipti prusikais virve aukštyn. Tai visai paprasta ir reikalauja daugiau stiprių kojų ir balanso, nei rankų darbo. Taigi, pirma užrišame mažesnį prusiką ant virvės ir jį įsisegame sau į saugojimo kilpą ant apraišų. Mazgą pastumiame kiek galima į viršų. Žemiau pirmojo mazgo rišame antrą, ilgesnį prusiką. Į kilpą statome koją. Tam matyt reikės pasikoreguoti mazgo buvimo vietą. Jei mazgas per stipriai užsiveržė, jį galite šiek tiek atveržti. Tai padaryti labai paprasta. Dabar pakelkite mazgą kiek galite aukščiau, tuo pačiu sulenkdami koją. Naudojantis virve ant kurios kabate, pasikišate koją po savimi ir atsistokite ant jos. Jums nereikia prisitraukinėti rankomis, tiesiog pagrindinę virvę naudokite balansui ir prisilaikymui. Atsistoję, paslinkinte trumpąjį prusiką kiek galima aukščiau ir vėl atsisėskite į apraišus. Kadangi jūs vėl sėdite apraišuose viskas parsideda iš naujo. Jūs vėl galite sulenkti koją ir paslinkti ilgąjį prusiką aukštyn. Vėl imate pagrindinę virvę, stojatės ir taip toliau. Jei turite ilgesnius prusikus galite kojos prusika segti auksciau. Taciau tada iskyla maza problėmėlė, kuria galite pamatyti šiame video.

Gera įsižiūrėkite į mazgą viršutiniame paveikslėlyje. Neteisingai surištas mazgas neužgriebia virvės.

Įranga skirta Haute Route

2010-04-09T16:56:00.004+02:00

Balandžio 24 ruošiamės eiti Haute Route. Esame keturiese: Torsten, James, Max ir aš. Matyt teks nemažai vokiškai pasikalbėti :) Dabar sudarinėjame įrangos sąrašą, kuriuo dalinuosi su jumis. Dauguma įrangos užvadinta angliškai, dalis vokiškai.

Ryt porai dienų išeiname su pilnom kuprinėm treniruotis ant Čevedalės (3 769m).

GPS

2010-04-01T17:25:00.007+02:00

Ne per seniausiai, savo gimtadieniui pasidovanojau GPS. Tam kaupiausi gal metus, o gal ir ilgiau. Pasirinkimas truko ilgai, nes niekaip nesugalvojau, kam gi man jo reikia. Prieš ką nors perkant aš mėgstu save įtikinti, kad man reikia. O su GPS ne taip lengva save apgauti. Bet kadangi šiemet ruošiamės slidėmis eiti Haute Route, nusprendžiau, kad laikas :) Jei bus blogas matomumas, tai būtinai reikės GPS. Aišku tikros priežastys yra kur kas paprastesnės.

GPS yra dar vienas įrankis mano alpinizmo muziejaus kolekcijoje
Bloge dabar žymiai lengviau pasigirti savo paskutiniais paivaikščiojimais
Bėgiojant įdomu žiūrėti kaip mirguliuoja lemputės ir stebėtis kaip lėtai visgi bėgasi
Kai skiturinant liežuvis jau siekia kelius, gali pasižiūrėti kiek aukščio dar reikia užlipti
na yra ir daugiau, bet manau šie yra svarbiausi

Rinkausi iš Garmin kolekcijos, su mintimi GPS naudoti išskirtinai pasivaikščiojimams kalnais ir miškais. Renkantis plačiau, paieška užtruktų dar ilgiau nei metus... Pradžioje galvojau apie pigesnius variantus, bet manęs nežavėjo, kad kai kuriuos įrenginius galima jungtis tik per COM jungtį, be to ne visuose modeliuose prideda laidą, o jis kainuoja beveik pusę aparato kainos. Tada dar nusprendžiau, kad gal reikėtų ir žemėlapio ateičiai. Aišku norėjau išleisti tik vidutinę krūvelę pinigų. Be to žiūrėjau, kad baterijos temptų kuo ilgiau. Negaliu pasakyti, kaip visi šie faktoriai nulėmė, bet galiausiai apsistojau ties GPS map 60.

Pirmus bandymus naudotis matote čia. Tai mūsų skitour į Upikopf ir Madritch viršūnes.

View skitouring Madritch in a larger map

View Upikopf in a larger map

Galiu pasakyti, kad įrankis visai ne prastas. Aišku, kitaip sakyti negaliu, nes nusišaučiau. Na tokia gera ir funkcionali plyta. Dizainas ir vartotojo sąsaja (HCI) artėja prie nulio. Bet iš kitos pusės malonu turėti kažką, kas atrodo patikimai ir sukurta inžinieriaus, inžinieriui. Tikslumas kalnuose pakankamas (apie 5-7m), tačiau mieste ar giliasniame kanjone nuo prasto (15m) iki visai prasto (nepagauna satelitų). 15m ant status šlaito yra gana netikslu. Dabar mokausi visokių gudrybių ir kaip matote jau išmokau prijungti prie kompo :) Baterija atlaiko porą vienadienių žygelių paprastame rėžime. Kol kas nebandžiau naudoti ekstremaliomis sąlygomis, bet gal greitai...

Seminaras apie lavinas

2010-02-22T13:48:00.008+01:00

Skaidrės:

Video:

Seminaras apie lavinas from mumas on Vimeo.

Vasario 24 d., trečiadienį, 18.00 val. Vilniaus keliautojų klube (Kalinausko g. 9/7) tęsiame pokalbius apie lavinas ir saugumą kalnuose. Linas Baltrūnas ir Andrea Janes pristatys pranešimą apie rizikos valdymo metodikas, Europos lavinų prognozavimo sistemą ir šiuolaikinius įtaisus, gelbstinčius patekus į laviną ar ieškant nukentėjusiųjų. Lietuvos keliautojų sąjunga.

Pranešimas vyks nuotoliniu būdu, t.y. paleisim video su mano nelabai kokiu balsu ir vėliau stengsimės bendrauti per skype. Prisegu pranešime naudotų skaidrių pdf. Labai nesijuokit, pirmas blynas prisvilęs...

Seminaro turinys:
5 stop faktoriai
Europos lavinų pavojaus skalė
Munter 3x3 metodas
Munter redukcijos metodas
Įranga: byperiai, zondai, ABS, kastuvai, ir t.t.
Gelbėjimo scenarijus naudojant byperius
Gyvenimo išmintis

apie Kataloniškas Via-ferratas

2010-02-11T13:07:00.004+01:00

Via ferrata tai kalnų maršrutas įrengtas lengvesniam nei natūralus praėjimas. Dažniausiai pavojingose vietose pakabinti plieniniai trosai, į kuriuos galima įsisegti specialiai tam skirta įranga. Kam jos reikia galima pasiskaityti čia... Italijoje esu praėjęs nemažai via-ferratu, kurios yra puiki grandis tarp uolų laipiojimo ir vaikščiojimosi kalnais. Dažnai galima pasiekti įspūdingas vietas, į kurias neveda joks kitas takelis. Be to šiek tiek sunkesnis praėjimas suteikia pasivaikščiojimui kitą skonį. Yra žmonių, kurie nekenčia via-ferratų, nes jų įrengimas yra kišimasis į gamtos natūralumą. Kiti jas dievina. Mano nuomone, jos nėra pats didžiausias blogis kalnuose ir dažnai ten einu su draugais ar šeima.

Savo nuomonę apie via-ferratų sudėtingumą susiformavau pietų Tirolyje. Čia sudėtingiausia mano eita via-ferrata buvo netoli Mori miestelio. Draugai pasakojo, kad yra sudėtingesnių, tačiau aš pats neaptikau. Netoli Barselonos teko pabandyti panašaus sudėtingumo ar net sudėtingesnių maršrutų. Praeitą savaitgalį badėm eiti į Ferrata de les Dames (Monserat uolose), tačiau buvo mažiau patyrusių žmonių, todėl nusprendėm, kad kitą kartą. Neblogame via-ferratų puslapyje, jos sudėtingumas pažymėtas 4/5. Mano nuomone 4 yra maždaug Mori sudėtingumo. Be to reikia žiūrėti, ar nereikia virvės nusileidimui. Tikrai nesinorėtų visą kelią leistis žemyn be virvės, nes kai kur kopėčios eina neigiamu kampu... Kitas reikalingas daiktas - atotampa. Kadangi būna neigiamų atkarpų ir baisiai baisiai daug kopėčių, atotampą patogu įsegti į apraišus ir į kopėtėles ir taip pailsėti ar persegti saugą. Taigi, jei kas esate Barselonoje ir patinka sportiškos ferratos - nesikuklinkite. Įrangą galima išsinuomoti Balmat parduotuvėje (matyt ir kur kitur).

Namūdinis filmukas su stiliumi

2010-01-26T14:52:00.004+01:00

TAWOCHE 2k10 dispatches #4 from renan ozturk on Vimeo.

TAWOCHE 2k10 dispatches #5 from renan ozturk on Vimeo.

Vyrukai ne tik pavarė lipdami, bet susuko stilingą namūdinį filmuką (būtinai pažiūrėkite ir kitus epizodus). Kiek supratau, viską darė be profų pagalbos, specialių kino kamerų ir didelės komandos. Kurie yra geriausi lietuviški alpinistiniai filmukai? Iš man žinomų tai berods Ąžuolo komandos "kavkaz reiv" ir gal pradžia bei galas apie lipimą į Montblaną žiemą. Yra kitų?

Kaip sukelti mažą laviną

2010-01-13T16:22:00.008+01:00

Šiandieną (Sausio 13, 2010) 18:00 Vilniaus keliautojų klube vyks slidininkų, keliaujančių į žiemos žygius, susitikimas ir paskaita apie inventorių, naudojamą lavinomis pavojingose zonose. Visi, kas tik keliaujate žiemą ar snieguotomis vietomis būtinai apsilankykite.

Mano įrašas irgi susijęs su lavinomis. Ar niekada neteko būti tokioje situacijoje, kad sniegas atrodo tuojau nuslinks, bet kelio atgal nelabai yra, arba jis taip pat pavojingas? Man yra. Niekam to nelinkėčiau, bet jei netyčia tektų susidurti su tokia situacija, gal padės šie patarimai:

karnizo numušimas,
šlaito pakirtimas,
saugomas šlaito pakirtimas.
perskaitykite visus komentarus po šiais įrašais...

Prisiminkite, kad tai labai labai pavojingi triukai. Kai perskaičiau, netgi nepatikėjau, kad kas apie juos rašo. Italijoje už tai gręsia baudžiamoji atsakomybė ir grotos iki keliolikos metų (jei sukeltumėte netoli pastatų, slidinėjimo trasų, etc.). Linkiu niekada jų nenaudoti. Prisiminkite, kad ne tik pats galite patekti į sniego nuošliaužą, bet ir žemiau (net ir aukščiau) esantys žmonės. Be to sunku nuspėti, kiek toli sieks tavo sukelta lavina ir ar netyčia nesukelsi tikros katastrofos.

Jei kur pamatysiu panašių patarimų, papildysiu šį sąrašą.

Nauji metai ant lavos

2010-01-12T14:13:00.009+01:00

Šiemet naujų metų sutikimas buvo labai karštas. Su Mar vaikščiojom po Fuerteventuros ugnikalnius, Lanzarotes lavos laukus ir požemius. Man visada Kanarų salos asocijavosi su matracais, bet pasirodo ten galima ir kitaip pailsėti. Jei patinka ugnikalniai, lava, dykumos ir karštas smėlis, salas galima aplankyti būtent dėl šių dalykų. O be to, tai taip pat puiki vieta burlentėms, aitvarams ir banglentėms.
Tiesa pasakius bandžiau surasti ir vietų palaipioti bei pabandyti deep water solo. Bet A'a tipo lava nelabai tinkama laipioti. Vėliau vienas Ispanijos laipiotojas, kuris ten važiuoja po mėnesiuko (būtent laipioti), sakė, kad be kraujuotų rankų praktiškai negrįši. Matyt nebekyla klausimas, kodėl tai a'a tipo lava :)
Taigi jei atsibodo žiema - ryanair skrenda ir į pietus :P

O dabar pagalvojau, kad keista, jog daug vasarų praleidžiu ant sniego, o dabar žiemą pradėjau vasaros ieškoti...

Sniegžengiais po Pirėnų kalnus

2009-12-11T09:48:00.009+01:00

Aš pasirinkau nesirinkti Alpių: aš pasirinkau kažką kito. Kokios priežastys? Nėra jokių priežasčių. Kam reikalingos priežastys jei aplinkui taip gražu. :) Tumpai tariant praeitą savaitgalį išbandžiau sniegžengius (o gal sniegbačius?) Pirėnų kalnuose, Ispanijos pusėje, Katalonijoje. Lipom į Certascan (2853m), o planuose buvo dar ir Pic d'Estats(3143m), bet viską šiek tiek sukomplikavo per didelis kiekis sniego. Visa info apie regioną galima surasti šitame Certascan refugio prižiūrimame puslapyje. Niekada nemaniau, kad važiuosiu į Ispaniją ieškoti sniego. Todėl labai nustebau suradęs bene geriausią matytą lavinų prognozių puslapį. Sniego buvo apie pusantro metro su 3 lavinų pavojaus kategorija. Kad, neklampoti iki juosmens, išsinuomojom TSL firmos sniegžengius.

Labai daug iš jų nesitikėjau, nes ne kartą mačiau Tadą klampojantį per pusnis. Iš karto pasakysiu - tikėjausi visgi per daug. Mano tvirta nuomone, skitourinimo slidės yra žymiai geresnis išradimas. Todėl visiems, kam patinka leistis nuo kalno ir pasivaikščioti žiema, patariu mesti lauk snieglentes ir sniegžengius ir stotis ant slidžių.

Sniegžengių paviršius yra mažesnis nei slidžių (bent jau bandytų modelių), todėl ant puraus sniego grimzti giliau nei su slidėm. Tai labai apsunkina lipimą stačiu šlaitu, puriu sniegu į viršų.
Sniegžengiais labai sunku traversuoti išilgai kalno, nes krypsta koja.
Romkis kažkur skaitė, kad net į viršų su sniegbačiais einasi lėčiau. Beje turi eiti praktiškai statmenai į kalną.
Lipti žemyn stačiu šlaitu net nebandykite. Jei lipant be sniegbačių galima besti kulną i sniegą, tai su šiais gražuoliais to padaryti nepavyks. Tenka pirštus nuleisti žemyn ir kažkaip tai, kaip ant kablukų keberiotis. Nors smigom iki kelių, einant žemyn juos nusiėmėm.
Einant tenka gan išsiskėsti, o jei einat pramintu takeliu, kojos krypinėja. Galiausiai sniegžengiai nukrenta nuo kojų.
Su sniegbačiais negali slysti žemyn kaip su slidėm.

Aišku yra ir keli pliusai: jie pigesni, mažiau sveria, lengviau transportuojami nei slidės. Be to nereikia specialių batų, kas gali būti didelė problema, jai skitourus naudojate prisikasti iki rimtesnio lipimo. Kai kas gali manyti, kad su sniegžengiais galima lengviau perlipti trumpas uolų atkarpas, kur tektų nusiimti slides. Visgi, tokių atkarpų beveik nepasitaiko, o ir su sniegžengiais jas įveikti labai sunku. Nesupraskit neteisingai, tai vis tiek geresnis variantas nei klampoti per sniegą be jų. Vienas tvirtas vyrukas išėjo į viršūnę valanda ankščiau ir mes jį gale maršruto prisivijom, nors ėjom atsipalaidavę.

Manau, Tadas gali apie šią transporto priemonę papasakoti daugiau.

Similaun (3606m) - ate ate, žiogeli

2009-11-23T14:57:00.011+01:00

Kaip jau buvo įprasta atėjus savaitgaliui, daug nekalbėję, susimetę šmutkes, aš su Tadu patraukėm link James. Šį kartą šmutkių buvo daug, todėl jos lipo per mano kuprinės viršų ir kabarojo pakibusios ant visokių šniūrelių. Dienos tikslas buvo pasiekti Similaun namelį, o nuo jo kitą dieną paimprovizuoti link punta di Finale (Fineilspitze 3516m) viršūnės. Dar norėjosi pamatyti Otzi radimo vietą. Iš karto pasakysiu, kad tikra nesamonė, jog Otzi rado būtent ten kur jį rado. Visu pirma, ten nėra kur ramiai prigulti, o visų antra, numirtum iš nuobodulio šimtmečius belaukdamas ateinančių turistų. Traukinyje policija patikrino dokumentus ir paklausė, kur važiuojam. Kadangi pamiršau mūsų pradinį tikslą, atsakiau kad į Similaun. Taip vat ir gimė mūsų naujas tikslas.

Similaun namelio savininkai sakė, kad namelis uždarytas, o kambariuko pernakvojimui nėra. Todėl tempėm palapinę ir kilimėlius su miegmaišiais. Pietų šlaitas visai nutirpęs, tik pačiame viršuje prie namelio teko bristi sniegingu stačiu šlaitu. Beje, čia kadaise su Torsten matėm gražią laviną. Užlipę radom puikų žiemos kambariuką su 20 lovų. Šiek tiek įsiskaudėjo galvą - gal dėl aukščio (3018m), o gal dėl vandens trūkumo. Išsivirėm spagečių, kuriuos labai įdomiai teko valgyti su šaukštais. Kadangi ryšio nebuvo - telefonus naudojom pagal tikrą jų paskirtį - leidom muziką. Prožektoriukus įjungėm į mirksėjimo rėžimą ir naudojom diskono apšvietimui. Šokom pastos dievui.

Iš ryto Similaun (3606 m) pasirodė visai nebloga idėja. Neturėjom nei virvės, nei kačių, tik neblogą nuotaiką. Tai užsidėjom bachilus (gaiters) ir pradėjom bristi per ledyną. Radom senas skiturinimo vėžias, kurios labai palengvino lipimą, nes jos apledėjusios ir galėjom eiti paviršiumi. Vasarą ėjimas užimtų 1.5 valandos, o per sniegą, du kart kertant ledyną užėmė apie 2h. Nuo viršūnės - puikūs vaizdai. Matėm Weisskugel ir kitas aplinkines viršūnes. Guoda minėjo, kad ir Matterhornas turėtų matytis. Na mes tiek daug nesitikėjom tai ir nedažlibinom. Nors dabar va po viso ko, tikrai prisimenu vieną labai Materhornišką viršūnę :).

Šiaip maršrutas paprastas, tik gana aukštai ir kitą kartą eičiau su virve. Gal plyšiai toje vietoje kur ėjom ir nelabai gilūs, bet dėl visa ko.

O liūdnai pabaigai supratom, kad tai bene paskutinis mūsų trio spontaninis išėjimas. Tadas palieka gimtąjį Bolzano ir neaišku kada grįš atgal. Šiek tiek liūdna, bet jei bus labai liūdna Tadas pažadėjo sugrįžti...

View Larger Map

Apie pirmą sniegą ir šaltą kaminą

2009-11-09T14:33:00.005+01:00

Kai labai labai apsiniaukę ir žada lyti, reikia lipti į kalnus, nes ten greičiausiai galima paragauti pirmojo sniego. Svarbu geri batai ir kompanija. Tada dar praverčia galingas žadintuvas iš ryto, neperšlampama striukė, bachilai (gaiters) ir gera nuotaika. Jei važiuojate mašina, nepamirškite grandinių arba žieminių padangų. Jei ne, teks sustoti mažame tyliame kaimelyje, kur jau greitai greitai ateis Kalėdos ir visi senoliai įmigę žiemos miegu. Ten nepamirškite pastatyti senio besmegenio ir pasimėtyt sniegu. Taku reikia eiti tyliai, kad išgirstumėte visą snaigių grožį ir pasidžiaugtumėte pirmomis sniego lavinomis nuo medžių.

Jei netyčia prieisite mažą trobelę miške, ar kur ant kalno šlaito, būtinai užeikite. Dažniausiai ten rasite rankų gamybos įtaisų, kurių genialumu negalima atsižavėti. Kad būtų jaukiau, pabandykite užkurti židinį. Tai miesto vaikams ne taip jau ir paprasta. Vieną naktį mums jau teko šalti, uostyti dūmus ir tuose dūmuose pasilinksminimui žaisti diskoteką su savo lemputėmis. Kad ir jums taip nenutiktų, papasakosiu, kaip šį kartą pasisekė užžiebti ugnį.

Problema tame, kad šaltas oras būna susikaupęs kamine ir todėl nėra jokios traukos. Kuriant ugnį, visi dūmai atsiduria trobelėje. Gal kam ir atrodo keistai, bet tai tikrai didelė problema. Tą šaltą kamštį reikia pramušti. Galima bandyti kūrenti ilgiau, bet tai nelabai malonu. Todėl, reikia draugo, kuris gerai karstosi stogais. Jis pasiima kelis degtukus, popieriaus ir lipa ant stogo. Ten uždega popierių ir metą į kaminą per viršų. Krentant popierius pašildo orą kamine ir viskas pradeda veikti. Tada tuo pat metu, esantys viduje iš karto kuria židinį ir džiaugiasi šiluma.

Jaučiu artėja skiturinimo sezonas. Sniego iki kelių, o žemiau nei 2000m.

View Ganda-hut in a larger map

International Mountain Summit

2009-11-04T10:07:00.028+01:00

Vakar su James ir Tadu buvome IMS pasiklausyti ką kalba alpinizmo dievai ir pusdieviai. Sąrašas buvo įspūdingas: Reinhold Messner, Alexander Huber, Ines Papert, Simone Moro, Hans Kammerlander, Stefan Glowacz, Peter Geyer, Georg Simeoni, Prof. Annibale Salsa, Roberto Mantovani. Kai kurie iš šių žmonių žinomi, kaip alpinizmo herojai, kiti, kaip alpinizmo organizatoriai. Pradžia šiek tiek dvelkė pompastika, bet viskas pasitaisė, kai prasidėjo diskusija tema "Alpinizmas vakar, šiandien, ir rytoj". Tiesa pasakius, moderatoriui sunkiai sekėsi nukreipti diskusiją būtent šia tema, tačiau pasiklausyti ką kalba gyvos (išgyvenusios) legendos buvo tikrai įdomu. Vakar James siūlė padaryti "brain dump", bet as nespėjau ir suformatavau visą atmintį alumi. Todėl įsiminė tik kelios pagrindinės temos:

Infrastruktūros kūrimas kalnuose ir kalnam
Gidavimas
Rizikos valdymas ir pavojai alpinizme
Kuo skiriasi modernus ir post-modernus alpinizmas

Diskusija buvo labai nestruktūriška, temos buvo paliekamos ir vėl grįžtama prie jų. Pabandysiu viską susisteminti ir dėstysiu mintis ankščiau išvardinta eile. Priminsiu, kad ant scenos sėdėjo keletas elitinių alpinistų. Todėl jų požiūris kartais buvo labai radikalus.

Pavyzdžiui, Mesneris labai griežtai pasisakė apie naujų prakaltų maršrutų, naujų liftų ir kitų pribumbasų kūrimą alpėse. Jo nuomone, virš 3000m ne visiems lemta būti, o kam nelemta, tai net neturi ten nosies kišti. Visi kalbėję šiek tiek šaipėsi iš Vokietijos alpinizmo klubo, kuris pritaria visokiems "dysneileindiškiems" projektams (pvz., stiklinė apžvalgos platforma ant viršūnės) ir bando visais įmanomais būdais minimizuoti alpinistų riziką. Man keistai nuskambėjo išdidus Italijos akademinio klubo pasisakymas, kad jie nekeičia kablių ant laipiojimo sienų. Tai gal tada geriau juos visai nuimti, o ne palikti kam nors nusidaužti? Visi priėjo prie išvados, kad atsargumas daugiau priklauso nuo mūsų, o ne nuo naudojamos įrangos ir saugos. Britai sugebėjo išsaugoti uolų autentiką, o Alpėse ji dingsta. Aišku, požiūris kur ir kiek reikia infrastruktūros priklauso nuo kiekvieno žmogaus.

Man patiko radikaliai kitoks AVS prezidento pasisakymas. Jis pasižiūrėjo į alpinistus ir pasakė, kad į kalnus jis eina pasivaikščioti, išgerti taurės vyno ir pavalgyti špeko su kniodeliais. AVS per paskutinius metus išsiplėtė dvigubai. Visi alpinistai (taip pat Mesneris) pradeda kalnų gyvenimą alpinizmo klube. Tai yra platforma, nuo kurios galima pradėti asmeninę karjerą. Tai puiki treniruote jaunuoliams, kad jie būtų saugūs kol atsiranda įgūdžiai. AVS nėra sukurtas elitiniams alpinistams, bet jis auklėja žmones. Svarbiausia niekada nesustoti.

Kita pasikartojusi tema buvo gidavimas. Gidai, tai dalis kalnų infrastruktūros. CAI prezidentas išsakė labai įdomią nuomonę apie skirtumus tarp gidavimo ankščiau ir dabar. Ankščiau gidas buvo vienvaldis žygio vadas. Jis sakė ką daryti, ko nedaryti, tyliai priimdavo sprendimus ir prisiimdavo pilną atsakomybę. Dabar daug kas pasikeitė. Dabar žmonės kalba apie riziką ir niekam nėra tabu, kad iš kalnų galima ir nebegrįžti. Dabar ne tik gidas, bet ir žmonės ekspedicijoje turi žinoti ką daro. Visi tampa atsakingi. Gidas, turėdamas daugiau žinių ar patirties paaiškina visiems savo sprendimo motyvaciją, išaiškina pavojus, bet ir kiti gali prisidėti prie žygio eigos ar prieštarauti gido nuomonei. Iš blogos pusės, gidai tempia žmones į viršūnes, nors kai kurie žmonės iš vis neturėtų būti kalnuose. Geras pavyzdys - Monblanas. Ten gidai veda bet kokius žmones, kurie yra visiškai neatsakingi nepriaugę tam kalnui ir turėtų sėdėti namie. Jo nuomone, gidai taip pat turi gerbti kalnus ir suprasti, kad kai kuriems žmonėms ne vieta ten, kur juos gali užtempti gidas. Nereikia skatinti takelinio (ėjimo autostradom) alpinizmo ir iš to pelnytis.

Etikos aspektą labiausiai pabrėžė Mantovani. Jis teigė, kad etika turi būti pirmoje vietoje. Visi alpinistai turi gerbti bendras taisykles ir kalnus. Pavyzdžiui, klasikiniai maršrutai turi būti tik įsivaizduojamos linijos uoloje, be kablių, be žymių. Ar yra vietos tokiems maršrutams Alpėse? Be to, nereikia sureikšminti Everesto įvykių (kurie nepuošia alpinizmo) - tai juodoji skylė alpinizmo istorijoje, ten vyksta viskas kas blogiausia alpinizme. Ten nėra pagarbos kalnams ir kolegoms.

Daugiausiai plėtota tema buvo susijusi su rizikos valdymu. Pasak Mesnerio, 30 metų atgal įvyko revoliucija kalnų įrangoje ir žiniose. Naujos technikos, naujos žinios, naujos galimybės. Post-modernus alpinizmas pilnas rizikos valdymo. Žmonės žino daugiau, gali lipti maršrutus, kurie ankščiau buvo per pavojingi. Ankščiau žmonės tiesiog treniruodavosi, užsimerkdavo prieš pavojus tarsi jų nebūtų ir eidavo į viršūnę. Dabar viskas kitaip. Kiekvienas žingsnis pasveriamas, einama labai pavojingais maršrutais, bet minimizuojant nelaimės galimybę. Visi žino apie riziką ir neužsimerkia prieš ją. Laipiojimo technika taip pat patobulėjo. Dabar telieka boulderinimą perkelti į alpinizmą. Hubert manymu, geriausias alpinizmo stilius yra pavojaus suvokimas ir toleravimas maksimaliame lygyje. Todėl visiškai švarus stilius yra free-solo. Man asmeniškai ši vieta visai nepatiko. Mano manymu, free-solo yra blogas rizikos valdymo pavyzdys. Pasak jo, reikia susilyginti su pirmaisiais auksinio amžiaus alpinistais. Pavyzdžiui, pirmi Montblano lipimai. Dabar viskas kitaip, bet mes turime toleruoti tiek pat pavojų, kiek tais laikais žmonės toleravo lipant į paprastesnes viršūnes. Pasak alpinisto, žmogus susijęs su pavojais, kaip kad ir visi gyvūnai. Tai natūralu ir žmogui tai yra būtina. Jei tikslingai ir pasvertai save atiduodi pavojams, tai bus gryniausias ir stipriausias dvasinis išgyvenimas. Kammerlander pridėjo, kad jam pradėjus laipioti, jis nesuprato pavojų. Ir tik dabar, po daug metų, jis suprato koks laimės kūdikis jis buvo... Kažkas pridūrė, kad jei 3 metus išgyvenai lipdamas į sudėtingas viršūnes, tai turi daugiau šansų išgyventi visai ilgai. Jei ne, nesėdėtum šioje salėje.

Įdomu išgirsti, ką jūs manote šiomis temomis.

Via Ferrata, Centelles, BCN

2009-09-29T11:53:00.008+02:00

Savaitgalį prasiėjom seniai nusižiūrėta via-ferrata, esančią Centelles miestelyje. Daugiau oficialios info čia... Visi, kas mėgsta sportines ferratas ar ilgus kabančius tiltus - tai tikrai verta dėmesio vieta. Poroje vietų pagalvojau, kad antrą kartą nelabai norėtųsi lipti, nes kopėčios eina tokiu neblogu neigiamuku.

Esu kvailas ir nepaklausiau James patarimo - į šią ferratą pasiėmiau nepatyrusių draugų. Dar pasiėmiau 8mm virvę ir keletą karabinų bei slingų. Visas sudėtingas vietas galima apeiti. Visgi apkerėtas žavingos Mar šypsenos vietomis kabinau virvę ir saugojau/padėjau jai pralipti sudėtingiausias vietas. Reikalai tapo baisiai juokingi, kai tryse tempėm Alejandro. 2:1 skridinių sistema pasirodė ne tokia jau ir efektyvi :)

View Larger Map

Alpinistinis draudimas

2009-09-22T12:28:00.011+02:00

Šiuo įrašu noriu pasidalinti man žinoma informacija apie draudimą kalnams. Ši info yra surinkta iš poros draudimo kompanijų, draugų, ir žmonių parašiusių į LAA konferenciją. Manau ji gali būti įdomi ir kitiems keliautojams. Noriu pabrėžti, kad viskas, kas čia parašyta, yra daugiau gandų lygyje. Aš pabandysiu viską sutrumpinti ir nerašysiu originalaus šaltinio, jei jis yra iš LAA ar draugų.

Kiekvienas save, savo draugus ir šeimą gerbiantis žmogus einant į kalnus turėtų apsidrausti. To nepadarius jis/ji gali labai apsunkinti ne tik savo, bet ir savo artimųjų gyvenimą. Yra daug bendrovių, kurios suteikia tokį draudimą. Draudimo pasirinkimas labai skiriasi priklausomai nuo kelionės tikslo ir pasaulio šalies. Šiame įraše daugiausia info bus apie draudimą Europos Alpėse. Kiek man žinoma yra kelios pagrindinės draudimosi galimybės:

Draustis komerciniu draudimu Lietuvoje - tai pats populiariausias variantas. Apie šį draudimą papasakosiu daugiausiai.
Draustis vietoje - ten, kur vyksti. Šis būdas dažnai naudojamas, vykstant už Europos ribų, kartu su komerciniu draudimu. Vykstant į Alpes neteko girdėti, kad kas naudotųsi šiuo variantu.
Turėti alpinizmo klubo ar kokio raudonojo kryžiaus draudimą. Pvz., AVS arba CAI italijoje. AVS kainuoja 30EUR/metams ir padengia iki 15000 EUR gelbėjimo ir paieškos darbams ir 2000EUR gydimui (ne Italijoje). Kombinuojant su Europos draudimo kortele, gaunasi visai geras variantas, tačiau daugumai jis nėra aktualus.
Turėti Europos draudimo kortelę. Daugiau info čia... Man pačiam teko pasinaudoti šia kortele. Visgi išlaidų padengimas labai priklauso nuo šalies. Taip pat pargabenimo namo paslaugos nėra įskaičiuotos.

Apie komercinį draudimą.
Kaip minėjau, populiariausia draustis komerciniu draudimu. Lietuvoje yra keleta draudimo kompanijų. Sklinda gandai, kad visos draudimo kompanijos perdraudžia Lietuvos Draudime arba PZU, kurios savaime perdraudžia didesnėse pasaulio kompanijose. Draudimo kaina labai priklauso nuo bendrovės. Visgi visur vyrauja magiškas koeficientas 4 - kuris pasako, kad draudimo kaina alpinizmui yra keturguba lyginant su paprastu sveikatos draudimu. Pabandysiu palyginti Lietuvos draudimą ir PZU. Ši informacija yra gauta tiesiai iš šių draudimų kompanijų. Aš klausiau apie alpinistinį draudimą, nežinau ar jie gerai suprato, ko aš noriu. Taigi:

Draudimo kaina savaitei, draudžiantis 100000 EUR sveikatos draudimu. LD 88Lt, PZU 48.45Lt (su 15% nuolaida, jei draustis on-line).
Apmokėjimo tvarka:
LD parašė: Draudžiamojo įvykio atveju per 1 parą būtina pranešti draudimo bendrovei. Apmokėjimas už suteiktas gydymo paslaugas priklauso nuo gydymo įstaigos. Ji gali reikalauti susimokėti patiems už paslaugas, tuomet grįžus į Lietuvą pagal pateiktus mokėjimo kvitus, grąžiname pinigus. Arba gydymo įstaiga ir AB Lietuvos draudimas iškart bendradarbiauja ir Jums patiems nereikia nieko mokėti.
PZU parašė: Atsitikus draudiminiam įvykiui, gydymo įstaigai parodote draudimo polisą, kuriame yra nurodyti visi mūsų kontaktai. Gydymo įstaiga susisiekia su mūsų bendrove ir mes atsiskaitome.
Abi įmonės galiausiai užmoka už gydimo išlaidas, repatriaciją ir gabenimą iki ligoninės.

Taigi, teoriškai viskas lyg ir aišku. Visgi praktikoje iškyla daugiau klausimų, apie kuriuos verta pagalvoti. Pvz., kas nutinka, jei nebegali nulipti ir tenka kviesti malūnsparnį, bet niekas nėra sužeistas? Kiek supratau iš LAA susirašinėjimo, komercinės draudimo kompanijos nelabai žino pačios, kas tuo metu nutinka. Jei kas yra sužeistas - viskas paprasčiau ir Europoje, neturėtų būti problema.

Žmonės kalba, kad gelbėjimo darbų greitis Europoje greičiausia bus toks pat, nepriklausomai nuo gelbėjimo bendrovės. Verta skambinti tiesiai gelbėtojams arba atstovui, tokiam kaip SOS International ar Coris - jie gelbėja, o ne draudimo įmonė.

Iš geros pusės, PZU ir LD jau turi nemažai patirties su alpinizmo įvykiais. Tačiau neverta pamiršti, kad nei viena nėra patikima iki galo, t.y. tuo atveju, jei reikės, kad draudimas būtų patvirtintas tuojau pat. Abi užsienyje veikia per partnerius (skirtingus) ir su jais derina savo sprendimus. Vieni keikia PZU, kiti sako, kad PZU veikė puikiai tiek gelbėjimo darbams tiek paslaugoms ligoninėje, nors iš pradžių teko susimokėti patiems (paskui grąžino).

Kitas klausimas - ar lengva atgauti pinigus iš draudimo kompanijų. Žmonės turi visokių nuomonių. Kai kas lengvai atgavo pinigus, kitiems sekėsi sunkiau. Čia taip pat yra gandų, kad buvo problemų su PZU. Visų patarimas - kaip galima mažiau mokėti patiems ir bandyti priversti draudimo įmonę užmokėti už visas paslaugas.

Kita istorija apie draudimą Azijoje.
Čia viskas dar painiau,. Pats asmeniškai nesu susidūręs su draudimu čia, todėl perrašysių tik keletą nuomonių.

Visu pirma, dažnai būtina garantuoti gelbėtojams apmokėjimą - ir apie viską informuoti draudikus. Deja tai tenka garantuoti savo lėšomis. Tai turėtu padaryti draudimo kompanija, bet dažnai konkrečiu atveju ji pavėluotų... Vėliau draudimo kompanija už šiuos dalykus privalo apmokėti. Apmoka, pagal pateiktus dokumentus.

Konkreti gydymo įstaiga dirba su konkrečiomis draudimo kompanijomis - taigi į bet kurią tau patinkančia gydymo įstaiga nukentėjusio nenuvesi. Draudimo kompanijos pačios nieko nedaro nesitardamas su tais, pas ką persidraudžia. Tie savo ruožtu irgi per daug neskuba. Dėl operacijos reikalingumo tariasi trys šalys - gydytojai, draudikai ir nukentėjusio atstovai. Padeda spaudimas iš Lietuvos. Satelitinis telefonas ar geri atstovai apačioje labai padeda tokiais atvejais.

Kiti naudingi patarimai:

Esant Azijoje, patarimas buvo kreiptis į SOS Internationale (ar kitą tarpautinę kompaniją), o ne į draudimo įmonę Lietuvoje. Šie vėliau atsiskaito patys su draudimu.
Išvykstant į kalnus būtina palikti draudimo polisų kopijas savo artimiesiems. Tai iš esmės padėtų bet kokios nelaimės atveju.
"Yra tokia nerašyta taisyklė - blogų žinių neperdavinėti greičiau nei 24 val arba kol nėra įsitikinta dėl informacijos tikrumo."

Jei kas turit ką pridėti, nesivaržykite - bet kokia info būtų labai naudinga.

Rock Masters 2009

2009-09-03T14:44:00.003+02:00

Šį savaitgalį (nuo penktadienio iki sekmadienio) susitinkam Rock Masters. Renginio programa čia... Manau pažiopsosim ir palaipiosim kur aplinkui. Nakvosim po uolom ar virš uolų.

Montblanc 2009 - Trijų kalnų traversas (techninis raportas)

2009-08-21T14:46:00.020+02:00

Santrauka:

Viršūnė: Montblanc (4810m), Alpės, Prancūzija-Italija.

Maršrutas: Trijų kalnų traversas pradedant ir baigiant Col du Midi

Sudėtingumas: PD+ (not very difficult)

Žygio data: nuo 2009-08-06 iki 2009-08-16.

Kopimo data: 2009-08-14

Oro sąlygos: giedra

Maršruto laikas: 11 valandų

Grupės nariai: Linas Baltrūnas, Tadas Makčinskas, Manuel Kirschner

2009-08-07: Pasivaikščiojom nuo Baltojo iki Juodojo ežerų. Puikus oras. Maksimalus aukštis apie 2300m. Labai gražūs vaizdai, matosi trijų kalnų maršrutas. Viso gal 8h.
2009-08-08: Pasivaikščiojimas iki ledyno. Oras prastėja.
2009-08-09: Sportinis kelių virvių uolų maršrutas virš Mar de Glass ledyno. Iki ten kur veža traukinukas sparčiu žingsniu nuėjom per porą valandų. Tadas ir Manuel lipa su alpinistiniais batais (su viršutine sauga). Maksimalus sudėtingumas 5c.
2009-08-11: Blogas oras, sėdim Chamonix. Vakare keliamės iki tarpinės keltuvo stotelės link Aiguille du Midi ir nakvojam Chalet du plan de l'Aguille trobelėje. Baisiai gera vakarienė.
2009-08-12: Keliamės keltuvu iki Aiguille du Midi. Ėjimas iki stovyklos. Stovyklos įsirengimas žemiau Cosmique viešbučio. Poros virvių firno maršrutas (iki 70 laipsnių). Ėjimas nuo keltuvo link stovyklavietės prasideda sniego ketera. Esant geroms sniego sąlygoms, be vėjo tai neturėtų sudaryti problemų. Mes ėjome ryšyje. Vietomis teko prasilenkti su priešinga linkme judančiais alpinistais, kas nesudarė per daug problemų. Vėjuotą diena būtų sunkiau. Stovyklavietė įsikūrėm žemiau Cosmique viešbučio. Mes buvom ne vieninteliai. Čia visą vasarą yra apie 10 palapinių. Ledynas gana apšiktas. Į tualetą rimtam reikalui reikėtų subėgioti iki Cosmique arba išsikasti bent jau metro gylio duobę.
2009-08-13: Pasivaikščiojimas ledynu iki Italijos pusės. Kavos gėrimas. Savisaugos, saugos, stabdymasis ledkirčiu ir kitos treniruotės. Ėjimas iki Italijos keltuvo užėmė dvi valandas (greitu tempu). Žemiausioje vietoje yra didelių plyšių. Lipant žemyn ir aukštyn atskiros saugos nedarėm.
2009-08-14: Kopimas į viršūnę (aprašytas žemiau)
2009-08-15,16: Atsigavimas ir ruošimasis namams. Dar buvo suorganizuotos trumpos užkyštukių (zakladkių) kišimo dirbtuvės. Atidarėm naują laipiojimo rūšį - aid bouldering :)

Kopimą pradėjom 1:50. Antrą nakties iš Cosmique pajuda didžiausias žmonių skaičius. Visur ėjome susirišę 3-4m atstumu. Maršrutas prasideda kopimu į Mont Blanc du Tacul (nuotrauka kairėje). Tai statokas kopimas apeinant bergšrundus. Ledkirčio praktiškai neprireikia. Sniegas pašalęs, todėl būtina turėti kates. Netoli viršūnės praėjimas po įspūdingais serakais. Mano vertinimu, lavinų pavojus vasaros naktį nedidelis (aišku visko gali būti). Į dienos pabaigą kartais krenta atskilę ledo luitai. Tai šiaurės vakarų šlaitas, todėl saugiausia maršrutą pabaigti iki ankstyvos popietės.

Antras maršruto etapas - kopimas į Mont Maudit. Pakilus ant Tacul tenka prarasti šiek tiek aukščio (nedaug, iki 100m). Maudit šlaitas šiek tiek statesnis. Mes ėjome tiesiai aukštyn (netraversuojant) todėl naktį, jis pasirodė itin status. Čia atramai naudojom ledkirtį. Pats kopimas į Maudit užsibaigia techniška 70 metrų atkarpa (pats viršus nuotraukoje). Čia dažniausiai yra įšaldyta virvė, kurioje kas kažkiek metrų yrą po mazgą. Mes kopėme slenkančia sauga. Atramai naudojomės pagalbine virve. Saugą apačioje segėm tiesiai į virvę, o vėliau sukom tris ledsukius. Po ±40 metrų yra uolos, kur pilna kilpų į kurias galima įsisegti. Čia su Tadu pasikeitėm lyderiavimu. Viršutinė atkarpa iki keteros mažiau sudėtinga, yra šiek tiek uolų. Pačiame viršuje buvo saugos taškas (įšaldyta? virvė ir karabinas). Problema su šia atkarpa tikrai ne jos sudėtingumas. Tai yra maršruto lėčiausia vieta, kur susigrūda visi gidai su klientais. Jie nori kaip galima greičiau praeiti šią atkarpą ir nelabai žiūri į kitus. Visada yra nuotaika skubėti, todėl vieta gan pavojinga. Būtinas šalmas. Manuelis gavo gerą ledo luitą į galvą, kuris šiek tiek įlenkė puta plastinį (Petzl Meteor tipo) šalmą.

Po Maudit vėl prarandame šiek tiek aukščio (iki 150m). Paskutinis etapas prasideda postačiu traversu, kuris po pirmo pakilimo išsilygina ir tampa nestačiu (iki 35 laipsnių) šlaitu. Šioje vietoje man asmeniškai stipriai pasijautė aklimatizacijos trūkumas. Pati viršūnė - tai sniego ketera, nuo kurios atsiveria gražūs vaizdai.

Grįžtant mes nulipom žemyn nuo Maudit naudojant slenkantį mazgą (čiuptuką) ir viršuje bei per vidurį esantį tašką. Tiesa, mes nešėmės dar vieną papildomą virvę, kuri pravertė, tačiau nebuvo būtina. Prie palapinių buvom apie antrą dienos. Viso 11h ėjimo.

Google maps:

View MontBlanc in a larger map

Dalinė kainų išklotinė:
Road toll Bolzano(BZ) -> Courmayeur 36EUR

Gas BZ -> Chamonix (5.28km * 7l * 1.35 EUR) 50EUR

Mt Blanc Tunnel IT -> FR 33.20EUR

Lift pass Aiguille du Midi 20/person (normal price is ±40EUR)

Drinks Cosmiques hut (0.33 beer I think was 3.7EUR)

Camping Les Arolles, (10 days (-climbing days), 2 tents, 4 persons, 1 car) 216EUR

Road toll Courmayeur -> BZ 37EUR

Mt Blanc Tunnel FR -> IT 33.20 EUR

Lift bellow index 12.50EUR

Gass (8EUR+8EUR+5EUR)

Chalet du plan de l'Aguille Hut 37EUR/person with very good dinner and breakfast.

Cosmique hut - was 50EUR with dinner included but we choose tents.

Mont Blanc

2009-08-17T09:56:00.014+02:00

Seniai seniai su tėčiu turėjom svajonę kartu užsilipti į Mont Blanc (4810m). Ir tik po trijų metų kalbų šiemet susitikome Chamonix. Prie mūsų prisijungė ir Tadas su Manuel. Simbolinė alpinizmo sostinė užbūrė savo vaizdais ir atmosfera. Apsistojom Arolles kempinge. Tai nykstanti kempingų rūšis, kur apsistoja beveik vien kalniečiai su savo mažomis palapinėmis. Ten pat bazavosi ir Juras su Kuru ir co.

Oras biuro, o su juo ir mūsų nuotaika. Vieną dieną pasivaikščiojom gražiais maršrutais nuo baltojo iki juodojo ežeriukų. Kitą dieną aš gydžiausi gerklę, o tėčiui kažkas nutiko su klubu ir koja. Supratom, kad kopimas kartu į viršūnę atidedamas geresniems laikams. Kad nebūtų taip liūdna, kartu pasikėlėm į Chalet du plan de l'Aguille namuką, iš kurio žemai matosi visas Chamonix. Antradienio ryte pasikėlėm liftu iki Aiguille du Midi. Čia baisiai gražūs vaizdai ir matosi trijų kalnų maršrutas iki pat Montblano. Atsibučiavom su tėčiu ir briauna leidomės iki stovyklavietės po Comique. Pasistatėm palapinę ir įsirengėme nerealią stovyklavietę.

Tą pačią dieną pasitreniravome lipti firnu ir ledu. Kitą rytą baisiai reikėjo kavos, tai nutarėm nubėgti iki Italijos pusės. Po poros valandų greito ėjimo gavom brangaus cappuccino ir grįžom atgal. Dar beeidami nutarėme pasitreniruoti stabdymąsi ledkirčiu, įvairias saugas ir tt. Šalia mūsų treniruočių lauko ėjo takelis. Žmonės su nuostaba žiūrėdavo, kaip po nepavykusios saugos bandymo mes čiuožiame stačiu šlaitu žemyn, susipainioję virvėse ir garsiai juokiamės.

Kadangi oro prognozės buvo nelabai kokios, nutarėm lipti pasukutinę giedrą dieną. Žinojom, kad per mažai aklimatizacijos (viena nakvynė), tačiau jautėmės puikiai, todėl 1:50am pradėjom. Su mumis pajudėjo ir visa armija giduotų žmonių. Kaip jonvabaliai ropštėmės stačiais šlaitais, o aplinkui krito žvaigždės. Lipant į patį Montblaną tekėjo saulė. Kartu su saule ištirpo ir mano jėgos. Taip silpna seniai nebuvo. Bet iš lėto, padedant Tado ir Manuelio pasiekėm viršūnę. Ilgai nelaukę leidomės žemyn, nes galvoje blaškėsi patirpusio sniego lavinos. 1 pm (11h ėjimo) jau buvome prie palapinės, kur smagiai nusnaudėm. Vėliau sekė alus, kebabai ir kvailiavimas Chamonix. Kitos nuotaukos čia...

Kitame poste parašysiu žygio technines detales ir kainas.

Lietuvos psichologė apie kalnus

2009-08-05T13:43:00.003+02:00

Interviu su psichologe Genovaite Petroniene. Kodėl žmonės eina į kalnus, kas yra kalnų liga ir tt.

Val de Nuria ir Puigmal

2009-08-03T12:05:00.005+02:00

Vakar grįžau iš gražaus pasivaikščiojimo Val de Nuria. Tai viena iš populiarių vietų Katalonijoje, kur lengvai ir patogiai galima pasiekti kalnus. Vieta tikrai nuostabi (nuotraukos kiek vėliau), o susisiekimas su Barselona irgi patogus. Sėdi į traukinį link Visp, o po geros valandos persėdi į traukinį link Nurios. Visa reikalinga info yra čia... Išlipi dviejų kilometrų aukštyje, kur stovi senos statybos kalnų fortas. Gražu ir šalta.

Važiavom su linksma ir spalvinga Telefonikos internų kompanija. Kaip visada daug juoko, nesusipratimų ir kvailybių. Su šiais žmonėm lengva. Surašiau, ko reikia ir jie nusipirko visą įrangą vieninteliam žygiui. Turėjom vieną škotę, kuri nei karto nemiegojo palapinėje. Tai ji Decathlon apsirengė nuo kojų iki galvos. Aišku netikėjo, kad reikės fliso, bet atvažiavus į kalnus gavom lengvą šoką +9. Po Barselonos +33 toks pokytis lengvai nustebino. Ta proga forto/viešbučio kavinėje radom teisingos airiškos kavos. Dvigubas viskio su viengubu kavos ir kremo. Trys tokie ir už lango siaučianti audra nebebuvo baisi. Per pertrauką tarp lietaus šuorų nusikasėm iki palapinių (tamsoje orientavomės tik dėka žaibų), kur susėdę pasakojom visokias istorijas. Žaibai, pagarsintas perkūnas ir kruša smagiai nuteikė rytdienos žygeliui.

O sekmadienį iš pat ryto traukėm į Puigmal (2910m). Tai faina viršūnėlė ant Ispanijos ir Prancūzijos sienos. Ją pasiekėm po kokių 3.5h. Nuo ten pasivaikščiojom įspūdinga ketera. Iš vienos pusės saulėta Prancūzija, iš kitos debesuota Ispanija. Džiaugiausi savo striukele ir ilgom kelnėm. Debesyse ne taip jau ir šilta... Beeinant gimė legendos apie raganas, akmenų žmogelius ir riedančias karves, kurios skabė žolę ant pavojingai stačių šlaitų.

Visi buvo labai patenkinti kad ir nelabai lengvu žygeliu. Barselonoje atsisveikinom su Jason, kuris suvisam paliko mūsų kompaniją ir tiesiai iš vieno traukinio persėdo į kitą, kiek ilgesnei kelionei namo. Ryt ir aš traukiu link didesnių kalnų.

View Puigmal in a larger map

Rizikos suvokimas

2009-07-13T11:28:00.020+02:00

Šį kartą ne apie kalnus, bet apie rizikos suvokimą. Perskaičiau (iš tiesų perklausiau) Hemingvėjaus "Fiestą" ir nusprendžiau pats sudalyvauti. Prie to prisidėjo ir mano bendradarbiai - labai aistringi bulių bėgimo ir kautynių mėgėjai. Aišku, dalyvavimas neapsiribojo San Fermin vakarėliu Pamplonoje. Įsijautėm į vietinę nuotaika. Apsirengėm baltai, apsijuosėm raudona juosta ir užsirišom raudoną skarą. O tada bėgome tarp bulių... Tiksliau aš tik norėjau bėgti, bet per daug arti prašuoliavusi Miura sutrukdė mano ketinimams. Jei neapsipažinau, tai esu toks ištįsęs jaunuolis staigiai persigalvojęs dėl bėgimo (video 50 pirma ir 50 antra sekundės). Kas nori padiskutuoti dėl moralinės šio renginio pusės, visada prašome :)
O dabar apie riziką. Aš manau šis bėgimas yra gana pokvailis užsiėmimas, bet jis duoda žmogui kažką, ką iš jo atėmė mūsų civilizacijos suteiktas saugumas. O gal apgaulingas saugumo jausmas. Aš užsiimu kitais kvailais dalykais, bet tai daugiau asmeninis išgyvenimas. Čia, stovint minioje ir laukiant bulių, jausmas visai kitas. Tai minios jausmas. Išsigandusios ir laukiančios neišvengiamybės (bulių) minios, kuri bando pati save padrąsinti skanduotėmis ir kitais psichologiniais triukais. Ir tai veikia.

Kas įdomiausia, šis bėgimas (mano nuomone) tik atrodo labai pavojingas. Per +-100 metų tradicijos žuvo 15 žmonių. Užuojauta jų artimiesiems. Paskutinis žmogus žuvo praeitą penktadienį, kai bulius netikėtai apsisukęs pataikė ragu į kaklą. Tik esant minioje tarp barjerų ir matant atšuoliuojančius bulius supranti, kad tai praktiškai stebuklingai mažas skaičius. Manau šiame vakarėlyje per tiek metų daugiau žmonių mirė nuo alkoholio ar kitų narkotikų perdozavimo. Tačiau visos su buliais susijusios mirtys yra stebėtinai žiaurios. Matant nuotraukas (vogta iš BBC nuotrauka kairėje), video ir pasakojimus, šis renginys iškyla kaip kažkas baisaus ir pernelyg pavojingo. Tai žmogaus psichologija, kuri taip pat mums kužda, kad skristi lėktuvu yra labai pavojinga. Nelaimės atveju praktiškai niekas neišgyvena, o kiekviena avarija parodoma per TV. Ir gali sau kalti į galvą statistiką, bet sėdint lėktuve per audrą labiau pasitiki savo klaidinga intuicija. Kiek girdėjau visą reikalą padeda suvokti viena gera knyga: Taleb, Nassim Nicholas (2007). The Black Swan: The Impact of the Highly Improbable. Kaip jūs manote kas yra pavojingiau: pereiti gatvę ar praustis po dušu?

Jaučiu, kad kalnuose viskas yra kiek kitaip, nei bulių bėgime. Čia pavojus yra pasislėpęs. Mes jaučiamės nesaugiai ten, kur jis ne toks jau ir didelis. O tikros nelaimės pasiveja mus nelauktai ir netikėtai. Tik džiugu, kad čia nėra reporterių ir žioplių, kurie labai laukia nelaimės.

Pasivaikščiojimas Kosta Bravoje

2009-06-29T15:38:00.010+02:00

Šį savaitgalį žygiavome Kosta Bravos pakrantėmis. Iš vietinio pėsčiųjų klubo pasivogiau reikiamą informaciją ir su grupe bendradarbių pajudėjome. Tiesa pasakius norėjau eiti į kalnus, bet su naujais žmonėmis tai ne taip jau ir lengva. Taigi laukė testinis žygelis pajūriu.

Jei kas norit pasivaikščioti Kosta Bravoje, mūsų maršrutas eina vienomis iš gražiausių vietų. Be to žygį galima suderinti su Dali muziejaus ir jo gyventų vietų apžiūrėjimu. Mano manymu geriau pradėti iš Cadaques, nes pradžioje su entuziazmu perlipsite kalniuką, kuris žygio gale tiesiog sunervuotų. Ėjimas labai nesudėtingas, tačiau sekinantis. Turėkite bent po 1.5 litro vandens. Tarpiniuose papludimiuose galima nusipirkti atsigerti ir užkąsti. Mes pradėjome iš Barselonos 7:30 ir grįžom apie 23:00. Viso nuėjome apie 20km. Maudėmės puikiuose paplūdimiuose iš pasakos serijos.

Mūsų draugiją James apibūdino kaip komiksų herojų susirinkimą. Vienas didelis didelis, fainas ir daug šneka. O kai eina į kalniuką tai pukši labai :) Kitas visada už audringus pasilinksminimus, bet pats gyvenime nėra ragavęs nei alkoholio, nei tabako, nei mėsos. Užtat diskusijos su juo būna įdomios. Britas, kaip gražuolis iš filmo "the good the bad and the ugly". Dar vienas indas bijo vandens. Mes jį bandėm mokinti plaukti, bet deja deja. Jis daugiausia iki juostos į vandenį lenda. Apie mane viską ir taip žinote :P

View Roses-Cadaques in a larger map

Transportas: Viską galima pasiekti viešuoju transportu. Važiuojate i Figueres (2h kelio į abi puses 18 EUR) (kur yra žymus Dali muziejus). Iš ten autobusu į Cadaques (1h kelio, 4.7EUR). Autobusai savaitgalį būna kas valandą. Tarp Cadaques ir Roses transporto kaip ir nėra. Taigi pradėjus, reikia baigti maršrutą. Yra tokie traukinukai ant ratų, bet nelabai supratom, kaip jie veikia ir kur stoja. Is Roses yra daug autobusų (40min kelio, 2.7EUR) atgal i Figueres.

Barselonos tunelio sugrįžimas

2009-06-08T17:05:00.005+02:00

Aš ir vėl Barselonoje. Šį kartą truputį ilgesniam laikui - keliems mėnesiams. Taigi raportuosiu savo subjektyvią nuomonę apie čia esančius uolų regionus. Jei kas turit noro, kad pažiūrėčiau kokią laipiojimo vietą aplink Barseloną- rašykit. O gal galit ką nors pasiūlyti? Aš pasiruošęs ten nuvykti ir atraportuoti :).

Pradėsiu nuo miesčioniško laipiojimo (urban climbing) vietos - Barselonos tunelio. Kažkada buvau baisiai laimingas jį atradęs, o dabar esu laimingas galėdamas čia sugrįžti. Prisiminimuose jis buvo ilgesnis ir ne tokiom aukštom lubom.

Taigi, po ilgos darbo savaitės išsiruošiau pažiūrėti kaip ir kas. Šeštadienį apie pietus, kai saulė labiausiai degina galvą aš jau buvau tunelyje. Čia neblogai pučia skersvėjis, bet ore vis tiek tvyro skalsus žolės kvapas. Kaip senoliai sako - nors kirvį kabink :) Deja man lipti tai nepadėjo. Nors tunelis nebe toks ilgas, kaip atrodė kažkada, pratraversuoti jį tikrai reikia ištvermės. Kojų kybiukai per daugelį metų nerealiai nutrinti, kas padeda akimirksniu užkalti rankas. Viena pusė dar nieko, bet kitoje yra vietų, kur tenka atidirbinėti kas antrą judesį. Žodžiu yra kur tobulėti :)

Kažkur perskaičiau, kad tunelis apšviestas ir naktį. Taigi tą patį šeštadienį apie vienuoliktą vakaro išsiruošiau pažiūrėti kaip tai atrodo. Einant apėmė abejonės. Einu vienas tuo parku - nelabai jauku. Galvoju, negi nieko ten nebus. O visgi, naktį jis atrodo pasakiškai: vienas rastamanas muša būgną, kitas groja kažkokiu dideliu styginiu instrumentu, dar 10 rūko išdribę aplinkui. Akustika kaip turi būti. Laipioja tik ištvermingiausi. Vienas antžmogio sudėjimo vyrukas sau be saugų lipo iki viršaus ir kart kartėlėmis pasikabindavo ant vienos rankos pasisiūbuoti. Linksminasi matai. Kitas monstriukas atsipūtęs traversavo sunkiąją tunelio pusę. Gal tas dūmas tikrai padeda?

Tai va tokie pirmieji įspūdžiai.

View Rock Climbing Tunnel, Montjuic in a larger map

Tradicinis sezono uždarymas

2009-05-13T09:27:00.008+02:00

Čia skitourinimo sezonas atidaromas, kai Šlernas pasidabina balta kepure. Sezonas uždaromas, kai aplinkui čiulba paukščiai. Svarbu nulipti nuo slidžių tiesiai ant minkštos ir kvepiančios žolės. Taip keičiasi metų laikai. Taip buvo pernai, užpernai ir šiemet. Galbūt bus ir kitamet.

Gelbėjimo Darbai ant Gran Zebru (Koenig Spitze)

2009-04-28T10:45:00.013+02:00

Geras skiturinimo sezonas turi pasibaigti bent vienu geru užkopimu. Pernai su James lipom i Weisskugel (3739m), o šiemet bandėm Gran Zebru (3850m). Bet didesni kalnai turi savo charakterį. Dėl nesuveikusio James žadintuvo vėlavom 20 minučių ir tai išgelbėjo mus nuo nelaimės.

Vos tik pamačius kalną man plaukai pasišiaušė. Oh, aukštas bjaurybė, bet gražus - apsuptas ledynų su įspūdingais ledokričiais. Nors papėdėje buvome apie penktą ryto, viršūnę jau apšvietė tekančios saulės spinduliai. Ėjome trise: aš, James ir Davide. Beeidami rinkomės maršrutą. Kadangi vėlavome norėjome eiti statesniu rytiniu kuluaru, o ne standartiniu maršrutu. Bet rytai yra rytai. Ten saulė žiebia nuo pat ryto. Ir nors lavinų pavojaus prognozė buvo 1-2, kažko kankino nerimas.

Priėję nuotraukoje pažymėtą vietą pamatėm grupelę žmonių vaikštinėjančią šlaitu aukštyn ir žemyn. Pamaniau, kad tai gana kvaila vieta treniruotis gelbėjimo darbams. Bet kai viena moteriškė šuktelėjo mums išjungti savo byperius, supratau, kad tai visai ne treniruotė. Nusiėmėm slides ir prisijungėm prie paieškos darbų. Mačiau vieną šoko ištiktą vyriškį, kitą gulintį, o trečią keliese nešė žemyn. Iš paskos driekėsi kraujo takelis. Žiauru. Leidausi kaip galima greičiau žemyn iki vietos, kur dar niekas nebuvo nuėjęs ir vis sau sakiau, kad reikia skubėti, nes nuo to gali priklausyti kažkieno gyvybė. Laimei, visi nukentėję buvo paviršiuje. Ir po pusvalandžio perėjom prie evakuacijos darbų.

Vieta atrodė nepavojingai ir pakartotinos lavinos tikimybė buvo maža. Su James padėjom vienam nukentėjusiam, kurio koja rodė ne į tą pusę. Jis buvo užsidėjęs kates, kurios taip ir liko ant bato, bei išsuko koją. Sakė prisimena tik parsiritančią laviną ir ilgą skrydį žemyn. Žmonės pasivažinėjo greituoju liftu daugiau nei 200m. Kastuvu išlyginom vietą atsigulimui. Paklojom viską ką turėjom, aprengėm sužeistąjį, užklojom šilumą sulaikančia folija. Lūžus tik koją, todėl mūsų padedamas jis pats atsigulė į laukimo vietą. Malūnsparnio teko laukti apie valandą, nes prieš kelias minutes ant Ortlerio žuvo du žmonės. Nu ir dienelė...

Ko išmokom?

Daug žmonių trasoje nėra saugumo rodiklis.
Spręsk savo galva kur eiti ir per daug nepasitikėk prognozėm.
Turėk su savim reikalingų priemonių pirmajai pagalbai (baisu, bet iš 20 žmonių tik aš ir James turėjo bent jau foliją sulaikančią šilumą. Kas būtų jei būtų atviras lūžis?
Nejudink žmogaus iš jo vietos, jei nesi įsitikinęs, kad nėra vidinių ar stuburo pažeidimų. Čia kiti darė šią klaidą ir vilko labiausiai nukentėjusį žemyn. Alpėse malūnsparniai gali nusileisti bet kur ir paimti sužeistą irgi beveik iš bet kur.
Treniruokis ir ruoškis viskam: pirmoji pagalba, gelbėjimo darbai, paieškos, lavinų įvertinimai. Arba neik iš namų.
Pasitikėk nesuveikiančiu žadintuvu.

Snowdays filmukas

2009-04-09T19:57:00.001+02:00

Buvo linksma. Ačiū draugams už gerą nuotaiką.

Snowdays 2009 from Teac- on Vimeo.

360 slidėmis ir kiti savaitgalio nuotykiai

2009-04-06T11:24:00.013+02:00

Šį savaitgalį į Bolzano įsibrovė pavasaris. +20 ir kvailybės prasideda. Pastovi adrenalino dozė pravalė kraujagysles ir priminė, kad dar esu gyvas. Vakar po keleto keistų apsimiegojimo nesusipratimų atsidūriau Kronplatz sniego parke. Jau seniai turėjau vaikiško noro išmokti 360 slidėmis, bet nebūdavo drąsos ar kvailumo. Pavasaris pridėjo drąsos, o Jan'o kompanija dar ir kvailumo :)

Niekada nesu visos dienos praleidęs sniego parke. Pradžioje tie tramplinai atrodo labai žiauriai. Teko juos visą pusdienį jaukintis, o po pietų galėjau be didesnio streso šokti nuo 1.5m aukščio tramplino ir nusileisti už kokių penkių metrų. Svarbu šokti pakankamai toli ir leistis ant nuokalnės, nes kitaip labai jau stipriai atsitrenki į žemę. Į dienos galą adrenalino ir kvailumo lygis pasiekė reikiamą stadiją ir pabandžiau 180. Manau geriausia bandyti ant tų tokių aukštų tramplinu, kaip kad matosi vogtoje nuotraukytėje, kairėje. Viskas atrodė labai juokingai, nes važiuojant galu pervertini greitį ir praktiškai net nepašoki ant tramplino viršaus. Nusprendžiau daryti 360, nes mokytis 180 reikia slidžių su abiem riestais galais. Visgi pirmo šuolio metu ryžto buvo per mažai ir teko nusileisti ant rampos nuvažiavimo galu į priekį padarius tik 180. Mano skiturinimo slidžių galai įsmigo ir ai ai ai...

Aišku, tai tik pridėjo adrenalino ir tada viskas pavyko. Pasiruošiau suktis per kairį petį. Taigi važiavau persikreipęs šiek tiek, kairiu pečiu į priekį. Suktis reikia atsispyrimo momentu, nes pakilus į orą to nebe padarysi. Bijojau, kad neapsisuksiu visų 360, bet tai pasirodė ne taip jau ir sunku. Tiesa esant, skrendant jau nugara į priekį buvo tokia mintis - "nebespėsiu apsisukti...", o buvau gan gerai pašokęs, bet viskas ok. Pirmą kartą per daug svorio permečiau į galą ir nusileidęs ant kojų, drėbiausi ant nugaros. Pabandžiau dar porą kartų ir tada supratau, kad reikia staigiai persukti galvą, kad matytum kur leistis. Paskutinis šuolis buvo nerealus. Geras greitis, pilnas 360 ir šaunus švelnus nusileidimas.

Supratau, kad visa technika jau yra galvoje. Ir baimė yra galvoje. Tereikia su ja susitvarkyti, neabejoti ir tikrai pavyks. Visgi po kiekvieno šuolio jautėsi didelis adrenalino antplūdis, kuris visą įspūdį dar labiau sustiprino.

O pavasaris prasidėjo šeštadienį, kai po daug laiko vėl užsilipau ant uolos. Ramus ir geras jausmas, kurį vakare praskiedėm dviračių downhill jau ankščiau bandyta trasa. Šį kartą dviratis nesubyrėjo :)

Snowdays 2009

2009-03-26T09:51:00.009+01:00

Šių metų didžiausiame Italijos sniego renginyje - Snowdays 2009 beveik visose rungtyse geriausiai pasirodė IUoS (International University of Skitouring) komanda.

IUoS atletai nepralenkiami buvo sinchroninio šuolio į pusnį (užfiksuotas nusipelniusio režisieriaus G. Tumo filmo pradžioje), aukščiausio besmegenio statymo ir apšalusių makaronų kabinimo rungtyse.

IUoS atsiliko tik nuo SCUB komandos, kuri, laimėjusi sniego tinklinio varžybose, iškovojo Snowdays 2009 čempionų titulą.

Snowdays 2009 - Trailer from Teac- on Vimeo.

Eilinis sekmadienis pietų Tyrolyje

2009-03-15T20:55:00.003+01:00

Pavasaris čia ateina labai greitai. Visada šviečia saulė, o sekmadienio rytas prasideda kopimu į vietinę viršūnėlę. Tada trumpam prisėdam išgerti obuolių sulčių vietinių herojų (Andreas Hofer) gimtuosiuose namuose, o prie gretimo stalelio alų geria pats Reinhold Messner. Slenka lėtas eilinis sekmadienis.

f
View Larger Map

Extreme Alpinism

2009-03-14T09:11:00.011+01:00

Vakar naktį pabaigiau skaityti jau šiek tiek aptartą knygą "Extreme Alpinism". Mano nuomone, tai labai savotiškas instrukcijų, asmeninių išgyvenimų ir (per) tvirtų nuomonių rinkinys. Jaučiausi lyg neleistinai skaitydamas modernų samurajų vadovėlį, parašytą vieno iš didžiųjų mokytojų, kuris savo žinias paveldėjo iš kitų mokytojų. Tai užburiantis kūrinys. Kažkuo žavus ir tuo pačiu labai tolimas. Dėl nelabai aiškių priežasčių autorius tvirtai apsisprendė visą savo gyvenimą paskirti alpinizmui. Ir atrodo daugiau nebekelia klausimo vardan ko rizikuoja, kodėl turi stebėti kaip žūsta draugai ir kodėl vos likęs gyvas vėl iš naujo kopia savo keliu. Tai kitas supratimo, rizikos ir pasišventimo lygis. Kai žmogus dienom kopia be virvės vertikaliu ledu, tam kad būtų saugiau.

Parašysiu keletą keistesnių ar man patikusių citatų. Aišku aš dabar sunkiai surasiu labiausiai patikusias. Beje nesupraskit klaidingai. Tai knyga su daug labai vertingų instrukcijų apie techniką, pasiruošimą ir tt, tačiau mane ji sužavėjo ne tik šiuo aspektu.

"Strategy is beyond the techniques. Technique is beyond the tools" (Preface)

"Beware of accidentally succeeding on a route above your ability. Success tends to breed ambition. The next time, a route of similar difficulty and danger may deliver the hard lesson that a single success at a high level may represent luck and not skill." (p. 21)

"Nobody controls a situation in the mountains. It is vanity to imagine one can. Instead, grow comfortable with giving up control and acting within chaos and uncertainty. Attempting to dominate constantly changing circumstances in the mountains or to fight the loss of control serves only to increase fear and multiply its effects. Embrace the inherent lack of control and focus on applying skills and ideals to the situation." (p. 22)

"One goal of this chapter is to debunk the marketing hype that created a consensual reality called the "layering system" - a reality that doesn't exist in the world of extreme alpinism. [...] To address al the variables, the outdoor industry develops materials, systems, and combinations of clothing marketed as the next great miracle fabric or idea, which may or may not work in practice. Miracles aside, no item of clothing or fabric choice will cause failure on a route. Reflect on the difficult climbs undertaken in bad weather by climbers from the former Soviet Union and East Block nations using what Westerners consider hopelessly antiquated clothing and gear. More often than not, they succeed." (p. 82)

"I say this is beautiful because the greatest human act is the act of survival" (p. 150)

"Even after many years of climbing together, the partnership will experience conflict in the mountains. It's the nature of the stress involved, where skin wears thin and souls are bared" (p. 151)

"While democracy is attractive, it is unwieldy and slow in times of crisis. Better that one climber should just take over, make the decisions, and take the responsibility than to let the team pause for discussion, votes, and confrontation." (p. 154)

"I assumed our similarities indicated that our motivations and methods would be alike as well. But we all know the old wordplay: that to "assume" something makes and "ass" out of "u" and "me" both" (p. 155)

"Before deciding which rope system suits a route, consider whether to use a rope at all." (p. 158)

"The massive stretch in the system pushes the imagination into high gear. The more exposure, the thinner the rope looks. It's disagreeable, but works" (p. 164)

"Open your mind to moving at all hours, in all situations. Don't plan on stopping. Count on climbing thought. [...] Route finding at night is hard enough when you know what you're looking for. If you don't... just sit down, tie in, and suffer silently. [...] And as a friend of mine once said, "There's no point in practicing for a bad night's sleep." (p. 185)

"The pee bottle [...] Mark the bottle clearly with a skull and crossbones so no one confuses it with a beverage, although urine won't hurt you a bit. The weight-conscious will share one bottle. Etiquette demands that one empty the bottle and let it cool of before handing it over to your partner." (p. 195)

"If it's impossible to down climb and you cannot climb back up and descend another way, remain clipped to the station while others rappel. If the anchor fails, you will die quickly, which is better than slowly freezing to death or dying from renal failure once you dehydrate" (p. 208)

Freeride diena Seloje

2009-03-04T19:31:00.006+01:00

Sellos grupė garsėja legendinėmis freeride trasom: val Mezdi, Canale Holzer, val Lasties... tereikia pasirinkti. Variantų ir apsvarstymų buvo daug, o tikrasis pasirinkimas vyko, kaip visada, paskutinę minutę. Taigi sumoje nuvažiavom keturias trasas: Canale d'col d'altonn + Val Lasties, Canale del ghiacciaio + Val Mezdi.

Nuotraukoje matosi mobilaus dėka nutrauktas D'Altonn (rudens) kuluaras. Miklios rankelės spaudė photoshopo mygelius, kad išryškinti visą momento grožį (nieko neišėjo, tik žalias dėmes nuėmiau). Galiausiai priėjom prie išvados, kad reikia pirkti ne mobilius su fotikais, o fotikus su mobiliais. Kuluaras postatis ir siauras. Kartais nėra vietos padaryti posūkiui.

Val Lasties buvo baisiai sušilus, suprakaitavus ir apledėjus. Pasijautė negaląsti kantai. Apačioje pravažiavimas mišku, kur slidės pasirodė žymiai geresnis variantas nei snowboardas :) (ane Tadai?).

Šiek tiek pavargom, bet mūsų bendražygiai (iš kurių du buvo slidinėjimo instruktoriai ir vienas kalnų gidas) nusprendė, kad tai tik apšilimas. Pradėjo niaukstytis, o mes kopėm i pitz Boe. Pirmą kartą ėjau via-ferrata su slidėmis... Nuo viršūnės visa Sella po kojom. Vakarėjo, bet mums nutaiką kėlė pilnos slidinėjimo trasos žmogeliuku. Tikrai neperdėsiu pasakydamas, kad iš toli atrodė kaip skruzdėliukai.

Kelionė link canale del ghiacciaio prasideda nuo pitz Boe viršūnės. Traversuoji briauna šiaurės vakarų kryptimi ir leidiesi stačiu šlaitu žemyn (rytų kryptimi). Po kelių šimtų metrų vėl traversuoji šiaurės link ir vėliau lipi stačiu (40-45 laipsnių) šlaitu (vakarų kryptimi) iki pačio ghiacciaio kuluaro pradžios. Persiverti per keterą nuo kurios matai val Mezdi slėnį. Kuluaras status, puikus sniegas, nes niekada nebūna saulės. Tikrai vertas dėmesio nusileidimas. Tik būtina puikios sniego sąlygos, nes šlaitai gana statoki (ypač prisitraukimo). Apačioje atsidūrėm val Mezdi. Čia atsipalaidavom. Ilgas puikus nuvažiavimas su labai geru sniegu.

View Larger Map

Geros kalnų turizmo tradicijos

2009-02-27T19:59:00.006+01:00

Skaitau labai įdomią Mark Twight knygą pavadinimu Extreme Alpinism, kurią daug kas gyrė ir rekomendavo. Trumpai tariant, tai knyga parašyta daugiau profesionalams, o ne mirtingiesiems, bet kiekviename puslapyje atrandu kažką svarbaus ar įdomaus. Siūlau paskaityti visiems, kam įdomus modernus alpinizmas. Šį vakarą išversiu ne patį didžiausią minties perlą, bet šiaip kažkuo man užkliuvusią (ar artimą) pastraipą apie mitybą. Aš vis galvojau, ko tose kalnų ekspedicijose nuo seno visi kemša lašinius su česnakais. O pasirodo...

"Pastovus ištvermės treniravimas užprogramuoja tavo kūną naudoti riebalus, kurie yra efektyvesnis kuras nei karbohydratai. Šešių kilogramų kūno riebalų užtektų prabėgti dvylikai maratonų (42000 kalorijų (Kilo kalorijų)).

[...]

Aš pastebėjau, kad suvalgius riebalų, kūnas sau praneša, jog atkeliauja daugiau energijos ir tuojau pat pradeda skaidyti kūno riebalus. Nesvarbu ar šie riebalai iš šoninės (mano mėgstamiausi) ar iš Spam sumuštinio, kūnas išmeta į sistemą naujos energijos pliūpsnį, nepraėjus nei dvidešimt minučių. Tai per daug greitai, kad ši energija galėtų atsirasti iš suvirškinto maisto."

[...]

Esant šaltam orui, būtina vartoti česnakus. Tai geresnis anti-krešulinis (angl. antti-clotting) preparatas nei aspirinas. Jis pagerina bendrą kraujo cirkuliavimą. Reinhold Messner naudojo česnako pakaitalus aukštuminiams įkopimams, nes jie taip pat pageriną kraujagyslių elastiškumą. Česnakas ar jo pakaitalai taip pat stiprina imuninę sistemą.

[...]

Galų gale, laipiojimas tai anarchija. Gali daryti ką nori ir valgyti ką nori. Gelen Porzak iš kolorado valgė Pringls bulvių traškučius iki pat Makalu viršūnės."

Gal kas žinot, kodėl ir svogūnai naudojami tokiais dideliais kiekiais?

Šeimyninis skiturinimas Cortinoje

2009-02-24T10:20:00.005+01:00

LiberoFlat gyvena daug linksmų plaučių žmonių. Vienas iš jų Dino (oho wikipedijos linkas..., nerealiai), kuris turi labai mielą šeimą ir taip pat mėgsta skiturinti. Ir kaip gi jūs įsivaizduojate šeimynini sekmadienio skiturinimą? Ogi jo numylėtinė bėga priekyje, Dino bando ją pagauti (bet sunkiai sekasi), o tokie paliegę draugai kaip aš, Pancia ir James mato, kad liežuviai jau žeme velkasi. Gerai, kad sniegas naujas, tai visai neblogo skonio. Dino tik pasiguodžia, kad būdavo dar blogiau. Jo draugė du metus nesportavo, nes pagimdė gražią dukrytę, todėl dabar "greitai nelipa".

Kirtom milžinišką lavininį lauką, kur medžiai kaip degtukai išvartyti. Šiurpu vienok. O užsilipę and Pomagagnon, pamatėm nerealų vaizdą į Cortinos d'Ampezzo pusę. Nuotraukos viduryje matosi ir mūsų nusileidimas. Gaila, sniegas patirpęs buvo. Mano slidinėjimo stilius prilygo nuliui... O kai jau prarasdavau kontrolę tekdavo rėkti "banzai" arba "salto". Kamikadze style rulezzzz...

Aspirinas, Apelsinas ir Amfetaminas

2009-02-16T10:44:00.008+01:00

"Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios Tad skubėkim gyventi, nes prabėgs nebegrįš" . Kai muši bongą iki ryto, o ryte vis dar svajoji išeiti į kalnus - labai padeda apelsinai ir aspirinas. Išgeri puodelį šviežiai spaustų sulčių, įkali aspirino ir kaip ant sparnų. Užskiturinom gražią viršūnę, o aš padariau du virtuoziškus salto važiuodamas žemyn. Tai kuo gi čia dėtas amfetaminas? Pasirodo, Austrijoje yra alpinizmo muziejus, kuriame eksponuojama old-school alpinizmo įranga. Kas keisčiausia ten padėtas ir amfetamino buteliukas. Na ir priedo žodis prasideda "a" raide.

Kadangi esame Google eroje, smeigiau "amphetamine mountaineering" ir ką? Yra straipsnis (vokiečių k.) "Amphetamine doping in leisure-time mountain climbing at a medium altitude in the Alps", bet iš abstract nesupratau ką gi jie atrado. O kitoje vietoje radau:

Taking medication/drugs for acclimation, especially in the Alps, is not necessary and can be harmful to your health. The best, safest, and most sensible way to acclimatize is by gaining altitude slowly. Taking drugs such as Diamox is not helping for acclimation. It merely suppresses the very symptoms that tell your body that something serious may be occurring- something that can only get worse in higher altitudes. I have had to have clients flown out with severe altitude sickness that had been masked by taking such drugs. This is not the Himalayas where a climber is at such a high altitude that he/she cannot move down to safety quickly or easily. Only in such extreme situations should a climber take drugs, such as Dexamethason Amphetamine three-D- cocktail to save his/her life until descent is possible.

Dabar šiek tiek minčių iš mano draugo daktaro Torsten. Jis pasisako už paracetamoli, nes kalnuose aspirinas nėra labai gerai jei susižeidi.

Paracetamol - ist the drug. (the pharmaceutic group is called "non-steroid-anti-rheumatic-drug"
It helps:
- to relief pain
- to lower fever
- no effect on inflammations.
The big advantage is that there are the least side-effects you can think of. It is metabolized by the liver and by overdose-use it can harm you liver. That is (besides a possible allergie) the most important side-effect. You can give it to new-born babys, to old sick people, the pregnant women.... no problem.
The common dosage is: 3x 500mg per day.

Aspirin® (ASS) (also a non-steroidal-anti-rhematic)
Effects:
- pain relief
- lowers fever
- anti-inflammatory-effect (this is an advantage to Paracetamol - but only if it is needed)
More side effects than Paracetamol:
It harms your stomach with the risk of a gastric ulcer.
It prevents the blood-cells from clodding together (good if you are having a heart attac or a thrombosis - bad if you are bleeding through an inner or outside wound - cause you lose blood!)
It is not allowed to give Aspirine to kids younger than ±15years for danger of Reye's Syndrome.

Trumpai tariant ne viskas, kas prasideda iš "a" raidės yra gerai, net jei visą naktį mušėt bongą ar ruošiatės užkariauti dar vieną viršūnę...

Visgi lieka APELSINAS. Prieš vartodami vaistus pasitarkite su gydytoju arba vaistininku.

Slidinėjimo puriu sniegu mokykla

2009-02-02T13:23:00.015+01:00

Nuo penktadienio ryto dalyvavome slidinėjimo už trasos ribų mokykloje. Trijų dienų įspūdžiai ilgam liks mano atmintyje. Ir dabar, kai tik užsimerkiu, matau giliame sniege išrėžtą sinusoidę. Sniegas purutis kaip pūkas. Kojomis vėl jaučiu tą minkštą sniego pudrą. Dar jaučiu, kaip parkritus tos pudros prilenda man už striukės ir šalti upeliai teka mano nugara. "White dreams..."

Pirma diena buvo skirta apšilimui ir pagrindų mokymui. Niekas manęs nemokė slidinėti, bet tai iš tiesų vertinga pamoka. Per keletą važiavimų instruktorius tiksliai išvardino mano klaidas, kurių, deja buvo gausybė: per daug svorio į galą (šią klaidą daro 95% slidinėjančiųjų), ant posūkio per mažai sulenkiu kojas ir per mažai pasisuku per liemenį, sukimas inicijuojamas kūnu o ne slidėmis. Išvažiavome ir už trasos ribų, bet iš karto sustabdė policija ir instruktoriui teko ilgai aiškintis kaip ir kas.

Antrą dieną varčiausi taip, lyg pirmą kartą stovėčiau ant slidžių. Visą dieną leidomės šalia trasų netoli Cinque Torri slidinėjimo kurorto. Leidomės nelabai stačiai, pasirinkdami geresnį sniegą, kuris toks būna šešėlyje arba ant šiaurinio šlaito. Kojos suglaustos, svoris centre, pirmas posūkis daromas stipriai paspaudžiant slides. Antras posūkis dažniausiai būna daromas užpakaliu braukiant per sniegą arba galva matuojant jo gylį. Ant saulės sušildyto sniego dar įdomiau. Čia tik broliai kamikadzės sugebėdavo nenugriūti, tačiau jie apsišarvavę šalmais net nebandydavo daryti posūkių. Darėm ir valandos kelionę per mišką, kur statumas siekdavo 40 laipsnių.

Trečia diena buvo pati linksmiausia. Važinėjomės aplink Sellos kalnų grupę. Čia pilna free ride trasų, kuriose puikavosi tonos nepaliesto sniegelio. Važiavom kur tik galėjom ir didžiavomės visos grupės paliktomis vėžiomis. Pagaliau per gerą sniegą visi sugebėdavome gražiai nusileisti ir netgi sukrykštauti iš džiaugsmo. Galiausiai pabandėm vieną iš nesunkių freeride trasų - val Lasties (žemėlapis apačioje). Gaila, kad visur tvyrojo rūkas ir matėme tik apatinę trasos dalį.

View Larger Map

Italijos laipiojimo ledais gidai

2009-01-28T14:22:00.009+01:00

Pagaliau (pavėluotai) gavau porą ledų laipiojimo gidų. Tai yra retai sutinkamos knygelės bet kokiuose knygynuose. Jei kam reikia, galėčiau nuskenuoti maršrutų aprašymus. Tikiuosi gausis geresnės kokybės nei įdėti paveikslėliai :) Prisegu "Ghiaccio Verticale" knygelės turinį (žemėlapio pavidalu). Raudonais skaičiukais pažymėtos vietos yra aprašytos knygelėje. Kitas gidas vadinasi Dolomiti di ghiaccio. Ten info kiek kartojasi, bet užtat paveiksliukai iš 70-jų.

Ledų laipiojimas disco stiliumi

2009-01-26T09:25:00.014+01:00

Penktadienį į liberoflat hostelį subildėjo būrys kristalų mėgėjų. Paskutinis laisvas kambarys buvo užverstas ledo įrankiais, šriūbais, miegmaišiais ir net gyvais žmonėmis. Kas netilpo grūdosi pro duris į koridorių. Dėl ilgų ginčų kuris įrankis geresnis ir įprastų/įdomių istorijų "kaip ir kada lipom" pramiegojom startą (kodėl taip būna galite pažiūrėti pas petzl) ir tik 12 atsiradom Sottogudoje. Manau, kad tai neblogas ledų laipiojimo Disneylandas. Kas nelabai turi laiko blaškytis, siūlau laipioti būtent čia. Gal geriau ne savaitgaliais, nes nerasit laisvų ledų.

Laikas spaudė, kriokliai braškėjo, todėl greitai šokom ant Della Traversata (3+). Įveikėm tik pirmą pitčą, ir nelauktai pajautėm, kad reikia stačiau. Griebėm Delle Trasparence (4+) ir staigiai atšipo dantys. Užkaliau rankas belikus porai metrų iki išlipimo nuo vertikalaus ledo. Kojos praslydo, trumpam pakibau ant įrankių kiek aukščiau paskutinio varžto. Supratau, kad vertikaliame lede saugos nebeįsuksiu, ir nulipau žemyn. Pitčą baigė Tadas. Jo rankose bylojo ryžtas, o kojos kartais pradėdavo šokti siuvimo mašinos ritmu. Baigėm lipti temstant. Vilius drąsiai dėjosi lempą ir kartais paklausdavo, "o ar medis stiprus?", "o ar įrankiai gerai į žolę sminga?". Ir tada prasidėjo DISCO. Ledus apšvietė raudoni, mėlyni ir žali žibintai. Šimtametrinės ledo katedros sienos (La Cattedrale) dažėsi įvairiausiomis spalvom. Visi susirinkom apačioje ir tik vienišas Sauliaus žiburėlis mirgėjo aukštai aukštai "mėnulio" pakraštyje (Della Luna).

Graži diena.

Žemėlapiai ir lentelė pavogtos iš čia...

Apie slidinėjimą Zillertal

2009-01-22T10:16:00.005+01:00

Yra keletas liūdnų tiesų apie slidinėjimą ant puraus sniego: I) jis gan stipriai skiriasi nuo slidinėjimo trasose II) norint išmokti važiuoti ant puraus sniego neužtenka skiturinti.

Vakar aplankiau savo sesutę su šeima, kurie slidinėja Mayerhofen, Zillertalio slėnyje. Vakarykštės linksmybės ramiai kaleno galvoje, o kvatokliai draugai žadėjo gerą slidinėjimo dieną. Oras nelepino. Matomumas apie 5-50 metrų, priklausomai į kokį debesį pataikysi. Užtat sniego už trasos ribų iki juosmens. Rimtai. Tik toks nelabai lengvas, bet daug. Įvažiuoji į miškelį šalia trasos ir džiaugiesi iki pilvo.

Pats teorijos apie "powder skiing" nebekursiu, o išversiu ir sutrumpinsiu naudojantis knyga "The All-Mountain Skier. The Way to Expert Skiing (second edition)" parašytos R. Mark Elling (psl 143). Kiekvienas slidininkas, kuris mano, kad slidinėjimas ant puraus sniego yra kažkuo menkiau nei religinis išgyvenimas, paprasčiausiai nemoka pakankamai gerai slidinėti. Taškas. Tam, kad gerai važiuotumėt ant puraus sniego, jums reikia apie jį galvoti kaip apie skystį. Plaukiojimas nelabai patinka žmonėms, kurie skęsta. Geri slidininkai, kurie turi sunkumų su puriu sniegu nepasiduoda - jie bando dar labiau. Patikėkit - tai klaidingas elgesys. Jums reikia žinoti, kas svarbu slidinėjant ant puraus sniego. Pirma, reikia vienodai apkrauti abi slides. Abi kojos būna suglaustos ir atkartoja viena kitos judesius. Jei labiau apkrausite vieną slidę, ji paskęs, o kita slidė iškils. Tai sukels pusiausvyros problemų. Dar vienas ingridientas pagerinti slydimą - greitis. Kuo greičiau važiuoji, tuo mažiau grimsi - tuo lengviau. Kitas svarbus momentas tai svorio centras. Jis turi būti centre, o ne gale, kaip daugumai atrodo.

Garsioji Harakiri trąsa lindėjo pačiame sunkiausiame debesyje. 5m matomumas, sumuštas sniegas ir 78% (38 laipsniai) statumas - kas gali būti geriau? Bandžiau porą kartų ir vis nepamatydavau kokio kupsto, dydžio sulig keliais. Tai abu kartus išsitiesiau ir taip išgąsdinau vargšus slidininkus, kurie tirštame rūke ramiai sau mąstė, o kaip čia nusileidus, ką čia daryti...

Lauko pratimai - Brenner pass

2009-01-18T17:44:00.008+01:00

Vakar ir šiandien vyko pirmasis šiais metais tarptautinio skiturinimo Universiteto (University of Ski Touring) seminaras. Prašau įvertinkite mūsų naująjį logo. Jei kas išreikš baisingą skaičių pagyrų gali tikėtis maikutės. Gausus dalyvių būrys aplodismentais sutiko valandą pavėlavusį pasaulinio garso instruktorių Torsten (Munich).

Buvo aptariami svarbūs žiemos išgyvenimo klausimai. Pats svarbiausias - kaip neuždusti nuo dūmų žiemos trobelėje, kai kaminas užsikimšęs sniegu. Trumpai tariant reikia neprigerti per daug karšto vyno, nenusiauti batų ir mokėti greitai bėgti. Jei dūmai nėra labai tiršti ir matosi durys, reikia patikrinti ar iš viso verta keltis iš lovos ir judėti į stingdantį šaltį (-15). Tam įjungiamas žibintuvėlis ir daroma diskoteka. Jei jaučiasi efektas, visgi vertėtų išeiti į lauką ir pravėdinti plaučius. Pratimą kartoti kuo daugiau kartų. Męs kartojom bent 5.

Kitas svarbus išgyvenimo klausimas - pastos gaminimas. Trumpa taisyklė - kuo daugiau ingridientų, tuo geresnė pasta.

Buvo ir ne tokių svarbių patarimų apie mediciną, sniegą, gelbėjimo darbus, lavinų pavojų, kelio pasirinkimą kurie puikia atspindi pateiktuose konspektuose.

Grįžtu

2009-01-14T16:14:00.008+01:00

Dar tik porą valandų Bolzano, bet jaučiu, kad kalnai šaukia...

----------

FIGOOOOOOOOO ;-))))

IF U ARE GONNA WAITING FOR ME, I'LL BE WITH YOUR EXPEDITION

ale

----------

Well, I´m looking forward to this expedition and will give my contribute by organizing the biwak place in one of the coldest valleys around. Seems it will be a big adventure ;-))

SO, SEE YA SOON!!

matthias

----------

Ir dar gavau sąrašą iš Torsten. Ačiū google translate.

Alpine equipment lists:

Ski tours:
Touring Skies
Ski boots
Sticks
Climbing skins
Ski crampons
Avalanche beacon including good batteries
Avalanche shovel
Avalanche probe
Bivouac sack (each 2-3 people a 1 - or 2-man bivouac sack)
First aid

Glacier tours (simple Alpinism):
Harness

Solid mountain boots for adapted crampons

Crampons

2 Locking carabiners
3 Normal Karabiner (two identical)
1 Longer belt loop, 1.20 m
3 prusik (half, full, and double body length)
1 ice ax
1 Ice screw
Bivouac sack (each 2-3 people a 1- or 2-man bivouac sack)
First Aid

High Ski touring:
Combining the lists for glacier tours and ski tours.

Ice climbing (demanding full speed):

6 ice screws min.
2-3 quickdraws
2 long belt loops
4 HMS locking carabiners
4 Normal carabiner
Bivouac sack
First aid
if necessary safeguards for rock (see alpine climbing equipment)

PER PERSON:
Helmet, harness, and possibly chest harness
Solid mountain boots to be used with crampons
Adapted crampons
2 Ice tools or 1 Ice tool and 1 ice axe (per person)
3 prusiks (half, full, and double body length)

Pneumothorax and Climbing

2008-12-15T11:00:00.007+01:00

Laimėjau savotiškoje loterijoje - spountainious pneumothorax. Pirmą naktį ligoninėje kilo visokių minčių. Blogos mintys buvo susijusios su savęs gailėjimusi, bet paliksiu jas nuošalyje. Paminėsiu tik tiek, kad sunku atsisakyti daug svajonių. Dauguma kitų apmąstymų buvo vertingi. Svarbiausia, kad įsitikinau, jog turiu daug puikių draugų ir besirūpinančią šeimą. Supratau, kokie mes laimingi, kad galime matyti vaivorykštes, lipti kur norime ir visas pasaulis šypsosi mums. Gal geriau suvokiau, kodėl reikia gyventi dabar.

Šiandien paskambino daktaras ir pradžiugino, jog HRCT parodė, kad viskas tvarkoje. Keli mėnesiai ramybės ir vėl po truputėli galėsiu grįžti į kalnų pasaulį. Gal be didesnių planų ir svajonių. Na ir savisaugos instinktas visada bus šalia. Matyt ir kelionės draugams reikės paaiškinti, kad esu padidintos rizikos grupėje. O automatiškai ir jie.

Pirmą rytą pamaniau, kad esu rojuje. Kažkas man dar miegant paėmė mano ranką, o prasimerkęs pamačiau kažką panašaus į angelą su per daug aptemptais seselės drabužiais... adata į veną ir rojus baigėsi.
Prieš operaciją chirurgas (žemas mėsininkas su didele šypsena) nusivedė mane į reanimaciją. Daktarai apstulbo, kad aš galiu paeiti. O jis sako, "ai jis dvi savaites neišsijungė, tai nueis iki stalo ir pats".
"Hey doctor, please increase the dose of anesthetics I am used to drugs, " :) dedikuota LiberoFlat
Pasiklydau ligoninėje apsirengęs tik su balta marška, apatiniais, įsispyręs į batus ir rankoje nešinas trimis metrais šlangų ir aparatu, kuris išsiurbinėja orą.
Naktį skaitydavau James atneštą "Growers Bible", nes dieną daktarai nužiūrinėjo jos paveiksliukus
Gavau žvaigždutę, kuri sau tyliai ruseno ir naktimis pasakodavo pasakas
Sumąsčiau pirmą pasaulyje gyvą bongą. Galėjau panorėjęs išpūsti dūmus pro skylutę tarp šonkaulių - tai siurprizas!

Lavinų kursai

2008-11-24T10:09:00.007+01:00

Taigi prasidėjo... visur balta aplinkui. Turim 0 laipsniu ties 800m, o prie 3000 -14. Žiema. Ta proga žadėjom prisiminti saugumą kalnuose ir nuvažiavom į lavinų teorijos kursus. Tokios sintetikos koncentracijos vienoje vietoje seniai nemačiau. Gerai, kad niekas nerūko, bo visokios monturos, mamutai ir mellosai supleškėtų per kelias sekundes. Viskas vyko dialektu, todėl supratau gal 30% (nuotraukos padėjo), kitą 20% išvertė James. Taigi, kas mane nustebino ir ką naujo sužinojau?

Pirmos lavinos buvo aprašytos Hannibalo kelionės per Alpes metu. Žuvo daug žmonių ir dramblių. Per pirmą pasaulinį karą dėl sniego (ne tik lavinų matyt) žuvo 15000 karių. Tokia vat pradžia.
Vėliau buvo demostruojamos naujosios lavinų apsaugos priemonės: Avalung, Avalanche ABS ir Avalanche ball. Pats gidas buvo gana skeptiškas šių priemonių nauda. Realiai jie gal ir gali padėti išgyventi ilgiau po sniegu ar būti greitai surastam arba likti paviršiuje, tačiau turint tokius daiktelius žymiai daugiau rizikuoji. Vakar apie tai kalbėjausi su Torsten. Jis irgi pasakojo, kad jo draugas gidas neseniai pardavė ABS, nes pradėjo per daug rizikuoti. Kai iškyla pavojus visada pagalvoji - "ai turiu ABS tai ir blogu atveju daug šansų likti paviršiuje". Tačiau tai didelė apgaulė. 25% žuvusių lavinose žūna nuo traumų. Geriau neiti kur pavojinga, nei pasikliauti visokiais žaislais. Beje pagal statistiką ne visada tie žaislai suveikia :) Todėl visos naujovės daugiau reikalingos gelbėtojams, kurie neturi daug pasirinkimo.
Buvo viena paskaita apie baudžiamąją/administracinę teisę. Italijoje viskas labai griežtai. Jei sukeli laviną apgyvendintoje vietoje (pvz slidinėjimo trasose) gręsia nuo 5 iki 12 metų. Jei sukeli kažkur kalnuose, svarbu kad niekas nenukentėtų. Jei važiuoji už trasų ribų ir yra tikimybė sukelti laviną irgi gali gerai sėsti už grotų (baudžiamoji atsakomybė). Jei eini skitourinti be beeperio - bauda nuo 20 iki 250 EUR. Kiekvienas regionas nustato iki kokio aukščio galima legaliai lipti. Pvz pernai Trentino buvo leidžiama kopti iki pusantro kilometro aukščio, o šiemet dar neaišku. Suedtirolyje eiti leidžiama, bet dėl lavinų baudžiamoji/administracinė teisė ta pati. Austrijoje eiti visur galima, o dėl teisės nesupratau ir niekas neišvertė :)
Viena prezentacija buvo apie gyditojus - gelbėtojus su visom diagnozėm ir operacijų nuotraukom. Baisu. Svarbu, kad kalio kraujyje daug nebūtų, tada smegenys nepažeisti ir gali nuskraidinti iki Insbruko ir prijungti prie širdies pumpuoklio... ai nepasakosiu vienžo
Dar viena buvo apie tai kaip daromos lavinų prognozės ir apie europos lavinų pavojingumo laipsnius. 1 - eik drąsiai. 5 - katastrofa. Dėl prognozių tai rodė automatines duomenų kaupimo stoteles, kur matuoja sniego lygį, vėja etc. Austrijoje yra žemėlapiai kiekvienam slėniui atskirai. Todėl jis sakė, kad netikėti prognozėmis yra nesamonė ir urban legenda.

Tai va tiek. Saugaus sezono.

University Of Skitouring

2008-11-23T11:35:00.014+01:00

Vakar įvyko neeilinis Skitourinimo Universiteto susirinkimas. Trūko tik vieno Romualdo, kuris nespėjo į lėktuvą ir dėl to labai visų atsiprašo. Programoje buvo derinami šio sezono planai, diskutuojama apie powder slides ir jų platumą, žiūrima propagandinė medžiaga.

Dalyvių sąrašas: James, Torsten, Alesandra, Tadas, Linas. Romualdas buvo visų mūsų širdyse.

Patvirtinta žiemos praktikumo programa"maximum". Viršūnių nuotraukas ir papildomą informaciją galite rasti paspaudę ant žemėlapio. Čia pateikiame tik trumpą išklotinę:

Silberhorn
Weisskugel
Zuckerhutl
Konigspitze
Finsterarhorn

Kaip jau visiems ne paslaptis - baigiamasis egzaminas Haute Route.

View Larger Map

Sauna - pasidaryk pats

2008-11-12T11:04:00.008+01:00

Matyt daugeliui ne paslaptis, kaip pačiam pasidaryti sauną lauko sąlygomis, bet kitiems ši idėja gali būti nauja ir negirdėta. Vakar išbandėm pasidaryk-pats sauną ant Talveros upės kranto, Sarentino slėnyje prie laipiojimo (tiksliau boulderinimo) vietos. Tai buvo Mindes ir Juozo gimtadienių vinis.

Jums reikės:

4x5=20m^2 polietileno plėvelės. Gali būti plona - tai ne taip svarbu.
Palapinių lankų. Mes turėjom du komplektus - šešis lankus
Virvės arba lipnios juostos surišti lankams
Keleto didelių akmenų
Malkų laužui sukurti

Ant žemės nubrėžti 1.5m spindulio apskritimą. 6 palapinės lankus susmeigti ant apskiritimo kas maždaug 60 laipsnių (kryžiukai paveikslėlyje). Sujungti priešpriešai esančius lankus naudojant virvutę arba lipnią juostą. Pirties aukštis apie 1.5m. Gaunasi kažkas panašaus į kupolinę palapinę. Geriau jei sienos būtų truputi statesnės. Viską uždengti plėvele. Apkasti plėvelę smėliu arba prispausti akmenimis. Palikite vietos įėjimui ir karštų akmenų įnešimui. Lauže įkaitinkite akmenis. Tai užtrunka kelias valandas. Kuo akmenų daugiau, tuo geriau. Įkaitinti reikia gerai, kad naktį matytųsi jų raudonumas :) Mes turėjom maždaug šešis didelius akmenis. Užvirinkite apie penkis litrus vandens. Suneškite akmenis ir padėkite į pirties centrą. Sutūpkite visi ratu pirtyje (mes tilpom šešiese). Uždarykite išėjimą. Po truputį pilkite karštą vandenį ant akmenų.

Kai šalta, pasitieskite miegojimui skirtus kilimėlius pirtyje ant žemės. Niekada nestatykite pirties ten kur degė laužas. Visu pirma gausite daug dūmų, o antra galite apsinuodyti smalkėmis. Geriau naudokite verdantį vandenį, nes kitaip greitai atšaldysite akmenis. Ar būna šilta? Na manau apie 45-60 laipnsių, bet lauko sąlygomis to tikrai užtenka. Tikra garinė pirtis :)

Texelspitze

2008-11-10T16:46:00.002+01:00

Būna kalnai, kurie prisileidžia arti, o būna tokių, kurie slepiasi po storu kliūčių sluoksniu ir niekaip nenori pasirodyti. Man vienas užburtas kalnas yra Texelspitze. Bandžiau keturis kartus jį pasiekti, bet niekaip. Nesu jo matęs net iš toli. Visada slepiasi rūkuose, lietuje arba sniege:

Kartą ėjome ėjome ir pradėjo lyti... buvo rudens pradžia
Kartą atvažiavome skitourinti, o sniego nerasta... buvo pavasario pradžia
Kartą nešėmes slides apie pusę valandos, o galiausiai paskendom tirštame rūke... ir vėl buvo pavasaris
Kartą (šį savaitgalį) ėjome apsiginklavę virvėmis ir ledkirčiais, bet išėjom per vėlai. Viršūnė slėpėsi debesyse ir patiesė ant kelio virš metro sniego. Eidami atgal mėgavomės Merano žiburiais... buvo gražu

Klaidos tikimybė vs Pasekmės

2008-11-05T09:52:00.011+01:00

Kartą James bandžiau paaiškinti savo požiūrį į santykį tarp klaidos tikimybės ir pasekmių. O vakar radau daug grakštesnį paaiškinimą Martin Volken et al. knygoje "Backcountry skiing". 194psl. rašoma:

"Saugos naudojimas slidžių alpinizme skiriasi nuo kitų kalnų sportų. Uolų laipiojime yra didelė tikimybė kristi, nepaisant pasekmių. Slidžių alpinizme dažniausiai susiduriame su situacijomis, kai kritimo tikimybė maža arba vidutinė, bet pasekmės labai rimtos. Todėl alpinistui būtina išmokti skaičiuoti balansą tarp klaidos tikimybės ir pasekmių. Tam reikia sugebėti įvertinti savo galimybes duotoje situacijoje ir aišku klaidos pasekmes. Saugumas, efektyvumas ir greitis taip pat neturi būti užmiršti: perdėtas saugumas užima daug laiko ir taip prideda kitą problemų ir galimų nelaimių aibę.

Visada atsižvelkite į klaidos tikimybės ir pasekmių santykį. Jei klaidos pasekmės gali būti labai rimtos, tai klaidos galimybė turėtų būti labai maža. Jei klaida (įvykis) yra labai tikėtina, tai to klaidos pasekmės turėtų būti minimalios. Kur tiksliai yra įsivaizduojama nelaimės linija priklauso nuo kiekvieno žmogaus ir kiek rizikos jis sau leidžia. Tačiau jei jūs kertate jūsų asmeninę nelaimės liniją, dar kartą pagalvokite apie savo sprendimus."

Mano manymu šis princimas galioja ne tik uolų laipiojime, alpinizme, bet ir kasdieniniame gyvenime.

Skitourinimo gudrybės: šaltas sniegas

2008-11-02T11:23:00.004+01:00

Kadangi ant kalnų užslinkę debesys, skaitau knygeles ir vaikštau slėniais. O vakar radau labai neblogą skyrelį iš mano pamėgtos Martin Volken et al. knygos "Backcountry Skiing".

Šaltas Dūmas
Problema: Kai sniegas nepaprastai šaltas ir pūrus (milteliai ant kieto pagrindo), gali būti labai slidu lipti slidėmis aukštyn.
Sprendimas: Reikia tobulai išnaudoti kailiuką ir kūno poziciją. [...] Kiek galima labiau stenkitės, kad jėga, kurią veikiate kailiuką būtų nukreipta tiesiai žemyn. Kiekvieną kartą apkraunant kailiuką įsitikinkite, kad:

Jūs apkraunat kailiuką bato kulnais, o ne priekiu
Jūsų kūnas yra vertikalus ir einant jūs naudojate klubus
Kailiukas niekada neatsiplėšia nuo sniego

Matyt jums teks patrumpinti žingsnį, tam kad galėtumėte išlikti tiesus ir teisingai apkrauti kailiukus. Kai technika taps labiau pažįstama, nustebsite, kaip efektyvumas priklauso nuo mažiausio kūno padėties pakeitimo. Prie šių pagrindinių technikų dar pridėkite maža triuką. Prieš baigiant žingsnį, kai jau padėjote slidę ant sniego, nestipriai paspauskite (engl. stamp) ją naudojant kulną. Tai padės kailiukui geriau prilipti prie sniego. Slidės trankymas iš aukštai į šlaitą jums tikrai nepadės - tai energijos švaistymas.

Nordwand

2008-11-01T09:34:00.002+01:00

Vakar susiruošėm pasižiūrėti Nordwand - naują filmą alpinizmo tema. Gaila, kad nedaug kam teks pamatyti šį vokiečių kūrinį. Veiksmas vyksta prieš antrą pasaulinį karą. Vokiečių tauta ieško neįveiktų išbandymų, o Eiger šiaurinė siena, kaip tik buvo likęs "vienintelis" didelis alpinizmo projektas alpėse. Du draugai priima iššūkį ir... abu tragiškai žūna. Iš tiesų, jei viskas nebūtų paremta tikra istorija atrodytų per daug dramatizuota... Ypač scena, kai gelbėtojai yra visai šalia (per susikalbėjimo atsumą) paskutinio gyvo ekspedicijos nario, bet negali jam padėti.

Salėje susirinko daug vietinių laipiotojų, Mountain Spirit personalas ir tt. Po seanso tyla ir kažkoks slogulys.

Einu pasivaikščioti naujai apsnigtais kalnais...

Drauge lengviau

2008-10-16T15:43:00.009+02:00

Šiandien Ripas atsiuntė gerą straipsniuką apie psichologinius tyrimus, o tiksliau apie tai, kaip žmogus suvokia aukštį ir šlaito statumą. Trumpai tariant, mūsų suvokimas yra labai iškreiptas ir prisitaikęs išlikti. Kadangi esu jaunasis wanabee mokslininkas, tai iš karto perskaičiau vieną iš originalių straipnsių. Sutrumpintos įdomios mintys būtų tokios:

Žmogus esantis su geru draugu, šlaitą mato ne tokį statų nei vieniši žmonės. Beje žvelgiant į ekperimentus, visi žmonės (vieniši ir ne) pervertina šlaito statumą.
Jei esi pavargęs, neturi fizinio pasiruošimo ar turi sunkią kuprinę šlaitas irgi atrodo daug statestnis.
Mes pervertinam vertikalų atstumą daug labiau (16-51%) nei tokį pat horizontalų atstumą. Taigi jei jūs spredžiate, kiek liko iki viršūnės vien žiūrėdami į ją, greičiausiai ji yra daug arčiau nei atrodo.

Dar kartą pasitvirtina pagrindinė "Freedom of the Hills" mintis: kalnuose jautiesi laisvas ir laimingas jei tik tam esi pasiruošęs. Jei ne - viskas atrodo sunku, o gal net neverta bandyti.

Talgaras - techninė ataskaita

2008-10-13T11:18:00.008+02:00

Pagaliau su daug ripo ir trupučiu Ritos pagalba pabaigiau Talgaro žygio technine ataskaitą. Nusprendėm, kad tai bus III kategorijos kalnų turizmo žygis :) Tai reiškia, kad daug ėjimo su nedaug lipimo. Kadangi ataskaita gana ilga ir ją greitai nusibostų skaityti, pateiksiu tik vienos dienos įrašą, o pačią ataskaitą prisegsiu pdf formatu (8,5MB). Jei kam įdomios detalės, mielai pakomentuosiu. Visų nuotraukų autorius yra Arūnas, o grafikai ir maršrutų žymėjimai daryti ripo.

8 Diena
Maršrutas: Žemiau perėjos Surovy – Uralcev ledyno moreninis ežeras
Pradėjom:6:00
Baigėm: 15:30
Tai gražiausia žygio diena. Ėjimą pradėjome anksti ryte beveik nepusryčiavę. Kaip minėta traversas prasideda pakilimu, traversuojant ~35 laipsnių statumo šlaitą. Tolumoje matosi aštri Akgiul viršūnė – traverso pabaiga. Kairėje keteros pusėje (ėjimo krypt.) yra karnizų, todėl einame apie 5-10m atstumu nuo keteros krašto. Sniegas sušalęs, todėl naudojame kates ir einame susirišę ryšiais. Pirmas pasitaikiusias uolas apeiname iš dešinės. Pirmas nusileidimas atveda į bevardę perėją, kurioje randame tuščią turą. Supainiojame šia perėją su Bivačny, čia taip pat yra vietos dviems palapinėms (vandens nėra). Už perėjos ketera kylame į aštrią uolinę viršūnėlę, per kurią perlipame be didesnių problemų. Už jos staigiai nusileidžiame į Bivačny (4450, 2a) perėja. Čia randame turą ir tris vietas palapinėms. Iš abiejų pusių matosi didžiausi apylinkių ledynai ir aukščiausios viršūnės. Už perėjos vėl kylame jau platesne ketera link Uzlovaja viršūnėlės ir vėl leidžiamės žemyn link perėjos Akgiul (4470, 2a*). Čia žemiausioje perėjos vietoje leidžiamės žemyn (į pietvakarių pusę dešiniau viršūnės Akgiul). Leidimasis prasideda smulkiu nuobirynu, kuris pereina ant 35-40 laipsnių Uralcev ledyno. Nors nusileidimas status, problemų nesudaro. Kabiname virvę ir leidžiamės link kiek kairiau matomo bergšrundo. Čia taip pat su sauga sniego tiltu pereiname užsnigtą berkšrundą.
Pagal aprašymą per ledyną einame laikydamiesi kairės. Tačiau tai nėra geriausias variantas ir kitoms grupėms rekomenduojame eiti link ledyno centro laikantis dešinės pusės, kad apeiti staigų ledyno kritimą. Praėjimas kaire puse gana status. Pradžioje pereiname ant akmenų, nusileidžiame iki vietos kur galima užlipti ant kairėje esančio liežuvio ir tuo liežuviu leidžiamės žemyn. Prie pat vietos, kur ledynas išsilygina vėl organizuojame saugą virve, nors ši sauga nėra nebūtina, kadangi nuolydis apie 40 laipsnių ir išsilygina dešimt metrų žemiau. Toliau einame tiesiai link tolumoje matomo moreninio ežeriuko ir stojame priešingoje jo pusėje (GPS: 4302.969, 07717.717, 3845m). Vandenį imame iš upelio įtekančio į ežeriuką, kadangi vanduo ežeriuke drumzlinas.

Kas įtakoja lavinas

2008-10-06T16:50:00.012+02:00

Po perdėto jausmingumo, sumąsčiau prisiminti teoriją. Dar karta apie lavinas (juk jau yra 10cm sniego), bet šį kartą pateiksiu truputėlį skaičių.

Pradėsiu nuo to, kad lavinos gali būti labai įvairios. Visgi, priešingai nuo serakų griūties, lavinas galima prognozuoti. Dauguma žmonių pakliūna į "slab" lavinas (nuotrauka dešinėje). Alpėse, tai bene vienintelis lavinų tipas, kuris kelia didelę grėsmę ir pasiglemžia daug slidinėtojų.

Tam, kad kiltų sniego lavina, reikia kelių ingridientų. Pats svarbiausias, aišku yra sniegas :) Jei nėra sniego, nėra ir sniego lavinų. Kiti faktoriai yra šlaito statumas, oro sąlygos, pašalinė jėga, kuri veikia sniegą. Šlaito statumas yra vienas iš pagrindinių rodiklių į kurį būtina atsižvelgti ir kuris yra lengvai interpretuojamas. Daugiausia sausų "slab" lavinų kyla ant stačių šlaitų. Prisiminkite, jog lavina, prasidėjusi ant stataus šlaito lengvai gali jus pasiekti, nors jūs ir stovėsite atokiau. Apačioje esančioje diagramoje (duomenys paimti iš knygos "The Avalanche Hanbook" parašytos David McClung ir Peter Schaerer) matote lavinų priklausomybę nuo šlaito statumo, kurioje buvo tiriama 200 lavinų. Visuose mano matytuose tyrimuose, magiškas skaičius yra 38 - statumas laipsniais, kai kyla daugiausia lavinų.

Ar 38 laipsniai yra statu? Pati stačiausia austrijos slidinėjimo trasa yra kaip tik 38 laipnių (78%) statumo (nuotrauka čia). 30 laipsnių yra pats slidinėjimo gerumas (stati raudona trasa). Jei einat su slidėmis (skitouring) į viršų, trisdešimt laipsnių yra riba, kai pradedi traversuoti kalną. Aišku, lavinos gali kilti ir ant mažiau stačių šlaitų, tačiau jei statumas yra 30-45 laipsniai dar karta pagalvokite, ar tikrai norite rizikuoti.

Jei jums kyla klausimas, kodėl lavinos retesnės ant statesnių šlaitų. Atsakymas paprastas - ant stačių šlaitų sniegas neišsilaiko ir pastoviai krenta žemyn. Todėl nesusidaro kritinė masė, kuri galėtų būti pavojinga (ir pavadinta lavina). Visgi, ledo laipiotojai dažnai būna nunešti nuo sienos būtent mažesnių lavinų, kurios esant ant žemės nesukelia didelio pavojaus.

Rudeninis pasivaikščiojimas

2008-10-05T21:24:00.011+02:00

Šiemet ruduo ateina nelauktai. Nustebę medžiai ant balto puraus sniego meta ryškiaspalvius lapus, o įkaitęs ežeras paskubomis leidžia rūkus. Tai pats gražiausias metas mėgautis nuostabiais kalnų vaizdais. Lipant takeliu gražu žiūrėti, kaip saulės spinduliai krenta tarp margaspalvių lapų, tirpindami per savaitę iškritusi sniegą. Šis mažais lašeliais krinta ant galvų ir už apykaklių prieš tai nutapydamas gražias vaivorykštes. Aplinkui viskas šlama ir bruzda - ruošiasi ilgam žiemos miegui.

Tokiu metu sunku ką nors susitikti net pačiuose gražiausiuose kampeliuose (Šį kartą aplankėm lago di Tavel, Brenta grupė). O be reikalo. Juk gamta pateikia nepaprastų malonumų griūtį. Būtinai reikia iš gniūžtės pataikyti draugui į nosį. Dar galima jį nustebinti sniego lietumi. Tam reikia gausiai apsnigtų šakų po kuriomis tyliai į kalną puškuoja jūsų draugas. Tiesiog švelniai pajudinkite medžio kamieną savo gremėzdišku batu ir išgirsite nuostabų draugo krykštavimą (šito mane išmokė tėtis). Be abejonės pats didžiausias malonumas tai važiuoti apsnigta žole ant užpakalio žemyn. Tiesiog sėdi ant kuprinės, striukės ar kokio kito įtaiso ir leidiesi žemyn. Juoką pritildo tik šlapias ir nepatenkintas užpakalis. Ko dar norėti? Nebent geros kompanijos!

Filmukas, kuris valdo

2008-10-01T11:36:00.004+02:00

Manau, tai vienas iš kultinių filmukų apie boulderinimą. Būtinai pažiūrėkit...

Navalameca 70's
Uploaded by Petzl-crew

Asmeninė įranga kalnams

2008-09-13T17:02:00.013+02:00

Sėkmingai grįžom iš kalnų turizmo žygio po Tian-šanį, Talgaro rajoną. Kol kas tik nuotraukos ir mano asmeninės įrangos sąrašas su kai kuriom pastabom. Gal kam pravers. Raportas, pamokos ir išgyvenimai šiek tiek vėliau, kai viskas nusisėdės...

Alpinistiniai batai: Pagrindiniai ėjimo batai [Scarpa Jorasses(2050g)]

Stovyklos batai: Skirti nešiojimui stovykloje ir bridimui per upes [La Sportiva Exum Ridge. Smirda nerealiai, bet puikus eiti ir lipti uolom. Gan greitai džiūva.(850g)]

Flisas: Šiltas drabužis ėjimui, kai neužtenka vien tik maikutės [Medžiaga: Polartec Power Strech. Dalinai apsaugo nuo vėjo ir gerai garina prakaitą(400g)]

Flisas (šiltas): Naudojamas stovykloje, arba kai labai šalta. [Medžiaga Polartec Thermal Pro. Geras Šilumos/Svorio santykis.(600g)]

Bachilai: Apsaugo, kad sniegas nepatektų į batus. Taip pat praverčia kai šlapia žolė. [Tatonka(220g)]

Kelnės: Pagrindines ėjimo kelnės. [Mellos Marmolada?(500g)]

Pirštinės: Kad ant ledyno/stovykloje nešaltų rankos [Quechua Slidinėjimo pirštinės.(200g)]

Balaklava: Kai šąla galva/veidas arba šiaip šalta [OR(80g)]

Plonos sintetinės pirštinės: Jei einant šąla rankos. Naudojamos beveik visą laiką. [Mountain Equipment(100g)]

Termo kelnės: Kai šalta, užsivilkti po pagrindinėm kelnėm. Nei karto nepanaudojau. [Bask (Polartec power dry)(200g)]

Termo maikutė (2 vnt.): Ėjimui ir stovykloje. Labai labai geras dalykas. Truputi smirda, bet nieko. [Bask (Polartec power dry)(420g)]

Kojinės (3 poros): Kojinės ėjimui. Čia reikia nepagailėti investuoti. [Įvairios pagerintos.(350g)]

Striukė (Hard Shell): Kai pučia vėjas, lyja ar sninga. Praktiškai pragulėjo kuprinėje. [Plonytė Lowe Alpine su Goretex light pack. Atrodo veikia...(350g)]

Apatiniai (3 poros): Tokie paprasti visai. [Matyt Utenos Trikotažas :)(300g)]

Peilis: Maisto gamybai ir pjaustyti virvėms [Victorinox Rucksack(100g)]

Akiniai nuo saulės: Būtina ant ledyno. [Polaroid 4 kat. (50g)]

Žibintuvėlis: Naudojamas pasišviesti keliui ir palapinėje [Petzl Tikka XP (iki šiol geriausia bandyta lempa ant žemės)(100g)]

Kuprinė: Sena 100 litrų kuprinė [Irbis(2200g)]

Apatiniai apraišai: Naudojami virvei prikabinti prie kūno. [Black Diamond vulgaris...(410g)]

Šalmas: Apsaugo galvą nuo krentančių akmenų ir jei pats kur netyčia įkrenti. [Petzl Eliot(380g)]

Katės: Naudojamos ant ledo arba kieto sniego. [Grivel G12(1100g)]

Saugojimo/Nusileidimo įrenginys: Saugoti draugą arba leistis virve žemyn [ATC XP - galima iš karto naudoti 2 virves(100g)]

Karabinai (4 vnt.): Naudojami sujungti įvairias virvių sistemas [Lowe Alpine(380g)]

Ledkirtis: Saugotis ant ledo ir sniego. [Grivel Air Tech Evo(400g)]

Ledsriegiai (vidutinis ir ilgas): Daryti saugos tašką ant ledo. [Grivel 360(400 (2x200)g)]

Miegmaišis: Šiltas miegmaišis iki -5C. [Baltarusiškas Turion(2200g)]

Kilimėlis: Pasikloti po miegmaišiu arba palapine. [Thermarest Ridgerest Regular(400g)]

Šikniukas: Mažas kilimėlis skirtas apsaugoti užpakaliui [Samadielka(100g)]

Viršutiniai apraišai: Apsaugo stuburą kai krenti į plyšį einant ledynu su labai sunkia kuprine. [Rock Empire(210g)]

Čiuptukas: Trinties mazgas. Naudojamas savisaugai arba lipti virve i viršų [6mm Beal virvės gabaliukas(50g)]

Ilgas čiuptukas: Jei reikia išlipti is plyšio. [6mm Beal virvės gabaliukas(100g)]

Lazdos: Praverčia, kai reikia perbristi per upę.Taip pat einant. [Leki(500g)]

Virvė apraišams blokuoti: Kitą kartą imčiau sintetinę juostą. [Beal(350g)]

Rankšluostis: Rankšluostis ir tiek. [MSR packtowel ultra light XL.(100g)]

Tualetinis popierius: Šikpopieris [Clever pink :P(100g)]

Asmeninė higiena: Dantų pasta, muilas [(200g)]

Gal ką pamiršau?

Įrangos testavimas - Ortler (3905m)

2008-07-20T14:10:00.023+02:00

Tik ką užmigom, o žadintuvas be gailesčio primena, kad laikas keltis - 3:30. Šios dienos planas Ortleris (3905m) - aukščiausia Suedtirolio viršūnė. Visi keturi pašokam ant kojų, greitai papusryčiaujam ir daug nekalbėdami judam link Payerhuete.

Vakar kaip be galvos skubėjau nusipirkti naujus batus, nes pastebėjau, kad mano nebe atlaikys jokios kelionės. O juk dar reikia juos ištestuoti prieš žygį į šiaurinį Tian-Šanį (Kazachstanas). Taigi paskubom nuvažiavau iki Arco, per pusvalandį išleidau milijoną ir lėkėm iki Sulden. Ten buvom 9 vakaro ir supratom, kad iki Payerhuete nebespėsim. Įsiprašėm į refugio Tabaretta. Todėl ir kėlėmės taip anksti ir dar miegodami pradėjome lipimą.

Tyliai tyliai žingsnis po žingsnio kopiam naktyje. Iš už kalnų pateka pilnas mėnulis. Jo šviesoje dunkso didinga Ortlerio viršūnė. Šiaurinė siena gąsdina savo didybe. Po geros valandos pasivejame vakar dienos planą - Payerhuete. Čia žmonės taip pat ruošiasi kopimui, dedasi apraišus ir grupelėmis juda link ledokričių. Bandžiau įžvelgti kur ir kaip jie randa kelią tarp tų ledo labirintų, tačiau iš toli kalnas atrodė neįveikiamas. Neatsiliekam ir mes. Aukštyn žemyn, su lengvais pasilaipiojimais judam tolyn. Naudojam slenkančia saugą. Štai mes jau ir ant ledyno. Daug sniego, todėl kačių net nesidedam. Batai tiesiog puikiai tinka mano kojai, o polarteco powerdry ir powerstrech burtažodžiai irgi daro savo. Tiesa batai gal kiek per šilti, bet ant ledyno truputi atvėsta ir atrodo, jog koja nebeprakaituoja. Susirišę, be didesnių nuotykių pasiekiam viršūnę. Ir linksmai susėdę valgom sūrį su pomidorais. Pomidorai aukštyje turi nepakartojamą skonį :)

Žemyn kelias kur kas sunkesnis. Nors ledynu labai greitai judame žemyn, ilgam stringam ant uolų. Čia žmonės susigrūda prie sunkiausio etapo. Sėdim gal valandą ir žiūrim, kaip rengiami diulferiai ir žmonės iš lėto juda žemyn. Tai pati pavojingiausia vieta, kur dažnai įvyksta nelaimės. Toliau vėl naudojam slenkančią saugą ir iš lėto leidžiamės žemyn. Apačioje prie mašinos buvome apie šeštą vakaro.

Važiuodami per vėjuotus vasariškus slėnius vis žvalgėmės į snieguotą ledokričiais pasidabinusią viršūnę. Du kilometrai žemyn kerta per kojas todėl tyliai nulūžau ant priekinės sėdynės.

Maršruto aprašymas viršuje paimtas iš http://www.bergsteigen.at Ačiu James už vertima :) Daugiau nuotraukų čia...

Ožka, kuri onsightino 6b

2008-07-12T22:34:00.009+02:00

Lipam mes su James gražų multipičą, ogi žiūrim ant gretimos sienos stovi ožka. Stovi. Nejuda. Ne juokas - ožka pralipo 6b sportinį maršrutą - matyt ilsisi dabar. Mes sau patyliukais toliau drožiam savo pitiorkę ir vis nejaukiai žvalgomės į ožką. Ką gali žinoti, gal ji juokiasi iš mūsų, kad tokias vaikiškas trasas lipam? Iš pradžių dar tikėjausi, kad kas nors juokauja ir vidury trasos padėjo iškamšą. Bet ta sau stovi ir žvalgosi aplinkui, o kartais net gailiai subliauna. Visa balta juodų uolų fone.

Ta progra prisiminiau puikų eilėraštuką:

Sopra la panca la capra campa,

sotto la panca la capra crepa.

O trasa buvo superinė. Jei kas norit gražaus multipičo - būtinai išbandykit. Vadinasi "Aspettando Martino" (maršruto aprašymą įdėsiu vėliau) ir yra prie pat Arco miestelio. Ne per sudėtinga (pagrinde pitiorkės), labai gražios uolos ir judesiai :) Tiesa prieš mus lipo grupė vaikų, kurie kaip ir ožka keistai žiūrėjo į vos bejudančius "dėdes"...

Kaip mes ėjome via-ferrata Trincee

2008-07-08T12:55:00.009+02:00

Gražų šeštadienio rytą tryse šturmavom Trincee via-ferrata. Derekas ir Liva pirmą kartą gyvenime matė geležinį kelią, kuris aiškiai pirmam kartui buvo per sunkus. Apsiginklavęs virve ir daug įtaisiukų (skridinys, t-block ir tt) traukiau juos vieną po kito į kalnų aukštumas. Ne tik juos, bet ir porą įtalų užstrigusių ant pat ferratos pradžios.

Viršuje labai aštri ketera, kur galima nuleisti dešinią koją į vieną pasaulio pusę, o kairę į kitą. Taip patabalavus nusprendžiau, kad tai viena gražiausiu ferratu apylinkėse.

via Claudia

2008-06-24T10:01:00.008+02:00

Užsilipti ant Klaudijos visai nesunku, tik kad baisiai karšta. Sudėtinga tik apatinė dalis (5c), kuri yra visiškai nutrinta. Be to pripratus prie geros saugos iš pradžių nedrąsu. Kai šešėlyje virš trisdešimt, o galva prakaituoja po šalmu - svarbu turėti daug vandens. Aišku mes šito gero neturėjom. Du litrai baigėsi kai prilipom gal ketvirtą virvę iš keturiolikos. Optimizmo šiuo klausimu Tado balse irgi neaptikau. Minde atrodė visas nepatenkintas, tai pasilinksminimui lipo su šlepetėmis. James kiekvienoje bazėje klausdavo kodėl mes neburlenčiuojam. Logiškai atsakiau - "nes šiandien mes lipam". To pasekoje pradėjau praleidinėti bazes, kad greičiau atsirastume viršuje.

Nusileidę smagiu takeliu išgėrėm po tris litrus vandens. Tada dar po litrą. O tada važiavom į Arco išgerti po porą bokalų alaus. Visą vakarą tą tik ir veikėm - gėrėm skysčius visokiais pavidalais. Galiausiai nusprendėm (gal daugiau aš), kad maršrutas buvo gal kiek per ilgas ir jį reikia lipti vakare arba ne per tokius karščius.

View Larger Map

Susakralintas Alpinizmas

2008-06-19T14:59:00.004+02:00

Šiandien skaičiau porą blogų apie kalnus. Mano nuomone dauguma žmonių per daug sureikšmina potyrius kalnuose. Aišku tai darau ir aš pats, bet žiūrint iš šalies tai kartais atrodo kaip spekuliacija. Vieni spekuliuoja daugiau, kiti mažiau. Kartais pasiekiamas lygis, kai darosi juokinga... O eiti į kalnus skatina daug dalyku: vieniems tai poilsis, kitiems sportas ir iššūkis, tretiems būdas pasirodyti. Ilgainiui tai tampa gyvenimo būdu.

Man labai patiko nesusireikšminimas vienoje nerealiausiu alpinizmo išgyvenimo istorijų - "Touching the Void". Ten Joe Simpson pasako, kad mes lipam, nes tai yra faina (angl. fun). Dar vienas straipsnis pastatantis dauguma ant žemės yra čia... (deja ne pilnas). Išversiu porą pastraipų, kad ir jus sudominčiau:

"Adomas ir Ieva, Laurel ir Hardy [...] Rock and Ice .. tikrai nepritrūksim duetų, kurie visada būna kartu - panašiai kaip kokoso pienas ir curry pasta. Kai pradedam kalbėti apie komandas, nėra vandeningesnės trydos nei alpinizmo dueto susakralinimas. [...] Tapti geru sekso arba laipiojimo partneriu reikalauja metų praktikos. Vien dėl to, kad žinai, kaip užrišti aštunkę nereiškia, kad gali daryti bet ką. [...] Paimkim pačius žinomiausius laipiojimo partnerius - Joe Simpson and Simon Yetes. [...] Ar žinant, kad tavo partneris yra negyvas galima nupjauti virvę? "Touching the Void" - šokiruoja todėl, kad mes slaptai norime nupjauti virvę kiekvieną kartą, kai mes einam laipioti ir mūsų partneris valandomis nesėkmingai bando nelemtą maršrutą, kuris jam aiškiai per sunkus. Gerai, kad tai niekad neįvyksta, nes mes bijom mažos žmogžudystės. [...] Virvė tampa pasitikėjimo, susijungimo ir atsidavimo ženklu. Man slogu skaityti, kaip du žmonės garbina vienas kitą vien todėl, kad jie susirišę viena virve. Dešrelės irgi yra surištos kartu, bet čia nėra jokios aukštesnės prasmės." Andrew Bisharat.

Mano nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus nuomone :) Bet tame yra tiesos...

Su Crocs'ais po Pietų Tirolį

2008-06-09T09:27:00.008+02:00

Mes vis sprendėm, kada gi Crocs'ai taps tokie kasdieniški, kad visi pradės juos pirkti. Jei matai šiuos iššaukiančius "batus" iš pradžių pagalvoji "ir kas gi juos gali prikti". O vat atvažiavo manes aplankyti tėvai ir mama avėjo ne ką kitą, o baltulius crocs'us!!!

Visą savaitę lijo, o dar man užgriuvo mokslai ant galvos. Tai penktadienį pagaliau atsilaisvinau ir nutarėm apžiūrėti apylinkes. Kai tik pasiekėm Ober-Bozen pradėjo lyti. Na ir lijo iki pat mes grįžom namo. Ėjom kokias 7 valandas ir dar ne bet kaip - teko įveikti keturias kliūtis: Pereiti patvinusį upelį, per kurį kėlėm buomą. Nusileisti slidžia uola iki kopėtėlių. Žąsele praropoti prie pat ūžiančios upės ir penkioliką metrų nusileisti kopėčiom per užtvanką. Ir visą tai mano mama įveikė su CROCS'ais. Nerealiai...

O šeštadienį jų laukė dar didesnis išbandymas - via ferrata Fausto Sussati. James į visą šį reikalą žiūrėjo skeptiškai, bet aš apsiginklavęs virvėmis nusprendžiau kad įmanoma. Ir ką jūs manote - nepabūgę lietaus įveikėme dar vieną kliūtį. Šaunuolė mama, šaunuolis tėtis ir aišku crocsai.

Įkeliu senesnių nuotraukų iš tos pačios ferratos:

Kayaking

2008-05-26T09:54:00.013+02:00

Turim tokį fainą draugą/dėstytoją, kuris paklausus "kaip gyvenimas" visada atsako, "labai keistas". Jis aistringas kayakų mylėtojas, todėl išleistuvių proga nusprendėm pasidalinti tuo džiaugsmu.

Puse dienos murgdėmės prūdely, kurio viduryje puikavosi du fontanėliai :) Vaizdas matyt pritrenkiantis - tas pats kaip Palangos parke tarp ančių kas nors treniruotųsi kajakinti. Ten mokėmės irkluoti, apsiversti ir išlįsti iš to ankšto laivelio. Man didžiausia problema buvo į jį įlįsti. Įsispraudi ir net pajudėti negali. Kojos surakintos nepatogioje pozicijoje - nei pirštuko pajudinti negali. O instruktoriai šypsosi ir sako - "na čia kaip su slidinėjimo batais, kuo labiau spaudžia tuo geriau jauti slides/laivą". Vis galvodavau, ar pavyks išlįsti kai apsivošiu. O apsivožti paprasta - daug lengviau nei su turistine baidare. Pabandėm ir eskimo apsivertimą, tai per nosį prigėriau kokį litrą vandens. Laukiu pasekmių :) Kabi sau po ta baidare ir galvoji kur gi dabar tą irklą kišti. Tik Tadui pavyko šis pratimas, kas labai nustebino instruktorius.

Po pietų susiruošėm į pirmos-antros kategorijos upę. Ten visaip badėm draugauti su Mr. Eddy, kuris baisiai blaško vargšą laivelį. Mūsų draugas pasakojo, kad tai upių dvasia - senolis su ilga barzda. Jis guli dugne ir mėgaujasi vandeniu, be to mėgsta pokštus. Todėl niuksteli pirštu į kajaką ir nusišypso, o jei kas apsiverčia tai ilgai kvatojasi už pilvo susiėmęs.

Upėje mokėmės, kaip elgtis iškritus iš laivelio ir daug kitų mielų triukų. Praktiškai visą dieną klausėme instruktažą. Pakeliui sutikom tik porą gerų slenksčių. Per pirmą teko dardėti akmenimis, o per antrą šokinėti ant nemažų bangelių. Susikaupi ir neri į tą baltą vandenį. Irkluoji ir tik žiūri kad neapsivožtum. Kojos į galą visai nutirpo. Vis stebėjausi, kaip ilgasis mokytojas tilpo į tą savo mažyti laivelį - perpus mažesnį nei mano. Instruktoriai buvo patenkinti mumis ir žadėjo kitą kartą paimti į 3-4 katerorijos upę. Būtų nejauku :)

Burlenčių sezono atidarymas Gardos ežere

2008-05-12T11:11:00.003+02:00

Vakar kalnus padėjome truputį į šoną. Bet tik trumpam. Mus aplankyti atvažiavo Efka su Egle. Ta proga atidarėm Burlenčių sezoną Gardos ežere:

Šaltas vanduo
Snieguotos viršūnės.
Geras vėjas
Puiki kompanija

Viso šio pasekoje prisiminiau vandens startą, padariau keletą Jibe ir Tack, sušalau rankas, nes turiu tik keturių mm aprangą trumpom rankovėm. Visą diena valgėm neturistiškose vietose ir šnekučiavomės.

Vakare visgi vėl prisilietėm prie kalnų. Labai vartotojiškai - investavom į oranžinį crash padą, šalmą ir ledo varžtą, kurie Arco Red point parduotuvėse kainuoja žymiai mažiau nei Bolzano.

Tanzbach po 3 metų

2008-05-07T21:39:00.007+02:00

Po maždaug trijų metų laipiojimo netyčia atsidūriau prie sienos, prie kurios buvau tik kartą - kai tik pradėjau laipioti. Net keista, bet trasą atsiminiau kuo puikiausiai. Aišku kyla klausimas ar daug pažengiau? :) Ogi nelabai. Na dabar užlipu tą 6a/6a+, kurią teko redpointinti visą dieną, bet kad būtų super lengva nepasakyčiau :) Visgi prisiminti gera. O dar pabandėm ir puikias šalia esančias trasas.

Tik nemaloniai nustebino nukritęs uolos blokas su kabliu :) Tiesiog iš trasos vidurio. Ir toks nemažas... tikiuosi kad nukrito pas savaime, ne kam nors lipant.

O kad būtų linksmiau įdėsiu senų nuotraukų priminimui:

Buržujiškas skitourinimo sezono uždarymas

2008-05-04T11:41:00.005+02:00

Na kiek gi galima? Tas sniegas netirpsta ir netirpsta. Vakar pats mačiau, kad tokio patežusio dar bus ir bus. Tai nutarėm su James drastiškai nutraukti skitourinimo sezoną.

View Larger Map

Buržujiškai, iš lėto užsilipom ant Lagazuoi apžvalgos aikštelės, atsisėdom saulutės atokaitoje ir ilgai žiūrėjom į snieguotus kalnus. Tada išsivirėm nerealios pastos. Sėdėjom žiaumojom ir blevyzgojom apie šį bei tą. Nnutariau, kad pats laikas buržujiškumo viršūnei ir ištraukiau mocha - aparatą kavai daryti. Dar turėjom staltiesyčių ir gražių puodelių. Ko ne kaifas. Sėdi sau ant suoliuko prie staliuko. Žmonių nėra, aplinkui gražiausi dolomitų vaizdai.

Iš lėto neskubėdami pradėjom leistis. Sniegas neblogas - jo dar visos marios. Gal kiek patežęs, bet ant nestačių šlaitų gali brėžti gražias sinusoides. Pavažiuoji, atsisuki, pasigėri :) Šiais metais paukščiukai čiulbėti pradėjo tik žemiau.

Simboliškai privažiavom kur baigiasi sniegas ir batu žengėm ant žolės - sezonas uždarytas.

Kopimas i Weisskugel (3739m)

2008-04-21T13:23:00.010+02:00

View Larger Map

Vakare ilgai stovėjau po dušu ir žiūrėjau žemyn į pilnaties apšviestus kalnus. Apačioje tyliai riaumojo sniego katės, o kalnų šešėliai po ledynus ganė debesis. Pro milžinišką "Gražaus vaizdo "refugio dušo langą mačiau ledyno kampą, prie kurio dieną treniravomės gelbėjimo darbus. Galva sukosi nuo trijų km aukščio ir minties, kad gali būti taip šaunu :)

Iš ryto kaip ir visi kiti buržujai trasom lėkėm žemyn iki Teuffels Egg keltuvo, o nuo ten kėlėmės aukštyn. Kartu su dar penkiolika skitourerių kilom į perėją, nuo kurios jau matėsi Weisskugel viršūnė. Nuostabūs vaizdai, puikus sniegas ir geras oras žadėjo neišdildomus įspūdžius. Nuo pirmos viršūnėlės visi leidosi su kailiukais, o mes nusprendėm juos nusiimti. Pasinaudojom išties naudingu vienos knygos patarimu ir kailiukus susikišom į šilčiausią vietą už striukės. Taip jie geriau limpa, kai reikia klijuoti atgal prie slidžių. Nuostabiu sniegu brėžėm sinusoides iki pat ledyno.

Ant ledyno tiek daug sniego, kad net ir norint sunku įkristi į plyšį. Vietiniai mynė vėžias, o mes mėgavomės nuostabiais vaizdais ir sliūkinom iš paskos. Aukštyn aukštyn per perėją ant pietinės kalno pusės. Ten stačiu šlaitu į viršūnę. Mintyse kartojau, kad tai gražiausias skitourinimas, o snieguoti kalnai patvirtino mano mintis. Aplinkui kaupėsi debesiukai. Matėme iš jų išnirusias aukščiausias viršūnes. Prie Weisskugel viršūnės visi gerėjosi vaizdais, o atkakliausi briauna bėgo iki pat aukščiausio taško. Staiga viską aptraukė šikna. Briauna eiti ir taip nebuvo lengva. Vietomis tenka ropštis per uolas, o iš abiejų pusių status skardis paskęsta rūke. Viskas darosi dar įdomiau, jei netyčia reikia prasilenkti.

Pasimėgavę viršūne visi suskubo leistis žemyn. Visiška migla. Matosi apie dešimt metrų. Tai ne problema kai esi trasoje, bet leistis nuo kalno, apsupto ledynų, nėra taip paprasta. Puiku, kad buvo gidų, kurie kelią žinojo mintinai. Jie pasileisdavo keletą metrų, o visi kiti jiems iš paskos. Apačioje visi išsiskirstė į savo slėnius. Aš išgelbėjau vieną vokietį, kuris lėkė tiesiai į ledokričio pusę, kurį aš įsidėmėjau lipdamas aukštyn (vogta nuotrauka kairėje). Galiausiai mes likome trise. Aš su James ir vienas pamišęs Italas. Jis žinojo geresnį kelią, kuris žadėjo gerą pasislidinėjimą puriu sniegu. Italas rūke rado savo pasiklydusius draugus, kurie dėl visų išgyvenimų matyt daugiau nebeeis skitourinti.

Žemyn žemyn slėniu per nuostabų sniegą, kuris kartais atrodo toks lengvas baltas ir nekaltas.

Slidėmis per vandenį (Locknfest 2008)

2008-04-14T10:22:00.008+02:00

Iš pat pradžių buvo vanduo, o tada kažkas gudriai sumąstė, kad per vandenį galima važiuoti slidėmis. Neįmanoma? Aš irgi taip maniau, kol prieš porą metų nepamačiau to savo akimis. Ir tada kilo dar genialesnė mintis - "ir mes taip sugebėsime" - garsūs paskutiniai žodžiai :)

Blogo oro nebūna, būna tik blogi drabužiai arba labai blogas oras :) Šeštadienį stvėrėm draugus iš Kauno troleibuso parko ir važiavom į Kronplatz treniruotis. Jie baiginėjo savo naujo modelio troleibusą, James gaivaliojosi po vakarykščio gimtadienio, o aš sukau mintis, kaip per tą 20m ilgio balą pralėkus ant slidžių. Nors esu gan chaotiškas, nutariau viską daryti sistematiškai. James į tai tik numojo ranka - jis norėjo vieną kartą pabandyti, išsidrėbti per vidurį balos ir važiuoti namo. Visgi pabandėm mano taktiką. Iš pradžių važiavom per balos kraštelį ir per daug neįsibėgėję. Tada truputi daugiau ir daugiau, kol galų gale visiškai be didesnių pastangų pervažiavom per visą ežerą.

Ką reikia daryti? Įsibėgėji nuo kalno (greitis turi būti kaip raudona trasa tiesiai važiuojant). Tada sulenki kojas kad amortizuotum visus nelygumus ir svorį laikai truputi gale. Bet ne per daug!!! Kas atsitinka jei laikai per daug svorio gale, iliustruota apačioje. Jausmas ant vandens toks neblogas... Garsas gražus ir minkšta. Tiesiog sustingsti ir tik šiek tiek balansuoji. Po kokių 3-4 sėkmingų bandymų nusprendėm, kad tai labai lengva ir nesupratom kodėl gi visi tie žmonės griūna važiuojant.

Vakar stovėjom viršuje drauge su daugeliu kitų pilotų-bandytojų. Net nežinau ko ėmė nervas. Gal tūkstantis žiūrovų yra šiek tiek per daug? Žemyn. Be jokio stabdymo, paraleliai su James. Per greitai... oi kaip per greitai. Suabejojau. Likus pora metrų prieš vandenį susimėčiau, per daug svorio į galą ir supratau, kad nepervažiuosiu, bet per vėlu :) Užpakalis į vandenį, atšokau kaip akmenukas darant varlytes ir vėl tėškiausi atgal. Slidės ant kojų ir pagaliais siekiu dugną. Net nešalta :) Šiaip taip išsikabarojau :) Juokinga - reikia bandyti dar kartą... Abu šlapi, skverbėmės per žmones, kilom į kalną ir laukėm eilutėje. Šį kartą važiavau per lėtai, vėl kažkas blogai ir vėl keberiokšt. Nuotraukėlėje matote kaip mano žaliosios Devil slidės skrodžia žalią ežero vandenį... Na tik viena beskrodžia... :P

Šalta, absintas, sausi rūbai ir daug dešrelių :) Bandysim po poros metų. Reikia gi nors karta pervažiuoti ir miniai stebint :) Bet svarbiausia geri draugai, puiki nuotaika ir nuostabūs prisiminimai. Daugiau nutoraukų čia...

Free Riding in Val Mezdi

2008-04-09T11:12:00.009+02:00

Po truputuką po truputuką aptingstam ir skitourinimą keičiam pavasariniu free ride'u. Be to šį nuotykį planavom nuo pat žiemos pradžios. Sudarėm mišrią snieglentininkų ir slidininkų komandą ir patraukėm į vieną populiariausių free raido trasų pietų Tirolyje. Slėnio pavadinimas (Val Mezdi) žadėjo gerą sniegą, nes į siaurą slėnį saulė užklysta tik per pačius pietus.

Free ride, tai nusileidimas žemyn nuo kalno natūraliu maršrutu. Čia niekas nesistengia lyginti trasų, apsaugoti nuo lavinų ar kitaip palengvinti gyvenimą. Dažnai nusileidimas nebūna labai paprastas, todėl reikia mokėti neblogai slidinėti prastomis salygomis.

Užsikėlėm keltuvu kartu su pora kitų slidininkų. Iš karto teko gan stačiai leistis žemyn, o paskui pusvalandį pėdinti gerai išmintu takeliu. Vaizdai superiniai - Marmolada, Selos sienos, aplinkiniai dolomitai... Po pusvalandžio užsidedam slides ir leidžiamės žemyn iki Rifugio Boe. Nuo ten ir prasideda tikrasis leidimasis. Pradžia labai stati. Bijau pameluoti, bet kai kuriuose aprašymuose statumas siekia 110%. Ty truputi daugiau nei 45 laipsniai. Palyginimui, stačiausia Austrijos oficiali trasa yra "Harakiri", kurios statumas siekia 78%. Iš tiesų tai tik gąsdinantys skaičiai, o viskas yra daug paprasčiau. Tiesiog šokinėji nuo vieno šono ant kito ir tiek. Aišku keistai atrodo tie žmonės, kurie ta pačia trasa į viršų kopia su katėm :) Pradžioje slėnis dar ir nepaprastai siauras. Na, bet visi laimingai nusileidžiame iki plokštesnės vietos. Super, tai ir buvo pati įspūdingiausia free ride'o dalis :)

Toliau nervuoja nelabai koks sniegas - visgi pavasaris. Kažkur radom neblogą tramplinuką, tai pasišokinėjom ir neskubėdami leidomės toliau. Sniegas kuo toliau tuo blogesnis. Ledas, sumušti nerealūs kalnai. O trasa vėl darosi stati.

Viskas baigėsi plokščiu takeliu, pica ir laipiojimu ant dirbtinės sienelės. Gera savaitgalio pradžia :) O dar sutaupėm 500EUR, kurių prašo gidas už penkis žmones nuleistus tuo pačiu maršrutu... ;) nerealiai ane? Jei kas galvojat pabandyti Val Gardenoje šį malonumą, parašykit - pabandysiu plačiau paaiškinti kas kaip. Beje, reikia nepamiršti, kad tai pavojingas užsiėmimas ir geri slidinėjimo ir lavinų pavojaus įvertinimo įgūdžiai būtini. Daugiau nuotraukų čia...

Alkoholis man ne brolis

2008-03-31T09:46:00.006+02:00

Taip jau gavosi, kad gerieji draugai apsigynė savo bakalauro/magistro darbus ir mes šiek tiek užšventėm. "Nušventimas" visiems ne paslaptis, be ėjimas į kalnus po tokių pasilinksminimų įmanomas tik gyvenantiems šalia jų. Niekada to nebandykit, o mes dar pataikėm į tokią vietą, kur ne tai juoktis, ne tai verkt.

Knygutėje puikavosi graži nuotrauka su puikiu skitourinimo kalnu. Keturios valandos ir jau turėjome būti viršūnėje. Švietė saulė ir mes nieko pikto neįtarę pradėjome kopimą. Po valandos vis dar pėdinome kažkokiu keliu, kuriuo retkarčiais pravažiuodavo visureigis prikimštas storų vokiečių turistų. Keliukas plokščias, kaip Kaunas-Klaipėda magistralė. Kartais tenka leistis šiek tiek žemyn. Supratom, kad atgal čiuožti bus ne pyragai, nes teks palypėti į kalniukus.

Po poros valandų kantrybė pradėjo sekti. Karšta, plokščia, nėra jėgų, o dar pabandėm nukirsti kampą... Kaip dažnai būna grįžom iš kur pradėjom kirtimą. Ir vėl keliuku tolyn, koja už kojos. Galiausiai priėjom "Fanų" kalnų trobelę - visiškai turistinė prabangi vieta. Palipę aukščiau pamatėm ir savo kalną. Gražus bjaurybė, bet jau per vėlu. Per daug saulės, o laikas pasirodo skaičiuojamas nuo šitos trobelės. Dar keturios valandos būtų mus pribaigę. Palipom šiaip kažkur kur akys vedė... pasėdėjom, padejavom ir mišku leidomės žemyn. Gero sniego buvo tik penkiom minutėm... vėliau per statu, per daug medžių ir ištižęs sniegas. Kaip jautėmės eidami atgal tuo keliuku geriau ir neklauskit.

Manau teks vėl rišti su alkoholiu arba su bent jau su nesaikingu vartojimu... Liūdnai čia man gavosi...

Apatiniai kalnams

2008-03-13T15:31:00.004+01:00

Šiandien suradau šiek tiek teorijos apie apatinį rūbų sluoksnį (base layer) ir manau verta pasidalinti su jumis:

"Apatinis rūbų sluoksnis būna įvairaus storumo, lyg rūbų sluoksniavimo teorija ir taip nebūtų paini. Pabandykim viską supaprastinti. [...]
Jei vilkėsi apatinį sluoksnį daugelį dienų ir greitas džiovinimas nėra labai svarbu, vertėtų pabandyti merino vilnos produktus - būsite sužavėti komfortu ir atsparumu blogam kvapui. Jeigu žadate daug judėti ir greitas džiūstamumas yra svarbu, sunku aplenkti sintetinius apatinius. [...]
Vilna yra viena iš daugiausiai kalnuose naudojamų natūralių medžiagų, kuri buvo išstumta sintetikos, bet vėl atgauna savo populiarumą. Žmonės baiminosi niežėjimo ir šlapio šuns kvapo, bet merino vilna išsprendė šias problemas. Merino vilna yra smulkesnė, todėl rūbai yra švelnesni. Nauja vilna yra patogesnė nei sintetiniai drabužiai ir tekstilės inžinieriai pripažįsta, kad ją sunku pralenkti.
Vilna turi nuostabias termines savybes net kai yra šlapia. Vienintelis minusas, tai ilgas džiuvimo laikas ir abejotinas ilgaamžiškumas. Vilnos ir sintetikos mišinys prailgina ilgaamžiškumą ir sutrumpina džiuvimo laiką." Išversta iš Iš Backountry Skiing: Skills for Ski touring and ski mountaineering. psl 56-57

IMHO: aš pats naudoju sintetinius apatinius, kuriais labai džiaugiuosi. Vienintelis minusas tai kvapas :) Jie tikrai puikiai šildo (net kai šlapi), ilgai tarnauja, greitai džiūna. Parašykit kas bandė merino vilną, ar tikrai ji tokia puiki?

Teorija

2008-03-12T17:31:00.006+01:00

Sumąsčiau pasidalinti su jumis trumpomis teorinėmis žiniomis. Kadangi aš dažnai paskaitau kokią knygelę apie kalnų techniką, įdomesnes ištraukas pabandysiu išversti. Ne visi turi tiek laiko, kiek studentai, o gal ir knygų nemėgsta skaityti, todėl tikiuosi, kad kai kurios sukramtytos žinios pagelbės. Kad nebūtų viskas laužta iš piršto, bandysiu visur dėti nuorodas į originalius šaltinius, be to verstas tekstas visur bus pateiktas italic šriftu, o pateikdmas savo nuomonę paminėsiu, kad tai tik mano kukli nuomonė (IMHO).

Taigi šiandien gavau atrodo labai puikią knygelę: "Backcountry Skiing: Skills for Ski Touring and Ski Mountaineering". Kadangi šiandieną eksperimentavimo diena, tai turiu minutėlę paskaityti.

"Galvos apdangalai
Galvos pavišius yra stebėtinai didelis [...], todėl galvos apdangalas yra ypač svarbus kūno temperatūros reguliavimui. Kepurė gali padėti nesušalti, tačiau gali sąlygoti ir perkaitimą. Kaip visada reikia ieškoti auksinio viduriuko. Visoms situacijoms vienos kepurė tikriausiai neužteks. Jei turi kapišoną, gali pakakti plonesnės kepurės. Taip pat paeksperimentuok su kepurės mūvėjimu. Gali atrodyti juokinga, bet tai iš tiesų padeda: gali būti, kad be kepurės baigi sušalti, o su kepure per karšta. Tokiu atveju užsidėk ją palaidai ant viršugalvio kaip senas geras (old-school) šveicarų kaimietis. Būsi nustebintas." (Iš Backountry Skiing: Skills for Ski touring and ski mountaineering")

IMHO: Jau ne pirmą kartą patikimuose šaltiniuose perskaitau apie kepurės svarbą. Kiek pamenu, visur siūlo turėti porą kepurių, nes jos mažai sveria, palyginus kiek šilumos gali išsaugoti. Taigi einant į rimtesnius žygelius ar šaltą žiemos dieną nepamirškite šio patarimo.

Jeezus party ir kiti keistumai

2008-03-12T10:19:00.006+01:00

Turim mes tokį keistą užsiėmimą kiekvieną antradienio vakarą - važiuojam į "Jeezus Party". Po ilgos, mokslo nukamuotos dienos, rašau James išsamią žinutę - "7:00?". Sutartu laiku sėdam į mašinytę ir patraukiam į vieną iš užmirštų slėnių. Slidės. Batai. Lėtu žingsniu kylam į mėnulio apšviestus kalnus. Tylu ir ramu. Po geros valandėlės tamsoje pasigirsta žemų dažnių ritmas. Vis dar tamsu, bet atmintyje iškyla praeitą savaitę matyti vaizdai - "Jeezus party".

Ant kalno stovi trobelė, iš kurios sklinda tik duslus bumčikas. Jokios melodijos. Iš kalnų tylumos įsibrauni į beorę erdvę - kosmosas. Lazeriai, dūmai, girtas jaunimas ir daug vatų muzikos - šokiruojanti priešingybė kalnams. O kas labiausiai įstringa, kad virš durų kaba žmogaus dydžio Nukryžiuotasis, turintis kęsti tokią aplinką. Kažkaip sukyla daug prieštaringų jausmų žiūrint į jo nukamuotą veidą, kurį kartais supjausto lazerio šviesa. Jis išpildo dar vieną, visų taip laukiamą stebuklą - iš po kojų pasklinda dūmai ir visa tikrovė ištirpsta. KOSMOSAS...

Visada norisi dar kartą patirti tą patį šoką, visada gera ištrūkti iš tos vietos į gryną orą. O vakar mus pradžiugino dar ir geriausios šiais metais pudros kalnai. NEREALIAI. Lengvučio sniego iki kelių. Per daug nemąstydami nulėkėm po keltuvais, kur dar buvo likę nepaliesto sniego. Kiekvienas posūkis suteikė begalinės laimės :))) Sunku net paaiškinti. Važiavom žemyn pasišūkčiodami ir išsišiepę iki ausų. Vėliau sukom į mišką ir skrodėm ten esančias pusnis...

Negana... Greedy or Parsimonious klausė savęs Juozas, kai lipom per miške tekančią upę. Aš to paties klausiau (tik lietuviškai), kai žemyn galva griuvau po kažkokia apsaugine tvorele. Apsiėjome tik mažais įbrėžimais (ant slidžių ir mano rankų) ir gerdami Xan juokėmės iš savo nuotykių.

Jah...

Skitourinimas piene su ledkirciu

2008-03-10T15:06:00.005+01:00

Po truputį prasideda pavasarinis skitourinimo sezonas. Keltis tenka ankščiau ir iki sniego sliūkinti ilgiau. Va ir vakar, išlipom visų užmirštame slėnyje, apsidairėm - vien pievos išnykstančios į baltą pieno rūką (nuotraukos čia...). Nei sniego nei saulės, tik karvių betrūksta. Užsimetėm slides ant pečių ir topinom kaip ežiukai rūke. Gerai, kad kompasą turėjom, tai bent pasukom į reikiamą pusę. Vėliau lipom stačiu stačiu šlaitu. O kadangi skendom rūke, tai labai ir neskubėjom - visvien nieko gero nepamatysim. Jau antrą kartą bandau į Texel viršūnę užsikabaroti, bet vis tenka pasukti atgal.

Radom šiek tiek mėlyno ledo. Man vis dar neaišku iš kur ta sintetinė ryškiai mėlyna spalva atsiranda? Gal kalnų laumės skalbimo miltelius naudoti pradėjo? Sumąsčiau aš savo Grivel Air Tech Evo išbandyti ant ledo (vien pavadinimas ko vertas). Ir ką jūs manot? Visai nieko. Jaučiu galėčiau net vertikaliu ledu lipti, tik kad vibruoja truputį ir lengvokas palyginus su ledo įrankiais. Vėliau dar pačiuožinėjau šlaitu ir bandžiau susistabdyti (self - arrest). Irgi veikia :) Reikės daugiau pasipraktikuoti...

Ledvaržčiai

2008-02-22T11:47:00.011+01:00

Su moderniu alpinizmu prasidėjo ir ledvaržčių (ice screw) era. 1924m Wilhelm (Willo) Welzenbach juos panaudojo pirmą kartą lipant į Gross-Wieesbachorn šiaurinę sieną. Praeitą savaitgalį teko išbandyti keletą iškasenų, o taip pat porą pačių moderniausių ledvaržčių.

Nuotraukoje matosi 6 ledvaržčiai iš visų pasaulio kampelių ir laikmečių. Viršutinėje eilėje iš kairės į dešinę matote "Chouinard", "Salewa warthog" ir Black Diamond "Express". Apatinėje eilėje puikuojasi "Rusiškas titaninis Irbis", Grivel "360", ir "Salewa Snarg".

Pats seniausias iš visų egzempliorių (pradėtas gaminti 1969m) yra "Salewa warthog" ledvaržtis. Tiesa pasakius jis daugiau primena kamščiatraukį, nei saugos elementą. Pagal rastus šaltinius, jis turėtų laikyti iki 1000Kg statinio svorio. Daugiausia buvo naudojamas Lenkų ir Britų laipiotojų. Tiesa pasakius net nebandžiau jo rimtai įsukti į ledą, nes atrodė beviltiškai sunku.

Dar viena nebloga iškasena yra 1970 metų "Salewa Snarg". Beje dar ir dabar juos gamina CAMP firma. Tiesa pasakius tai ne varžtas, bet kalamas pitonas. Imi ledkirtį ir kali tą daiktą į ledą. Ledas skyla po truputi, bet tu nekreipi dėmesio. Kalti nėra lengva. Nežinau kiek jis laiko, bet aš tokiais nepasitikėčiau. Na nebent ledas būtų labai minkštas.

"Chouinard" ledvaržtis jau kažkuo primena modernius laikus. Pirmieji tokio tipo ledvaržčiau buvo pagaminti 1972m (daugiau čia). Susukti pavyko tik iš kelinto karto. Iš pradžių sukali apie porą cm į ledą, o vėliau pradedi sukti. Sriegiai per daug stipriai graužiasi į ledą, todėl sukti baisiai sunku, o ledas skyla. Ant blogo ledo sunku pradėti. Dažnai suki su ledkirčio pagalba, nes tia nėra lengvas darbas.

Rusiškas "ledabur???" (kaip jie vadinas) yra pirmas modernus ir dar vis naudojamas ledvaržtis. Tai buvo tikra technologijos revoliucija. Šie ledvaržčiai yra puikiai žinomi Alpėse ir dar dabar yra naudojami ant geresnio ledo. Mes turėjome Irbis firmos ledvaržtį. Kadangi žinau, kad jie populiarūs tarp Lietuvos alpinistų/turistų, paminėsiu kelias silpnas vietas. Visų pirma jie yra netestuoti. Ir yra buvę, kad per bandymus kai kurie lūžta prie pusantro šimto kg svorio. Taigi norint naudoti, reikėtų arba nekristi, arba išsitestuoti bent minimaliai. Antra, jie skaldo ledą, kai šis yra labai šaltas. Todėl darant saugą iš kelių tokių ledvaržčių reikia palikti nemažą atstumą. Aišku visi žino, kad sujungus du saugos taškus ir prisegus karabiną prie sujungimo virvutės, virvės sudaromas kampas turi būti mažesnis nei 90laipsnių. Todėl norint sujungti du nutolusius ledvaržčius reikia netrumpos virvutės. Paskutinis dalykas, tai kad į kietą ledą susukti viena ranka labai sunku. Reikia sukti greitai, o dažnai kabant tai daryti nepatogu. Tiesa pasakius ir dviem rankom susukti nėra labai lengva.

Black Diamond "Express" yra gana populiarus šiomis dienomis. Turi mažą rankenėlę, kuri palengvina sukimą. Darbą galima atlikti gana nesunkiai viena ranka. Skirtumas tarp šio ir rusiško varianto milžiniškas. Visgi kaina kandžiojasi...

Man labiausiai patiko Grivel "360". Ilga rankena dar labiau palengvina darbą. Sukimas užima sekundes. Ledas neskyla, o pradėti sukti yra lengva. Vienas minusas, kad rankenėlė gali kliūti už virvės ir kitos įrangos. Beje sukti lengviausia taip:

Su ledkirčiu padarai mikro skylutę (~vieno cm gylio)
Į tą skylutę dedi ledvaržtį kiek galima daugiau pasukus prieš laikrodžio rodyklę
Pasuki kaip galima daugiau pagal laikrodžio rodyklę
Perimi nepaleidus ir dar kartą pasuki
Imi už rankenėlės ir suki greitai ir pastoviai
Viskas

Tai va tiek šiandien žinių. Parašykit kas bandė Petzl produkciją. Būtų įdomu palyginti.

Laipiojimo Ledais Pradžiamokslis

2008-02-18T10:03:00.008+01:00

Savaigalį įvyko superinė ledų laipiojimo mokykla. Ilgai organizuota, planuota ir dabota atrodo ji mūsų nenuvylė. Mūsų gidas buvo Roberto, su kuriuo susipažinau laipiodamas dolomituose. Jis labai šaunus žmogelis, turintis geras didaktines savybes. Todėl daug ir išmokom. Šį kartą stengsiuosi papasakoti daugiau apie lipimą, o kai gausiu nuotraukas, papasakosiu ir apie įrangą (turėjom visą racioną ledo varžtų!!!), bei kuo viena įranga skiriasi nuo kitos.

Taigi, ledo laipiojime svarbiausia turėti kojas ir rankas. :) Be jų būtų labai sunku. Kojos, kaip ir lengvame uolų laipiojime neša visą/daugumą svorio, o rankos naudojamos daugiau balansui. Kates reikia įkalti į ledą taip, kad bato padas būtų horizontaliai. Kulną reikia nuleisti kaip galima žemiau. Per žemai jo nuleisti beveik neįmanoma. Pakeltas kulnas yra didžiausia pradinukų klaida. Pats kojų įsispyrimas priklauso nuo ledo. Jei yra nelabai šalta (iki -7.532) tai viskas lengviau - tiesiog spiri i vietelę kuri patinka ir dažniausiai laiko. Jei šalta, ledas pasidaro trapus. Tada reikia spirti kelis kartus. Du kartus spyris nestiprus ir skirtas numušti viršutinį netvirtą birų sluoksnį, o trečias stipresnis skirtas įsispyrimui.

Kojų balansas panašus į uolų laipiojimo. Jei ledas nėra status, tiesiog dedi kaip patogiau ir tiek. Jei pasidaro statu, tenka balansuoti. Tada kartais gerai stovi tik ant vienos kojos, o kitą balansuoji. Pvz jei nori kirsti dešine ranka, tai gerai įsikerti su kaire ranka, ir stovi daugiau ant dešinės kojos, o kairę koją laikai kairiau. Įsikerti su dešine ir tada persidedi kojas aukščiau. Jei yra kokių nelygumų/laiptelių stojiesi/kerti į juos. Darai mažus žingsniukus. Todėl patogiai įsikirtus dažnai padarai 2-4 judesius kojomis.

Rankų judesiai priklauso nuo ledo įrankių ir pačio ledo. Visgi smūgio užbaigimas nesiskiria ir yra sunkiau išmokstamas. Smūgį pradedi kaip kirviu malkas kapodamas, o užbaigi riešu. Todėl ledo įrankis paišo ore gražų lanką. Jei ledas geras, didelio smūgio nereikia. Tiesiog dirbi subtiliai su riešu. Jei ledas blogas įsikirtimas daromas trimis kartais. Pirmus du kartus kerti nestipriai, kad visas paviršinis ledas nubyrėtų ant saugotojo (praktiškai tai ledo laipiojimo esmė), o trečią kartą kerti stipriau į tą pačią vietą. Jei ledas labai byrus, per stiprus kirtimas tiesiog jį suskaldo. Todėl reikia naudoti vidutinę jėgą ir kirsti labai tiksliai (nepamiršti riešo). Tikslumas dar yra tame, kad kaip ir kapojant malkas, reikia kad kirstum ašmeniu, o ne kirvio šonu. Bet koks mažas nukrypimas skaldo ledą ir įsikirsti nepavyksta. Visai kita istorija yra su ledo įrankiais, kurie priekyje turi pusiau vamzdelius (vietoje normalaus ledkirčio priekio). Juos gali smeigti iš pirmo karto ir jie ne taip skaldo ledą. Tiesiog stipriai kali ir tiek. Visgi, jei su jais pataikysi į virvę, tai nekas, nes liksi be virvės :) Kiek girdėjau nejauku kai ji nukrenta ant žemės, o tu lieki viršuje. Half-tube minusai atsiskleidžia ant sudėtigų maršrutų, kur dažnai ledkirtį naudoji užsikabinimui, o ne įsikirtimui.

Kirsti reikia ne per toli. Tai didžiausia uolų laipiotojų klaida. Tiesiog kerti per ištiestą ranką patogiai stovėdamas ant kojų. Niekada nesieki aukščiau (nebent lipi šešiukes, bet tada manau nereikia skaityti šio blogo :) ). Visada kerti kur matai patogią lygesnę vietą. Jei ant ledo auga kalafijorai, tai geriau ten nekirsti, nes jie ištrupės. Dažnai ant statesnių krioklių susidaro ledo stulpeliai, kuriuose lengvai galima rasti kur užkabinti ledkirtį. Tada geriau kabinti, nei kirsti nes sutaupai jėgų. Kuo daugiau laipai, tuo labiau pasitiki ledo įrankiais tuo mažiau kerti, tuo daugiau jėgų išsaugai.

Apie ledo saugą, ledo varžtus ir kaip juos naudoti parašysiu kitą kartą.

Ilga skitourinimo diena

2008-02-11T10:35:00.000+01:00

Paskutiniai saulės spinduliai nudažė dangų ryškiomis vakaro spalvomis. Keturiese stovėjom ant perėjos ir žiūrėjom į ilgą kelią žemyn. Gražu ir šiek tiek baugu, kad jau nebespėsim grįžti su šviesa. Jokio garso, tik didinga kalnų ramybė. Laikas leistis. (Daugiau nuotraukų čia... Ačiū Juozui.)

Leistis sekėsi visai neblogai. Po valandėlės sutemo ir teko įžiebti dvi turimas lemputes. Marių nukamavo ėjimas uolomis į perėją todėl leidimasis po truputį lėtėjo. Dažni kritimai visai atėmė jėgas. Svarbu nesusižeisti. O nusileisti ir pėstute galima... Susidėjom slides ant kuprinės ir žingsniavome žemyn. Ramu, nes žinai, kad jau tamsiau nebebus, o sniegas suplūktas ir einasi visai greitai. Nuotaika pakilo, kai pasiekėme slėnio apačią. Vėl ant slidžių ir žemyn.

Mane morališkai išsękino lipimas į pirmąją perėją. Ten retai ką sutiksi, nes ilgas ir plokščias slėnis nepritraukia skitourinimo megėjų. Teko į stačią perėją patiems minti trasą. Ilgai svarstėm ar ne per pavojinga kilti 30-35 laipsniių statumo šlaitu. Kažkaip slėgė atsakomybė. Myniau iš lėto ir klausiausi kiekvieno garso. Sniegas geras ir susigulėjęs. Tik maži kristaliukai kambčiojo slysdami žemyn. Nei vėjelio. Paskutiniai 20 metrų pasitaikė visai statūs (38-40 laipnių). Lipimas uolomis. Tačiau širdyje buvo ramiau, nes čia sniegas stabilus ir lavinų pavojaus nėra.

Nuo viršaus jau matėme savo galutinį tikslą - perėją su mažu kryžiuku. Tik 100m aukščio skirtumas. Nepamačiau, kad teks dar ir nusileisti... Po valandos buvome tenai kur ir pradėjau savo rašymą. Tai kodėl mes pasivėlinom? Nes šeštadienį Val Gardenoje daug turistų, o kamščiai driekiasi per visą slėnį. Šiaip manau nepadarėm labai neteisingų sprendimų, gal tik reikėjo pasivėlinus eiti kitu maršrutu. Viską atpirko gražūs vaizdai ir svarbiausia gera kompanija.

View Larger Map

Laipiojimo ramybė

2008-02-08T13:43:00.000+01:00

Prisiminiau, kaip gera laipioti. Ir kad tai labiau meditacija nei sportas. Sėdėjau vakar ant naujai suręsto suoliuko ir saugojau Markus. Saulutė šildė nugarą, aplinkui čiulbėjo paukščiukai. O tyliai skambantys karabinai kažkaip savotiškai ramino. Žvilgčioji į viršų ir lėtai išdavinėji virvę. Ramu.

Gerai kai vadovai išvažiuoja. Tada geriausias laikas laipioti. Po apšilimo perėjom ant Markus prakalto multipičo. Ties antru piču pradėjo vakarėti. Kabėjau vienas ant savisaugos su virve rankose. Paskutiniai saulės spinduliai šildė raudonas dolomitų uolas. Dar šilta ir yra laiko pagalvoti ir susikaupti. Mintyse šmėkščiojo lipimai į Vajolet bokštus. Ten dar žiema.